Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Įžanga

 

Knyga, kurią jūs dabar atsivertėte – ne visai įprasta. Tai dienoraštis žmogaus, gyvenančio pasaulyje, kuris labai skiriasi nuo įprastinio. Gal tai šiems užrašams ir suteikia ypatingą žavesį, nes jie patvirtina tą faktą, kad niekas taip neįkvepia, kaip prasiveržimas už kasdienybės ribų.

Minėti užrašai pas mane atsirado visai netikėtai. Kartą vakare, kai aš įprastai grįžau namo iš universiteto, sūnus Markas atraportavo, kad skambino kažkoks indų vienuolis su ilgu, sunkiai ištariamu vardu, ir kad jis norėjo su manimi susitikti. Po valandos Šačinandana Svamis jau buvo pas mane: vidutinio ūgio, liesokas, gal keturiasdešimties metų, apsirengęs šafrano spalvos drabužiais, kokius dėvi indų asketai. Žinodamas, kad jis laikosi griežtos dienotvarkės, aš nedelsdamas nusivedžiau svečią į savo kabinetą. Šačinandana Svamis be didelių įžangų išėmė iš savo krepšio į popierių įvyniotą paketą ir išdėstė vizito tikslą:

– Čia yra dienoraštis, žemėlapiai ir šventi atvaizdai, kuriuos aš parsivežiau iš savo paskutinės kelionės po šventas Indijos vietas. Tu žinai, kad aš prastas rašytojas, – ir jis mįslingai nusišypsojo, – bet manau, kad daugeliui žmonių būtų naudinga paskaityti apie šią kelionę, nes tokia tema svarbi ne tik man.

Aš neįsivaizdavau, kad tokios vienuoliškos asmenybės kelionė gali dar kam nors rūpėti. Tačiau Šačinandana Svamis linksmai (kas mane iš pradžių nustebino ir vos ne šokiravo) kalbėjo toliau:

– Dauguma žmonių prisirišę prie daiktų, su kuriais, bendrai paėmus, yra vienas vargas, – ir nelaukdamas mano pritarimo ar nesutikimo, paklausė:

– Tu žinai, kaip gaudo beždžiones?

– Nežinau, – atsakiau šiek tiek suglumęs. – Su narvu? Ar spąstais? Kodėl klausi?      

Jis susijuokė:

– Labai paprastai – su kokiu nors saldumynu. Medžiotojas moliūge padaro skylę, pašalina jo minkštimą, ir tada į vidų įmeta keptą bananą, o moliūgą pakabina medyje. Skylė tokia nedidelė, kad beždžionė į vidų gali įkišti tik ranką. Atradusi gardžiai kvepiantį moliūgą, ji taip ir padaro, tačiau, suspaudusi bananą kumštyje, rankos ištraukti nebegali. Tu galbūt galvoji, kad beždžionė yra pakankamai protingas padaras ir susigaudys, jog reikia atgniaužti kumštį? Deja, jos prisirišimas stipresnis. Medžiotojui dabar belieka neskubant prieiti, duoti beždžionei per galvą ir parsinešti ją namo. Dauguma žmonių taip pat yra savo begalinių prisirišimų nelaisvėje ir nesugeba užsiimti tuo, kas jiems tikrai reikalinga.

Po to Šačinandana Svamis manęs paklausė, ar aš norėčiau perskaityti jo dienoraštį. Jis leido elgtis su užrašais taip, kaip aš susigalvosiu – užmesti kur nors ir užmiršti, sudeginti ar išspausdinti.

Taigi dabar aš kiekvieną vakarą skaičiau tuos užrašus. Tai buvo ne taip paprasta: kai kurie puslapiai, atrodo, pabuvojo vandenyje (Šačinandana Svamis rašydavo ir ant Gangos kranto), kai kuriuos buvo tiesiog neįmanoma perskaityti (jie buvo rašyti besikratant lekiančioje mašinoje). Buvo ir niekaip tarpusavyje nesisiejančių tekstų; tačiau dienoraščio turinys vis tik mane nepaprastai sudomino. Mane tarytum apgaubė kažkokia nematoma aura, sukeldama nepaprasto džiaugsmo pojūtį. Aš pagalvojau, kaip būtų gerai, jeigu ir kiti pajustų tą džiaugsmą, todėl nusprendžiau iš dienoraščio padaryti knygą. Tačiau prieš tai noriu papasakoti apie mano pažintį su Šačinandana Svamiu. Tai padės geriau suprasti jo užrašų turinį ir išsklaidys abejones tiems žmonėms, kurie jį pažįsta tik kaip vienuolį.

Kartą, kai aš dar mokinausi Hamburgo universitete, ten atvyko  „Rolling Stones“. Tais laikais jie pasisakė prieš visuomenės normas ir šokiravo žmones savo palaidu gyvenimo būdu bei agresyviais koncertais. Žmonėms iki trisdešimties metų jų koncertai buvo didžiulis įvykis, ir nei vienas sociologas nepraleisdavo panašaus renginio, net jei muzika jį mažai domino. Kai aš kamavausi spūstyje prie įėjimo, pro šalį staiga prabėgo grupelė paauglių. Vienas iš jų juokėsi ir iš pasitenkinimo plojo sau per šlaunis. Kai tik paaugliai dingo iš akių, aš tuoj pat juos užmiršau ir pasinėriau į savo mintis.

Už kelių minučių visų dėmesį patraukė staiga užsidegusi pertvara gal šimtas metrų nuo įėjimo. Ten tuoj pat subėgo budintys policininkai, prasidėjo panika. Ir staiga aš vėl pamačiau tą linksmuolį. Jis, vis besijuokdamas, bėgo nuo to vietos, kur liepsnojo užtvara. Mūsų žvilgsniai susikirto, bet jau kitą akimirką jis išnyko minioje, o paskui aš pamačiau jį kartu su kitais paaugliais lipantį per tvorą. Policininkai jiems netrukdė, nes visi buvo subėgę gesinti ugnį.

Koncerto pabaigoje aš vėl pamačiau tą paauglį, dabar jau ant scenos. Jis šoko ir dainavo kartu su muzikantais. Atrodo, jie buvo pažįstami. Tada aš atkreipiau dėmesį į jo užkrečiamą entuziazmą ir per kraštus besiliejančią energiją. Visa savo esybe jis spinduliavo tokį gyvenimo džiaugsmą, kad aš panorau su juo susipažinti. Vėliau jis man pasakė, kad toks jo devizas: „Ką bedarytum, daryk tai kaip liūtas“.

Išeinant iš salės, jis netikėtai atsirado šalia manęs. Atsiliepdamas į mano užuominą apie jo netikusį elgesį, jis nusijuokė ir pasakė:

– Jeigu aš noriu pakeisti visuomenę, tai ar privalau laikytis jos normų? Rolingai – mano draugai, ir jeigu aš noriu su jais susitikti, kodėl turiu pirkti bilietą?

Paskui jis man papasakojo, kad užkūrė nedidelį laužą, norėdamas atitraukti policininkų dėmesį, ir tada jis su draugais galėjo netrukdomas patekti į salę. Netrukus jis atsisveikino su manimi, nes muzikantai jį pakvietė į vakarėlį. Tada aš nežinojau, kad susitiksiu su juo po daugelio metų, kai jis jau bus vienuolis. Prisimindamas tą susitikimą, aš dabar matau, kad ir tada, būdamas savim pasitikinčiu paaugliu, su visa galva pasinėrusiu į gyvenimą, jis gyveno anapus visuomeninių dogmų rėmų.

Antrą kartą mes susitikome visiškai kitomis aplinkybėmis. Aš skaičiau visą ciklą paskaitų, kuriose apžvelgiau pasaulines religijas, tam tarpe ir induizmą. Vienu metu nusprendžiau, kad žmonės, užsiimantys dvasine praktika, gali geriau už mane papasakoti apie savo konfesijas, todėl pradėjau ieškoti pažinčių su indais, esančiais Vokietijoje. Gavau Vedinių tyrimų centro telefoną, ir mes susitarėme susitikti. Tikėjausi išvysti tipišką Indijos gyventoją, tačiau pamačiau tipišką vokietį, apsirengusį indiškomis vienuolio drapanom. Svečias prisistatė esąs Šačinandana Svamis. Pirma jo paskaitos dalis buvo panaši į paprastą universitetinę paskaitą. Ramiai ir solidžiai, tiesa, kartais pereidamas į užkrečiantį linksmumą, Svamis pasakojo apie filosofinius ir praktinius induizmo aspektus. Jis man iš karto patiko. Jis buvo talentingas pasakotojas ir, kas man labiausiai patiko, niekam nesistengė primesti savo tikėjimo.

Paskui buvo klausimai. Vienas studentas iššaukiančiai paklausė Svamio:

– Jūs europietis, tai kodėl pasirinkote svetimą religiją?

Atsakymo pradžios aš neprisimenu, nes tuo metu planavau kitą paskaitą. Tačiau kažkuriuo momentu nejučiomis įsiklausiau ir pajutau, kad auditorijoje atmosfera pasikeitė. Jis aiškino studentams, kad tikrasis dvasingumas neturi nieko bendro su geografine padėtimi, ir pateikė analogiją su saule. Tai, kad saulė kažkuriuo metu švyti virš Indijos ar Vokietijos, nereiškia, kad ji priklauso tai ar kitai šaliai. Lygiai taip pat neteisinga geografines sąvokas taikyti tokiems objektams, kaip siela, Dievas ar dvasinės žinios. Protingas žmogus į tai nekreipia dėmesio ir naudojasi dvasinėmis žiniomis, kaip saulės šviesa, kuri gali būti įvairiose pasaulio dalyse.

Svamio kalba netikėtai tapo labai asmeniška. Tai jau nebuvo eilinė oficiali paskaita. Jis kalbėjo apie savo gyvenimą. Klausytojai suprato, kad prieš juos žmogus, atlikęs perversmą savo sąmonėje ir kelionę iš vienos kultūros į kitą. Induizmą visi užmiršo – auditoriją dabar domino tik jo asmenybė, ir visi klausimai lietė tik jo gyvenimą. Jis papasakojo, kad užaugo Hamburge, buvo eilinis bernužėlis, o jo gyvenimo tikslas buvo muzika. Ir dar jis, kaip ir daugelis jo bendraamžių, norėjo pakeisti pasaulį. Ir čia aš staiga jį prisiminiau!

Po paskaitos mes pasikalbėjome. Pradžioje aš dar galvojau, kad galėjau apsipažinti, todėl paklausiau, gal jis kartais, kažkur apie 1969 metus, buvo „Rolling Stones“ koncerte, vykusiame Ernst-Mark salėje, ir, užuot pirkęs bilietą, korėsi per užtvarą. Jis susimąstė, paskui atidžiai pažiūrėjo į mane ir staiga garsiai nusikvatojo. Mes išėjome į kiemą, įsitaisėme ant suoliuko, ir jis pradėjo pasakoti man savo gyvenimą. Vienuoliu jis patapo, sulaukęs šešiolikos metų, nes išmąstė, kad norint pakeisti žmonių gyvenimą, pirmiausia reikia pakeisti savo paties sąmonę. Visą tą laiką jis vertė senuosius vedinius šventraščius į vokiečių kalbą, padėjo organizuoti bendruomenes ir centrus, o šiuo metu dalinosi dvasinėmis žiniomis su kitais, skaitydamas paskaitas mokyklose bei universitetuose.

Galiausiai jis manęs paklausė, ar aš jaučiu potraukį dvasinėms žinioms. Atsakiau, kad šioje srityje pas mane yra tik asmeniniai, tai yra, subjektyvūs įspūdžiai, ir kalbėti apie šias žinias objektyvia prasme nematau galimybės. Aš ir dabar esu tokios nuomonės, kurią mano žymusis draugas vertina kaip labai abejotiną.

Trečią kartą Svamį aš pamačiau televizijos laidoje. Mano žmona – amerikietė, todėl mes dažnai žiūrime CNN – amerikietišką žinių kanalą. Kartą vakare transliavo didelį koncertą iš Maskvos. Staiga visai iš arti parodė Šačinandaną Svamį. Po to videokamera parodė didžiulę salę, pilną šokančių žmonių. Diktorius pasakė, kad dabar, kai atidarytos sienos, Rusija išgyvena visapusišką religinį atgimimą. Šalyje, kur visai neseniai viešpatavo komunizmo ir ateizmo ideologija, susidomėjimas dvasine Indijos kultūra daro didelį įspūdį. Šis sensacingas spektaklis ir koncertas Maskvoje, kurį organizavo Hare Krišna judėjimas – ryškus įrodymas, kad dvasingo gyvenimo paklausa Rusijoje yra daug didesnė, negu kada nors anksčiau.

Minėtame reportaže mano dėmesį labiausiai patraukė Svamis. Štai jis susikaupęs atlieka garbinimo apeigas. Kiekvieną kartą, kai jis pasisuka į žiūrovus (ir tuo pačiu į videokamerą), galima pastebėti, kad jį labai jaudina visas šis vyksmas. Vienu metu man net pasirodė, kad jo akyse sublizgo ašaros. Tikriausiai, jis džiaugiasi, dalyvaudamas tokiame renginyje, kuris vyksta šalyje, kuri buvo aklinai uždaryta bet kokio pobūdžio dvasingumui, o dabar su tokiu susižavėjimu sutinka jo paties dvasinę kultūrą. Aš niekada su juo nekalbėjau apie tai, bet esu įsitikinęs, kad jam tai buvo didžiausias vedinės tradicijos universalumo įrodymas, tradicijos, kuriai jis dabar priklauso.

Aš dažnai savęs klausiu, ar laimingas mano unikalusis draugas, šis tikrojo žmogiškumo, nekompleksuoto mąstymo ir gilaus dvasingumo rezginys. Jeigu aš aplamai galiu apie tai spręsti, tai turiu pasakyti – taip, laimingas – bent jau pagal jo paties laimės supratimą. Žinoma, jo dvasinis gyvenimas ir jis pats buvo ir bus puolami tų, kurie kovoja su sektomis ir politikais. Bet tiems, kurie negyvena kaip dauguma, tai įprastas reikalas. Sociologijoje, mano specialybėje, žinoma daugybė (visose gyvenimo sferose) tiesiog siaubingų mūsų nepakantumo pavyzdžių. Tačiau tiems, kurie pasirinko dvasinį kelią, tai ne naujiena. Jie supranta, kad teks patirti išmėginimus.

Man susidarė įspūdis, kad Svamis patiria kažkokį vidinį konfliktą (būtent šiuo žodžiu jis pradeda savo užrašus). Kaip dabar suprantu, būtent tai jis ir norėjo man parodyti savo namelyje miške, šalia šventyklos, į kurį mane tuoj pat įvedė sekretorius, nepaisydamas, kad prie durų buvo nusidriekusi ilgiausia eilė. Šačinandana Svamis tuo metu angliškai kalbėjosi su kažkuo telefonu. Jis draugiškai linktelėjo man ir ženklu parodė sėstis. Pridengęs ragelį, jis sušnibždėjo:

– Kalbu su Indija. Nusimato fantastiškas planas!

Kol jis kalbėjosi, aš apžiūrinėjau kabinetą: ant sienų spalvingi paveikslai su Radhos ir Krišnos atvaizdais; viena siena – ištisai knygų lentynos, padarytos iš puikaus medžio; jų viduryje – altorius, kurį užlieja šilta žvakių šviesa. Kambaryje buvo net židinys; jame dar pleveno liepsnos liežuvėliai ir žioravo žarijos.

Šačinandana Svamis pagaliau baigė pokalbį ir pasisuko į mane:

– Šiandien tu pamatysi mano vidinio gyvenimo pusę. Pasėdėk, pažiūrėk, tik, prašau, niekam nepasakok, ką čia išgirsi. Tavo sociologiniams tyrinėjimams tai bus įdomi tema – kas rūpi žmonėms, ieškantiems dvasingumo.

Dabar į kambarį vienas po kito pradėjo eiti žmonės, laukiantys eilėje. Atrodė, kad tas srautas niekada nesibaigs. Kai kurie iš jų buvo Svamio mokiniai, kiti atėjo patarimo. Ten buvo ir žurnalistas, kuris tikėjosi gauti interviu, du visuomeniniai veikėjai, kuriuos aš pažinojau iš televizijos laidų, ir net šeimos.

Kai kurie pateikė klausimus, į kuriuos, mano supratimu, galėjo atsakyti ir patys. Pas kitus buvo rimtos problemos, ir Svamis juos dėmesingai išklausydavo. Jis visiems rado laiko, naudingą žodį ar dvasinį patarimą. Vieni iš jo gaudavo nurodymus, kiti – savo problemų sprendimus.

Priėmimas baigėsi gal vidurnaktį. Tiems, kurie nesulaukė savo eilės, sekretorius pasakė, kad po rytinės paskaitos Svamis pratęs priėmimą.

Kai visi išėjo, Šačinandana Svamis, pavargusiai šypsodamasis, paklausė manęs:

– Ir ką gi tu dabar galvoji apie savo draugą iš kitos planetos?

– Tikriausiai tai atima daug jėgų, – netvirtai atsakiau. – Juk tiek žmonių...   

– Esmė ne tame, kiek man tai kainuoja jėgų. Čia yra ir labai didelė atsakomybė. Dauguma šių žmonių mano žodžius vertina kaip absoliučią tiesą, kuria vadovausis tolesniame savo gyvenime. Mano padėtį apsunkina dar ir tai, kad žmonės, manyje matydami Vedose pavaizduotą šventąjį, neturi jokio supratimo apie mano charakterį ir vidinį gyvenimą.

Dabar jo veide atsispindėjo didelis liūdesis.

– Man dažnai prisieina kalbėti bendromis frazėmis, nes daugumai žmonių trūksta tos vidinės pajautos, kuri jiems laistų bendrauti gilesniame lygyje. Dvasinis gyvenimas visada labai individualus, ir ieškantis jį patirti gali tik tokiame lygyje. Daug žmonių gyvena tarytum žirniai ankštyse, visas savo pastangas orientuodami tik į save, o jeigu kam nors padeda, tai galvoja, kad padarė jam didelę paslaugą. Jie gyvena už sienos, kuri maskuoja jų ego. Prie tokio išorinio asmenybės fasado glaudžiasi daugybė kitų: išsilavinimo fasadas, visuomeninės padėties, politinis... Kaip svogūno galvutės branduolį gaubia daug sluoksnių, taip ir žmonių gyvenimas vyksta įvairiuose lygiuose. Ir kol mes nepasieksime to, kas slepiasi po tais sluoksniais, tie fasadai taip ir pasiliks nereikalingais lukštais, slepiančiais mūsų tikrąjį „aš“, mūsų tikrąjį gyvenimą. Tik tas pažins save (ir Dievą!), kuris atmes tuos lukštus.

Skaitydamas Šačinandana Svamio užrašus, aš dažnai prisimindavau šiuos jo žodžius. Tada aš nežinojau, kad jis kalba būtent apie save. Manau, kad jam pavyko savo pavyzdžiu parodyti, kaip reikia spręsti žmogaus būties dviprasmiškumą, ir man atrodo, atliko tai su didžiausiu meistriškumu. Šačinandana Svamis – toks žmogus, kuris neleis, kad jį pajungtų patogus gyvenimas, dažnai atnešantis tik nelaimes. Tuos, kurių netenkina išvaikščioti keliai, kurie visada pasiruošę eiti nežinomais takais, šie užrašai apie kelionę, kurią jis atliko tuoj po mūsų aukščiau minėto susitikimo, tikrai turėtų labai sudominti. Galų gale, bet kokia iniciatyva reiškia atsisveikinimą su tuo, kas įprasta. Atsisakymas to, kas sena, ir pirmieji žingsniai nauju keliu – dažnai skausmingas, bet būtinas procesas. Epiloge Svamis parašys, kad  tai ne tik gali trukti visą gyvenimą – tai ir yra pats gyvenimas. Šiuo atžvilgiu man jo knyga –  tai kvietimas vėl ir vėl brautis per kasdienybę, ir, kaskart atsinaujinus, panirti į kiekvienos dienos savitumus ir pilnatvę. 

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis