Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Interviu su maharadža Bhakti Vigjana Gosvamiu

(2004 metų sausis)

 

 

Žemiau pateikiamas mano pokalbis su neeiline asmenybe – Maharadža Bhakti Vigjana Gosvamiu. Dar jaunystėje jis apsigynė disertaciją ir buvo perspektyvus jaunas sostinės mokslininkas. Bandydamas suprasti, kaip atsirado gyvybė, jis nusivylė materialistiniu šio klausimo aiškinimu ir ėmė gilintis į įvairius religinius ir filosofinius mokymus. Tinkamiausius atsakymus rado vienoje iš induizmo srovių ir šiam reikalui pašventė visą savo gyvenimą. Gelbėdamasis nuo saugumiečių, emigravo į Vakarus. Ten vertė ir sistematizavo senovines knygas, – Rytų išminčių ir šventųjų palikimą. Daug kartų buvojo Indijoje. Apkeliavo praktiškai pusę pasaulio, visur skaitydamas lekcijas. Šiuo metu vadovauja didžiuliam religiniam institutui. Maharadžas, apart didžiulio filosofinių, religinių ir psichologinių žinių bagažo, yra ir geras Ajurvedos žinovas. Bet pirmiausia, kas jame imponuoja – tai nuolankumas ir didžiulė meilė visoms gyvoms būtybėms. Tuo aš galėjau įsitikinti, nes daug laiko bendravau su maharadža jo paskutinio vizito į Izraelį metu. Dalį mūsų pokalbių aš čia ir pateikiu interviu pavidalu. Žinodamas, kad pašnekovas paskutinius trisdešimt metų gyvena kaip visiškas vienuolis, temą šiam pokalbiui aš pasirinkau šiek tiek provokuojančią – apie seksą.

Linkiu jums meilės ir laimės! – Rami Bleckt (Paritošaka das).

 

Rami Bleckt. Jūs jau beveik dvidešimt penkis metus esate prisiekęs vienuolis. Kodėl jūs taip gyvenate? Ką jums duoda toks gyvenimo būdas?

Bhakti Vigjana Gosvamis. Kiekvieno žmogaus veikla nukreipta į vienintelį tikslą – laimę. Kiekvienas  turi savąjį laimės supratimą, ir kiekvienas tą supratimą stengiasi realizuoti savaip, bet visų mąstysena ta pati – savo veikla aš siekiu būti laimingas, ir aš negaliu sakyti, kad nepasiekiau šio tikslo. Kažkam mano gyvenimo būdas gali pasirodyti per didele kaina už laimę, kažkas gali iš viso nepatikėti, kad toks gyvenimas gali teikti laimę, bet faktas lieka faktu – aš laimingas.

R.B. Visa tai labai kilnu, bet tuo pačiu aš šventai įsitikinęs, kad 90% žmonių nuo tokių kalbų tik skeptiškai šypsosis, nes dar senolis Froidas sakė, kad varančioji šio pasaulio jėga ir pats didžiausias pasitenkinimas – tai seksas. Galų gale tai faktas, kuris visiems žinomas ir be Froido.

B.V.G. Bet laimė ir pasitenkinimas – toli gražu ne sinonimai, kaip įprasta dabar galvoti. Juk žmogus gali kažkuo mėgautis ir tuo pat metu jaustis visišku nelaimėliu. Aplink mus – daugybė tokios situacijos pavyzdžių. Žmonės iš visų jėgų stengiasi gauti kuo daugiau malonumų, pasitelkdami visas įmanomas priemones, bet jie praranda ramybę, sugebėjimą mylėti ir daugelį kitų gerų dalykų. Dar daugiau, per didelis polinkis materialiems malonumams sudaro grėsmę tapti narkomanu, nes tokie žmonės juk irgi mėgaujasi, argi ne? Laimingi jie ar ne – kitas klausimas, bet kai žmogus orientuojasi tik į materialius malonumus, jo širdis sukietėja. O tikroji laimė reiškia mylėti ir duoti. Skeptikai, netikintys, kad aš laimingas, turėtų atsakyti į klausimą, kada jie patys buvo iš tikrųjų laimingi. Kada aplamai žmogus būna laimingas – ar kai jis ką nors ima sau, ar kai duoda kitam? Kada motina būna laimingiausia? Kai ji mato savo vaikelio džiaugsmą. Ir jos laimė dar didesnė, negu to vaiko. Laimė neatsiejama nuo meilės, o meilė reiškia duoti. Įsivaizduokite, kad jūs – pats turtingiausias, pats galingiausias žmogus pasaulyje, netgi pats gražiausias, tačiau niekas jūsų nemyli, ir jūs nieko nemylite. Ar jūs būsite laimingas? Bijau, kad ne. Visi tie jūsų malonumai – laikinas dalykas ir greitai jums pakyrės. O jeigu žmogų visi myli, ir jis visus myli, tai toks žmogus laimingas bet kokiomis aplinkybėmis, nesvarbu, turtingas jis, ar vargšas. Ir taip yra todėl, kad pasitenkinimas ir laimė – toli gražu ne tas pat. Tai skirtingi dalykai. Ir nors seksas iš tikrųjų yra pats didžiausias pasitenkinimas, žmones, kurie juo piktnaudžiauja, kamuoja begaliniai rūpesčiai, pavydo kančios ir pan. Daugumą nusikaltimų ir savižudybių išprovokuoja būtent sekso jausmas.

R.B. Štai jūs sakote – “mylėti žmones”. Bet jeigu jūs vienuolis, be žmonos ir vaikų, tai apie kokią meilę kalbate?

B.V.G. Dabar žmonės netgi nežino, ką reiškia mylėti bent savo artimuosius. Tačiau žinomi pasakojimai apie krikščionių vienuolius ir šventuosius. Jie gyveno kaip atsiskyrėliai, tačiau juos aplankę žmonės patirdavo tokią jų meilę, kurios nepatyrė net iš tėvų. Vienuoliškas gyvenimo būdas, kai žmogus duoda įžadus gyventi dorai ir stengiasi kiek įmanoma laikytis celibato, skirtas ne tam, kad jis galėtų mylėti savo artimuosius egoistiška meile, bet tam, kad jis pamiltų visus žmones, ir pirmiausia pamiltų Dievą, nes kai žmogus myli Dievą, jis myli visą Jo kūriniją ir visada, kiekvieną akimirką, spinduliuoja džiaugsmą ir meilę. Kai žmogus apsiriboja meile savo artimiesiems, dažniausiai tai reiškia priešiškumą tiems, kurie nėra mums labai artimi. Taigi kalbėdamas apie meilę, aš turiu galvoje meilę Dievui, nes tik ji įgalina mylėti visą kūriniją. Tuo tarpu meilė tam tikrai, mažytei kūrinijos dalelei jokiu būdu nereiškia meilės Dievui.

R.B. Pasakykite, prašau, konkrečiau, kas tai yra – meilė Dievui, nes dauguma žmonių į Dievą netiki, ir kai kalbama, kad Jį reikia mylėti, jiems labai sunku suprasti, ką tai reiškia.

B.V.G. Pirmiausia, pats suvokimas, kad yra kažkoks išmintingas Kūrėjas, – tai tik blaivaus proto klausimas. Bet kuris blaiviai mąstantis žmogus neišvengiamai prieina išvados, kad visą jį supantį pasaulį turėjo kažkas sukurti, ir tas kažkas turėjo tam tikrą tikslą, nes kokį kūrinijos aspektą mes bepaimtume, visur matome nuostabią tvarką, grožį ir dėsningumus. Iš kur tos pasaulio savybės atsirado? Juk žinome, kad gamta, sutinkamai su antruoju termodinamikos dėsniu, linkusi į chaosą, jeigu niekas nesikiša į joje vykstančius procesus. Tačiau mus supančiame pasaulyje viskas taip gerai organizuota. Štai metų laikai –  jie keičia vienas kitą amžiams nustatyta tvarka. Arba paimkim gyvus organizmus – jie tokie sudėtingi ir tuo pačiu taip tobulai surėdyti, kad absoliučiai nerealu kalbėti apie kokį nors atsitiktinį gyvybės atsiradimą. Aš įsitikinęs, kad netgi mokslininkai, bandydami apginti tokią absurdišką teoriją, sielos gilumoje patys ja netiki, nes iki šiol niekas nesugebėjo pateikti tokios sudėtingos ir išbaigtos sistemos, kaip gyvi organizmai, atsiradimo mechanizmo. Visa tai verčia galvoti, kad už viso to, ką mes matome, slypi kažkoks protas. Per tūkstantmečius sukauptas šventųjų bei kitų religingų žmonių dvasinis patyrimas, astrologija, tas pats karmos dėsnis liudija, kad toks protas tikrai yra, kad viskas, ką mes matome, nėra atsitiktinumai. Mylėti Dievą reiškia mylėti tą, iš kurio atsirado ši nuostabi kūrinija. Bhagavadgytoje Krišna, arba Dievas, sako, “jog visi turtingi, puikūs ir šlovingi kūriniai kyla iš vienui vienos Mano didybės kibirkštėlės”. Meilė Dievui – tai meilė tai galiai, kurios dėka aš atsiradau pasaulyje ir kuri man suteikė galimybę ir sugebėjimą gyventi. Jeigu aš turiu dėkingumo jausmą ir myliu savo tėvus, kurių dėka aš atėjau į šį pasaulį, tai aš turiu mylėti ir Tą, kuris leido tam įvykti, tik mano meilė Jam turi būti žymiai stipresnė, nes jeigu manoji, tėvų duota egzistencija yra laikina, tai Jo duotas gyvenimas yra amžinas. Mylėti Dievą – tai mylėti tą šaltinį, iš kurio visi atsiradome. Žinoma, jūs visiškai teisus, norint kažką mylėti, reikia jį gerai pažinti, nes jeigu mes tuo kažkuo visai netikime arba nieko nežinome apie jį, tai kaip jį gali mylėti? Mes galime kai ką sužinoti apie Dievą, stebėdami mus supantį pasaulį, ir matydami, koks jis gražus, turėtume pagalvoti, koks gražus turi būti Tas, kuris sukūrė šitą grožį. Jeigu šis pasaulis taip protingai sutvarkytas ir toks neišsenkamas, tai kiek protingas ir neišsenkamas turi būti Tas, kuris visa tai sukūrė! Jeigu šis pasaulis kupinas galingiausių energijų (mes dažnai matome, kokia galinga materiali energija), tai koks nepaprastai galingas turi būti jo Kūrėjas?

R.B. Vis tiek tai truputį abstraktu… Daugelis ne tik Dievą, bet ir savo tėvų nemyli. Atseit, jie girtuokliai, šiokie ir anokie… Todėl ir Dievui reiškia pretenzijas: “Ką Jis man gero padarė? Davė ligotą kūną, nenusisekusį gyvenimą, pinigų turiu vos vos… Ir kaip Jį už tai mylėti?”

B.V.G. Tiesiog reikia suprasti, ką ir dėl ko mes turime mylėti, bei kas ir dėl ko yra kaltas. Kaip taisyklė, žmonės nelinkę pastebėti tos gerovės, kurią jie turi, o jeigu kartais ir pamato, tai mano, kad jie patys ją susikūrė. Norint išsiaiškinti šį klausimą, reikia pradėti nuo to, ką Dievas mums davė. Apie tai, ko Jis nedavė – vėliau. Dorybingas žmogus pirmiausia apsidairys ir pasakys, kad štai – saulė pateka kiekvieną dieną, aplink pilna oro, kuriuo aš galiu kvėpuoti pilna krūtine ir jausti savyje gyvenimo pulsą. Kūnas, koks jis bebūtų, tegu ir ligotas ar suluošintas, bet vis tik gyvybingas ir netgi savotiškai gražus. Dievą-Kūrėją žmogus turi mylėti ir Jam dėkoti bent jau už orą, kuriuo jis kvėpuoja. Jeigu Dievas staiga atims iš mūsų tą orą, tai, tikriausiai, bus vėlu Jam dėkoti už tai kad jis buvo. Bet žmonės tik tada pradeda vertinti tai, ką turėjo, kai jau nebeturi. Jie nesusimąsto, kiek daug visko turi… Vaismedžiai duoda gausybę vaisių, danguje šviečia saulė… Ko gi dar bereikia? Kas visa tai davė? Kas pasirūpino mažiausiomis mūsų egzistencijos detalėmis? Visa, kas reikalinga žmogui, jis gauna iš Dievo. Ir galima ramiai gyventi, nesirūpinant tuo, ko negavai.

R.B. Bet 75% pasaulio gyventojų badauja. Jie nemato nei vaisių, nei daržovių, nei pakenčiamo vandens…

B.V.G. O kas dėl to kaltas? Senovėje žmonės gyveno visiškoje harmonijoje su gamta, su Dievu, kai jų širdys buvo atviros Dievui, – jie neturėjo tų problemų, kurias vėliau susikūrė. Taip, greitai nebus tinkamo kvėpuoti oro, ir žmonės tada, matyt, pradės dėkoti Dievui, kad jis buvo, bet kas tą orą sugadino – Jis ar žmonės per savo godumą? Tikrai, kodėl gi tie 75% neturi pakankamai maisto? Todėl, kad likusieji 25% išmeta tą maistą. Dievas šią žemę aprūpino tokiais resursais, kad ji gali išmaitinti šimtą kartų daugiau žmonių, negu dabar yra. Tačiau maisto trūksta, ir tą trūkumą sukuria patys žmonės – savo godumu ir nuodėminga veikla. Čia reikia prisiminti karmos dėsnį, priežasčių ir pasekmių dėsnį. Jeigu man ko nors trūksta, tai pirmiausia aš turiu kaltinti save ir neieškoti kaltų kitur. Bet žmonių psichologija tokia, kad visą turimą gėrį jie laiko savo nuopelnu, o dėl blogio kaltas kažkas kitas, galiausiai, Pats Dievas. Tačiau tikrovėje viskas yra atvirkščiai: visa, ką mes turime, yra Dievo malonė, Jis davė, o jeigu ko nors trūksta – kalti mes patys. Jeigu mes peržvelgsime savo gyvenimą ir sąžiningai pabandysime susigaudyti, iš kur atsirado mūsų problemos, tai argi Dievas bus kaltas? Tik mes patys. Dėl savo netobulo proto, dėl savo polinkių bet kokia kaina siekti malonumų, grobti, žudyti ir t. t. Sakoma, kad žmogus turi šešis priešus, bet Dievo jų tarpe nėra. Štai jie: geismas, pyktis, godumas, išdidumas, polinkis pasiduoti iliuzijai ir, galiausiai, pavydas, arba pagieža. Kadangi šie priešai gyvena mūsų širdyje, o mes juos iš kvailumo laikome savo draugais, tai ir problemas susikuriame patys. Žmogus nenori infarkto, tačiau išnaudoja kiekvieną progą supykti. Jis nenori ir kepenų cirozės, bet nesusituri nesinuodijęs alkoholiu. Ir insulto jis netrokšta, bet jaučia kitiems pagiežą. Visos tos emocijos baigiasi ligomis. Tai kas dėl to kaltas – Dievas ar mes patys? Visų ligų priežastis – neramus protas. Neramaus proto priežastis – godumas ir baimė. O baimė atsiranda, kai žmogus netiki į Dievą ir sielos amžinybę.

R.B. Kiek žinau, jūs – chemijos mokslų daktaras. Bet jūs sekate vienu iš pagrindinių induizmo mokymų, einate dvasiniu keliu. Kaip jūs, turėdamas mokslinę pasaulėžiūrą, priėjote iki to?

B.V.G. Aš studijavau biochemiją ir tyrinėjau gyvybės ištakas. Kuo daugiau aš gilinausi į tai, tuo labiau abejojau tuo, kad gyvybė atsirado atsitiktinai, o juk tai – pagrindinė materialistinio mokslo prielaida: gyvybė Žemėje atsirado atsitiktinumo dėka. Tai buvo posūkio taškas mano dvasinėje biografijoje. Aš pradėjau galvoti, iš kur atsirado gyvybė ir koks mūsų gyvenimo tikslas. Iki tol aš buvau tikras, kad žmogaus gyvenimo tikslas – realizuoti kažkokią genetinę programą, kuri yra manyje. O dabar susimąsčiau: iš kurgi ta programa atsirado, o kartu su ja – ir aš? Ir kas tas AŠ? Beieškodamas atsakymo į šiuos klausimus, aš atradau Bhagavadgytą, atradau induizmą. Jis atsakė į daugelį mane kankinusių klausimų, į kuriuos aš neradau atsakymų nei religijoje, nei moksle. Šia prasme induizmas yra unikali dvasinė sistema, nes, griežtai kalbant, jo negalima pavadinti tiktai religija, tai – tam tikras gyvenimo būdas, savita pasaulėžiūra, ir nuo religijos jį skiria nedogmatiškumas. Paprastai religijos remiasi tam tikromis dogmomis, kuriomis abejoti žmogus neturi teisės, ir man  tai nepriimtina, nes mokslininkas turi viskuo abejoti. Induizmas šia prasme man labai artimas, nes jis nesiremia dogmomis. Tai yra mokslo bei religijos sintezė, pateikianti ne tik filosofinį bei religinį šio pasaulio aiškinimą. Induizmas pateikia universalią pasaulėžiūrą, kuri viską paaiškina daug geriau, negu mokslas. Kai aš pasukau šiuo keliu, mano sąmonėje vyko tikras perversmas. Pradėjau matyti mane supantį pasaulį visiškai kitu rakursu, bet šį naują regėjimą tolydžio išstumdavo senasis požiūris. Kurį laiką vyko štai tokia kova, kol galiausiai nugalėjo naujasis mąstymas, pagrįstas indiška filosofija, nes ji daug ką paaiškina. Negaliu pasakyti, kad viską, nes liko dalykai, kurie iki šiol man abejotini ar neaiškūs, bet aplamai ši filosofija labai gražiai ir tiksliai aiškina šio pasaulio reiškinius, o štai mokslas to padaryti negali. Pavyzdžiui, mokslas net nebando paaiškinti, kodėl ir kokiais metodais astrologija numato ateitį. Kokiu būdu žvaigždės įtakoja žmogaus gyvenimą, ir kodėl jo likimas priklauso nuo to, kur ir kada jis gimė? Bet induizmo filosofija labai lengvai atsako į panašius klausimus. Ja grindžiamos tokios disciplinos, kaip ajurvedinė medicina, vastu-šastra ar vedinė architektūra, ir kurias galima patikrinti praktiškai, tai yra, jos visiškai realiai panaudojamos. Arba joga – jos visos vadovaujasi tais pačiais metafiziniais principais, kaip ir induizmo filosofija. Mes matome, kokie jie praktiški. Būtent tokia galimybė eksperimentiškai patikrinti daugelį dalykų ir tai, kad jie daug ką paaiškina, mane privertė patikėti induizmo autentiškumu ir didžiule galia.

R.B. Koks jūsų gyvenimo tikslas?

B.V.G. Aš jau anksčiau atsakiau – būti laimingu. Per dvidešimt penkis jogos praktikos metus aš įsitikinau, kad žmogus tampa laimingas tada, kai savyje išsiugdo pilnutinę, visa apimančią meilę Dievui, kai jo širdyje nelieka nieko, išskyrus meilę. Taigi mano tikslas būtų taip apvalyti savo širdį, kad joje neliktų nieko, tik meilė.

R.B. Meilė Dievui – gana abstrakti sąvoka. Kaip jūs galvojate, kokiu būdu eilinis žmogus gali ją ugdytis kasdieniniame gyvenime?

B.V.G. Meilė Dievui darosi vis realesnė, kai žmogaus širdis valosi. Širdies valymas – labai konkretus dalykas. Yra žinoma, kad visos žmogaus problemos kyla dėl jo nešvaros. Žmonės valosi kepenis, skrandį, žarnyną, inkstus, nes žino, kad jeigu šie organai labai užsiterš, tai jie sirgs ir kankinsis. Bet kažkodėl niekas ir niekada nekalba apie tai, kad reikia valyti širdį. Kai aš kalbu apie širdį, tai pirmiausia kalbu apie sąmonę, o ne apie organą, varinėjantį kraują po mūsų kūną, nes visa mūsų matoma ir nematoma nešvara daugeliu atvejų atsiranda dėl užterštos sąmonės. Aš sutinku su jumis, kad meilė Dievui, ypač praktikos pradžioje, yra abstraktus dalykas. Kol Dievas mums nebus realybė, tol ir meilė Jam nebus reali. Tačiau širdies, arba sąmonės apvalymas – labai konkreti sąvoka, ir lygiai taip, kaip žmogus pajunta palengvėjimą, išsivalęs savo vidaus organus, taip jis pajunta palengvėjimą, tik dar didesnį, prilygstantį laimei, kai apsivalo jo sąmonė. Pradžioje nėra prasmės užsibrėžti tokią užduotį – pamilti Dievą. Meilė Dievui, taip pat savo artimui bei visiems kitiems natūraliai, savaime pasireiškia tyroje širdyje, tyroje sąmonėje. Todėl bet kurio žmogaus, bet kurio jogos proceso tikslas – apvalyti sąmonę. Tam skirta meditacija, o štai mūsų metodas – kirtanas, kas reiškia giedojimą, mantrų giedojimą. Ajurvedoje sakoma, kad kaip imbieras valo mūsų kūną, taip ir kirtanas valo sąmonę. Imbieras yra labai stiprus vaistas, ir jeigu žmogus nuolatos po truputį jį vartoja, jis užmiršta daugelį ligų. O jeigu jis gieda kirtaną, tai yra, sutelkia savo dėmesį į šventus Viešpaties vardus, tai jo sąmonėje niekada nebus jokių problemų.

R.B. Vadinasi, jūs patariate žmonėms giedoti šventus vardus, bet kai jie ištisas dienas dirba, tai turėtų būti gana sudėtinga.

B.V.G. Kirtanas – tai labai paprasta, nes nepriklausomai nuo to, ką žmogus daro, šventus vardus jis gali giedoti tyliai ar garsiai ir būti visiškai laimingas. Jeigu darbovietėje tai neįmanoma, namuose šiam šventam reikalui visada galima rasti pusvalandžiuką. Juk tai labai svarbus dalykas. Kaip žmogus kiekvieną dieną daro mankštą, norėdamas išlaikyti gerą kūno būklę, kaip jis kasdien švarina savo būstą, taip jis turi rūpintis ir savo sąmonės švara, kitaip ji normaliai nefunkcionuos. Žmogaus sąmonę Vedos lygina su veidrodžiu, nes ji turi adekvačią savybę – atspindėti. Kuo švaresnė sąmonė, tai yra, kuo švaresnis veidrodis, tuo geriau žmogus suvokia realybę, nes ji teisingai atsispindi tokioje sąmonėje. Jeigu žmogus nevalo savo sąmonės veidrodžio, ant jo kaupsis dulkės, ir galų gale jis nustos teisingai atspindėti realybę – žmogus viską suvoks iškreiptai. Jis kentės pats ir kankins kitus. Todėl, norint išlaikyti sąmonę bent jau kažkokioje priimtinoje būklėje, žmogus turi kiekvieną dieną ją valyti  šventų vardų garsais, maldomis, meditacija ar kitais būdais. Kirtanas labai sustiprina žmogaus protą, jis gali gerai susikoncentruoti į kasdieninių problemų sprendimus.

R.B. Ar vienuoliškas gyvenimas nesudaro problemų sveikatai? Vakaruose dabar labai madinga teorija, kad kuo daugiau žmogus užsiima seksu, tuo jis sveikesnis.

B.V.G. Tai absoliučiai neteisinga ir, sakyčiau, tiesiog niekšinga teorija, nes žmogus, kuris be reikalo eikvoja galingą seksualinę energiją, tampa labai silpnu. Mes matome, kad dabar beveik neliko tikrų vyrų, jie vis labiau panašėja į moteris, jeigu ne blogiau. Ir visa tai todėl, kad niekas nesirūpina savo seksualinės energijos išsaugojimu. Moteris ją praranda natūraliu būdu, kartą per mėnesį, pasigaminus kiaušialąstei. Bet vyras seksualinę energiją gali eikvoti kad ir šimtą kartų per mėnesį, ir sulig kiekvienu kartu jis vis labiau silpnėja. Senovės Spartoje vaikinai privalėjo griežtai laikytis skaistybės. Praeities civilizacijos buvo galingos tik tol, kol laikėsi įvairių apribojimų, tam tarpe ir sekso. Kai tik tie apribojimai dingdavo, civilizacija žūdavo. Tokia lemtis laukia ir dabartinės civilizacijos (irgalbūt mes tapsime to liudininkais), nes ji tapo labai silpna.

Neišnaudota seksualinė energija palaiko imuninę organizmo sistemą. Todėl žmonės, piktnaudžiaujantys seksu, suserga AIDS liga, nes visiškai sugriaunama jų imuninė sistema. Arba senatvėje jų laukia marazmas… Tam tikrose ribose seksas geras dalykas. Tas ribas žmogui nurodo bet kuri pasaulio religija, ir jeigu jis jų laikosi, sulaukia gilios senatvės, būdamas visiškai sveikas. Žmogus, kuris nesilaiko apribojimų ir iššvaisto savo seksualinę energiją, faktiškai pasmerktas kankinančiai senatvei.

R.B. O ar tai liečia tik vyrus, ar ir moteris? Nes yra paplitusi nuomonė, kad moteris sėklos nepraranda, o atvirkščiai, ji pasiima vyro energiją?

B.V.G. Moteris savo energiją irgi eikvoja, nes pas ją gaminasi kiaušialąstės. Tačiau dorybingas gyvenimo būdas leidžia išsaugoti sveikatą ir vyrui, ir moteriai. Ir tai nebūtinai vienuoliškas gyvenimas. Manu įstatymuose, reglamentuojančiuose žmogaus, einančio dvasiniu keliu, gyvenimą, sakoma, kad jeigu vyras lytinius santykius su žmona turi vieną kartą per mėnesį, tai laikoma, kad jis išsaugoja savo skaistybę. Tai natūralus laiko tarpas, ritmas, kuriuo galima užsiimti seksu be ypatingos žalos sau. Tačiau bet koks piktnaudžiavimas sukels daug fizinių ir psichinių problemų, žmogui bus sunku pakeisti tokį gyvenimo būdą, bet jeigu jis vis tik įveiks šį sudėtingą pereinamąjį laikotarpį, tai pasijus labai geroje būklėje. Seksas – tas pat, kaip svaigalai ar narkotikai. Labai sunku atsisakyti šių įpročių, bet juos įveikus, žmogus supranta, kad tai padaryti vertėjo, nes jis pajunta tam tikrą išsivadavimą ir įgyja didesnį pasitikėjimą savimi, didesnę savigarbą. Juk jis nugalėtojas.

R.B. Kaip Manu įstatymų galėtų laikytis vakariečiai? Juk visa jų civilizacija persigėrusi seksu. Jį propaguoja masinės informacijos priemonės, reklama… Statistikos duomenimis, per valandą televizijos laidose galima pamatyti apie šimtą scenų, vienaip ar kitaip susijusių su seksu. Taigi Vakaruose su šiais įstatymais daug sudėtingiau.

B.V.G. Todėl žmogus turėtų kiek įmanoma daugiau apriboti savo kontaktą su tokios informacijos pernešėjais, bent jau pereinamuoju laikotarpiu. Kitaip praktiškai bus neįmanoma susilaikyti, nes šie  provokuojantys ir stimuliuojantys elementai labai sužadina protą ir verčia mus pastoviai apie tai galvoti. Analogiškai, kaip žmogus, kuris nutarė pabadauti, turi laikytis toliau nuo ten, kur kiti gamina maistą ar valgo, taip ir tas, kuris nori visiškai ar dalinai laikytis skaistybės, turi apriboti savo sąlytį su atitinkamos informacijos nešėjais. Kaip ir pasninkaujantis, kuris ilgainiui darosi mažiau priklausomas nuo maisto įvaizdžio, nes jo organizmas prisitaikė prie ekonominio režimo, taip ir tas, kuris įsitvirtina tam tikrame doroviniame lygyje, vis mažiau kreipia dėmesį į seksualinius malonumus. Bet kadangi reali nuopuolio grėsmė išlieka, tai išmintingas žmogus ir toliau laikosi tų apribojimų rėmuose. Senovėje buvo labai griežtai žiūrima, kad žmonės kuo mažiau kontaktuotų su viskuo, kas sukelia geismą. Ir dabar musulmoniškose šalyse moteris neturi teisės apsinuoginti, o vyras neturi teisės žiūrėti į apnuogintą moters kūną. Deja, šiuolaikinė civilizacija panaikino visus apribojimus, ir mes patys esame liudininkai, kokias apverktinas pasekmes tai sukėlė. Aš nieko nepranašauju, tačiau labai noriu tikėti, kad mes išvengsime kokių nors dar blogesnių pasekmių, bet galų gale už viską reikia mokėti.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis