Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Vaiko laisvė

Vaikui reikia duoti veiksmų laisvę. Tai išplaukia iš principo, kad žmogus negali gauti žinojimo iš teorijos. Vedos sako, kad žinojimą galima gauti, klausantis žmogaus, turinčio praktinį patyrimą, ir paskui jį realizuoti per savąją praktiką. Tikrasis žinojimas ateina per praktiką. Ir jeigu vaikas kažkur padaro nedidelę klaidą, reikia tik džiūgauti, o ne bartis, nes mes gaunam galimybę paaiškinti jam ne tik šią klaidą, bet ir rimtesnius dalykus, remiantis jo paties tik ką gautu patyrimu. Bet jeigu jūs prieš tai jį aprėkėte ir pasakėte, kad jis nedrįstų taip daryti, tai dabar jis galvos, kad tėvelis buvo blogas, todėl aš susinervinau ir padariau klaidą. Vaikas nesupras, kad suklydo dėl to, kad elgėsi neteisingai. Jeigu vaikui draudžia kažką daryti, jis galvoja, kad vis dėlto tai galima, tik reikia, kad tėvai nesužinotų. Jis nepasidaro išvados, kad taip daryti negalima. Vaikas dažnai nesusimąsto apie savo poelgius, vietoj to jis galvoja apie tėvų prievartą jam. Bet jeigu jis pasielgė blogai ir tai pajuto, tai reikia jam būtinai išaiškinti, kodėl taip atsitiko.

Labai gera priemonė – sumodeliuoti įvairias situacijas, o paskui jas paaiškinti. Sakykim, tėtis kyšteli ranką į ugnį ir pavaizduoja, kaip jis dėl to kenčia. Paskui jis labai rimtai sako: “Matai, kaip pavojinga žaisti su ugnimi”. Vaikas, atidžiai stebėjęs visas tėčio evoliucijas, taip pat rimtai pritaria – taip, taip, supratau. Vaikui žaidimas yra realybė ir praktinius įgūdžius jam galima perduoti, bendraujant su juo būtent toje realybėje.

Berniukų ir mergaičių auklėjimo ypatumai

Pagal vedinę koncepciją skirtingų lyčių vaikai ir auklėjami visiškai skirtingai. Berniukui reikia skiepyti atsakomybę prieš visuomenę, savo būsimą žmoną, būsimus vaikus ir ugdyti jo intelektą. Mergaitė auklėjama taip, kad ji taptų gerąja namų dvasia, puikiai išmanančia visus šeimyninius reikalus ir santykius. Vedinėje kultūroje mergaitę  auklėdavo namuose mama, kuriai dažnai padėdavo jos draugės, nusimanančios įvairiuose moteriškuose darbuose. Kasdien jas matydama, mergaitė perimdavo jų elgseną, charakterio savybes.

Berniukus nuo penkių metų atiduodavo į dvasinę mokyklą, kur jais užsiimdavo dvasinis mokytojas – žmogus, turintis pačias dorybingiausias savybes. Baisiausias dalykas vaikui būdavo ne neišmoktos pamokos, o atsikalbinėjimas prieš dvasinį mokytoją ir nepagarba jam. Čia labai svarbu suprasti, kad auklėjimas yra didelis mokslas, o ne nurodymai kažką padaryti. Vaikas visada linkęs sekti tuo žmogumi, kuriame išvystytos dorybingos savybės: sąžiningumas, atsakomybė, gerumas, paprastumas, nuolankumas, erudicija, asketizmas, charakterio tvirtumas ir panašiai. Vaikas, patekęs į tokią terpę, kur kultivuojamas praktiškas bei realizuotas žinojimas, jau nuo vaikystės darosi panašus į savo dvasinį mokytoją. Jo poelgiai rimti ir apgalvoti, jis supranta, kas yra sąžiningumas ir pareiga, kuo vyras skiriasi nuo moters, supranta, kad turi globoti moterį ir dar daug ką. Dvasinėje mokykloje vaikas būdavo auklėjamas iki dvidešimt penkerių metų. Ten jis gaudavo visas jam reikalingas žinias ir profesiją pagal savo individualias savybes. Kadangi jį mokydavo labai siauroje srityje, jis tapdavo pirmaklasiu specialistu. Baigęs dvasinę mokyklą, dvidešimt penkerių metų vyras būdavo pakankamai brandi asmenybė.

Jeigu žmogus po lytinio subrendimo neturi nereikalingų santykių su priešinga lytimi, tai pas jį greitai formuojasi teigiami charakterio bruožai. Jam pačiam patinka ugdyti savyje dorybingumą ir kitas panašias savybes. O jeigu iki vedybų tarp priešingų lyčių yra patys artimiausi santykiai, tada žmoguje subujoja neigiamos charakterio savybės. Tai susiję su tuo, kad nuo trylikos iki dvidešimt penkių metų berniukai nepajėgūs kontroliuoti savo lytinę potenciją. Jie siekia pasimėgauti priešinga lytimi ir tokiu būdu sudarko savo dorybingumą. Todėl vaikus nuo penkių metų atskirdavo – berniukai į dvasinę mokyklą, mergaitės lieka namuose – ir jie augdavo kiekvienas savo rate, neturėdami progos bendrauti tarpusavyje. Vaikai būdavo mokinami, kaip elgtis su kitos lyties atstovais, su būsima žmona (vyru), kaip kalbėti, kontroliuoti save ir panašiai.

Vyrai vesdavo maždaug dvidešimt penkerių metų, mergaitės ištekėdavo nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų, ne vėliau. Pagal vedinę koncepciją, moteris bus gera žmona ir motina tik tuo atveju, jeigu ji išteka už vyro, su kuriuo ji pirmą kartą gyvenime artimai susipažino. Reikia atkreipti dėmesį į tokį dalyką, kad lytinė potencija pas moterį stiprėja iki aštuoniolikos, pas vyrą – iki dvidešimt penkių metų, o po to pradeda silpnėti. Todėl tuo metu pas moteris troškimas turėti šeimą ir mylėti yra pats stipriausias, joms formuojasi stiprus prisirišimas prie vyro. Jeigu ji neišteka šiuo pačiu palankiausiu laiku, jos noras turėti gyvenime užtarėją silpnėja, o šeimyninis gyvenimas praranda savo svarbą. Vedinėje visuomenėje buvo laikomasi taisyklės, kad žmona būtų septyniais-dvylika metų jaunesnė už vyrą. Matydama jame jau pilnai subrendusią asmenybę, turinčią teigiamas charakterio savybes, moteris jautė potraukį jam paklusti ir tarnauti. Tokia šeima būdavo tiesiog ideali. Jeigu moteris jaučia nuolatinę globą bei rūpinimąsi, kasdien mato geriausių vyro savybių pasireiškimą, tai ji didžiuojasi juo, o savo gyvenimą laiko laimingu ir apsaugotu nuo negandų. O vyras mato namuose jauną ir gražią ypatą, irgi kupiną geriausių savybių, nesugadintą, švelnią ir ištikimą. Tarp kitko, moteris negali būti ištikima, jeigu ji kažkada tokią galimybę jau išbandė. Tačiau jeigu ji nepažino neištikimybės skonio, tai ji net nepagalvos, kad galima taip elgtis.

Taip Vedos nurodo paprastą ir lengvą kelią į šeimyninę laimę ir harmoniją.

Bausmės

Kaip viena iš auklėjimo priemonių, bausmės irgi būna įvairios. Sakykim, bausmė, pasitelkiant prievartą – ją irgi reikia kartais panaudoti. Kiekvieno vaiko gyvenime pasitaiko negatyvių dalykų, ir jis turi suprasti, kad jiems pasireiškus, jis gaus atitinkamą atsakymą. Yra įvairūs vaikams draudžiami dalykai, kurių pasekmės būna labai skaudžios ir už kuriuos tėvai turi bausti.

Paplitusi bausmė – pliaukštelėjimas per užpakalį – nėra labai baisi, tik reikia atsiminti, kad toje kūno vietoje yra žmogaus užsispyrimo centras, kuris į tokią bausmę reaguoja įvairiai. Baudžiant dešine ranka, į centrą persiduoda emocija, su kuria jūs tai darote. Jeigu tuo metu jūs jam jaučiate gailestį ir švelnumą, visa tai persiduoda vaikui, ir jis iš karto sušvelnėja, nusiramina ir jis nenustos jūsų gerbęs. Jis ramiai paklūsta. Tačiau jeigu jūsų emocijos tuo metu bus negatyvios, tai ir rezultatas bus neigiamas – vaikas ims pykti, rėkti ir ožiuotis. Taip auklėjant, galimi du variantai: vaikas susirgs arba ims jūsų nekęsti. Jis arba paklus ir atsiprašys, arba susirgs, bet neatsiprašys, kartu užgniauždamas savo pyktį jums iki geresnių laikų.

Taigi, prievartos kilmė gali būti dvejopa: iš pareigos jausmo bei meilės, ir iš pykčio.

Yra kito pobūdžio bausmė – tobulesnė. Tai atsisakymas bendrauti. Ją galima taikyti visiems šeimos nariams. Tokia bausmė reiškia, kad į kažkurį šeimos narį visiškai nustojamas kreipti dėmesys. Su juo nutraukiamas bendravimas, tačiau – labai svarbus momentas! – jis nepatiria savo adresu pykčio, juo rūpinamasi  ir toliau. Ši bausmė efektyvi tik tada, kai vykdoma be jokių kompromisų, nes vaikas visokiais būdais stengsis suminkštinti tėvus, tuo pat metu visai neatgailaudamas dėl savo netikusio poelgio, už kurį su juo dabar nebendraujama. Jūsų užduotis – nenusileisti, kol jis pagaliau nepaklaus, kodėl gi tu nenori su manimi kalbėti. Tada jūs jam švelniai ir taktiškai paaiškinate, kodėl taip elgiatės. Vaikas išklauso ir pasidaro reikiamas išvadas. Toks auklėjimas ugdo vaiko intelektą.

Vaiko intelekto ugdymas

Šiaip jau visas vaiko auklėjimas susiveda į jo intelekto ir blaivaus proto ugdymą. Intelektas – kai viskas matoma realioje šviesoje, iš esmės, taip, kaip yra iš tikro. Tai supratimas, kas yra kas. Blaivus protas – tai egoizmo nebuvimas, kai žmogus gyvena ne dėl savo poreikių, o jausdamas būtinumą darbuotis kitų labui. Vaikas nuo pat gimimo yra išbaigtas egoistas – jis gyvena tik dėl savęs. Vedos aiškina, kad šis bruožas būdingas intelektui, esančiam neišmanyme. Su tuo reikia skaitytis ir palaipsniui laisvinti vaiko intelektą iš neišmanymo, gražiai jam aiškinant, kur jis neteisus. Žinokite, kad po bausmės, kai su vaiku nebendraujama, visada turi sekti išsamus išaiškinimas, kas, kaip ir dėl ko. Antraip gausite neigiamus rezultatus. Aplamai, taip bausti gali tik žmogus, sugebantis įveikti savo susierzinimą, o tai labai sunki užduotis. Žmogus, kuris nėra geranoriškas kitiems, nieko gero jiems negali duoti. Gailestingumas ir geranoriškumas – auklėjimo pagrindų pagrindas. Mes tinkamai išauklėsim vaiką tik tada, kai jausim jam pagarbą ir gailestingumą. Jeigu mes jį nelabai mylim ir esame jam abejingi, auklėjimas virsta neįgyvendinama užduotimi ir galima net nesivarginti. Tegu tuo užsiima tas sutuoktinis, kuris palankesnis vaikui.

Dar vienas svarbus auklėjimo aspektas: vaikas iki trylikos metų tik ima tai, ką mes jam duodame, po trylikos – grąžina. Jeigu iki vaiko lytinio subrendimo mes jį visaip – tyčia ir ne – kankiname, tai, sulaukęs trylikos, jis mus kankins, ir atseikės mums kančių lygiai tiek, kiek jis atsiėmė nuo mūsų. Paskui jis apsiramins, o mūsų santykiai taps sausi ir šalti. Esant teisingam auklėjimui, vaikas taps mūsų  gyvenimo užvadėliu. Gyvenimo pradžioje jis būna bejėgis, bet po trylikos metų gyvybinės energijos jis turi daugiau, negu mes. Pas jį dar mažai gyvenimiško patyrimo ir daug kvailo užsispyrimo, ir pirmu minėtu atveju, esant netikusiam auklėjimui, jis tą užsispyrimą panaudos prieš mus, dėl to galite būti ramus. Prisieis atkentėti. Jeigu auklėjimas buvo teisingas, jo užsispyrimas virs atkaklumu ir entuziazmu, su kuriuo jis stengsis mums padėti, nors kartais per jaunumą pridarys ir nesąmonių. Bet tai normalu ir nesudaro didelių problemų. Jis pats pergyvens dėl to, kad jam kažkas nepasiseka. Tokie tai gero auklėjimo rezultatai.

Skatinimas

Paskatinimai yra dviejų rūšių, ir jie priklauso nuo to, kokie santykiai susiklostę šeimoje. Jeigu šie santykiai nesikeičia, tai esamą skatinimo sistemą neįmanoma pakeisti kita, net ir labai stengiantis.

Pirmo tipo skatinimai didina egoizmą. Mes jau kalbėjom apie tai: jeigu darysi, kaip aš sakau, gausi tą ir tą. Tokie santykiai būna šeimoje, kurioje aukščiausia filosofija – ką nors gauti sau. Tokioje šeimoje ir vaikas auga egoistas, tai yra, jo intelektas bus neišmanyme. Sakykim, tėvai supranta, kad su vaiku taip elgtis negalima ir pataria jam pašvęsti savo gyvenimą visuomenei ar Dievui. Bet visiškai aišku, kad vaikas tokioje šeimoje pats pradės piršti tėvams egoistinius santykius. Vaiko egoizmas bręsta šeimoje, ne kur kitur. Tokia šeima niekada nebus laiminga, net jeigu tėvai gerai žino, kaip reikia elgtis jos rate. Laimė – tai gyvenimas dėl kitų gerovės, gyvenimas Dievui ir visuomenei. Ir kai žmogus taip gyvena, jam praeina noras ieškoti laimės kažkur kitur, nes ji ateina pati, visai jos neieškant. Pagalba reikalinga visiems, todėl gyventi dėl kitų daug lengviau, negu susirasti laimę jų sąskaita. Reikia ugdyti savyje sugebėjimą tarnauti, todėl labai svarbu praktikuoti Dievo garbinimą.

Jeigu mes perkam vaikui daugybę nereikalingų daiktų, tai nėra labai teisingas skatinimas. Vaikas kažko užsigeidžia, ir jūs perkate. Jis užsigeidžia – jūs perkate. Ir taip – en kartų. Supraskite – jūs sėkmingai ugdote jame egoizmą. Šiaip jau pati motyvacija yra gera – jūs norite padaryti vaikui malonumą, todėl perkate, perkate, perkate… Bet tai tas pat, kaip girdyti pienu gyvatę – nuo to jos nuodai darosi dar stipresni. Ir nors pienas yra pats nuostabiausias maisto produktas, bet jeigu juo išmaitinta gyvatė jums įkas, jūs vargiai liksite gyvas.

Kaip gi vis dėlto vaiką reikia skatinti? Skatinimas turi stiprinti jo norą tarnauti. Jam galima ką nors nupirkti, tiktai neaišku – ką ir kaip tai atrodys. Pavyzdžiui, vaikas nori pistoleto. Gerai, jokių problemų. Jūs klausiate jo: “O tu ginsi su juo savo tėvynę, šeimą, moteris ir vaikus?” Jis atsako: “Ginsiu!” Jūs nuperkate pistoletą ir paskui su vaiku žaidžiate, tai yra, ginate tėvynę, nuskriaustuosius ir visus kitus. Tuo pačiu jūs ugdote jame dorybingus principus, norą ką nors apginti ir nugalėti neteisybę. Tokiu atveju pirkite jam pistoletą. Jeigu vaikas užsimanė mašinos, jūs irgi ją nuperkate, bet jis turi teisingai ją panaudoti, pavyzdžiui, statyti namus benamiams vaikams arba vežioti juos po ekskursijas. Jeigu jis tik šiaip stumdo mašinikę, jūs jam turite priminti, kad reikėtų nuvežti reikalingas medžiagas štai į tą vietą ir dar ką nors pastatyti vaikų labui. Tai vis žaidimai, bet jie ugdo jūsų vaikui gailestingumą ir atsakomybę. Todėl kiekvienas pirkinys vaikui turi ugdyti jame kokias nors dorybingas savybes, ir tai yra pirmasis skatinimo principas.

O antrasis skamba taip: jūsų vaiko daiktai neturi būti geresni, kaip pas kitus vaikus. Jeigu jis žaidžia su draugais ir jo žaislai geresni už jų, reiškia, jūs maitinate gyvatę pienu. Daug kas čia neįžvelgia nieko blogo ir net nori, kad jų vaikas kažkuo būtų pranašesnis už kitus. Bet viskas turi būti kaip tik atvirkščiai, vaikui reikia ugdyti kuklumą ir sugebėjimą gyventi, apsieinant be didelių išlaidų ir išorinio blizgesio. O noras turėti daugiau už kitus žmogui žada tik nemalonumus. Kukliai gyvenantis žmogus nesuka galvos, kaip jam apsirengti, kur nors einant. Jis žino, kad svarbiausia – rengtis paprastai, švariai ir tvarkingai. Jeigu žmogus nepratęs gyventi kukliai, tai jis net iš namų negali ramiai išeiti, neužsivilkęs kažko nepaprasto ir nepasidaręs ypatingos šukuosenos. Toks gyvenimas – tikra kančia. Juk jeigu aš negalėsiu įsigyti, ko labai trokštu, tai aš taip ir kankinsiuosi, gal net visą gyvenimą.

Tėvų charakterio ir elgesio įtaka vaikui.

Subtilus ryšys tarp tėvų ir vaikų

Vaikų auklėjime reikia skaitytis ir su tokiu dalyku, kaip tarpusavio ryšiai subtiliame lygyje. Ką tai reiškia? Pirma: mes galvojame, kad svarbiausia tai, ką mes sakome. Bet dar svarbiau, su kokia sąmone mes tai sakome, kokios emocijos – užslėptos ar išreikštos – lydi mūsų žodžius. Jeigu mes kalbame su meile – mus supras, piktai – liksime nesuprasti.

Antra: mūsų žodžiai neturi skirtis nuo darbų. Jeigu jūs iš vaiko reikalaujate, kad jis nesikeiktų, o patys darbe ir kitur aiškinatės rusiškais daugiaaukščiais žodžiais, tai toji mūsų psichinė būklė ir ją lydintys veiksmai ir žodžiai subtiliais energetiniais kanalais persiduos ir vaikui. Šis ryšys tarp tėvų ir vaikų išlieka visam gyvenimui. Kai tėvai susensta, jie patys tampa priklausomi nuo savo vaikų charakterio, bet kai vaikai dar nesubrendę, jie perima tėvų būdą. Nors vaikas ir negirdi jūsų keikiantis, bet tie žodžiai pasiekia jo sąmonę, vaikui nieko net neįtariant. Bet štai jis kur nors, gal visai iš pašalinių žmonių, išgirsta tuos pačius keiksmažodžius ir staiga pajunta, kad tie žodžiai jam savi ir artimi. Jis negali paaiškinti – kodėl, bet ima galvoti, kad gyvenime jam šių žodžių ir tetrūko. O visa tai todėl, kad jūs paruošėte jiems palankią dirvą, į kurią gali sodinti bet kas ir tai suvešės. Vaikas pajunta didelį įkvėpimą juos kartoti. Taip atsiranda problema. Lygiai taip pat, tais pačiais subtiliais kanalais, vaikui persiduoda visi mūsų poelgiai, ir paskui visi stebisi, iš kur pas jį visa tai. Kai aš mokinausi institute, mane labai juokindavo, kai kaimynė rėkdavo ant dukters, į ką ji atsigimė, kad tokia kvaila.

Vaikas gimsta, turėdamas didesnį ar mažesnį panašumą į tėvus. Kai įvyksta apvaisinimas, siela, kuriai reikalingas naujas kūnas, patenka pas žmones, kuriems likimo skirta tapti jos tėvais. Kaip teigiami ir neigiami krūviai traukia vienas kitą, taip ir gyvas esybes vieną prie kitos traukia panašūs likimai. Toks yra karmos dėsnis, kuris nulemia tai, kad tėvų sąmonė apvaisinimo metu pritraukia prie jų gyvą esybę su panašia sąmone.

Yra kai kurie ypatumai. Subtilus berniuko kūnas labiausiai panašus į subtilų mamos kūną, o mergaitės – į tėvo. Todėl charakterio bruožais sūnus nuauga į motiną, o mergaitė – į tėvą. Bet tai nereiškia, kad tėvas turi auklėti dukrą, o motina – sūnų. Ne, vyras auklėja vyrą, moteris – moterį. O kaip su galima skirtingų charakterių priešprieša? Viskas gerai, jeigu šeimoje yra bendradarbiavimas, tarpusavio supratimas ir meilė. Jeigu mama vis tik myli tėtį, tai sūnus irgi jį mylės, nes mamos ir sūnaus subtilūs kūnai persidengia, taigi mamos jausmas persiduoda sūnui. Jeigu vyras gerbia ir vertina savo žmoną, tai vaikai jaus tą patį. Čia nebūna jokių kompromisų, ir nuo šitų dėsningumų niekur nepabėgsi.

Jeigu tėvai tarpusavyje nesugyvena, tai reiškia, kad jie neteko vaikų ir su jais gerų santykių neturės. Jie gali bandyti gerai išauklėti vaikus, bet dėl savo netikusių santykius bus nubausti: tarp jų ir vaikų nebus bent kiek didesnio artumo. Likimas negailestingas.

Įdomu pažymėti, kad nepriklausomai nuo to, ar vaikas jūsų klauso ar ne, toli nuo jūsų ar arti, jį labai įtakoja jūsų elgsena. Jis gali nežinoti, kaip jūs elgiatės, bet perims visus charakterio bruožus, kuriuos jūs demonstruojate savo poelgiais. Ir teisingas auklėjimas – tai visų pirma darbas su savimi, savosios sąmonės keitimas. Žmogus, linkintis gero savo vaikui ir norėdamas pakoreguoti jo charakterį, niekada nenaudos prieš jį prievartos, o pagalvos, kaip pasikoreguoti pačiam.

Pavyzdžiui, kaip padaryti, kad duktė sukurtų gražią šeimą, kurioje viešpatautų meilė ir santarvė? Labai paprastai – mama turi mylėti savo vyrą ir klausyti jo, kol duktė dar maža. Ką daryti, kad sūnus išaugtų kilniadvasiškas, prisiimtų atsakomybę už vaikus ir žmoną, gerbtų ir rūpintųsi pasenusiais tėvais? Vyras turi gerbti savo žmoną ir visokeriopai rūpintis tiek ja, tiek vaikais, tiek savo ir žmonos tėvais. Šitaip tėvai užsitikrins sau ramią senatvę, nes vaikai tada jais irgi rūpinsis.

Auklėjime, kaip ir visur, gali būti išimtys. Kai vaikas tiek paauga, kad jau gali pamatyti visišką tėvų gyvenimo beprasmiškumą, jis gali pamėginti kovoti su jame susikaupusiu blogiu ir ugdyti savyje dorybingas savybes. Bet įpročiai gajūs ir pradžioje galima nemažai prisivaidinti. Jis intuityviai ieško, kaip reikia teisingai gyventi, ką daryti, kad visi būtų laimingi, bet dažnai būna nepaklusnus ir priešiškai sutinka visus tėvų bandymus padėti jam. Toks žmogus ilgainiui įgyja daug teigiamų savybių ir susiranda savo vietą visuomenėje. Tai reti atvejai, bet taip būna, kai žmogus su bloga karma gimsta tam tikroje šeimoje. Bręsdamas jis atidirba tą savo karmą, tai yra, atsiima visus jam priklausančius likimo antausius, ir galiausiai pamato, kad toks gyvenimas, kurį jam siūlo tėvai, yra beprasmiškas. Jis pradeda gyventi intensyvų vidinį gyvenimą. Dažniausiai tokius vaikus tėvai ne itin myli, jie nesupranta, kad bando sunaikinti jų idealus, ir vaikas tik dar labiau nutolsta nuo jų. Dabar tai įvardinama kaip susvetimėjimas. Dar viena tokių santykių priežastis – egoizmas. Ji pasireiškia daug dažniau, todėl mūsų laikais vaikai ir tėvai nuolatos konfliktuoja. Mes jau kalbėjome apie egoistinius santykius šeimoje. Sulaukęs trylikos metų, vaikas tampa išbaigtu egoistu ir pradeda savarankišką gyvenimą, ignoruodamas savąsias sūnaus ar dukros pareigas tėvams.

Vaiko individualybės išsaugojimas

Dabar grįžkime prie vieno auklėjimo momento, kurį mes anksčiau paminėjome tik puse lūpų, ir panagrinėkime jį nuodugniau. Mes tada sakėme, kad tėvams reikėtų įsisavinti tokį dalyką, kad vaikas nėra jų nuosavybė, kad jis yra individualybė, tik jo likimas panašus į tėvų likimą. Bet tėvai visada, daugiau ar mažiau, yra egoistiški vaikų atžvilgiu, ir tokio požiūrio būtinai reikia atsikratyti. Mes kalbame kaip savininkai: “Aš tavo motina, ir todėl tu darysi taip, kaip aš pasakiau”, “Aš tau neprivalau nieko aiškinti, nes tu dar tik varlė”. Skambant panašaus pobūdžio pareiškimams, vaikų ir tėvų santykiai degraduoja. Vaikas juk puikiai supranta, kad jis nėra nuosavybė, kad jis – individualybė su savuoju pasaulio supratimu. Jis taip pat suvokia, tegu dar nesąmoningai, kad gyvena šioje šeimoje dėl tam tikrų aplinkybių, o greitai bus visai savarankiškas. Blaivus protas sako, kad nėra jokio reikalo taip jau labai klausyti tėvų, jeigu jie tokie egoistai. Ir vaikas nuo pat mažų dienų visaip priešinasi tėvų valiai. Vienintelė to priežastis yra ta, kad mes juos laikome savo nuosavybe. Jūs turite atsisakyti nuostatos, kad “tai mano vaikas”.

O iš kur ji atsiranda? Iš noro mėgautis savo vaiko kūnu. Jo kūnelis teikia mums džiaugsmą, ir mes laikome jį savo egzistencijos dalimi. Bet kada šis kūnas pradeda elgtis kaip individualybė ir ne visai taip, kaip tikėjomės, mes pasimetame. Prasideda isterijos, atsiranda pyktis, nes mūsų prisirišimas prie vaiko nepateisino mūsų lūkesčių. Jeigu jums būdingi žemiau išvardinti požymiai, vadinasi, pas jus yra šis nelemtas nuosavybės jausmas.

1. Jeigu jaučiate vaikui pyktį, kai jis kažką daro ne taip, tai reiškia, kad pas jus kūniškas prisirišimas ir noras laikyti jį savo nuosavybe. Tai yra tam tikra prievartos forma.

2. Jeigu jūs vaiką nuolatos niūkiate, tai reiškia, kad jūs neteikiate reikšmės jo žodžiams ir darbams, ir nesuprantate, kad vaikas gali pasakyti ir padaryti kažką svarbaus. Net kai jis visiškai subręsta, tampa kokiu nors rimtu specialistu, užima padėtį visuomenėje, jūs vis tiek galvojate, kad be tėvų jis bejėgis.

3. Polinkis neteikti reikšmės vaiko žodžiams reiškia, kad jūs nenorite jo suprasti ir kartu spręsti bendras problemas. Pavyzdžiui, vaikas išdėsto kokio nors savo nelabai vykusio poelgio priežastis, bet motina karštai užginčina: “Ne, ne, tu tai padarei, norėdamas mane apgauti. Nesiginčyk, aš tavo motina ir pažįstu tave kaip nuluptą”.

Visi šie požymiai rodo mūsų polinkį nervuotis, pykti, varžyti vaiko laisvę ir t.t.

Mes jau kalbėjome, kad pagrindinis auklėjimo principas – suteikti vaikui pakankamai laisvės, kad jis galėtų gauti pamokas iš jį supančio pasaulio. Bet tėvai būna taip prisirišę prie savo vaiko kūno, kad nelinkę jam duoti nė mažiausios laisvės net smulkmenose. Pavyzdžiui, vaikas, grįžęs iš parduotuvės, stropiai bando suskaičiuoti grąžą. Jis nori įsitikinti, kad jau moka skaičiuoti, bet kažkas iš tėvų atima iš jo pinigus, atseit, tu vis tiek blogai suskaičiuosi. Arba, gal būt, jam neleidžia net į parduotuvę nueiti. Visa tai neskatina pripažinti vaiko individualybę ir atmeta bet kokią auklėjimo galimybę, nes vaikas visaip priešinsis.

Reikia dėti pastangas, kad šį visai natūralų prisirišimą prie vaiko kūno pakeistų pareigos jausmas. Ir nors motina būna prisirišusi prie sūnaus, bet pareigos jausmas neleis jai jį lepinti, ji bus su juo griežta ir niekada nesiims pati spręsti jo problemų, o siųs pas tėvą. Lygiai taip pat tėvas turi elgtis su dukra. Šitaip transformuoti reikia visus tuos šeimyninius prisirišimus, kurie neatveda prie gero, o tik pasėja nesantaiką šeimoje. Pavyzdžiui, mama bara dukrą, ir įsikiša tėvas, atseit, negalima su vaiku taip griežtai. Arba motina kišasi, kai tėvas auklėja sūnų. Auklėjimo procese į tai irgi reikia atsižvelgti.

Pasakysiu metodą, kaip įtikinti save, kad jūsų vaikas – individualybė, kad jis ne jūsų kūno dalis ir, tuo labiau, ne jūsų nuosavybė. Taigi pas jus atsirado mažutėlis, kurį jūs glaudžiate prie širdies ir galvojate: “Jis mano. Toks mažas ir bejėgis, bet – mano”. O dabar pagalvokite, kad gal tik prieš metus tai buvo koks nors sukriošęs senolis, kuris ir gyveno galbūt visai netoli jūsų. Jūs gal net pažinojote jį, kartu arielką gėrėte. Galiausiai jis tiek suseno, kad ėmė ir numirė, ir gavo naują kūną jūsų šeimoje. Ir dabar jisai – “mūsų mažutėlis”! Reikia pagaliau suprasti, kad jis jau milijardus kartų buvo ir mažas, ir senas, ir visoks, todėl nėra jokio reikalo jį laikyti kvailu ir bejėgiu. Tai tik laikina būklė, paaugęs jis jums dar parodys, bet dabar jam reikalinga jūsų pagalba. Kaip ir maža, neišsiskleidusi raudona rožė niekada netaps balta, nors ji ir auga tarp baltų rožių, taip ir vaikui nustatytu laiku pasireikš jo individualios savybės, o ne jūsų. Nors dėl panašių likimų vaikai būna panašūs į tėvus.

Vaiką saugo Paramatma, arba Supersiela – tam tikras Dievo aspektas, esantis visų gyvų esybių širdyse. Ji prižiūri, kad žmogus gautų savo likimą. Vedos sako, kad žmogui nieko neatsitiks ir jis nemirs, kol neateis Dievo skirtas laikas. Jūs galite palikti mažą vaiką gatvėje ir nueiti sau, bet jis nenumirs iš bado, jeigu tai nenumatyta jo likime. Vaikui likimas atseikėja lygiai tiek, kiek jam skirta, nei daugiau, nei mažiau. Tėvai galvoja, kad tai jie rūpinasi vaiku, bet jie tik atlieka savo pareigą. Jeigu motina užmiršta savo pareigą vaikui ir palieka jį likimo valiai, ji už tai bus nubausta, o vaikas gaus viską, ką jis užsidirbo praeituose gyvenimuose, nepriklausomai nuo to, kas juo dabar rūpinsis. Todėl nelaikykite savęs labai svarbia persona šio vaiko atžvilgiu. Atseit jis visiškai nuo manęs priklauso ir be manęs jis – nulis. Vaiku visu šimtu procentų rūpinasi Dievas, kuris yra jo širdyje. Tai Jis nustato, kada gims vaikas, ir tai nepriklauso nuo mūsų norų. Tai Jis tėvų širdyse įžiebia meilę vaikui, ir Jo dėka motinos krūtinėje atsiranda pieno vaikui pamaitinti. Jeigu mes bent kiek pasidomėsime astrologija, tai pamatysime, kad įvykiai tėvų gyvenime labai priklauso nuo vaiko horoskopo. Jeigu vaikui likimo skirta būti turtingu, tai gimus jam kažkokioje šeimoje, ji kokiu nors būdu gaus turtus. Kol vaikas gyvens šeimoje, tėvai irgi klestės, bet tegu tik vaikas šeimą palieka – ir ji greitai nuskurs. Taip gali keistis tėvų gyvenimas, įtakojamas vaiko likimo. Kadangi suaugusieji turi pasirinkimo laisvę, o vaikai dar ne, tai Dievas jais labiau rūpinasi, negu tėvais. Būtent dėl šios priežasties visi taip myli vaikus bei rūpinasi jais. Tai – Dievo malonė, todėl nereikia paūgėjusiems vaikams priekaištauti, kad, štai, aš tavimi rūpinausi, kai tu buvai mažas, o tu dabar… ir t.t. Nereikia laikyti savo nuopelnu Dievo duotą tėvišką pareigą. Užaugusiems vaikams Dievas taip pat skiria atitinkamas pareigas tėvų atžvilgiu. Visas šias pareigas mes tuojau apsvarstysime, o šio skyrelio išvada – nereikia laikyti save reikšmingesniu už vaiką ir pūstis prieš jį.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis