Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Įžeidimai

 

Nuodėmingų praeities poelgių rezultatai pasireiškia trejopai:

1. Jie pasirodo tuoj pat;

2. Pasirodo po tam tikro laiko;

3. Virsta potraukiu, o vėliau ir įpročiu užsiimti konkrečia nuodėminga veikla.

Įžeidimai – ypatinga nuodėmingų poelgių kategorija. Jų išskirtinumas susijęs su tuo, kad dėl įžeidimų mes gauname pačias blogiausias karmines reakcijas. Jie nepastebimai transformuoja sąmonę tokiu būdu, kad tarp dviejų konfliktuojančių žmonių atsiranda neigiamas ryšys. Kadangi jis būna pastovus, tai ir reakcijos ant mūsų pilasi viena po kitos. Kitaip sakant, vieną kartą kažką rimtai įžeidęs, žmogus gali daug metų dėl to kentėti. Šiuo atveju labai svarbu nedelsiant atgailauti, vos tik suvokus savo kaltę. Bet jeigu atgaila ne visai sąmoninga, neigiamas ryšys vis tiek atsiranda ir yra pati baisiausia griaunamoji jėga, tiesiog nusviedžianti sąmonę į degradacijos gelmes.

Skaitytojas: Ar tas neigiamas ryšys būna tik abipusis, ar jis gali būti ir vienpusis?

Autorius: Jeigu nebuvo jokio ginčo, o tik įžeidimas, tai kai kuriais atvejais (ypač, kai būna įžeistas šventas žmogus) neigiamą poveikį patiria tik įžeidėjas. Kartais būna taip, kad žmogus įžeidžiamas dėl savybių, kurių jis faktiškai neturi, bet kurias jam priskiria įžeidėjas. Neigiamai vertindamas kitą žmogų, jis nesupranta jo charakterio ypatybių ir net pats sau negali atsakyti, kas būtent jį erzina. Visą dėmesį sutelkdamas į savo aukos charakterio trūkumus, įžeidėjas praranda galimybę pamatyti jo privalumus, todėl negali net įsivaizduoti, kaip jis galėtų būti tam žmogui bent kiek palankesnis.

Žmogus su tokia negatyvia sąmone daro vis naujus ir naujus įžeidimus, kurie, savo ruožtu, dar labiau iškreipia jo realybės įsivaizdavimą ir išprovokuoja begalinius ginčus. Taip jis tiesia sau greitkelį į degradaciją.

Skaitytojas: Norite pasakyti, kad ilgalaikis neprielankumas kažkokiam žmogui reiškia, kad praeityje aš jį labai įžeidžiau, ir ilgainiui tai taps mano degradacijos priežastimi, taip?

Autorius: Teisingai, ir netgi jūsų bloga nuotaika rodo, kad su kažkuo turite neigiamą emocinį ryšį, atsiradusį dėl kažkada jam padaryto įžeidimo. Maža to, ji ardo jūsų santykius ir su kitais žmonėmis, kokie geri jie bebūtų.

Skaitytojas: Ir taip vyksta, net jeigu įžeidimas padarytas praeitame gyvenime?

Autorius: Žinoma, dažniausiai taip ir būna – mes kažką įžeidžiame, ir santykiai su tuo žmogum ilgam pablogėja, nuodydami mūsų gyvenimą.

Skaitytojas: Vadinasi, įžeistas žmogus savo nuotaika ilgą laiką neigiamai įtakoja įžeidėją.

Autorius: Žinokite, kad žmogus, kurio atžvilgiu buvo įžeidžiamai pasielgta, ne visada jaučiasi įžeistas, ir tada jis nėra įžeidėjo degradacijos priežastis. Būtent įžeidėjas sąmoningai arba ne galvoja apie savo aukos charakterio trūkumus, o žmogus, tapęs tokio negatyvaus ryšio objektu, gali visai nieko neįtarti. Dar daugiau, kartais mes tiesiog mėgaujamės kito žmogaus trūkumais, nors iš tikrųjų pirmiausia jie yra mumyse. Taip vyksta, kai mes blogai galvojame apie šventus žmones.

Skaitytojas: Kaip išvengti tokio pavojingo neigiamo ryšio?

Autorius: Norint, kad toks ryšys nutrūktų, reikia sugebėti prašyti atleidimo ir pačiam mokėti atleisti.

Skaitytojas: O kas bus, jeigu neprašai atleidimo?

Autorius: Materialios gamtos gunos sudarys mums tokias gyvenimo sąlygas, kai turėsime nuolatos bendrauti su negatyvios sąmonės žmonėmis, ir tai tęsis tol, kol mes nepamatysime savo charakterio trūkumų, kurie mus ir įstūmė į tokią padėtį.

Skaitytojas: Vadinasi, neišmanymo guna pradeda mus įtakoti tuo metu, kai mes ruošiamės ką nors įžeisti?

Autorius: Taip, gunos ne tik pildo mūsų norus, bet ir mokina elgtis su aplinkiniais. Jos pildo norus ir tų, kuriuos mes įžeidžiame, ir tokiu būdu mus nubaudžia.

Skaitytojas: Taigi ką nors įžeisdamas ir neatsiprašydamas, aš pats pasmerkiu save kančioms.

Autorius: Į žvaigždes – per kančias. Argi kitaip suprasi, jog nusidėjai?

Skaitytojas: Bet gali būti, jog aš net neįtarsiu, kad savo elgesiu ką nors įžeidžiau. Negi ir šiuo atveju man reikės kentėti?   

Autorius: Tai dažna situacija, ir kada tau sugenda nuotaika, tu negali suprasti, kodėl. Vediniai šventraščiai tokiu atveju rekomenduoja ryte ir vakare prašyti atleidimo iš karto visų tų žmonių, su kuriais tą dieną teko bendrauti. Taip mes išvengiame bausmės už netyčia padarytas klaidas. Įdomu, kad reguliariai praktikuojant šį metodą, atgailos metu prisimenamas būtent tas žmogus, kuris nuo mūsų nukentėjo.

Skaitytojas: Ar tai dėsningumas?

Autorius: Ne, kartais prisimenami žmonės, su kuriais mus jungia geri santykiai. Tačiau mes nieko neprarasime, paprašę ir jų atleidimo.

Skaitytojas: Ačiū už patarimą. Pasirodo, aš neturiu daugiau ką veikti, kaip tik visą dieną atsiprašinėti kiekvieną sutiktą žmogų.

Autorius: Na, kam visą dieną, užteks penkių minučių ryte ir dar tiek vakare.

Skaitytojas: O jeigu tik ryte?

Autorius: Neatsiprašę vakare, mes neatsijungsime nuo per dieną susikaupusių neigiamų ryšių, ir galime sapnuoti negerus sapnus. O jeigu neatsiprašinėsime ryte, tai dieną mus gali pasiekti bloga karma, atėjusi į protą miego metu.

Skaitytojas: Ar atsiprašinėjant reikia prisiminti kiekvieną žmogų atskirai?

Autorius: Užtenka paprašyti atleidimo pas visus iš karto. Atgailaudami mes nesąmoningai šaukiamės savo sąžinės (Supersielos), o ji jau pati mūsų atsiprašymą pristato reikiamam adresatui. Bet jeigu mes žinome, kad įžeidėme konkretų žmogų, prašant atleidimo, reikia kreiptis būtent į jį.

Skaitytojas: Ar visada reikia prašyti atleidimo, kreipiantis asmeniškai, ar galima tai padaryti mintyse? Pavyzdžiui, jeigu aš imsiu asmeniškai atsiprašinėti savo kaimyno, jis man gali tokių dalykų prikalbėti, kad oi-jo-joi. Negi aš visa tai turiu išklausyti?

Autorius: Geras klausimas. Jeigu žmogaus sąmonė normali, atsiprašyti jo reikia būtinai asmeniškai. Dorybingas žmogus visada nusiteikęs draugiškai, todėl niekada nepasinaudos savo padėties pranašumu, kad galėtų jus apkaltinti. Jis greitai dovanoja arba iš viso nemato, kad būtų kažkas atsitikę, dėl ko reikia atsiprašinėti. Jeigu įžeistasis yra žemesnėse gunose ir turi kažkokių savanaudiškų motyvų, užtenka jo atsiprašyti mintyse, o susitikus maloniai ir pirmutiniam pasisveikinti.

Skaitytojas: O jeigu vis tik pabandžius asmeniškai atsiprašyti savanaudiško žmogaus?

Autorius: Būtinai reikia pabandyti. Tokiu atveju jis dažniausiai pasako: „Nieko tokio, bet...“ ir išdeda viską, ko jis nori iš jūsų, kaltininko, už atleidimą. Arba pradeda skųstis gyvenimu, stengdamasis iššaukti jumyse gailestį tokiam „vargšui“. Pasekmėje blogi santykiai dar labiau pablogėja, be to, mažta tikėjimas pačia atgaila. Taigi vieną kartą atsiprašęs tokio žmogaus, antrą kartą jūs jau nenorėsite to daryti, nebent nuspręsite ugdyti savyje kantrumą, klausydamasis pašnekovo tauškiamų kvailysčių.

Skaitytojas: Supratau, o dabar paaiškinkite, kaip prašyti atleidimo pas žmogų, esantį neišmanymo gunoje?

Autorius: Brangusis, darykite tai mintyse, tuo pat metu iš visos širdies linkėdami jam laimės. Susitikus elkitės pagarbiai ir, reikalui esant, padėkite jam kuo nors. Nepirškite jam savo nuomonės apie galimą pagalbą, darykite tai tik esant atitinkamoms aplinkybėms. Bet kokiu atveju venkite artimesnio bendravimo su juo, nes tai tik dar labiau pakenks ir taip jau blogiems santykiams.

Skaitytojas: Bet jeigu aš surizikuosiu asmeniškai jo atsiprašyti?

Autorius: Jūs tapsite pajuokos objektu arba net būsite gerai iškeiktas, o tai jau gali pasibaigti net peštynėmis.

Skaitytojas: Iš kurgi pas juos tiek nedėkingumo?

Autorius: Išsiugdęs potraukį laimei neišmanymo gunoje, toks žmogus nuolatos ko nors nekenčia ir naudojasi bet kokia galimybe pademonstruoti savo negatyvizmą. Jis taip įprato būti nedėkingas, kad net nemato savo elgesyje jokios prievartos aplinkinių žmonių atžvilgiu.

Skaitytojas: Bet taip elgdamasis, jis daro įžeidimus, ir tada neaišku, kodėl kentėti turiu būtent aš. Juk jis man labiau sugadina nuotaiką, negu aš jam. Argi nėra ko nors, kas palygintų mūsų įžeidimus ir kaltu pripažintų tą, kuris labiau neteisus?

Autorius: Taip galvoja daug žmonių. Todėl, gerai su kuo nors išsikolioję, jie laiko save nekaltais, nes „jis man irgi negailėjo „gražių“ žodžių“. Bet tai neteisingas supratimas. Mes atsakome už savo įžeidimus, oponentas – už savo. Kiekvienas atsako už savo netikusius poelgius, ir atpildas būna tiesiog proporcingas pastangoms, kurias mes įdėjom į tuos veiksmus.

Skaitytojas: Vadinasi, į karmos gniaužtus patenka visi, kurie pykosi, nepriklausomai nuo to, kuris pradėjo konfliktą?

Autorius: Ir ne tik jie. Jeigu į ginčą įsivelia pašalinis žmogus ir persiima negatyvia pašnekovų sąmone bei palaiko kieno nors pusę, jis irgi už tai atsiims.

Skaitytojas: Net jeigu jis norėjo sutaikyti besipykstančius?

Autorius: Taip, jeigu jis kuriam nors pajuto neprielankumą.

Skaitytojas: Tai kaip tada elgtis, kai pykstasi artimi žmonės ir norisi juos nuraminti?

Autorius: Šiuo atveju Vedos rekomenduoja užimti neutralią poziciją ir širdingai, su meile stengtis juos sutaikyti. Bet jeigu ginčininkai užima aukštesnę padėtį už mus, pavyzdžiui, yra mūsų tėvai ar amžiumi vyresni giminės, tai geriau nesikišti, žinoma, jeigu ginčas nėra labai liepsningas ir negresia peraugti į muštynes.

Skaitytojas: O jeigu įsikišęs vis tik supyksi?

Autorius: Pyktis savo tėvams bet kokiu atveju yra nepateisinamas, tai visada nuodėmė.

Skaitytojas: Kokiais atvejais įsikišimas į konfliktinę situaciją yra pateisinamas?

Autorius: Visais atvejais yra kažkokia rizika susigadinti santykius su ginčo dalyviais. Ypač pavojinga kištis į sutuoktinių ginčą. Šimtaprocentinė garantija, kad jie anksčiau ar vėliau susitaikys, o kaltas liksite jūs, nors jūsų ketinimai buvo kuo geriausi.

Skaitytojas: Suprantu. Labai pažįstama situacija.

Autorius: Bet jeigu kivirčijasi jūsų pavaldiniai, ar vaikai, ar nusikaltėliai (šiuo atveju jūs privalote turėti atitinkamus įgaliojimus), tada reikia nedelsiant imtis reikiamų veiksmų ir slopinti sukilusias aistras.

Skaitytojas: Kokios gunos įtakoja žmogų, kuris įžeidinėja kitus?

Autorius: Bet koks įžeidimas tuoj pat sustiprina neišmanymo gunos įtaką, ir tai neigiamai atsiliepia sąmonei. Todėl įžeidimai ir juos lydintys veiksmai yra patys pavojingiausi dalykai.

Skaitytojas: Tai pavojingiau, negu kūno sužalojimai?

Autorius: Žinoma, atsakomybė už fizinius sužalojimus yra didesnė, nes čia pasireiškia atvira agresija. Bet šiuo atveju nusikaltėlis aiškiai supranta savo poelgio neteisingumą, todėl turi galimybę atgailauti ir bent kiek ištaisyti situaciją.

Įžeidimo atveju situacija kitokia. Mes dažnai visai net neįtariame, kad padarėme kažką baisaus, ir tik po kurio laiko, pastebėję savo sąmonėje degradacijos požymius, pradedame suprasti, kas atsitiko. Bet ne kiekvienas žmogus gali suvokti, kad bloga nuotaika ir netikęs elgesys, vis dažniau pasireiškiantys jo gyvenime, atsirado vien tik dėl jo padarytų klaidų.

Skaitytojas: Koks pats ženkliausias sąmonės degradacijos požymis, kai mes darome įžeidimus?

Autorius: Tokių požymių yra du:

1. Netikėtai, be jokių aiškių priežasčių dingsta potraukis dvasinei praktikai. Tai pasireiškia kaip nuovargis ir noras truputį pailsėti nuo dvasinio gyvenimo. Bet kokia veikla, nukreipta į savęs pažinimą, tampa juoda askeze.

2. Tolydžio didėja potraukis pasaulietiniam gyvenimui. Tai pasireiškia nenumaldomu noru visą savo laiką skirti įvairioms materialioms problemoms. Įdomu, kad žmogus tokioje būklėje yra visiškai įsitikinęs, kad tai būtinybė, ir dvasinė praktika palauks.

Skaitytojas: Ačiū už tokią vertingą informaciją. Panašios mintys ir mane gana dažnai aplanko.

Autorius: Gerai, kad jūs tai pastebite, nes dauguma žmonių panašiems sąmonės pokyčiams aplamai neteikia ypatingos reikšmės.

Skaitytojas: O kaip žmogui nustatyti, kad po padaryto įžeidimo prasidėjo sąmonės degradacija, jeigu jis dar neužsiima dvasine praktika?

Autorius: Tokiu atveju pastebėti savo sąmonės pokyčius praktiškai neįmanoma. O jeigu žmogus ką nors ir pastebi, tai jis visada randa, kaip tuos pokyčius pateisinti ir nemato jokio pavojaus. Kalbant tiesiai šviesiai, apie kokią sąmonės degradacijos pradžią galima kalbėti, kai ji yra pačiame apogėjuje.

Skaitytojas: Ką norite pasakyti? Kad visi žmonės, kurie neužsiima sisteminga dvasine praktika, yra degeneratai?

Autorius: Jūs dažnai, tyčia ar ne, bet iškraipote mano žodžių prasmę. Aš tik perteikiau jums vedinę sampratą, kad visi, kurie nesiekia savęs pažinimo, eina sąmonės degradacijos keliu. O ar jie prieis liepto galą, ar ne, jų pasirinkimo reikalas. Kiekvienas turi pasirinkimo laisvę ir galimybę viską pakeisti.

Skaitytojas: Vadinasi, dauguma Žemės gyventojų, nekultivuojantys dvasinių vertenybių, paprasčiausiai degraduoja?

Autorius: Plačiau atverkite akis, ir jūs pamatysite, kur eina žmonės – tai ištvirkimas, mėsos vartojimas, girtuokliavimas, rūkymas, narkomanija ir homoseksualizmas. O gal tai progresas?

Skaitytojas: Ar tie, kurie neužsiima dvasine praktika, kažkada ką nors įžeidė?

Autorius: Panašu į tai. Arba įžeidė, arba padarė kokią nors kitą didelę nuodėmę, ir tai dabar neleidžia jiems progresuoti. Jiems atsiranda netgi kažkoks antagonizmas dvasinei veiklai.

Skaitytojas: Kokiu būdu po padaryto įžeidimo atsiranda atsainus požiūris į dvasinę praktiką?

Autorius: Žmonės su negatyvia sąmone, pradėję degraduoti, mielai pasiduoda norui pakritikuoti kitus, ir dažniausiai tai pasireiškia tada, kai kas nors pasielgia truputį nekaip. Jie puola vargšę auką kaip vanagai: „O, koks jis netikęs! Tik pažiūrėkite!..“

Skaitytojas: Jeigu aš su pasibjaurėjimu pažiūrėsiu į kokį nors valkatą, tai degradacijos jau neišvengsiu?

Autorius: Galbūt ypatingos degradacijos ir nebus, bet už pasibjaurėjimo jausmą turėsite atkentėti. Bet jeigu įžeidžiamas šventas žmogus, kuris laikinai paslydo savo dvasiniame kelyje, neišmanymo guna pradeda taip stipriai įtakoti įžeidėjo sąmonę, kad ne visada galima suprasti, kas su juo darosi.

Skaitytojas: O kokie dar įžeidimai iššaukia tokią greitą degradaciją?

Autorius: Kai įžeidžiamas Aukščiausias Dievo Asmuo, dvasiškis apeigų metu, šventraščiai, šventos vietos (nors tai tebūtų, atrodo, paprastas šaltinis) ir netgi garbinimo atributika ar objektai.

Skaitytojas: Tikriausiai norite pasakyti, kad įžeidęs lampadą, aš nedelsiant būsiu pasmerktas ilgalaikei degradacijai?

Autorius: O jūs tikriausiai galvojate, kad nepagarbiai elgdamasis su šventu daiktu, pradėsite nedelsiant progresuoti?

Skaitytojas: Aš suprantu, kad už tai bus kažkoks atpildas, bet negi dėl kokios nors religinės atributikos aš galiu susigadinti visą gyvenimą?

Autorius: Taip, tai visai įmanoma, viskas priklauso nuo to, kiek šventas yra minimas daiktas ir nuo įžeidimo sunkumo.

Skaitytojas: Dabar aš suprantu, kodėl man kartais nesinori užeiti į kokią nors šventyklą ar aplankyti piligrimystės vietas. Tikriausiai nėra skirtumo tarp jų ir minomis nusėto lauko.

Autorius: Jeigu taip kalbate, greičiausiai viename iš praeitų gyvenimų jūs užsirioglinote ant minos ir dėl to patyrėte didžiulę laimę.

Skaitytojas: Kokie čia juokeliai?! Ar galima būti laimingam tokiose vietose, kur kiekvienas neatsargus žingsnelis gresia neišvengiama degradacija?

Autorius: Jūs teisus, lankydami šventas vietas su netikusia sąmone, mes tikrai labai rizikuojame. Bet jeigu mes jausime pagarbą viskam, kas susiję su tomis vietomis, tai netyčia padarytos klaidos neužtrauks mums rimtesnių problemų.

Bet jeigu žmogus kartoja šventus vardus, bendrauja su šventais žmonėmis ar lanko šventas vietas, ir daro tai su teisinga sąmone, jis gauna didelį gėrį ir galimybę kartais tiesiog per keletą minučių anuliuoti visas savo nuodėmes, susikaupusias per daugelį gyvenimų. Tai daug kartų patvirtina pačios Vedos. Tačiau, norint suprasti, kaip teisingai elgtis su šventais žmonėmis, reikia daug dirbti su savimi. Todėl dvasiniame gyvenime atsitiktinumų nebūna, viskam galima rasti paaiškinimus. Kiekvienas gauna tai, ką užsidirbo.

Skaitytojas: O aš jau norėjau eiti ieškoti kokio nors šventojo, kuris greitai pašalintų visas mano nuodėmes.

Autorius: Ir su tokia sąmone elgtumėtės įžeidžiamai. Viešpats ir šventi žmonės – tai ne šiukšlynas, į kurį mes galime suversti savo netikusius poelgius. Tokiame bendravimo lygyje reikia apeliuoti ne į dovanas, o į galimybę mokytis ir tarnauti. Šventieji mums perduoda žinias, kaip būti laimingu, o mes neturėtume tikėtis išsivaduoti iš nuodėmių vien tik savo jėgomis. Švento žmogaus palaikymas tiesiog būtinas kiekvienam iš mūsų, todėl į jį reikia kreiptis su didžiausiu nuolankumu ir pagarba, siekiant tik vieno – žinių. Bendraudami tokioje nuotaikoje, mes pagaliau suprasime, kaip susitvarkyti su savąja karma. O familiarumas su šventu žmogumi taps sąmonės degradacijos priežastimi.   idirbo.tiktinumų nebūna, viską galima paaiškintikia daug dirbti su savimi.dėmes, susikaupusias per daugelį gyve 

Deja, dauguma žmonių bendravimo su šventuoju ieško ne tam, kad jam tarnautų, o siekdami kažkokių savanaudiškų tikslų. Bet šventieji, nors ir mato tuos kėslus, vis tiek visada pasiruošę ištiesti jiems pagalbos ranką. Tačiau Dievas irgi mato tokį „bendradarbiavimą“ ir gali už tai nubausti.

Skaitytojas: Jūs sakote, kad šventas žmogus niekada neįsižeidžia. Tai kodėl, kreipdamiesi į jį be deramos pagarbos ar su savanaudiškais motyvais, mes rizikuojame susikurti dideles problemas?

Autorius: Visas karmines reakcijas dėl įžeidimų mes gauname dėl to, kad įžeidžiama Supersiela, esanti žmogaus, kurį mes užgavome, širdyje. Ji globoja ir saugo kiekvieną gyvą būtybę šiame pasaulyje, būdama jos kūne visai šalia sielos. Kai mes užgauname žmogų, tuo pačiu užgauname ir Supersielą, esančią jo kūne. Šiaip jau mes gauname už tai atpildą vien todėl, kad tai numatyta karmos dėsnyje. O pats šventasis išlieka abejingas mūsų netikusiam elgesiui, nes jį palaiko jo skaistumas ir nuolankumas.

Taigi atrodytų, kad netinkamai elgiantis su šventu žmogumi, nieko tokio neatsitinka ir blogos karmos už tai neturėtų būti. Bet kadangi įžeidžiama Supersiela, esanti šventojo kūne, tai mes baudžiami tik Jos valia. Šventųjų įžeidinėjimas labai nepatinka Dievui, ir mums už tai prisieina kentėti.

Skaitytojas: Man tai sunku suprasti – Supersiela, kuri yra šalia sielos ir kurią galima įžeisti. Ar galite tai paaiškinti paprasčiau?

Autorius: Netinkamai elgdamiesi su šventaisiais, mes nuslopiname sąžinės balsą ir tokiu būdu prarandame jos palaikymą. Kaip laivas rūke ir dar be kompaso yra pasmerktas pražūčiai, taip ir žmogus be sąžinės, neturėdamas supratimo apie teisingą gyvenseną, sunkioje situacijoje yra pasmerktas nesėkmei. Jis jau negali, kaip anksčiau, skirti gėrį nuo blogio, ir todėl neišvengiamai degraduoja.

Mūsų pokalbis jau beveik baigiasi, todėl norėčiau pažymėti vieną labai svarbų momentą. Tai būtina žinoti, norint ištaisyti bet kurią, kad ir sunkiausią situaciją.

Kiekvienas žmogus turi galimybę pakeisti savo gyvenimą, tik ją labai varžo kažkada padarytos klaidos. Todėl visų pirma reikia apsiginkluoti kantrybe, nes bet kokioms permainoms reikalingas laikas. Atgailaujant reikia išlaukti, kada blogą karmą pakeis geresnė, o tai, anksčiau ar vėliau, vis tiek atsitiks.

Skaitytojas: O jeigu neatgailausime, ar ilgai reikės kentėti?

Autorius: Taip, jeigu mes nesuprasime, dėl kokių klaidų mūsų karma tokia bloga. Bet atgailauti niekada nevėlu, po to ateina palengvėjimas ir grįžta potraukis dvasiniam gyvenimui.

Skaitytojas: Sunku, kai reikia ilgai kentėti dėl savo nuodėmių. Ar galima kaip nors pelnyti mus baudžiančio laiko malonę?

Autorius: Mes apie tai jau kalbėjome – reikia atgailauti ir viską daryti laiku – tiek dvasinėje praktikoje, tiek materialiame gyvenime.

Skaitytojas: Ar gali, apart laiko, mus dar kas nors bausti?

Autorius: Yra ir daugiau faktorių, kurie neleidžia mums būti laimingais. Vietovė, kurioje gyvename, mus supančios aplinkybės... bet apie tai vėliau.

Skaitytojas: O man dar daug kas neaišku dėl įžeidimų.

Autorius: Nesijaudinkite, sugrįšime ir prie šitos temos. 

Išvada: įžeidimai ir netikusi sąmonė – tai didžiulė kliūtis kelyje į laimę. Ypatingai pavojingas įžeidžiamas elgesys su Dievu, šventais žmonėmis, šventraščiais, garbinimo atributika bei šventose vietose. Taip elgdamasis, žmogus pradeda nepastebimai degraduoti. Norint to išvengti, reikia žinoti, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, ir taip išvengti susidūrimo su minėtais laimingo gyvenimo priešais.

Nuo įžeidimų iššauktos degradacijos mus gali išgelbėti tik atgaila, ir čia svarbiausia žinoti, kad įžeidus šventą žmogų, atleidimo reikia prašyti, kreipiantis į jį asmeniškai.

Niekas nėra apdraustas nuo klaidų, todėl mes turime ugdytis savyje sugebėjimą atgailauti, ir koncentruotis į tai reikia mažiausia du kartus per dieną. Tai mums padės kovoti su polinkiu į užgaulų elges ir garantuos sėkmingą dvasinį gyvenimą.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis