Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Tėvų ir vaikų pareigos

Pagrindinė tėvų pareiga – išauginti vaiką kuo tobulesne asmenybe. Reikia rūpintis ne tuo, kad jis būtų turtingas ir turėtų gerą postą, bet kad jis būtų sąžiningas ir doras, mylėtų žmones ir, aplamai, – gyventų taip, kaip Dievas nurodė. Klaidinga manyti, kad sukurdami vaikui materialinę gerovę, mes atliksime savo pareigą ir padarysime laimingais jį ir save. Šiam tikslui mes negailime nieko, bet vaikams tai neatneša laimės. Jie greitai užmiršta mūsų pastangas, o tada ir mes tampame nelaimingi. Jeigu vaikui likimas numatė gerą gyvenimą, tai jis, būkit ramus, taip ir gyvens, be ypatingų pastangų iš mūsų pusės. Mūsų pastangos turi būti skirtos gerųjų vaiko ypatybių ugdymui, o visa kita ateis savaime. Be jokių ypatingų mūsų pastangų jis gaus viską, kas jam priklauso. Žinoma, jeigu jau yra kažkokie turtai, tai tegu suaugę vaikai jais naudojasi. Bet žmonės neskiepija vaikams dorybingų savybių, o tuščiai eikvoja laiką, stengdamiesi duoti jiems kuo daugiau materialių gėrybių. Rezultatas visiškai priešingas – jie apvagia savo vaikus. Vaikas nemoka tinkamai elgtis su nuosavybe, kurią jis gavo veltui. Greičiausiai jau pirmaisiais savarankiško gyvenimo metais jis viską paleis vėjais ir liks basas ir be dorybingų savybių. Taip pat nereikia galvoti, kad pratinant vaiką prie savo šykštumo, jis užaugs dosnus.

Kokios gi vaikų pareigos? Pagrindinė – rūpintis susenusiais tėvais. Sūnus sanskrito kalba – putra. Kita šio žodžio reikšmė – “tas, kuris išvaduoja iš pragaro”. Tai reiškia, kad jeigu tėvai po mirties už savo nuodėmes patenka į žemutines planetas, tinkamai išauklėtas sūnus, atlikdamas tam tikras apeigas ar tik melsdamasis, ištraukia juos iš ten. Jeigu dukra šito negali padaryti, tai ji gali pagimdyti sūnų, kuris išvaduos ne tik senelius, bet ir ją pačią. Tiek dukra, tiek sūnus turi savo pareigas tėvams. Jie gali visaip jų purtytis, bet atlikti jas turės – jei ne šitame, tai kitame gyvenime. Ar dar kitame. Toks dėsnis. Jeigu vaikai gyvenimas po gyvenimo atkakliai nevykdo savo pareigų tėvams ir susikaupia didelė skola, tai viename iš gyvenimų jų vaikais gali tapti buvę tėvai. Kai nei vieni, nei kiti nevykdo savo pareigų, tai dažnai pasikeičiama rolėmis. Šiame gyvenime – aš tėtis ir lupu savo vaiką kaip šunį, arba atvirkščiai – lepinu jį be saiko, ir jis užauga tikru demonu. Sekančiame gyvenime aš jau sūnaus rolėje, o buvęs sūnus – dabar mano tėtušis, kuris su kaupu grąžina man viską, ką kažkada gavo iš manęs. Matyt, tokie pamokantys dalykai vyksta ganėtinai dažnai.

Šeimyninių santykių kūrimas

Tėvų pareiga – sužiūrėti, kad vaikai neužaugtų egoistais. Yra tam tikros taisyklės, kaip tai daryti. Jos susiję su šeimos pajamomis, nuo kurių, savo ruožtu, labai priklauso mūsų mityba. Jeigu valgydami jūs nieko nevaišinate, vadinasi, šeimoje vyrauja egoistinis gyvenimo būdas, ir vaikai taip pat užaugs egoistais. Kai šeima nusėda stalą, būtinai reikia dar kažką pamaitinti, jeigu yra tokia galimybė. Galų gale, pavaišinkite bent žvirblius. Arba pasikvieskite kokį nors šalimais gyvenantį senuką. Nuo tokių vaišių jūs nenubiednėsite, tik pelnysite daug laimės. Stenkitės daryti tai kuo dažniau, ir jūsų vaikai tikrai nebus egoistai. Kadangi visa mūsų veikla susiveda į pragyvenimo lėšų ieškojimą, o pati svarbiausia jų dalis skiriama mitybai, tai skirdami dešimtinę nuo savo stalo kažkam pamaitinti, mes kaip ir pasieksime savo veiklos kulminaciją.

Vedinėje visuomenėje buvo tokia elgesio norma – žmogus, ruošdamasis valgyti, turi kažką pamaitinti. Visi žinojo, kad priešingu atveju jo vaikai nebus labai dorybingi. Vaikas turi akivaizdžiai susidurti su principu: jis negali valgyti, kol jo tėtis nepradės valgyti. Jis turi pamatyti, kad tėtis, savo ruožtu, prieš sėsdamas už stalo, pirma kažką pamaitina. O mama irgi nevalgo anksčiau už tėtį, ji rūpinasi, kad kiti pavalgytų. Ir kai vaikas visa tai mato, jam ugdomas noras duoti, o ne imti.

Jeigu vaikui duodama kokia nors dovanėlė, ir jis nepasidalino ja su draugais, tėvai jį ima laikyti žlugusiu žmogumi ir tuoj pat liaujasi su juo bendravę, nes akivaizdu, kad jeigu vaikas taip elgiasi, tai tėvai senatvėje turės problemų. Jie juk nori, kad vaikas jais tada rūpintųsi.    

Teisingas vaikų auklėjimas išvysto juose gailestingumo jausmą, kurio dėka jie netgi klausys jūsų. Sakykim, šeimoje pašlyja santykiai tarp tėvų ir vaikų. Motina bando juos kažkaip sureguliuoti, ir jeigu šeimoje nebuvo egoistinių santykių, vaikai bus linkę ne tik išklausyti jos patarimų, bet ir atitinkamai elgtis. Motina turės įtaką net suaugusiems vaikams. Visiškai priešingas vaizdas, jeigu šeimoje vešėjo egoizmas. Motina, ypač jeigu ji gyvena atskirai, tampa svetimu žmogumi, ir vaikai ne tik neklausys jos, bet ir nesirūpins ja. Ir kai ji prisimins, kiek jėgų atidavė savo vaikams, ji pajus begalinę kančią. Tai neišvengiamas rezultatas, kai šeimoje puoselėjamas šykštumas, o ne polinkis tarnauti visuomenei ir Dievui.

Šis klausimas turi dar vieną aspektą. Vedinėje šeimoje paruoštas maistas visada ir pirmiausiai pasiūlomas Dievui. Visi kartoja tam tikras maldas, kurios reiškia, kad Viešpats turi pavalgyti pirmutinis. Maistą taip pat aukoja šventoms asmenybėms, kaimuose – dar ir karvėms, nes karvė laikoma motina. Pagal vedinę tradiciją žmogus turi septynias motinas ir penkis tėvus, ir su tomis asmenybėmis reikia elgtis kaip su savo tėvais. Kartais visai nebūna galimybės ką nors pamaitinti, bet Viešpatį pamaitinti galima visada. Maistas, pasiūlytas Dievui, tampa sudvasintas, ir Vedos teigia, kad jis sudegina žmogaus nuodėmes. Todėl labai palanku tokiu maistu vaišinti kitus.

Nesavanaudiškumas

Dar vienas principas – nesavanaudiškumas auklėjime. Tai reiškia, kad tėvus nelabai domina, kuo bus jų vaikas, bet užtat jiems labai svarbu, koks jis bus žmogus. Nesavanaudiškumas reiškia, kad tėvai netrukdo vaikui eiti tuo keliu, kuris jam skirtas. Savanaudiškumas – kai iš vaiko atimama pasirinkimo teisė. Tada jis gyvenime būna arba nelaimingas, arba gobšus.

Apie ką kalbame, kai sakome – vaikui reikia leisti pasirinkti pačiam? Čia reikia skirti du dalykus. Pirma, negalima skatinti vaiko elgsenos, kurią nulemia jo egoizmas, antra, reikia skatinti tai, kas jam nulemta likimo. Kaip atskirti, kur pirmas atvejis, o kur antras? Jeigu vaikas kažko prašo sau, tai egoizmas, jeigu jo prašymo tikslas – padėti kitiems, tai tokie vaiko žodžiai tėvams turi būti kaip direktyva, kurią būtinai reikia vykdyti. Toks vaiko noras – padėti kitiems – yra pareiga, kurią jam skyrė likimas ir šiuo atveju jūs turite jam visokeriopai padėti. Jeigu jis domisi kažkokia tema ir nori imtis veiklos ta kryptimi, taip pat reikia padėti. O jeigu jis nori, kad kiti dėl jo darbuotųsi, tai šito skatinti nereikėtų.

Sakysim, vaikas prašo jūsų pagalbos, bet iniciatyvos jums neperleidžia. Jūs tik padedate, o jis viską organizuoja. Jūs turite paklusti. Arba dukra užsidega padėti mamai skalbti, bet mama nepatenkinta atremia: “Atstok, nėr kada man čia su tavimi”. Mamos poelgis aiškiai neteisingas, ir gyvenime ji už tai atsiims. Juk jeigu toks bendravimas šeimoje įprastinis, tai vaikas užaugs nelaimingas. O štai, kai dukra prašo mamos leisti prisimatuoti jos suknelę, tai čia dukrą jau reikia sudrausti.

Kantrumas

Auklėjime reikia atsižvelgti į tai, kad žmogaus charakteris keičiasi labai lėtai. Nesistenkite iš savo vaikų padaryti kažką nepaprasto. Jie jau pragyveno daugybę gyvenimų, kurie suformavo juose atitinkamą charakterį. Jeigu matote, kad normaliomis pastangomis jūs negalite ženkliau pakeisti kažkokią vaiko savybę, tai palikite jį ramybėje. Jeigu vaikas išsiblaškęs, tai jis visą gyvenimą toks ir pasiliks. Paprasčiausiai būkite atlaidus šiam jo bruožui. Norėdami būti atlaidus, jūs turite suprasti, kad tai jūsų likimas – turėti tokį vaiką. Jeigu pas jį bloga atmintis, jeigu jis nesupranta kažkokių mokslų, jeigu jis toks ir anoks, – galima bandyti pakeisti esamą padėtį, bet jeigu nieko neišeina – duokite jam ramybę. Vadinasi, tos savybės jame – dar iš praeitų gyvenimų. Geriau padėkite vaikui vystytis ta kryptimi, į kurią jis linkęs. Tai ir bus nesavanaudiškumo principas, arba gilus supratimas, kad charakteriai keičiasi taip pat lėtai, kaip epochos keičia viena kitą. Bendrai paėmus, tėvai negali pakeisti savo vaiko charakterio. Visa, ką jie gali – tai padėti pasireikšti toms dorybingoms savybėms, kurios jame jau yra. Sulaukęs trylikos metų vaikas pats pradės keistis. Jeigu jūs įsivaizduojate, kad esate jo likimo kalvis ir visą atsakomybę prisiimate sau, tai būsite nuviltas, nes vaikas iki trylikos metų neturi jokio atsakomybės jausmo, kuris padėtų jam keisti savo charakterį. Taigi, turite pasikliauti tik tais gėrio daigeliais, kurie jame jau yra ir padėti jiems suvešėti. Taip jūs paruošite vaikui deramą startinę platformą jo išėjimui į gyvenimą.

Vedose sakoma, kad žmogus į gyvenimą ateina su penkiais požymiais, kurie apsprendžiami pradėjimo metu ir kurių pakeisti neįmanoma. Tai gyvenimo trukmė, profesija, turtingumas, mokytumas (arba talentas) ir mirties laikas. Geriau ir nebandykite kurį nors iš jų keisti, o susikoncentruokite į savo pareigą – išauginti vaikus paprastais ir dorais žmonėmis.

Čia buvo užsiminta apie atsakomybės jausmą. Jeigu moteris turi išvystytą atsakomybės jausmą, ji yra dorybinga ir ištikima, jai būdingos tokios moteriškos savybės, kaip šiluma, atjautimas, nuolankumas, sugebėjimas apsieiti su vyru ir daug kitų. Vyras, sulaukęs dvidešimties metų, turi sugebėti savarankiškai orientuotis gyvenimiškose peripetijose, siekti dvasinio pažinimo ir tuo pat metu būti praktiškas, sugebantis prisiimti atsakomybę žmogus.

Ką pasėsi, tą ir pjausi. Jeigu šeimoje propaguojamas neveiklumas, vaikas bus dykaduonis. Jeigu tėvai grubūs vienas kitam, vaikas bus chamas. Jeigu šeimos nariai nesidomi vienas kitu, tai ir vaikas niekuo nesirūpins.

Išdidumas

Pati svarbiausia priežastis, dėl kurios degraduoja santykiai šeimoje – tai išdidumas. Jeigu moteris didžiuojasi, kad ji moteris, vyras – užtat, kad jis vyras, tai ir vaikučiai nuo jų neatsilieka. Visa šeima skamba išdidžiai, o normaliai bendrauti nėra kam. Todėl vedinėje visuomenėje išdidumas buvo laikomas kvailumo kulminacija.

Bet žmogų puošia nuolankumas. Vyras turi nuolankiai elgtis su žmona ir tuo pat metu nenusiimti atsakomybės dėl visko, kas vyksta šeimoje. Žmona irgi turi būti nuolanki su vyru, tačiau ji dar ir šeimos lyderis ir nuo jos priklauso atmosfera, vyraujanti šeimoje. Taigi, žmona diriguoja santykiams šeimos viduje, vyras – už jos ribų, o vienas kito atžvilgiu elgiasi nuolankiai ir pagarbiai, bet žmona turi klausyti savo vyro. Jeigu šeimyniniame gyvenime ji nori kažką pakeisti, tai turi veikti ne iš jėgos pozicijų, bet nuolankiai skatindama vyrą. Pavyzdžiui, ji nuolankiai nurodo problemą, bet ją spręsti palieka vyrui: “Mielasis, ar tikrai gerai tai, ką tu darai? Paaiškink, aš nesusigaudau”. Bet kuris vyras, jeigu jis neteisus, į tokį nuolankų klausimą atsakys: “Jo, gali būti, kad tai nelabai gerai, bet dabar aš pamėginsiu kitaip”. Kai moteris gerbia vyrą, pastarasis prieš ją tampa nuolankiu vaiku. Todėl moteris turi žinoti, kaip elgtis su vyru, nes būtent ji nustatinėja šeimyninius santykius, ir vyras čia yra bejėgis. O vyras privalo atminti, kad jeigu jis grubiai nurodinės savo žmonai, ką ji turi daryti, tai jai bus labai sunku vykdyti tokius nurodymus, ir ji pastoviai isterikuos. Bet jeigu jis švelniai ir nesimaivydamas paklaus: “Širduk, kaip manai, ar nevertėtų padaryti štai taip?”, ji su malonumu tai padarys. Moteris pati supranta, kad ji yra pavaldi vyrui, jos nereikia versti tokia būti. Tada ji gerbia savo vyrą kaip didžiai protingą žmogų, su kuriuo vis tik galima gyventi. Ir jeigu moteriai ko nors reikia, nekyla jokių problemų. Bet jeigu jie susiruošė būti išdiduoliais, tai šeima tampa panaši į šunidę, kur visi vienas ant kito amsi.

Taigi, auklėjimo pagrindas šeimoje – visapusiška pagarba vienas kitam. Tai įmanoma, tik ugdant nuolankumą savyje, o ne aplinkiniuose. Pradėti reikia nuo savęs. O jeigu šeimoje nebus pagarbos, tai nebus ir tinkamo vaikų auklėjimo.

Vyro ir moters charakterių skirtumai

Motinėlė gamta taip sutaisė, kad vyro ir moters savybės šeimoje yra visiškai skirtingos. Todėl moteris niekada negalės iki galo suprasti, kodėl jos vyrelis pyksta ir nebrangina jos, o vyras irgi nebus pajėgus tinkamai įvertinti ir suprasti žmonos kaprizus. Pavyzdžiui, vyras grįžta iš darbo ir žmona jam kažkuo pasiskundžia. Jis tiesiai šviesiai pasako, ką reikia daryti, bet žmona labai užsigauna, nors puikiai žino, kad jis teisus. Savo pasibėdojimu ji tenorėjo sulaukti iš vyro truputį daugiau dėmesio – glamonės, paguodos, o ne kažkokių kvailų patarimų. Patarinėti ji pati moka. Galbūt ji padarys, kaip jis sakė, bet jai daug svarbiau pajusti jo prielankumą jai ir taip užsitikrinti vidinę ramybę.

Kitas variantas, kai vyras dar nuo slenksčio pareiškia, kad darbe turi problemų ir nežino, kaip su jomis susitvarkyti. Žmona atsako: “Tu iš tikrųjų esi kažkoks… varnalėša. Argi nesupranti, kad reikia daryti taip ir taip”. Vyras tuoj pat supyksta ir… visa kita aišku. Žmona neturi tokios pareigos – įžeidinėti savo vyrą. Savo elgesiu ir žodžiais ji turi suteikti jam tvirtybės ir pasiryžimo įveikti sunkumus.

Sutuoktiniams reikia gerai pažinti vienas kito charakterio ypatumus ir atitinkamai elgtis.

Tėvų tarpusavio santykiai

Reikia laikytis tam tikrų principų, kurie neleis griauti santykių arba padės juos atstatyti. Pirma, būkite ištikimi vienas kitam. Antra, neapkalbinėkite vienas kito prie pašalinių žmonių. Negalima nei šaipytis, nei paprasčiausiai aptarinėti. Trečia, vyras neturi atvirauti, kad jo žmona negraži, o žmonai nereikėtų visiems skelbti, koks jis nepaprastai kvailas. Kur tada jos pačios protas, jeigu ji ištekėjo už tokio žmogaus? Jeigu vyras pirštu rodo į žmonos trūkumus, tai toks elgesys ne tik kvailas, bet ir nepadorus. Ir taip pat neaišku, kodėl jis ją vedė? Gal jis šalia jos mažiau jaučia savąjį kvailumą? Aplamai, tokiomis kalbomis vyras ir žmona pirmiausia kompromituoja patys save.

Žinokite, kad sutuoktinius, be viso kito, dar jungia ir tam tikri subtilūs ryšiai, kuriais persiduoda mūsų neišsakytos mintys ir nuotaikos, todėl geriau vienam apie kitą blogai ne tik nekalbėti, bet ir negalvoti.

Jeigu vyras galvoja, kad moterį reikia gerbti už jos dalykines savybes, tai jis turi pradėti galvoti iš naujo – moterį reikia gerbti už moteriškumą. Dalykinės savybės – geras dalykas, niekas nesako, bet jos antraeilės. O jeigu moteris galvoja, kad vyrą reikia gerbti už jo emocionalumą, jautrumą, vadinasi, ji nesupranta tikrosios vyro rolės. Tai vis mūsų neišmanymas.

Kokie tikrieji vyro ir moters vaidmenys? Vyras atsakingas už šeimos ryšius su ją supančiu pasauliu, už jos išlaikymą, jis sprendžia, kur jie gyvens ir dirbs, kur mokysis vaikai ir t.t., ir pan. Jis taip pat atsakingas už dvasinį šeimos gyvenimą. Žmona planuoja vidinį šeimos gyvenimą.

Dar vienas principas: moteris turi gerbti vyrą už tai, kad jis vyras, o vyras moterį už tai, kad ji moteris. Jeigu laikysitės šitos taisyklės, tai pamatysite, kad žmona savaime, be jokių jūsų pastangų, įgyja moteriškas savybes, užtenka to, kad jūs ją gerbiat. Ji netgi pagražėja. Tas pats darosi ir su vyru, kai jis jaučia žmonos pagarbą jam. Vyksta abipusės nuostabios transformacijos, todėl tiesiog nėra jokios prasmės negerbti vienas kito. Sutuoktiniams nieko daugiau ir nereikia, tik išreikšto vyriškumo ir moteriškumo.

Vaikų lavinimas

Labai rimta tema – išsilavinimas. Šiuolaikinės švietimo sistemos klaida yra ta, kad visas dėmesys sutelktas į specialistų ruošimą, o ne į charakterio ugdymą. Todėl tėvai turi patys tuo užsiimti, didžiausią dėmesį skirdami vaiko charakterio savybėms ir padėdami pasireikšti jo dalykinėms savybėms. Specialistu vaikas taps pats, mums tereikia tik prižiūrėti ir retkarčiais neįkyriai padėti. Paprastai žmogus, keletą gyvenimų iš eilės užsiimantis ta pačia veikla, lengvai įsisavina tai, kas jam įdomu. Prigimtinės savybės visada paims viršų. Negalima vaikui jėga brukti profesijos, kurioje jis neturės jokio patyrimo, atsinešto iš praeitų gyvenimų.

Pagrindinė lavinimo sfera – dorybingų savybių ugdymas – mūsų visuomenėje visiškai apleista. Absoliučioje daugumoje vietų, kur auklėjami vaikai, pedagogai nesirūpina netgi savo charakterio bruožais. Jie tiesiog stengiasi išmokyti vaikus, ką reikia daryti, norint gauti tam tikrą rezultatą. Apie dorybingumą, moralę, meilę darbui kalbama tik tiek, kiek to reikia, norint priversti vaikus kažką daryti. Todėl kas daugiau, jei ne tėvai, turi užsiimti vaikų charakterio ugdymu.

Kodėl tai taip svarbu? Būna, kad žmogus turi mokslinius titulus, turtus, visi jį gerbia, bet kaip asmenybė jis – absoliutus nulis. Egoistas, išdidėlis, chamas, apgavikas ir tuščiagarbis.Jis niekur – nei šeimoje, nei darbe, nei visuomenėje – neras laimės. O kad jis mokslininkas – ne jo ar jo tėvų nuopelnas. Tai tik likimo dovana. Jeigu tėvai dėjo dideles pastangas, kad jis taptų tuo mokslininku, tai jos buvo visiškai beprasmiškos. Jis ir taip būtų juo buvęs.

Papasakosiu apie vieną žmogų. Jis gyveno tais laikais, kai viskas buvo pajungta vienai idėjai – mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis. Šiuo principu vadovavosi žemesnėse ir aukštesnėse mokyklose – jūs turite gauti aukštąjį išsilavinimą, o ne rausti žemę. Šitaip visuose lygiuose buvo ugdoma niekinama pažiūra į paprastą darbą. To žmogaus tėvai taip pat norėjo, kad sūnus stotų į institutą, nes jis jau baiginėjo mokyklą. Bet visi pastebėjo, kad tas jaunuolis turi auksines rankas. Jis galėjo padaryti bet ką, bet štai mokytis jis nenorėjo. Tėvai galvojo, kad nieko, mes jį palenksim, ir labai jį spaudė: “Tu ką, nori visą gyvenimą juodą darbą dirbti?” Tada buvo formuojama būtent tokia visuomeninė nuomonė – arba tu juodadarbis, arba žmogus. Tas jaunuolis pasiduodavo spaudimui ir kartais pradėdavo kažką daryti ta kryptimi, bet po kiek laiko neatlaikydavo prigimtinių savybių įtakos ir viską mesdavo. Tėvai dar labiau pykdavo ir dar stipriau jį spausdavo. Galų gale jis baigė mokyklą ir… įsidarbino vairuotoju. Atsisakė instituto ir tokiu būdu metė iššūkį – tėvams ir visuomenei, visiems. Tačiau ši priešprieša jį traumavo, ir jis pradėjo išgėrinėti. Jį išmetė iš darbo. Tėvai ėmė dar labiau jį kontroliuoti, draudė kur nors eiti. Tada jis jų akyse iššoko per langą. Laimei, nieko neatsitiko, jie gyveno antrame aukšte. Galiausiai tėvai jį apvesdino, bet šeimyninis gyvenimas po savaitės pasibaigė skandalu, jis primušė žmoną. Pradėjo dar labiau gerti, iš visų darboviečių jį išmesdavo, ir greitai jis priėjo liepto galą – girtas sušalo. Tokia tai liūdna istorija.

Neprisirišimas prie veiklos rezultatų

Kaip tinkamai padėti vaikui, jeigu jis klysta? Šiuo atveju geriausia būti neprisirišusiam prie vaiko veiklos rezultatų, kai svarbiausia ne tai, ko siekia vaikas, bet tai, ko jis išmoks toje veikloje, gyvenimiškos pamokos. Mokės jis matematiką ar ne – neturi jokios reikšmės. Jeigu jam kada nors gyvenime prireiks tos matematikos, jis ją per penkias dienas išmoks. Svarbiausia, kokiu žmogumi jis išaugs. Toks mąstymas ir yra įvardinamas kaip neprisirišimas prie rezultatų. Pavyzdžiui, vaikas nenuėjo į mokyklą. Tėvams pasidomėjus, kas gi atsitiko, vaikas gražiai paaiškina, kad nieko tokio, jis paprasčiausiai nenori mokytis. “Na, gerai, nesimokink, tik susimildamas pasakyk, kodėl?” Vaikas vėl paaiškina, kad jam mokykloje nepatinka tas ir anas. “Gerai, neik, jeigu jau taip”. Ir viskas. Vaikas kuičiasi namuose, santykiai šeimoje išlieka tie patys, tėvai apie mokyklą nė neužsimena, bet štai iš jo pradeda šaipytis vaikai, atlekia aiškintis klasės auklėtojas. Vaikas pajunta nerimą ir įtampą, ir kai psichologinė nuotaika darosi nepakeliama, įsikiša tėvai ir pradeda aiškinti, kodėl reikia mokintis. Tegu jis dvi savaites nėjo į mokyklą, bet užtat gavo gerą gyvenimo pamoką. Vaikas padarė išvadas ir pats nusprendė mokytis. Tėvai, žinoma, nori, kad jis būtų išsilavinęs žmogus, bet to neįmanoma pasiekti be jo paties noro. Noras atsiranda, kai yra pasirinkimo laisvė. Pasirinkimo laisvę vaikas gauna, kai tėvai neprisirišę prie jo užsiėmimų rezultatų. Tokie tėvai siekia, kad vaikas nuo mažumės mokytųsi iš įvairių gyvenimiškų situacijų, o jų rezultatai – dešimtas reikalas. Tuo atveju, kai tėvams svarbiausia rezultatai, jie labai “gano” vaiką: to negalima, taip negalima. Vargšas užauga, visai neturėdamas praktinių įgūdžių.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis