Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Įvadas

 

Knygoje analizuojamos dvi seniausios religinės filosofinės mokyklos. Šią analizę atlieka siela, siekianti Dievo, ieškanti savo kelio ir atsidūrusi prieš labai svarbų pasirinkimą...

Ta siela – tai aš.

Šiuo metu pasirodo vis daugiau panašių knygų, ir tai rodo, kad prasideda epocha, kurioje Dievo paieškos darosi masinės. Ir aš gyvenu tokio nuostabaus laikmečio pradžioje. Aš ieškau Dievo, kaip ir daugelis kitų sielų, kurios nusprendė daugiau ar mažiau pasišvęsti šiam reikalui. Ir aš manau, kad tikrai atradau savo kelią ir noriu juo eiti visą gyvenimą.

Dievas nuolatos kalba su kiekvienu iš mūsų. O mes, vadovaudamiesi savo gyvenimišku patyrimu ir turimomis žiniomis, skirtingai vertiname Dievo ženklus. Kartais mes norime juos pastebėti ir jais pasinaudoti, kartais jie mums nepatogūs, ir tada stengiamės save įtikinti, kad tai tik vaizduotės žaismas. Kartais Dievo žodžiai lieka neįmenami, o kartais jie labai aiškūs – tada mes juos vadiname apreiškimais.

Gyvenime aš susidūriau su tuo, kas, mano vertinimu, yra apreiškimas. Tikriausiai kiekvieno žmogaus, vienaip ar kitaip ieškančio Dievo,  gyvenime kada nors buvo tai, apie ką jis neabejodamas gali pasakyti: „Taip, tai buvo Dievas!“ Šioje knygoje pasakojama apie tai, kas atsitiko su manimi.

Pradėsiu nuo pareiškimo, kad Tiesos, kurios taip siekia sielos, pasireiškimai Jos pačios noru yra be galo įvairūs, todėl ir Jos atsakymai į kiekvienos širdies šauksmą yra labai skirtingi. Kiekvienas, siekiantis Tiesos, anksčiau ar vėliau pasirenka kokią nors vieną iš Jos begalinių apraiškų savo gyvenimo tikslu. Jeigu siela pakankamai išmintinga, tai, visa širdimi siekdama to savo aukščiausio tikslo, ji pagarbiai žvelgia į kitas jai žinomas Tiesos apraiškas ir kelius, vedančius į jas.

Bet jeigu siela, siekianti Dievo, neišsaugoja reikiamo nuoširdumo, ji gali nuklysti nuo savo pasirinktojo kelio ar aplamai pragaišti tamsybėje.

Pasaulis be galo įvairialypis. Mus supa sąmonių, formų, idėjų, siekių įvairovė. Visi, trokštantys Tiesos, siekia Jos įvairiais būdais, nes tokia Pačios Tiesos valia. Bet kai siela, eidama savo pasirinktu keliu, pradeda meluoti pati sau, jos sąmonėje atsiranda painiava. Dažniausiai tokia siela ne tik palieka savąjį kelią, bet ir visai praranda norą pažinti Tiesą.

Žengdama savuoju keliu, aš pradėjau pavargti, prarasdama šio kelio suvokimą ir nukreipdama savo dėmesį kitur. Susipažinusi su kitais keliais į Tiesą, aš pradėjau blaškytis tarp jų, kol galutinai įklimpau viename iš jų. Priežastis aiški – aš jau seniai melavau pati sau, atkakliai nenorėdama pripažinti šio nemalonaus fakto.

Dievas myli kiekvieną sielą ir kuo rūpestingiausiai veda jos pačios pasirinktu keliu. Kai tik siela pradeda meluoti, Dievas tuoj ją pataiso. Viešpaties balsą, sklindantį iš širdies, mes vadiname sąžine. Tai patikimas padėjėjas ir draugas, žinoma, tada, kai mes į ją įsiklausome.

Bandant kuo tiksliau pavaizduoti tai, kas atsitiko su manimi, galima pasakyti, kad vieną kartą aš vis tik panūdau išgirsti savo sąžinės balsą... ir išgirdau!

Iš šalies pažiūrėjus, tai atrodė taip: aš atsisėdau už stalo, pasiėmiau popieriaus bei tušinuką ir pradėjau užrašinėti klausimus sau pačiai apie savo tragedijos priežastis, taip pat stengiausi sąžiningai į juos atsakyti. Tai buvo labai nelengvi klausimai.

Palaipsniui aš gavau atsakymus, kuriuos ir užrašiau. Mano sąmonė prasivalė. Aš vėl supratau, kas esu, kur turiu eiti ir taip grįžau į savąjį kelią pas Dievą, kurį jau buvau beveik praradusi. Ir dabar aš manau, kad tai – tikras stebuklas.

Gal jums įdomu, koks čia dabar stebuklas? Ir koks tas kelias, apie kurį aš kalbu?

Ką gi, paaiškinsiu. Pradėsiu nuo stebuklo. Įsivaizduokite tokį dalyką. Jūs užrašote klausimą – ir gaunate atsakymą. Užrašote kitą klausimą – gaunate kitą atsakymą. Ir palaipsniui pradedate suprasti, kad jūs čia – ne vienas, kad „kitame linijos gale“ kažkas yra. Kad atsakymus, kuriuos gaunate, negalima priskirti jūsų intelektui, nes jie perdaug protingi. Į klausimus, kurie jus ilgai kankino ir vos jūsų nepražudė (tiesiogine šio žodžio prasme), staiga ir be jokių jūsų pastangų ateina paprasti ir tuo pat metu genialūs atsakymai. Galiausiai jums atsiveria akys: pasirodo, jūsų sąžinė žino viską! Jus nusmelkia mintis, greitai virstanti tvirtu įsitikinimu – su jumis kažkas kalba... Su jumis kalba Dievas!

Pridėjusi ranką prie širdies, galiu švaria sąžine pasakyti, kad taip iš tikro buvo. Dievas praliejo ant manęs savo malonę ir išgelbėjo paklydusią sielą.

Tačiau čia dar ne viskas, net jeigu jūs pripažįstate, kad tai, kas atsitiko su manimi, iš tikro yra stebuklas. Ir dabar aš turiu jums papasakoti apie savo kelią. Tai – bhakti, aukščiausias atsidavimas Dievui, Šry Krišnai. Bet kas čia ypatingo? Neskubėkite...

Siela, siekianti bhakti, sutinkama labai ir labai retai. Šį kelią pasirinkti nepaprastai sunku, o išsilaikyti jame – dar sunkiau. Todėl kita stebuklo pusė yra ta, kad tokia menka ir nuodėminga esybė, kaip aš, staiga suvokė ir įvertino tai, ko žmonija nesugebėjo suprasti per milijonus metų. Žinoma, mano pačios supratimas visai menkutis, tačiau jo užteko, kad aš pasilikčiau su Krišna. Todėl aš nepaprastai džiaugiuosi, tiesiog šoku ir verkiu iš laimės. Juk aš pasilikau su Krišna! O juk tai nepaprastai sunku, taip retai pasiekiama! Kaip man pasisekė!

Deja! Mano džiaugsmą suprasti tikriausiai gali tik tas, kuris pasirinko tą patį kelią, kaip ir aš. Štai kodėl knyga, kurią jūs dabar skaitote, pirmiausia skirta sieloms, savo Viešpačiu pasirinkusioms Šry Krišną.

Dažniausiai mus labai domina aplinkinis pasaulis. Jeigu mes kreipiamės į Dievą, pasirinkdami vieną ar kitą religiją, tai norime Jo paramos visoje savo veikloje. Tačiau pasaulis netvarus, ir bet kokie mūsų žygiai anksčiau ar vėliau patiria fiasko. Todėl visai natūralu, kad kai kas tiesiog pervargsta nuo lemties beviltiškumo, ir pradeda melsti Dievą apsaugoti nuo tokių beprasmiškų dalykų, kaip rojus ar amžinoji Nirvana.

Štai pagrindinai ir viskas, kuo daugumoje užsiima ir ko siekia religingoji žmonijos dalis: mėgautis – dabar ar po mirties – kuo tik įmanoma, padedant Dievui. O kai pakyrės, greičiau viso to atsikratyti – vėlgi su Dievo pagalba. Argi ne taip?

Ir viena, ir kita visiškai suprantama, nes tai natūralu, bet štai atsidavimas...

Atsidavimas – tai brangakmenis! Jį labai sunku suprasti, jau nekalbant apie tai, kaip įgauti. Tai didžiausia paslaptis. Netgi pašventę atsidavimo keliui kelias dešimtis metų, daugelis taip nieko ir nesuprato. O štai mėgavimasis – labai suprantamas dalykas, net jeigu jį patirsime tik po mirties. Atsikratyti to, kas įgriso – taip pat suprantama. Bet atsidavimas... Ką jis duoda?

Kad ir kiek mes betrypčiotume, būdami įsitikinę, kad einame į atsidavimą, tikrieji motyvai vieną kartą išlįs kaip yla iš maišo. Jeigu mes neturime tikro, gilaus suvokimo, kas tai yra atsidavimo kelias, tai anksčiau ar vėliau mus patrauks malonumai ar išsivadavimas. Aš trypčiojau daugiau kaip dešimt metų, manydama, kad daug ką, jeigu ne viską, kas liečia atsidavimą, puikiausiai  išsiaiškinau. Tačiau tereikėjo rimtesnio patikrinimo, ir visas mano „išmanymas“ išsisklaidė, kaip dūmas.

O dabar papasakosiu detaliau, kaip atsirado ši knyga.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis