Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Įžanga

 

Aš – išmintingųjų išmintis,

Aš –žmogaus talentas,

Aš duodu atmintį ir užmarštį!

Šry Krišna

 

Dvasios broliai ir sesės!

Aš galiu taip kreiptis į skaitytojus, nes manau, kad ši knyga sudomins daugiausia Krišnos sąmonės pasekėjus. Ji jiems pirmiausia ir skirta. Aš papasakosiu apie tragediją, kurią aš neseniai patyriau, ir kurią, žinau, išgyvena ar jau išgyveno daugelis iš mūsų. Jeigu jūs dar nesusidūrėte su tuo, apie ką aš dabar pasakosiu, pasinaudokite šia knyga kaip skiepais. Tačiau ji visiškai nereikalinga tiems, kurių tikėjimas Krišna, guru bei šastromis nepajudinamas, ir jie tvirtai laikosi jų nurodymų.

Sakykite, ar jūs labai branginate tą didįjį kelią, kuriuo einate? Ar visas pastangas dedate? Ar tikrai darote viską, kas tik įmanoma, kad pasiektumėte Viešpatį Krišną?

Į šiuos klausimus jūs, žinoma, atsakote ne man, bet savo sąžinei, kuri, kaip jūs žinote, glūdi kiekvieno širdyje ir kurią neįmanoma apgauti. Apgaudinėti galime tiktai save, bet tai darome, stebint mylinčiai Sąžinei.

Labai dažnai mes suprantame, kad meluojame, kad iš tikrųjų neiname bhakti keliu, kad užsiimame visai ne tuo, kuo reikia, arba su mažesnėmis pastangomis, negu reikia. Mes tai žinome, tačiau nenorime nieko keisti, o tai reiškia, kad mes jau krentame į prarają!

Ir kokios bus neišvengiamos pasekmės tokio melo, tegu jis dar ir nedidelis?

Žinoma, žemė neprasivers ir perkūnas netrenks, tiesiog jūs taip ir neparagausite saldžiausio nektaro, kuris paruoštas visiems, nuoširdžiai žengiantiems bhakti keliu. Jūs taip niekada ir nesuprasite, kokia atsidavimo esmė. O tai, savo ruožtu, reiškia tik viena: labai greitai jūs paliksite šį visų nuostabiausią kelią. Neįmanoma užsibūti tuštumoje, viską atmetus ir nieko neįgijus. Jus neišvengiamai patrauks dar kažkas.

Bhakti idėją – tyriausią, nesavanaudišką atsidavimą Dievui – suprasti labai sunku. Ji pernelyg svetima šiam pasauliui. Iš tikrųjų, tai absoliučiai neįmanoma be pačios bhakti malonės. Kokiu atveju bhakti suteikia savo malonę? Tik tada, kai siela labai labai nori tos malonės. Mus visada veda mylintis jos balsas, bet jeigu mes atsisakome jį girdėti...

Aš tuoj papasakosiu apie vieną kvailą sielą, kuri vos nepaliko bhakti kelio, tačiau buvo išgelbėta, nes paskutinę akimirką nusprendė nebeignoruoti mylinčios sąžinės balso, kuris jau seniai bandė ją prisišaukti.

Taigi gyveno kartą viena krišnaitė. Žinoma, tai buvau aš. Atrodė, viskas pas ją buvo gerai – kartojo džapą, aukojo maistą dievybėms, kartais skaitinėjo šventraščius ir buvo įsitikinusi, kad, bendrai paėmus, ji po truputį eina pas Krišną. Bet kartą jos gyvenime atsitiko kažkas baisaus. Draugė man pasiūlė perskaityti pirmą Nilo Donaldo Uolšo knygą „Pokalbiai su Dievu. Nepaprastas dialogas“.

Jeigu aš būčiau buvusi nuoširdesnė ar jau bent protingesnė, į tokį pasiūlymą būčiau nekreipusi dėmesio. Žinojau, kokie pavojai už to slypi. Savo „Šaranagati“ Šryla Bhaktivinoda Thakuras sako: „Aš neperskaitysiu nei vienos knygos, kurioje nekalbama apie tyrą atsidavimą Tau!“ Tai kodėl aš susidomėjau šia nauja knyga? Todėl, kad buvau toje jau minėtoje tuštumoje.

Kai mes neturime pakankamai dvasios stiprybės pasiekti reikiamą praktikos lygį, tai po kurio laiko iš viso prarandame domėjimąsi procesu, kuris mums nieko neduoda.

Aš puikiai žinojau Viešpaties Čaitanjos žodžius: „Jeigu kas nors klausosi majavados, su jo dvasine praktika baigta!“ O jeigu tas kas nors ne tik klausosi, bet ir gilinasi į ją? Ir ne tik gilinasi, bet dar ir praktikuoja? Taigi nieko nuostabaus, kad mano tikėjimas šastromis, tam tarpe „Bhagavatam“, o tuo pačiu ir visu vaišnavizmu, pradėjo sparčiai silpti.

Uolšo knyga – tai labai gilus impersonalistinės filosofijos traktatas, kuo aš įsitikinau, tik pradėjusi skaityti. Autorius tvirtina, kad su juo kalbėjosi Pats Dievas, kuris jam paprasčiausiai padiktavo tą knygą. Visas traktatas persmelktas griežta ir nuoseklia logika, kuri tiesiog įsišaknija sąmonės gelmėse, ir ją sugriauti, atvirai kalbant, žmogui su vidutiniu intelekto lygiu neįmanoma. Žinoma, galima paprasčiausiai atmesti visą šį mokymą, ir tikrai laimingi tie, kurie taip pasielgė, tačiau jį sugriauti – nelengva užduotis.

Apie mano dvasinį lygį galima spręsti pagal tai, kad aš, užuot vengęs tokių žinių, perskaičiau, išstudijavau ir net sukonspektavau knygą nuo pradžios iki galo. Ir ne tik pirmą, bet ir visas kitas.

Pradžioje sukilo smalsumas: su kokiu dar ten Dievu autorius kalbasi? Susidomėjimas neužilgo virto susižavėjimu. Aš galutinai užsidėjau antrankius, pasinerdama į filosofiją, griaunančią visus vaišnavizmo postulatus. Baisiausia buvo tai, kad aš niekaip negalėjau atremti jos argumentus.

Ne man spręsti, ar tikrai autorius kalbėjo su Dievu, bet vienas dalykas buvo akivaizdus – už šių knygų slypėjo didi išmintis. Aš susidūriau su geležine logika, ir būtent ji mane labiausiai patraukė. Greitai galingi jos argumentai lengvai įveikė mano silpną pasipriešinimą.

Uolšo knygos sistemingai, žingsnis po žingsnio griovė mano tikėjimą Krišna, bet mainais nedavė nieko. Jaučiau, kad mano gyvenimas žlunga, ir tuo pat metu aš visai nenorėjau prarasti Krišnos. Aš meldžiausi: „Krišna, neleisk man palikti Tave!“ Tačiau kažkokia paslaptinga jėga mane vėl ir vėl traukė skaityti „Pokalbius“. Aš galvojau: „Kokia tobula filosofija! Ji negali būti neteisinga“. Deja, ji daug kur neatitiko šastrų, ir todėl mano kančios nesibaigė. Galų gale nusprendžiau, kad nėra tikslo toliau gyventi...

Aš gėdijausi kreiptis į vyresnius atsidavusius, tuo labiau į guru, kad jie padėtų man šioje situacijoje. Kliudė ir tai, kad mano protui reikėjo loginių įrodymų, jog „Pokalbių“ filosofija neteisinga, o ne draudimo paprasčiausiai neskaityti tų knygų – šitą aš ir pati puikiausiai žinojau. Kai aš vis tik prisiversdavau užduoti kažkokius klausimus, atsakymai manęs netenkindavo, todėl susidariusi situacija niekaip nesikeitė.

Liga progresavo toliau, mano mąstymas buvo visiškai apnuodytas. Padėti galėjo tik labai rimta „operacija“ – būtent, nuodugni analizė, griaunanti „Pokalbių“ filosofiją. Bet kas ją galėtų atlikti? Greičiausiai, tik tas, kuris giliai susipažinęs tiek su vaišnaviška, tiek su „Pokalbių“ filosofija. Tokios asmenybės aš nemačiau. Visi mano pažįstami atsidavusieji, susipažinę su Uolšo knygomis, pasitraukė iš Krišnos sąmonės judėjimo. O rimti atsidavusieji, įvaldę loginę analizę, tokių knygų neskaito.

Aš daugiau nemačiau jokios prasmės savo pilkame gyvenime ir paprasčiausiai laukiau mirties. Nuo savižudybės mane sulaikė tik baimė nusidėti ir atpildas po tokios mirties. Mane išgelbėti galėjo tik Dievas. Ir Jis tai padarė...

Kartą, būdama visiškoje neviltyje, aš pagalvojau, kad jeigu Dievas tikrai kalbėjosi ne tik su tuo žmogumi, bet ir su daugybe kitų, tai kodėl Jis negalėtų pakalbėti ir su manimi?

Vienoje tos pačios serijos knygoje Uolšas įrodinėja, kad tokie pokalbiai nėra jau taip kažkas nepaprasto. Minėta knyga sudaryta pagal daugybės skaitytojų laiškus, kuriuose įvairiausi žmonės, gyvenantys įvairiose pasaulio vietose, rašo, kad Dievas kalbėjosi ir su jais. „Pokalbių“ autorius kiekvieną dieną gauna daugybę tokių laiškų.   

Pagrindinė šios knygos mintis tokia: Dievas myli visus ir vienu ar kitu būdu atsakys į kiekvieno žmogaus maldą. Nesunku atspėti, kaip aš jaučiausi, perskaičiusi ir šią knygą!

Tai buvo nepateisinamas pasitikėjimas savo jėgomis – pretenduoti į Dievo pašnekovo vaidmenį. Kalbėti su Dievu – labai ir labai aukštas, švento žmogaus lygis! Nei vienas blaiviai mąstantis žmogus nepasikliaus tokiu problemų sprendimo būdu. Tačiau aš tokia nesu, ir tai jau įtikinamai įrodžiau. Tada aš buvau tiesiog pakvaišusi, ir taip sakydama, aš nei kiek neperdedu. Bemiegės naktys su ašaromis ir maldomis Krišnai, dienos, kupinos sunkių apmąstymų... Kiekvieną dieną aš sąmoningai išduodavau Krišną, paskui atsiprašinėdavau, nematydama šiuose poelgiuose jokios prasmės. Mano psichinė būklė buvo apverktina.

Galų gale aš paprasčiausiai atsisėdau už stalo ir parašiau Dievui klausimą. Lygiai taip, kaip savo laiku padarė Nilas Donaldas Uolšas, „Pokalbių“ autorius. Aš parašiau:

– Klausyk, aš jau trisdešimt antrus metus gyvenu beprasmiškai. Nedaryk man daugiau kliūčių. Padaryk taip, kad daugiau jų nebebūtų, nes kova su jomis užima pernelyg daug laiko. O aš noriu eiti pas Tave!

Tai parašiusi, aš įsiklausiau į save, tikėdamasi staiga išgirsti kažkokį balsą, kurį girdėjo Uolšas. Tyla... Na, žinoma, aš juk ne aiškiaregė ir jau tikrai ne šventoji. Tačiau ir Uolšas, mano menku supratimu, toli gražu ne šventas, kitaip nerašytų kiekviename puslapyje apie seksą. Žinoma, jo knygose pateikiamas kitas šventumo supratimas, tačiau aš kalbu apie tokį, koks jis yra šastrose ir visiems žinomoje Biblijoje. Iki tokio šventumo „Pokalbių“ autoriui labai toli, vienok, jis ir pats tai sąžiningai pripažįsta. Tačiau jam Dievas atsakė – toks buvo mano svarbiausias argumentas. Kuo aš blogesnė? Aš pajutau nusivylimą ir pasijutau labai įsižeidusi ant Dievo.

Net jeigu pasirodytų, kad Dievas niekada nekalbėjo su Uolšu, ir kad visos jo knygos – tiesiog genialūs prasimanymai, manęs tai nebeišgelbėtų. Galų gale, manęs tuo metu jau nebedomino, kalbėjo Uolšas su Dievu, ar ne, mane smaugė pačios jo knygų idėjos, kurių aš negalėjau sugriauti ir kurios stūmė Krišną iš mano širdies.

Atsisėdau ant sofos ir pabandžiau pasinerti į mantrą. Šventų vardų kartojimas man jau seniai virto tuščiu formalumu, kurį aš atlikdavau tik kartas nuo karto ir bet kaip. Tačiau dabar aš tikėjausi išgirsti Dievo balsą, kuris, kaip man atrodė, galėjo ateiti iš mantros. Todėl stengiausi nuraminti protą ir sutelkti jį į šventus vardus, bet kur tau! Jaučiausi bjauriai, skruostais sruvo kažkokios kvailos ašaros...

Šitaip praėjo gal pusantros valandos, ir protas pagaliau ėmė rimti.  

Netikėtai galvoje atsirado labai aiški mintis:

– Tu gerai žinai, kad ne Aš prigalvoju tau visokių kliūčių. Tu pati jas susikuri. Tačiau tu visada gali nustoti rinktis situacijas, kurios tau kliudo gyventi.

Kas tai, Dievo balsas? Man kažkodėl pasidarė linksma. Aš priėjau prie stalo ir juokais parašiau:

– Taip, taip, visa tai aš žinau. Galiu ir nesirinkti... Aš juk skaičiau Tavo „Pokalbius“... Beje, ar ten tikrai Tu kalbėjai?

Atsakymas buvo netikėtas:

– Visi pokalbiai Mano.

Aš nusprendžiau pratęsti šį pokalbį su savo protu ir parašiau:

– Ar tai Tu Krišna?

Argi yra koks nors vardas, kuris Man nepriklausytų?

Taip prasidėjo pokalbis, kuris trunka jau kelis metus. Jūs paklausite, ar aš neužsiimu paprasčiausiu plagiatu, ir ar nebus man gėda prieš Uolšą?

Ne, atsakau. Vienintelė priežastis, dėl kurios aš pradėjau užrašinėti klausimus ir atsakymus, buvo natūralus noras neišsikraustyti iš proto. Ir dar – pats „Pokalbių“ autorius savo knygose primygtinai prašo, kad kiekvienas skaitytojas pradėtų savo asmeninį pokalbį su Dievu ir kad jam praneštų, kas iš to išėjo. Aš įvykdžiau autoriaus prašymą, ir dabar savo pokalbį paviešinu, nesigviešdama iš to jokios naudos. Kurgi čia plagiatas?

Ar tikrai Dievas su manimi kalbėjo? Esu įsitikinusi, kad tai, kas atsitiko su manimi, yra Dievo malonė. Kitaip ir būti negali. Aš Jam pateikiau visus mane kankinusius klausimus ir gavau išsamius atsakymus. Taip buvau išgelbėta ir vėl atradau Krišną.

Ar galima sakyti, kad tai buvo ne Dievas? Aš meldžiau išsigelbėjimo – ir jis atėjo. Ar galima sakyti, kad kažkokiu būdu tai įvyko be Dievo valios? Kaip jūs manote?

Aš gavau būtent tai, ko norėjau – man parodė, kad „Pokalbių“ filosofija, kuri atrodė tokia nepajudinama, yra lengvai sugriaunama. Galų gale, aš visiškai nustojau ja domėtis. Su genialiu traktatu buvo genialiai susidorota, geležinė logika sumalta į miltus. Kaip jūs manote, aš pati išsigelbėjau?

Iš tikrųjų man visiškai neturi reikšmės, ar jūs šios knygos atsiradimą matote tokioje pat šviesoje, kaip ir aš. Tai niekaip neįtakos to tikslo, su kuriuo ji buvo parašyta, būtent – padėti atsidavusiems, kurie tapo ar tuoj tuoj taps Uolšo „Pokalbių“ aukomis. Į juos aš ir kreipiuosi – jeigu jūs, brangūs atsidavusieji (gal jau tik buvę), Uolšo knygose atradote neginčijamą tiesą, tai mano knyga taip pat turėtų jus sudominti. Jeigu jūs tikite, kad „Pokalbiai“ duoti Dievo, tai turite tikėti ir jų idėjomis. Viena iš centrinių Uolšo knygų minčių – kad absoliučiai kiekvienas žmogus gali kalbėti – ir visada kalba – su Dievu. Tokiu atveju, kodėl aš turėčiau būti kažkokia išimtis?

Jeigu jūs jau netikite, kad „Pokalbiai“ duoti Dievo, tai mano tikslas pasiekiamas automatiškai. Aš laimiu dar neprasidėjus mūšiui. Tada paprasčiausiai nekreipkite dėmesio į mano knygą (taip pat ir į Uolšo knygas), aš būsiu tiktai laiminga.

Gali būti ir taip (tarp kitko, taip būva dažniausiai), kad jūs netikite dieviška „Pokalbių“ kilme, bet jus pasigavo jų logika, kurios jūs nesugebate įveikti, ir todėl ji trukdo jums eiti pas Krišną. Tada mano knygoje rasite pagalbą, kurią radau ir aš.

Dabar aš vis tik turiu papasakoti apie tai, kaip ji buvo rašoma. Paprastai aš užduodavau klausimą ir laukdavau, ką pasakys „balsas“. Šiuo žodžiu aš įvardinu labai aiškią mintį, kuri netikėtai, be jokių mano pastangų atsiranda galvoje kaip atsakymas į suformuluotą klausimą. Jeigu atsakymo neišgirsdavau, užrašus paprasčiausiai padėdavau į stalčių, nemėgindama kažką pati sugalvoti. Nauji klausimai atsirasdavo daug anksčiau už atsakymus į jau užduotus klausimus. Tada kiekvieną naują klausimą ėmiau užrašinėti atskirame popieriaus lape, kurių tokiu būdu susidarė visas pluoštas. Kai ateidavo vienas ar kitas atsakymas, tame pluošte suieškodavau lapą su atitinkamu klausimu ir užrašydavau gautą atsakymą. Bet taip būdavo gana retai.

Daug dažniau, visiškai neprognozuojamu metu, tarytum liepsna nušviesdavo protą, ir mane užplūsdavo gausybė informacijos. Mano suvokimas darydavosi labai aiškus, ir aš neatsitraukdama prirašydavau iki penkiolikos puslapių. Ir tik po to, kai tokia būklė baigdavosi, aš aiškindavausi, ką parašiau, rasdama atsakymus į seniai užduotus ir net jau pamirštus klausimus.

Tokiam protokolavimui būdingi tam tikri ypatumai. Kartais atsakymai ateina anksčiau, negu aš spėju iki galo užrašyti klausimą, ir diktuojami greičiau, negu aš spėju rašyti. Kvaila būtų neigti, kad aš užrašiau toli gražu ne viską, kas man diktuojama, o ir užrašant galimos klaidos. Kartais ateinančios mintys būva tokios greitos, kad aš tik spėju atskiromis pastabomis nužymėti dėstymo eigą, o jau po „seanso“ viską atkuriu savais žodžiais, pasinaudodama tomis pastabomis.

Pradžioje visa tai mane tik linksmino. Aš labiau tikėjau, kad turiu reikalą su savo protu, todėl su tokiu pašnekovu jaučiausi laisvai ir nevaržomai, netgi iššaukiančiai. Tačiau ilgainiui pradėjau jam jausti vis didesnę pagarbą. Galiausiai kiekvieno pokalbio pradžioje aš jam nusilenkdavau. Jeigu tikite, kad tai tikrai buvo pokalbis, o ne mano proto monologas, tada man belieka pridurti, kad tai visada buvo dalykiškas pokalbis, atitinkantis šastrų teiginius. Buvo ir labai sudėtingi momentai, kurių komentuoti aš nesiimu.

O jeigu tai ne visai įtikinama, pažiūrėkime, kaip savo bendravimą su Dievu aprašo misteris Uolšas.

Ši knyga – tai pokalbių su Dievu rezultatas. Na, gerai, sakykim, tu net nežinai, ar yra Dievas, tuo labiau visai ne faktas, kad su Juo galima kalbėtis. Tau dėl to nereikia jaudintis. Jeigu tu netiki į Dievą, šią knygą gali laikyti fantazija. Aš neprieštarauju. Vis tiek ją skaityti bus įdomu. Galbūt tai bus įdomiausia knyga iš visų, kurias tu kada nors skaitei.

Aš manau, kad Dievas yra, ir tikiu, kad Jis bendrauja su mumis. Aš nuolatos kalbu su Dievu.

Tu geriau suprasi, kaip vyksta pokalbis, jeigu atsiminsi, kad mes visi, tame tarpe ir tu, kiekvieną dieną kalbamės su Dievu. Galimas daiktas, kad tu tiesiog nevadinai šio bendravimo pokalbiu.

Dievas nuolatos kalbasi su kiekvienu žmogumi. Mes nuolatos kontaktuojame su visata. Gyvenimas nuolatos pasakoja Gyvenimui apie Gyvenimą. Gyvenimas nuolatos siunčia mums pranešimus.

Tikrą išmintį galima atrasti atsitiktinėje draugo frazėje, dainos žodžiuose, reklaminio skydo tekste, balse, kuris pasigirsta tavo galvoje, arba šitoje knygoje, kuri „atsitiktinai“ pateko pas tave.

O dabar aname sakinyje du žodžius „tikroji išmintis“ pakeisk vienu – Dievas, ir tada susivoksi, kaip vyksta tavo pokalbiai su Juo. Dievas mums padeda, siųsdamas mintis, idėjas, dainų žodžius, knygų tekstus ir panašiai.

Mano pokalbiai su Dievu dažniausiai vyksta mintimis, kurios man ateina į galvą, ypač, kai aš prašau pagalbos, susidūręs su rimta problema, ir kai esu ramybės būklėje, tinkamoje išgirsti atsakymą. Dievas su manimi kalba balsu, kuris nepanašus į konkretų kieno nors balsą. Aš jį vadinu „begarsiu balsu“, tai kažkas panašaus į mano paties minčių balsą.

Dabar tu gali pasakyti: „Tai ir yra tavo mintys! Kodėl tu galvoji, kad tai Dievo balsas?“ Geras klausimas. Kai aš jį uždaviau Dievui, išgirdau štai tokį atsakymą:

„Nilai, kaip kitaip Aš galėčiau su tavimi kalbėti? Argi įdėti mintis tau į galvą ne pats efektyviausias būdas?

Kai pas Tomą Akvinietį atsirasdavo dievotos mintys, visi sakydavo, kad jį įkvepia Dievas. Kai pas Mocartą atsirasdavo mintys apie muziką, visi sakydavo, kad jį įkvepia Dievas. Kai pas Tomą Džefersoną atsirasdavo mintys apie laisvę, visi sakė, kad tai Dievas jam davė įkvėpimą parašyti deklaraciją apie visų lygybę prieš Dievą.

Kaip, tavo manymu, Aš bendrauju su žmonėmis, jeigu ne mintimis? Gal įsivaizduoji, kad Aš ateinu pas juos ilgais baltais drabužiais ir įteikiu jiems raštą? Ar gal Aš pasirodau debesies pavidalu ir skelbiu Savo tiesas į erdvę? Tai tau atrodo labiau tikėtina?

Ar šitaip viską supranti? Kuo labiau neįtikėtina, tuo tau priimtiniau?

Sakau tau – Aš ateinu pas žmones labiausiai priimtinu būdu, ir tam yra svarbios priežastys. Aš noriu, kad Manimi tikėtų. Bet netgi tada jūs Manimi netikite.

Daugumai žmonių priimtiniausiu Dievo pasirodymu būtų koks nors antgamtinis reiškinys, kai Aš pasirodyčiau baltais drabužiais ir įteikčiau jiems ant akmens plokščių iškaltus atsakymus. Tiesa, kažkada Aš taip dariau, bet nejaugi manote, kad tai viskas, ką Aš sugebu?

Daug dažniau Aš pasireiškiu žmonėms natūralesniu būdu, kaip neatsiejama paties gyvenimo dalis. Tai gali būti mintis, emocija, įkvėpimas... lygiai taip pat, kaip Aš dabar bendrauju su tavimi per jausmus, kuriuos tu išgyveni, žodžius, kuriuos tu girdi, tekstus, kuriuos tu gauni iš Manęs...

Tokie žodžiai nuskambėjo manyje, ir būtent taip vyksta mano pokalbis su Dievu.

Gal tu lauki, kad aš imsiu pasakoti, kaip valandomis mąstau apie savo klausimus, medituoju ir meldžiuosi, būdamas visiškoje tyloje ir laukdamas atsivėrimo, kai aš suvirpėsiu, persmelktas dieviškos energijos. Tačiau aš tik užrašinėju pirma, kas man ateina į galvą, nieko neredaguodamas. Aš tiesiog užrašinėju tai, ką „girdžiu“. Tai panašu į diktantą.

Galvodamas, nuo ko pradėti mūsų pokalbį, aš prisiminiau klausimus, kuriuos nuolat girdėdavau. Tai klausimai, reikalaujantys atsakymų. Taigi aš pradėjau nuo jų – suvedžiau į kompiuterį ir pradėjau užrašinėti pirmuosius žodžius, kurie man atėjo į galvą. Aš tikiu, kad Dievas įkvėpė man tuos atsakymus, kaip ir visus kitus šioje knygoje.

(Nilas Donaldas Uolšas „Pokalbiai su Dievu naujajai kartai“)

 

O tai įtikinama?

Galų gale, mano knygai galima parašyti ir kitą įžangą – skeptikams. „Įžanga blaiviai mąstantiems žmonėms“. Ji galėtų būti, sakykim, tokia. Kartą gyveno mergina, ir buvo ji prisiekusi krišnaitė. Ir viskas būtų gerai, bet vieną gražią dieną savo gyvenime ji susidūrė su grandiozine filosofija, kuri sugriovė jos tikėjimą Krišna. Mergina truputį paverkė, bet paskui susiėmė ir, šaukdamasi savo mylimo Viešpaties malonės, pabandė atrasti išeitį. Taip atsirado įdomi knyga, kuri, nors ir parašyta grožiniame žanre, verčia apie daug pasigalvoti.

Ir taip, ši knyga grožinė? Neprieštarauju. Jeigu norite, tegu bus tokia versija.

Norint bent kiek susidurti su dieviškais atsivėrimais, kurie nesukelia jokių abejonių, reikia kreiptis į išaukštintas asmenybes, kurių šventumą rodo jų nepriekaištingas gyvenimas. Bet ar gali Dievas kalbėti su tokiu žmogumi, kaip Uolšas, ar su tokia niekinga ir kvaila esybe, kaip aš?

Šis klausimas tebėra atviras, nes šventraščiai liudija, kad mes susiduriame ne tik su nepasiekiamu dievišku tyrumu (na aham prakašah sarvasya...), bet ir su Jo niekam neteikiančiu pirmenybės nepriežastiniu gailestingumu (dino hino patito pamoro nahi bačhe...)!

Aš žinau, koks iš tikrųjų begalinis Dievo gailestingumas, tačiau tai neduoda tiek man, tiek „Pokalbių“ autoriui teisės tvirtinti, kad gaunama informacija tikrai yra iš Dievo. Ir vis tik aš nusprendžiau paviešinti šią knygą. Aš žinau, kad Uolšo knygos labai greitai tampa autoritetingos – kaip jūs manote, kur? – tarp atsidavusiųjų! Žinau, kad dabar, kai aš rašau šias eilutes, „Pokalbių“ filosofija šienauja atsidavusiųjų gretas dešimtimis, jeigu ne ... Siaubas! Bet tai faktas. Reikia pripažinti, kad būtent tokiame lygyje yra daugelis iš mūsų. Taigi, jeigu šie „vaistai“ išgelbėjo mane, kodėl jie negalėtų padėti dar kam nors?

Aš pati neturiu jokių abejonių, kad mane tikrai išgelbėjo, ir tuo momentu, kai buvau pasiruošusi visam laikui palikti Krišną ir galbūt net šį gyvenimą. Bet tai akivaizdu tik man. Kažkas čia gali įžvelgti visai kitus dalykus, ir jis turi tam pilną teisę. Bet kartą atsitiko tai, kuo niekas negali suabejoti – vieną dieną aš paėmiau tušinuką, popieriaus ir... likau Krišnos sąmonėje. Labai daug kas nesugebėjo, jeigu tiksliau, nepanorėjo padaryti net šito.

Aš noriu padėti tiems, kurie tikisi pagalbos, štai ir viskas.

Kalbėjo su manimi Dievas, ar ne – spręskite patys, mieli skaitytojai. Iš tikrųjų, ar galėjau aš visa tai išgalvoti? Tegu kiekvienas savo širdyje ras atsakymą į šį klausimą. Ir jeigu jūs manysite, kad visa tai tik prasimanymai, aš būsiu labai laiminga. Aš tai sakau nuoširdžiai. Netikite? Tada dar kartą paaiškinsiu. Būsiu laiminga todėl, kad toks mano darbo įvertinimas greičiausiai reiškia tai, kad jūs nepatikėsite ir misteriu Uolšu. Taip pat ir kitiems autoriams, kalbantiems apie kažką... bet tik ne apie bhakti!

Jeigu jūs paprasčiausiai išmesite mano knygą – labai gerai! Priešnuodis nereikalingas tiems, kurie imasi patikimų priemonių, norėdami išsaugoti savo sąmonę pasirinktojo kelio rėmuose.

Supraskite, aš noriu ne įtikinti jus, kad kalbuosi su Dievu, bet paskatinti būti nuoširdžiais ir sąžiningais su savo Sąžine. Juk visa, ką jūs darote, apie ką galvojate – visa tai regi visa žinanti Sąžinė, esanti jūsų širdyse.

Labiausiai aš noriu, kad ir jums pavyktų padaryti tai, ką padariau aš – nustoti pagaliau meluoti. Padarykite tai nebūtinai taip, kaip aš, bet – padarykite!

2002.12.01

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis