Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Išgijimas

Pirmasis žingsnis norint išgyti – supratimas, jog mes sergame.

Paprastai mes slepiame nuo kitų savo problemas, vidinį purvą ir trūkumus, bijodami, kad mūsų silpnybėmis gali pasinaudoti. Vienintelė išimtis – gydytojas. Pas jį mes ateiname išsipasakoti visas savo negeroves. Jam mes nebijome pasakyti nieko, priešingai, netgi skubame viską kuo greičiau iškloti, nes tikime, kad jis mums nepadarys nieko blogo. Mes nustojame gėdintis ir patys parodome jam taip kruopščiai nuo viso pasaulio slėptą purvą, nes tikime, kad gydytojas mus visada užjaus. Ar ne tas pats vyksta ir su dvasiniu mokytoju? Argi ne tam jis reikalingas, kad mes jausdami jo nuoširdžią užuojautą, atsikratytume netikros gėdos ir išpasakotumėme jam savo skaudulius ir bėdas?

Tai antrasis žingsnis link išgijimo – viską apie save papasakoti mokytojui.

Pasak ajurvedos, bet kokia liga prasideda nuo silpnos virškinimo ugnies. Ir jei liga jau prasidėjusi, virškinimo ugnis darosi vis silpnesnė. Dėl blogo virškinimo atsiradę toksinai dar labiau silpnina virškinimo ugnį. Taip nešvara sukuria dar didesnę nešvarą. Grandininė nešvaros reakcija. Lygiai tas pats atsitinka, kai suserga mūsų sąmonė. Bet kokia proto liga, – ar tai bus geismas, ar godumas, pyktis ar baimė, – prasideda nuo to, kad mes užmirštame savo dvasinę prigimtį, tai yra nuo silpstančios dvasinės sąmonės ugnies. Bet vos tik prasidėjusi, ši reakcija dar labiau susilpnina dvasinės sąmonės ugnį, užmesdama ant jos krūvą anarthų. Kai virškinimo ugnis beveik visai užgęsta, jokie vaistai nebegali padėti, nes sergantis kūnas nepajėgus jų įsisavinti. Norėdamas sutraukyti šį užburtą ratą, gydytojas pirmiausia turi duoti karčius vaistus, kurie padėtų uždegti virškinimo ugnį. Ar ne tą patį daro ir dvasinis mokytojas? Argi ne tam jis reikalingas, kad nuo pat pradžių, kad ir kokia liga mes sirgtume, atneštų mums švento vardo vaistus ir paskatintų mus juos gerti, netgi jei iš pradžių jie mums ir atrodo kartūs.

Tai trečiasis žingsnis link išgijimo – priimti iš savo dvasinio mokytojo švento vardo vaistus, kurie mus gydys nuo užmaršties ir įpūs beveik užgesusią dvasinės sąmonės ugnį.

Po to seka pats sunkiausias etapas – valymasis. Nešvara mūsų širdyse augo ne metais, o tūkstantmečiais. Mes ją kaupėme daugelį gyvenimų. Toksinai kepenyse ar žarnyne atsirado palyginti neseniai, bet netgi jų atsikratyti nėra taip paprasta. O iškuopti protą yra dar sunkiau. Juolab, kad labai dažnai mūsų nešvara – tai prisitaikymas prie šio pasaulio nešvaros, kažkas panašaus į apsauginį mechanizmą ar mimikriją. Mums reikalingas šis užsiteršimas, kad mes, genami baimės, galėtume susilieti su šiuo pasauliu ir per daug neišsiskirti jo purviname fone. Kitaip sakant, mes neįsivaizduojame, kaip gyventume be to purvo. Mes nesąmoningai su juo suaugome ir nenorime jo palikti. Tokiais atvejais ajurvedos gydytojas išrašo snehaną. Sanskrito žodis snecha reiškia lydytą sviestą. Sumaišytas su gydomųjų žolių ekstraktu, jis suminkština prie audinių prikibusius nešvarumus, ir tada juos galima ištirpdyti. Tokį lydytą sviestą reikia gerti ne arbatiniais šaukšteliais, bet stiklinėmis. Sneha taip pat reiškia meilę, švelnumą. Argi ne taip elgiasi ir dvasinis mokytojas? Argi ne tam jis reikalingas, kad duotų mums besąlygišką meilę? Kai jis kalba apie Krišną, jo meilę mes geriame ausimis. Argi ne ši meilė suminkština mūsų širdis ir padeda ištirpdyti jose esantį purvą?

Ketvirtasis išgijimo žingsnis – klausytis savo dvasinio mokytojo ir įsileisti vidun jo žodžiuose esančią meilę.

Bet net ir to būna per mažai. Norėdamas padėti pacientui greičiau atsikratyti visokių nešvarumų, ajurvedos gydytojas prašo savo padėjėjų įtrinti ligonio kūną sviestu. Padėjėjai kiekvieną dieną jam daro masažą, stengiasi sušildyti kūną, kad jis atsipalaiduotų ir lengviau atsikratytų nešvarumų. Lydytas sviestas veikia iš vidaus, o masažinis sviestas ir šiluma padeda surinkti toksinus ten, kur jų galima atsikratyti greičiau. Tai taip pat sneha, tik išorinė. Argi ne taip elgiasi ir dvasinis mokytojas, prašydamas mūsų bendrauti su vyresniaisiais bhaktomis?  Argi ne tam jis reikalingas, kad sukurtų meilės ir pasitikėjimo aplinką tarp savo mokinių ir išmokytų mus padėti vienas kitam?

Penktasis žingsnis – bendrauti su mylinčiais bhaktomis ir priimti jų šilumą bei rūpestį.

O vėliau prasideda svarbiausia. Kai mes jau būsime išgėrę geroką porciją sviesto, kai masažai  pakankamai sušildys ir suminkštins mūsų kūną, kai būsime bent kažkiek atsipalaidavę ir nurimę, tas pats gydytojas, kuris iki šiol davė mums visa kas gera, staiga pasiūlo mums išgerti vaistų, skatinančių vėmimą arba viduriavimą. Mes pradedame vemti, gleivės ir nešvara eina iš viso kūno, mes keikiame visą pasaulį ir meldžiame gydytoją mūsų pasigailėti, tačiau jis nepermaldaujamas: „Dar ne viskas! Tu turi atryti daugiau nei išgėrei“. Jis pats mums įkiša į burną pagaliuką, jis reikalauja ir verčia mus, o mes, prakeikdami tą momentą, kai sutikome gydytis, springstame savo vėmaluose. Mūsų kūną krečia mėšlungis, iš akių srūva ašaros, o gydytojas lyg pasišaipydamas pagiria mus: „Puiku, dar truputį. Nesustok vidury kelio. Greitai tau palengvės“. Argi ne taip elgiasi dvasinis mokytojas, atsirasdamas šalia mūsų kaip tik tada, kai mes raudame, kai žemė slysta iš po kojų? Kai mes suprantame, kas su mumis nutiko, kodėl mes taip kenčiame? Mes juk atėjome čia, kad išsivaduotume iš kančių, ir staiga jos tampa nepakeliamos. Argi ne tam jis reikalingas, kad ištikus krizei, pasakytų mums nemalonią tiesą, o nesistengtų jos nuslėpti, suteikdamas mums laikiną palengvėjimą? Šiuo sunkiu momentu jis būna šalia mūsų ir drąsina: „Dar ne viskas. Nesustok vidury kelio. Ne tam tu išgėrei tiek sviesto, kad pasiliktum purvą savyje.“

Tai šeštasis žingsnis link išgijimo – audringa ir kankinanti valymosi reakcija   

Ir kas po to? Po to mes pasimetę dairomės aplinkui. Mums lyg ir palengvėjo, bet svaigsta galva, nelaiko kojos ir tik jaučiame, kad gydytojas yra šalia. Jis padeda mums praeiti per visas šias kančias. Lyg per miglą mes girdime jo raminantį balsą: „Dar ne viskas. Tai tik pati pradžia. Pailsėk, atgauk jėgas, ir pradėsime naują gydymo etapą.“

P.S. Esu tikras, kad kai kurie, perskaitę šiuos pamąstymus, pagalvos: „Kodėl mano dvasinis mokytojas man viso to nedavė? Nebent tuos karčius švento vardo vaistus“. Mokytojui geriau matyti. Toli gražu ne kiekvienas gali atlaikyti visą gydymą, bet jeigu mes reguliariai vartosime švento vardo vaistus, to pakaks, kad galų gale išgytume nuo visų ligų. Argi ne tam reikalingas dvasinis mokytojas, kad duotų mums šį tvirtą tikėjimą?

Išgijimas

Pirmasis žingsnis norint išgyti – supratimas, jog mes sergame.

Paprastai mes slepiame nuo kitų savo problemas, vidinį purvą ir trūkumus, bijodami, kad mūsų silpnybėmis gali pasinaudoti. Vienintelė išimtis – gydytojas. Pas jį mes ateiname išsipasakoti visas savo negeroves. Jam mes nebijome pasakyti nieko, priešingai, netgi skubame viską kuo greičiau iškloti, nes tikime, kad jis mums nepadarys nieko blogo. Mes nustojame gėdintis ir patys parodome jam taip kruopščiai nuo viso pasaulio slėptą purvą, nes tikime, kad gydytojas mus visada užjaus. Ar ne tas pats vyksta ir su dvasiniu mokytoju? Argi ne tam jis reikalingas, kad mes jausdami jo nuoširdžią užuojautą, atsikratytume netikros gėdos ir išpasakotumėme jam savo skaudulius ir bėdas?

Tai antrasis žingsnis link išgijimo – viską apie save papasakoti mokytojui.

Pasak ajurvedos, bet kokia liga prasideda nuo silpnos virškinimo ugnies. Ir jei liga jau prasidėjusi, virškinimo ugnis darosi vis silpnesnė. Dėl blogo virškinimo atsiradę toksinai dar labiau silpnina virškinimo ugnį. Taip nešvara sukuria dar didesnę nešvarą. Grandininė nešvaros reakcija. Lygiai tas pats atsitinka, kai suserga mūsų sąmonė. Bet kokia proto liga, – ar tai bus geismas, ar godumas, pyktis ar baimė, – prasideda nuo to, kad mes užmirštame savo dvasinę prigimtį, tai yra nuo silpstančios dvasinės sąmonės ugnies. Bet vos tik prasidėjusi, ši reakcija dar labiau susilpnina dvasinės sąmonės ugnį, užmesdama ant jos krūvą anarthų. Kai virškinimo ugnis beveik visai užgęsta, jokie vaistai nebegali padėti, nes sergantis kūnas nepajėgus jų įsisavinti. Norėdamas sutraukyti šį užburtą ratą, gydytojas pirmiausia turi duoti karčius vaistus, kurie padėtų uždegti virškinimo ugnį. Ar ne tą patį daro ir dvasinis mokytojas? Argi ne tam jis reikalingas, kad nuo pat pradžių, kad ir kokia liga mes sirgtume, atneštų mums švento vardo vaistus ir paskatintų mus juos gerti, netgi jei iš pradžių jie mums ir atrodo kartūs.

Tai trečiasis žingsnis link išgijimo – priimti iš savo dvasinio mokytojo švento vardo vaistus, kurie mus gydys nuo užmaršties ir įpūs beveik užgesusią dvasinės sąmonės ugnį.

 

Po to seka pats sunkiausias etapas – valymasis. Nešvara mūsų širdyse augo ne metais, o tūkstantmečiais. Mes ją kaupėme daugelį gyvenimų. Toksinai kepenyse ar žarnyne atsirado palyginti neseniai, bet netgi jų atsikratyti nėra taip paprasta. O iškuopti protą yra dar sunkiau. Juolab, kad labai dažnai mūsų nešvara – tai prisitaikymas prie šio pasaulio nešvaros, kažkas panašaus į apsauginį mechanizmą ar mimikriją. Mums reikalingas šis užsiteršimas, kad mes, genami baimės, galėtume susilieti su šiuo pasauliu ir per daug neišsiskirti jo purviname fone. Kitaip sakant, mes neįsivaizduojame, kaip gyventume be to purvo. Mes nesąmoningai su juo suaugome ir nenorime jo palikti. Tokiais atvejais ajurvedos gydytojas išrašo snehaną. Sanskrito žodis snecha reiškia lydytą sviestą. Sumaišytas su gydomųjų žolių ekstraktu, jis suminkština prie audinių prikibusius nešvarumus, ir tada juos galima ištirpdyti. Tokį lydytą sviestą reikia gerti ne arbatiniais šaukšteliais, bet stiklinėmis. Sneha taip pat reiškia meilę, švelnumą. Argi ne taip elgiasi ir dvasinis mokytojas? Argi ne tam jis reikalingas, kad duotų mums besąlygišką meilę? Kai jis kalba apie Krišną, jo meilę mes geriame ausimis. Argi ne ši meilė suminkština mūsų širdis ir padeda ištirpdyti jose esantį purvą?

 

Ketvirtasis išgijimo žingsnis – klausytis savo dvasinio mokytojo ir įsileisti vidun jo žodžiuose esančią meilę.

 

Bet net ir to būna per mažai. Norėdamas padėti pacientui greičiau atsikratyti visokių nešvarumų, ajurvedos gydytojas prašo savo padėjėjų įtrinti ligonio kūną sviestu. Padėjėjai kiekvieną dieną jam daro masažą, stengiasi sušildyti kūną, kad jis atsipalaiduotų ir lengviau atsikratytų nešvarumų. Lydytas sviestas veikia iš vidaus, o masažinis sviestas ir šiluma padeda surinkti toksinus ten, kur jų galima atsikratyti greičiau. Tai taip pat sneha,bhaktomis?  Argi ne tam jis reikalingas, kad sukurtų meilės ir pasitikėjimo aplinką tarp savo mokinių ir išmokytų mus padėti vienas kitam? tik išorinė. Argi ne taip elgiasi ir dvasinis mokytojas, prašydamas mūsų bendrauti su vyresniaisiais

Penktasis žingsnis – bendrauti su mylinčiais bhaktomis ir priimti jų šilumą bei rūpestį.

O vėliau prasideda svarbiausia. Kai mes jau būsime išgėrę geroką porciją sviesto, kai masažai  pakankamai sušildys ir suminkštins mūsų kūną, kai būsime bent kažkiek atsipalaidavę ir nurimę, tas pats gydytojas, kuris iki šiol davė mums visa kas gera, staiga pasiūlo mums išgerti vaistų, skatinančių vėmimą arba viduriavimą. Mes pradedame vemti, gleivės ir nešvara eina iš viso kūno, mes keikiame visą pasaulį ir meldžiame gydytoją mūsų pasigailėti, tačiau jis nepermaldaujamas: „Dar ne viskas! Tu turi atryti daugiau nei išgėrei“. Jis pats mums įkiša į burną pagaliuką, jis reikalauja ir verčia mus, o mes, prakeikdami tą momentą, kai sutikome gydytis, springstame savo vėmaluose. Mūsų kūną krečia mėšlungis, iš akių srūva ašaros, o gydytojas lyg pasišaipydamas pagiria mus: „Puiku, dar truputį. Nesustok vidury kelio. Greitai tau palengvės“. Argi ne taip elgiasi dvasinis mokytojas, atsirasdamas šalia mūsų kaip tik tada, kai mes raudame, kai žemė slysta iš po kojų? Kai mes suprantame, kas su mumis nutiko, kodėl mes taip kenčiame? Mes juk atėjome čia, kad išsivaduotume iš kančių, ir staiga jos tampa nepakeliamos. Argi ne tam jis reikalingas, kad ištikus krizei, pasakytų mums nemalonią tiesą, o nesistengtų jos nuslėpti, suteikdamas mums laikiną palengvėjimą? Šiuo sunkiu momentu jis būna šalia mūsų ir drąsina: „Dar ne viskas. Nesustok vidury kelio. Ne tam tu išgėrei tiek sviesto, kad pasiliktum purvą savyje.“

Tai šeštasis žingsnis link išgijimo – audringa ir kankinanti valymosi reakcija   

Ir kas po to? Po to mes pasimetę dairomės aplinkui. Mums lyg ir palengvėjo, bet svaigsta galva, nelaiko kojos ir tik jaučiame, kad gydytojas yra šalia. Jis padeda mums praeiti per visas šias kančias. Lyg per miglą mes girdime jo raminantį balsą: „Dar ne viskas. Tai tik pati pradžia. Pailsėk, atgauk jėgas, ir pradėsime naują gydymo etapą.“

P.S. Esu tikras, kad kai kurie, perskaitę šiuos pamąstymus, pagalvos: „Kodėl mano dvasinis mokytojas man viso to nedavė? Nebent tuos karčius švento vardo vaistus“. Mokytojui geriau matyti. Toli gražu ne kiekvienas gali atlaikyti visą gydymą, bet jeigu mes reguliariai vartosime švento vardo vaistus, to pakaks, kad galų gale išgytume nuo visų ligų. Argi ne tam reikalingas dvasinis mokytojas, kad duotų mums šį tvirtą tikėjimą?

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis