Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Bendravimas

Tėvai turi kontroliuoti, su kuo bendrauja jų vaikas, nors daugelis tėvų mano, kad tai nesvarbu. Tai svarbus auklėjimo principas, nes mes automatiškai perimame charakterio bruožus iš tų žmonių, su kuriais bendraujame. Pastebėjus, kad vaikas turi netinkamus draugus, jam reikia pasiūlyti pasirinkti: arba mes, arba tavo draugai. Nes blogoje kompanijoje mūsų auklėjimo vaisiai greitai sunyks, ir vaikas degraduos kaip asmenybė. Todėl ir pasirinkimas – arba mes, arba jie. Vedinėse šeimose ir dabar yra tokia taisyklė, leidžianti tėvui išvyti vaiką iš namų. Ir niekas neturi teisės kištis. Jeigu vaikas nenori paklusti, nenori gyventi kaip žmogus, tai tėvai jam duoda visišką laisvę: “Eik kur nori – tavo reikalas”. Vaikas, išvytas iš namų, jau nelaikomas žmogumi. Visi jo projektai apie šviesią ateitį pasibaigia. Vedinėje visuomenėje visi vaikai labai bijojo tokios perspektyvos. Tėvai tokiais atvejais buvo nepalenkiami. Ir tai buvo dar viena priežastis, dėl kurios vaikai gerbė tėvus. Žinoma, mes taip elgtis negalime, nes nėra harmoningos visuomenės, kuri rūpintųsi šeima. Tačiau vaiko bendravimui reikia teikti pirmaeilę reikšmę. Tik nereikia isterikų. Reikia bausti tylėjimu, neprisirišti prie rezultatų ir padėti vaikui suprasti, su kuo jis turi bendrauti.

Nepriklausomybė

Sekantis principas – nepriklausomybė, arba tam tikras atsiribojimas nuo necivilizuotos visuomenės. Tai reiškia, kad tėvai, auklėdami vaikus, turi būti nepriklausomi nuo tų moralinių normų, kurios dabar vyrauja visuomenėje. Pirmiausia reikia nepriklausyti nuo masinių informacijos priemonių, kurių pagalba mums diegiama sugedusi moralė. Tėvai turi ryžtingai kontroliuoti vaiko bendravimą su taip vadinama žiniasklaida, neleisti jam žiūrėti dabartinių multifilmų ir kito panašaus jovalo, kuris mums bruka prievartą, chamiškumą, grubumą, ištvirkavimą ir kitas grožybes. Geriausia, ką galima padaryti šiuo atveju – tai nupirkti videomagnetofoną ir kruopščiai atrinkti, ką vaikas gali žiūrėti. Reikia būti labai kritiškam ir griežtam. Pavyzdžiui, pasaka apie Mauglį – nuostabus filmas, kuris moko vaikus, ką ir kaip reikia ginti, kas yra tikras draugas, kas yra mokytojas, kaip gintis nuo priešų. Tokių filmų yra labai daug, juos reikia rinkti ir aptarinėti su vaiku. Jeigu vaikas žiūrės tik tokio pobūdžio filmus, jis turės žymiai daugiau šansų užaugti normaliu žmogumi. Tokia šio principo esmė – nepriklausymas nuo valstybės. Jūs patys turite sužiūrėti savo vaiką, o ne ta nelaiminga valstybė. Jeigu ji dabar propaguoja tokius negardžius dalykus, tai nereiškia, kad ir mes turime tai daryti.

Kodėl visi taip prisirišę prie televizoriaus? Todėl, kad daugumoje žmonės užsiima ne ta veikla, kuri jiems skirta, todėl negauna reikiamo pasitenkinimo. Jie kaip ir nepatiria pilnaverčio gyvenimo, todėl kompensuoja tai televizoriumi, kurį dabar drąsiai galima priskirti prie didžiausių narkotikų. Žmonės televizoriuje randa tai, ko jie nori, bet neturi. Kažkam reikia prievartos, kažkam – sekso, dar kažkam – muilo operų, ir viską jie randa televizoriuje.

Reikia suprasti, kad tai realus pavojus. Visą dabartinį progresą mūsų planetoje inspiruoja pernelyg tamsios jėgos. Vedos aprašo civilizacijas įvairiose planetose, su kuriomis mes neturime kontaktų dėl pernelyg didelio sąmonės lygio skirtumo. Yra trys pagrindiniai lygiai, ir mes esame viduriniame. Žemiau mūsų yra planetos, kuriose gyvena technologiškai išsivysčiusios civilizacijos. Jos labai smarkiai mus pralenkusios mokslo ir technikos srityse, bet ten nepaprastai žemas dvasinis lygis. Metalo muzika, kompiuteriniai žaidimai su tamsiais koridoriais, nesibaigiančiomis žudynėmis ir begaline kova, – visa tai maždaug atspindi tų civilizacijų gyvenimo būdą. Dabar jos labai įtakoja mūsų planetą, todėl pas mus didėja technokratija ir mažėja dvasingumas. Ši įtaka labai negatyviai paveikia mūsų sąmonę ir perduodama per masines informacijos priemones. Jeigu jūs norite kaip nors apsaugoti savo vaikus nuo šio siaubo, nesudarykite jiems sąlygų laisvai naudotis televizoriumi. Drausti beviltiška, nes narkomanija negydoma, atimant kvaišalus, tik vaikui reikia parinkti tokį repertuarą, kuris būtų įdomus ir naudingas.

Pabaigai galvosūkis: ar galima vaiką vesti į vaikų darželį? Čia jau kaip pasiseks. Jeigu jūsų vaikas gali išlikti savimi, bendraudamas su kitais vaikais, – veskite. Bet jeigu pastebėjote, kad vaikas iš darželio parsineša netikusius įpročius, tada geriau mesti darbą ir sėdėti su juo namie. Arba pasisamdyti tinkamą privatų auklėtoją.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Jūs sakėte, kad tėvai visada įtakoja vaikus. O kaip būna tuo atveju, kai tėvas pameta šeimą?

Atsakymas: Motina turi žinoti, kad tėvo įtaka vis tiek niekur nedingsta. Ji privalo atsiliepti apie jį pagarbiai ir nepliurpti nesąmonių, kad tėvas – niekšų niekšas, nes sūnus tokiu atveju irgi užaugs niekšas. Kai vaikas mintyse nekenčia tėvų ir juos įžeidinėja, tai jis perima visas blogąsias jų savybes. O jeigu motina kalba, kad tėtis, žinoma, geras žmogus, tiesiog taip susiklostė aplinkybės, kad jis turėjo išeiti, tai tada susidaro prielaidos pozityviam vaiko kontaktui su tėvu, ir jis perims iš jo gerąsias savybes. Kontaktas visada išlieka.

Klausimas: O jeigu su motina pasilieka dukra?

Atsakymas: Esant negatyviam kontaktui su tėvu, ji vėliau neapkęs savo vyro, kuris jai asocijuosis su tėvu.

Klausimas: O jeigu vyras iš tikrųjų blogas?

Atsakymas: Šeimoje retai kada būna taip, kad vienas blogas, o kitas geras. Paprastai žmonės pamėgdžioja vienas kitą. Reikalas tame, kad moters savybės labiau užmaskuotos, nes jos prigimtis tokia – pasyvi. Vyro savybės paprastai būna ryškiai išreikštos, nes jo prigimtis aktyvi. Moteris pasirenka tokį vyrą, kuriame pasireiškia savybės, esančios jos pasyve, o paskui nuo jų kenčia, nors išsirinko tai pati. Žmones vienus prie kitų traukia jų panašumai. Jeigu moteris nelinkusi išgėrinėti, tai girtuoklio vaizdas neiššauks joje pykčio, o tik pasigailėjimą. O jeigu jūs mėgstate praleisti burnelę, tai girtuoklyje jūs pamatysite savąsias savybes, ir jūs pajusite jam pyktį. Todėl nereikia apmaudauti dėl netikusių vyro ar žmonos savybių, nes jos yra ir jumyse. Kovokite su jomis, veikdami išvien, ranka rankon, koja kojon. Todėl nereikia vaikui pasakoti, kad jo tėvas blogas žmogus, nes tai visų pirma reikš, kad jūs pats blogas.

Klausimas: Ar galima, nustatinėjant mergaitės polinkius, prie jūsų išvardintų keturių daiktų pridėti dar ir lėlę?

Atsakymas: Geras klausimas. Mergiūkštė, žinoma, pasičiups lėlę ir į kitus daiktus nekreips dėmesio. Esmė ta, kad šeima, vaikai – moters dalia. Nereikia lėlės, ir ji tada išsirinks kažką iš tų keturių daiktų. Jeigu ji, pavyzdžiui, pasirinko plaktuką, tai nereiškia, kad ją reikia mokinti kalti vinis. Tai reiškia, kad ji gaus tokį vyrą, kuris mielai ir su užsidegimu tai darys, o mergaitę reikia pratinti prie paprastos darbininkų šeimos gyvenimo.

Klausimas: O jeigu vaikui daugiau kaip trys metai?

Atsakymas: Tas pat – tegu renkasi. Bet jeigu vaikas jau pusbernis ar pusmergė, tai nieko nebus. Pasirinkimas daugiau negu aiškus – “Žinoma, aš imu pinigus!”

Klausimas: Mergaitė mėgsta žiūrėti filmus, kuriuose šaudo ir gaudo. Ar tai gerai?

Atsakymas: Vadinasi, ji iš prigimties jau nori kažką ginti, tai yra, ji bus linkusi ištekėti už tokio žmogaus. O kokius ji žiūri filmus? Jeigu siužetuose akcentuojami teigiami charakterio bruožai ir poelgiai, tai viskas gerai, žiūrėti galima. Bet jeigu ten laksto kažkokie išsigimėliai ir be paliovos šaudo, tai kas bus jos galvoje? Tikriausiai vietoje smegenų – skylė nuo patrankos, kuri vadinama televizoriumi.

Klausimas: O jeigu mergaitės užsiima kovų menais?

Atsakymas: Nieko baisaus. Vedinėje sistemoje karaliaus ar kario žmonai buvo leidžiama įvaldyti kovos meną, ir jeigu jos vyras nenugalėdavo priešininko, jį įveikdavo jo žmona. Arba kaip nors kitaip padėdavo vyrui.

Klausimas: Ar gali pas žmogų pasireikšti du charakterio tipai?

Atsakymas: Taip, žmogus gali turėti, sakykim, ir šventojo, ir valdovo savybes. Būtent tokie valdovai – šventieji karaliai vediniais laikais valdė pasaulį. Daugumoje žmonės turi įvairių charakterių bruožus, bet vienas tipas vis tiek dominuoja. Pagal jį galima spręsti, per kokius žmogaus centrus (čakras) realizuojama jo karma. Pas tą, kuris turi polinkį į paprastą darbą, labiausiai aktyvūs žemutiniai centrai. Tai nereiškia, kad darbininkui reikalingas tik seksas. Pas jį yra tam tikra karminė užduotis susidoroti su savo žemais instinktais. Pas mokslininką aktyvūs viršutiniai centrai, o jo karminė užduotis – perteikti savo žinias kitiems. Pas valdininkus ir prekijus aktyvūs viduriniai centrai. Valdininko užduotis – nugalėti savo pyktį ir žiaurumą, prekijas turi tapti nesavanaudiškas.

Klausimas: Ar yra toks dėsningumas, kad žmonių su kažkokiu charakterio tipu gimsta daugiau, o kito tipo – mažiau?

Atsakymas: Yra. Palyginkite, kiek yra mokslininkų ir kiek darbininkų. O šventųjų tiesiog tragiškai mažai. Tai panašu į kalną: apačioje jis plačiausias – tai darbininkų sluoksnis, jų ir turi būti daugiausia, aukščiau kalnas siauresnis – biznieriai, toliau jis dar siaurėja – valdininkai, ir pagaliau nedidelė aikštelė pačioje viršūnėje – mokslininkų ir šventųjų vieta.

Klausimas: Jūs sakėte, kad žmogaus gyvenimo trukmė yra konstanta. Bet Vedose sakoma, kad jeigu žmogus labai nuodėmiauja, tai jo gyvenimo trukmė gali sutrumpėti. Kaip tai paaiškinti?

Atsakymas: Kalbama apie aktyvaus gyvenimo trukmę. Kai žmogui baigiasi aktyvusis periodas, jis gali dar ilgai gyventi. Ir atvirkščiai, jeigu jis numirė, dar nesibaigus aktyviam periodui, tai jis ir toliau gyvens ten, kur jam skirta, bet tik subtiliame kūne, kaip vaiduoklis. Kai ateis laikas, jis gims naujame kūne.

Klausimas: Kaip sužinoti, ar žmogus gali būti muzikantu?

Atsakymas: Asmenybė gali pasireikšti įvairiai. Vienas muzikuoja dėl pinigų, kitas – norėdamas suprasti gyvenimo tikslą ir prasmę, trečiam paprasčiausiai tai patinka, ketvirtas nori vadovauti orkestrui. Pati profesija neturi reikšmės, svarbiausia, kaip tu joje pasireiški. Galima būti mokslininku ir kartu biznieriumi, kaip dabar dažnai būna. Galima valdyti šalį ir turėti pirklio manieras. Galima būti šventuoju ir vadovauti visuomenei.

Klausimas: Ar vaikai gali turėti daugiau tėvų?

Atsakymas: Gali. Vedos nurodo juos ir ragina su jais elgtis, kaip su gimtaisiais tėvais, tai yra, atlikti vaikų pareigas. Taigi, ką vaikas turi laikyti savo tėvu? Žmogų, kuris jį pradėjo; dvasinį mokytoją; tą, kuris jį mokina profesijos; žmogų, kuris parūpina jam maisto; taip pat tą asmenį, kuris jį apsaugo nuo didelių pavojų.

Vaiko motinos: ta, kuri jį pagimdė; jo mokytojo žmona (kalbama apie tikrą mokytoją, o ne apie tą, kuriam šios pareigos – tik pragyvenimo šaltinis); šventiko žmona (vėlgi – jeigu tai tikras šventikas); žmona to žmogaus, kuris valdo šalį ir turi visus valdovo bruožus. Jo žmona laikoma visos šalies gyventojų motina ir su ja reikia atitinkamai elgtis. Bet vargiai kas nors iš mūsų matė tikrą valdovą; žindyvė, jeigu tokia yra; Žemė, kurioje mes gyvename ir kuri duoda viską, kas mums reikalinga. Žemė – tai irgi asmenybė, tiksliau, ją prižiūri tam tikra asmenybė, kurios mes nematom ir nežinom, ir kuri tačiau suteikia mums galimybę čia gimti; septintoji motina – karvė, kuri žmonėms duoda patį puikiausią maistą visatoje – pieną.

Klausimas: Jeigu žmogus žino, kaip reikia gyventi ir nori, kad visi taip gyventų, kodėl jis negali panaudoti prievartos? Kaip tada žmones išmokyti?

Atsakymas: Norint, kad visi gyventų pagal kažkokį modelį, reikia juos įkvėpti savo asmeniniu pavyzdžiu, pačiam taip gyventi. Jeigu norite tai padaryti kitų sąskaita, naudojant prievartą, reiškia, kad turite egoistinius polinkius. Auklėjant negalima versti kitą žmogų daryti tai, ko jūs norite. Reikia tai daryti pačiam, o kitam palikti pasirinkimo laisvę. Toks principas. Kitaip jus pradės nekęsti, ir jokios gerovės nei sau, nei kitiems jūs nesukursite.

Klausimas: Ką galite pasakyti apie miegą dienos metu?

Atsakymas: Dieną galima miegoti tik sėdint. Jeigu žmogus miega atsigulęs, jis nustoja sveikatos, atminties, darbingumo ir t.t. O jeigu miega užsikniaubęs ant stalo, tai nieko tokio nebus ir ilgai jis nemiegos. Su vaikais kitas reikalas. Jie turi miegoti tada, kai nori. Versti nereikia, tegu miega, kada nori ir kiek tik lenda.

Klausimas: O studentai?

Atsakymas: Studentai turi miegoti naktį ir mokintis dieną, o ne atvirkščiai. Vakare tegu užsiima kokiu nors mėgstamu darbu, tada atsiguls su tinkama miegui sąmone. Studentai turi žinoti, kad daugiau, negu jiems skirta likimo, jie vis tiek neišmoks. Jie neturi manyti, kad reikia mokytis tik gerais pažymiais. Daugiau dėmesio reikia skirti disciplinoms, kurios patinka, ir mažiau likusioms. Studentas turi laiku ir teisingai maitintis, būtinai valgyti saldumynus ryte ir sočiai papietauti. Taip maitinantis, pagerės jo atmintis ir mokslai eis kaip iš pypkės, jį visi gerbs. Žinokite, kad studento pažymiai penkiasdešimčia procentų priklauso nuo to, kiek jį gerbia dėstytojai. Jis gali blogai žinoti dalyką, bet jeigu yra visų gerbiamas ir turi daug gerų savybių, tai į spragas jo žiniose dėstytojas žiūrės atlaidžiai ir parašys daugiau ar mažiau normalų pažymį. Gal būt, kito studento sąskaita, kuriam rašo blogesnį pažymį, nors jis dalyką žino geriau, bet neturi reikiamų savybių ir nėra gerbiamas. Išvada tokia, kad jeigu žmogus gyvena teisingai, tai jam nėra ko bijotis.

Klausimas: Koks optimaliausias minimalus mitybos racionas vidutiniam žmogui? Nurodykite kokį nors variantą.

Atsakymas: Nėra pasaulyje tokios būtybės, kaip vidutinis žmogus. Kaip nėra ir vidutinio kūno organo, kuriam būtų gaminamos tabletės. Reikia žinoti, kaip maitintis pačiam, kokios savybės būdingos vieniems ar kitiems produktams, koks maistas jums palankiausias. Norint teisingai maitintis, svarbiau suprasti, kad valgyti reikia laiku, o ne tai, ką valgyti. Jeigu valgai maistą, kuris pagal visus duomenis tau tinka, bet valgai jį ne laiku, vadinasi, jis veikia kaip nuodai. Tai didelis mokslas. Visiškai neteisinga galvoti, kad jeigu kažkur surašyta, kiek kalorijų žmogui reikia suvartoti, tai ir yra mokslas. Ajurveda apie kalorijas net neužsimena. Žmonės, kurie galvoja, kad tai ajurveda ir apie tai rašo, iš tikrųjų kalba apie vakarietišką mediciną su ajurvediniais terminais.

Klausimas: Ar įmanoma mokinti ir gydyti žmogų, jam miegant?

Atsakymas: Miegas yra neišmanymas. Kai žmogus miega, jis yra neišmanyme. Ir gydyti, ir mokinti tokioje būklėje galima, bet tai bus pasyvus gydymas ir pasyvus mokinimas, kai žmogus iš to nieko negauna. Čia mes vėl susiduriame su tuo, kas svarbiausia – charakterio savybės. Kai žmogus pats dalyvauja gydymo procese, jis ugdo savyje tam tikrus charakterio bruožus, ir liga pasitraukia, nes apsivalo protas. Kai žmogus mokinasi miegodamas, jis gali į galvą susidėti daug žinių, bet pats nepasikeis nei per nago juodymą.

Klausimas: Kaip paaiškinti mutantų gimimą?

Atsakymas: Kokį kūną žmogus užsitarnauja, tokį sekančiame gimime ir gauna.

Klausimas: Kaip vaiką atpratinti čiulpti pirštuką?

Atsakymas: Tai reiškia, kad jo maiste kažko trūksta. Jis nori patenkinti savo skonio pojūtį, nes jam trūksta pranos. Parinkite vaikui tinkamą maistą, ir jam nereikės maitintis savo pirštu.

Klausimas: Ar gali vieną sielą pakeisti kita, žmogui esant klinikinės mirties būklėje?

Atsakymas: Maža tikimybė, nes siela labai prisirišusi prie kūno. Tai pats didžiausias mūsų prisirišimas. Kai žmogus miršta, siela dar visaip bando pasinaudoti kūnu ir palieka jį tik tuo atveju, kai jis jau visiškai niekam netinkamas. Ir tada nepadeda jokia reanimacija. Kūną be sielos atgaivinti neįmanoma, nes kartu su siela pasitraukia ir subtilus kūnas, kuris verčia funkcionuoti visą organizmą. Jeigu tokį kūną bandytų užimti kita siela, tai galima būtų palyginti su tuo, kad ji atsisako naujutėlių apartamentų ir nori apsigyventi tualete, netgi išvietėje, atleiskite už palyginimą. Senas kūnas niekam nereikalingas, ko ten lįsti? Todėl mažai tikėtina, kad kokia nors siela juo susiviliotų.

Klausimas: Kaip siūlyti maistą mirusiems?

Atsakymas: Pirmiausia maistą reikia pasiūlyti Dievui, o jau paskui visiems kitiems. Toks maistas mirusiems artimiesiems teikia didelę naudą, nes tada jie net iš pragaro gali patekti tiesiai į rojines planetas. Šią sistemą, aprašytą Vedose, praktikuoja daug kas. Tarp kitko, tai tiesioginė sūnaus pareiga mirusiems tėvams – maitinti juos maistu, kurį jau paragavo Viešpats. Tėvai savo mirusiems vaikams turi daryti tą patį.

Papasakosiu vieną atvejį. Pas mane atėjo moteris ir prašė paaiškinti, kas darosi su jos mirusia dukra, kuri ateina pas ją sapne ir vis skundžiasi, kad ji alkana, kad jai blogai ir prašo padėti. Pažiūrėjęs į mirusio žmogaus fotonuotrauką, aš galiu pasakyti, kas su juo atsitiko po mirties. Iš mergaitės nuotraukos aš supratau, kad ji kaip ir ne visai numirė, tai yra, ji toliau gyvena šalia mūsų subtiliame kūne ir negali užgimti naujai. Taip kartais atsitinka, kai žmogus miršta miegodamas, kai mirtis jį ištinka netikėtai. Būtent taip buvo ir šiuo atveju – mergaitė miegojo mašinoje, kuri pateko į avariją. Mes pradėjom ieškoti būdų, kaip jai padėti ir pagaliau radom sprendimą. Viešpačiui pasiūlytu maistu šeima pamaitino tūkstantį žmonių, ir tą pačią naktį mergaitė atėjo paskutinį kartą, padėkojo, atsisveikino ir daugiau nesirodė. Taip ji užbaigė savo gyvenimą toje šeimoje. Taigi matom, kad Vedos – tai praktinis žinojimas, tik ne visada suprantamas mūsų grubiam protui.

Klausimas: Ar kas nors vyksta, siūlant maistą Dievui? Gal prana keičiasi?

Atsakymas: Ne, prana nesikeičia. Čia yra du variantai – valgyti dėl savęs ir dėl Viešpaties. Kai žmogus valgį skiria sau, jis ugdo savyje egoizmą. Jeigu jis valgo, norėdamas patenkinti Viešpatį, tai palanku jau vien dėl to, kad jis galvoja apie Dievą, be to, jis dar ugdo savyje dorybingumą. Kai žmogus siūlo maistą Viešpačiui, Jis apvalo tą maistą nuo nuodėmingų reakcijų ir užpildo Savo energija, kuri duoda mums stiprybės gyventi ne tik sau. Tai yra dvasinė energija ir neturi jokio ryšio su prana, kuri yra nors ir subtili, bet materiali energija. Kai žmogus gyvena dėl kitų, jis tampa nenuodėmingas.

Visa tai, ką mes čia kalbėjom, neliečia gyvulinio maisto, nes tokio maisto siūlyti Dievui negalima, ir jeigu tu nudobei gyvulį, tai tik dėl savęs. Dievas tokio maisto nepriima, todėl jo neįmanoma apvalyti nuo nuodėmingų reakcijų. Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Klausimas: Ar galima išmesti maistą, pasiūlytą Viešpačiui?

Atsakymas: Vedinėje tradicijoje laikoma, kad jeigu žmogus nors dalį tokio maisto išmeta, tai jis laikomas nevertu jo, ir sutinkamai su karmos dėsniu, ateis toks laikas, kai jis neteks tiek maisto, kiek jo išmetė. Taigi, neįstengus visko suvalgyti, likučius reikia atiduoti kitiems gyviems padarams, kad ir žvirbliukams ar kirminams žemėje. Taip jūs padarysite daug naudos ir sau, ir gyvūnams. Vedos teigia, kad siela, esanti gyvūno kūne, gali iš karto gauti žmogišką kūną, savo dvasinio vystymosi kelyje išvengdama daugybės įsikūnijimų kitose gyvuliškose formose, ir tai tik todėl, kad valgė maistą, pasiūlytą Viešpačiui. Nesigilinsime į šią temą, dabar svarbiau suprasti, kad žmogus neturi valgyti tik dėl savęs ir tik pats. Pas mus senais laikais irgi buvo toks etiketas, kai susėdus šeimai valgyti, pirmasis maistą paragaudavo šeimos galva, tėvas, o jau paskui likusieji. Taip jam išreikšdavo pagarbą. Esmė ta, kad maistas pirmiausia būdavo kam nors pasiūlomas. Žmogus perimdavo savybes to asmens, kuriam jis siūlydavo maistą. Ir jeigu jis siūlo maistą Viešpačiui, tai įgyja dieviškas savybes. Kadangi Dievas yra mūsų širdyse, jis mato, kaip mes siūlome Jam maistą, su kokia nuotaika, ir tada Jis išvaduoja mus nuo egoizmo.

Klausimas: Maistą, paaukotą mirusiems artimiesiems, paskui galima pačiam suvalgyti?

Atsakymas: Jokiu būdu. Jūs turite atiduoti jį gyvūnams. O mirusiems galima duoti ne tik maistą, bet ir savo poelgius. Jūs užsiimate kokia nors dorybinga veikla ir mintyse pasakote: “Aš noriu, kad šitos veiklos rezultatai tektų mano mamai”. Jeigu jūs to labai norite, tai taip ir įvyksta. Savo poelgių rezultatus galima atiduoti bet kam ir nepriklausomai nuo to, ar jis gyvas, ar miręs.

Klausimas: O jeigu mirusysis ateina sapne ir paprašo konkretaus maisto?

Atsakymas: Vadinasi, reikia kuo skubiau jį pagaminti ir pasiūlyti – šventykloje ar namuose. Nebūtina kažkur eiti – šventyklėlę galima įsirengti ir namuose. Pasistatykite altorėlį ir tarnaukite Dievui. Žmogus apsivalo nuodėmes, jeigu jis tarnauja Dievui. Ką tai reiškia – tarnauti Dievui? Tai reiškia, kad visa mūsų veikla nukreipta į Dievą, kad mes stengiamės gyventi pagal jo nurodymus. Tik tada būsim laimingi, ir mūsų vaikai užaugs ne savanaudžiai, o jeigu gyvenam, tenkindami tik savo poreikius – kentėsim. Tai – vedinė kultūra. Bet jeigu jūs nenorite tarnauti Dievui, tai tarnaukite žmonėms. Žmona tarnauja vyrui, vyras – šeimai. Šeima tarnauja visuomenei. Toks gyvenimas garantuoja sėkmę, laimę, progresą ir gilesnį pasaulio suvokimą. Reikia daryti tai, ką jau supranti. Jeigu nesuprantate, kas yra Dievas, tai pasistenkite suprasti, kas yra dora, teisingumas. Jeigu žmogus nenori ir šito suprasti, kam tada jis gyvena? Tai jau ne gyvenimas, o nesąmonė.       

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis