Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Tipiški charakteriai

Vedos sako, kad yra keturių tipų individai.

Pirmas tipas – tai mokslininkai arba žmonės, turintys polinkį studijoms ir tyrinėjimams. Jie ne tik patys siekia pažinimo, bet ir stengiasi šviesti kitus. Jie nuo vaikystės siekia teisingumo, nori kažko mokytis, atidžiai išklauso tai, kas jiems sakoma. Jiems būna labai sunku, kai jie nesuvokia kokių nors dalykų, kuriuos jiems bando įteigti tėvai. Svarbiausias šių žmonių bruožas – sąžiningumas. Jų neįmanoma papirkti. Jeigu vaikui šis bruožas nėra būdingas ir jis gali leistis į nelabai aiškius kompromisus, tai reiškia, kad jis yra kitokio tipo individas.

Antras tipas – žmonės, linkę valdyti, vadovauti, ką nors ginti arba primesti savo gyvenimiškas nuostatas kitiems. Jie bet kokia kaina stengiasi sukurti teisingą gyvenimą, dažnai užima vadovaujančius postus arba kaip nors kitaip randa sau vietą valdžios struktūrose. Pagrindinis jų charakterio bruožas – teisingumas ir gailestingumas. Jeigu žmogus siekia teisingumo ir mano, kad turi visus priversti elgtis teisingai ir pats stengiasi taip elgtis, tai jis priklauso būtent šiam tipui. Jie turi ryškiai išreikštą norą ginti silpnesnius ir dažniausiai siekia užimti kokį nors postą valdžioje, nuo policininko iki prezidento, priklausomai nuo savo intelekto lygio, nuo sąmonės lygio. Jie taip pat mėgsta politinę veiklą, narplioti kolektyve susiklosčiusius santykius ir turi stiprų atsakomybės ir pareigos jausmą. Jeigu iš tokio vaiko mes norėsime padaryti akademiką, tai jis gyvenime susidurs su dideliais sunkumais.

Trečias tipas – žmonės, linkę į prekybą ir ūkinę veiklą. Svarbiausi jų bruožai – dosnumas, noras praturtėti ir praktiškumas. Jie taupūs ir mėgsta, kaip dabar priimta sakyti, daryti biznį. Dar būdami vaikais, jie mainikauja žaislais, kažką kolekcionuoja ir stengiasi pasižymėti kokioje nors veikloje. Jie visaip siekia naudos.

Ketvirtas tipas – žmonės, kurie mėgsta meistrauti, daryti kokius nors konkrečius ir praktiškus darbus. Viską nori daryti savo rankomis. Užsiėmę mėgstamu darbu, jaučia didelį pasitenkinimą. Jie neturi bent kiek didesnio noro daryti biznį ar siekti valdžios, nesiekia ir didesnio  pažinimo. Svarbiausias charakterio bruožas – darbštumas.

Dar yra penktas tipažas, bet jis neatitinka vedinių standartų. Jis atsiranda tada, kai tėvai neišsiaiškina gimusio vaiko charakterio arba vėliau nuslopina jo polinkius. Reikia pažymėti, kad tokie atvejai jau būna nulemti. Rezultate pozityvios vaiko charakterio savybės užgniaužiamos ir suaugęs jis nežino, kuo jam užsiimti. Jis nesusigaudo, kokius turi polinkius ir koks jo gyvenimo tikslas. Šios kategorijos žmonės laikomi nevykėliais, o jų dalia – ieškoti savo vietos gyvenime. Tokie žmonės labai kenčia.

Todėl svarbiausia tėvų užduotis – sužinoti, koks vaiko charakterio tipas, o jų pareiga – nuo mažens visokeriopai ugdyti geriausius jo bruožus ir polinkius. Tai truputį skiriasi nuo mūsiškio supratimo apie tėvų pareigą vaikui – leisti jį į prestižinę mokyklą, surasti turtingą žmoną ir t.t.

 Vaikų auklėjimo būdai

Keturis charakterio tipus atitinka keturi auklėjimo būdai.

Pirmasis būdas – dorybingas auklėjimas. Jis įmanomas, kai su vaikais bendradarbiaujama, kas jau savaime yra dorybė. Tai atvejis, kai tėvai supranta, kad prieš juos asmenybė, o ne daiktas ar iškritusi jų kūno dalis; kad tai yra ne jų nuosavybė ir net ne “mūsų mažuliukas”, o savarankiškas individas, kuris jau pragyveno daugybę gyvenimų ir dar nežinia kiek pragyvens, visai jų nepasigesdamas. Dėl persipynusių likimų jis panašus į dabartinius tėvus, bet nereikia jo laikyti savo kopija. Jeigu šeimoje vyrauja toks supratimas, tėvų ir vaikų bendravimas bus teisingas, jų santykiuose bus daugiau jautrumo ir delikatumo. Vaikas savaime pripažįsta tėvų autoritetą, jaučia jiems pagarbą ir yra paklusnus.

Antras būdas – auklėjimas aistroje. Jis vyksta pagal principą: aš – tau, tu – man. Kitaip sakant, jei būsi geras vaikas, skolingi neliksim, o jei neklausysi – tai nieko ir negausi. Tai auklėjimas iš materialaus suinteresuotumo pozicijų.

Trečias būdas – auklėjimas neišmanyme, kai prieš vaiką naudojama prievarta arba kai jis lepinamas.

Ketvirtas būdas – kai tėvai į vaiką visai nekreipia dėmesio: “Kaip nori, taip tegu ir gyvena. Visi vaikai taip užaugo ir nieko baisaus. Visi rūko, visi išgeria”.

Skirtingo auklėjimo priežastys

Trys paskutiniai auklėjimo būdai – neteisingi. Jie atsiranda, kai tėvai vaiką laiko tam tikru savęs pratesimu, kuris negali egzistuoti pats savaime ir yra jų nuosavybė. Tokiu atveju teisingas auklėjimas neįmanomas, tai nulinis variantas. Netikras vaiko ego būtinai sukils prieš tėvų valią. Tai vyksta automatiškai, nežiūrint, norim mes to ar ne.

Panagrinėkim smulkiau, kokios neteisingo auklėjimo priežastys kiekvienu atskirai paimtu atveju.

Auklėjimas aistroje atsiranda, kai tėvai nuoširdžiai tiki, kad vaikas ką nors darys tik tada, kai jis bus materialiai suinteresuotas, priešingu atveju jis nieko nedarys. Tokios koncepcijos šaknys – nenoras bendrauti, na, o jeigu jau prisieina tai daryti – reikia būtinai gauti kažkokią naudą. Šiuo atveju vaiko asmenybė tėvų nedomina, jiems tik rūpi, kad jis ką nors darytų. Sakykim, jų tikslas – priversti jį ruošti pamokas. Kaip tai padaryti? Paprasčiausias variantas – vaikui už tai kažką pažadėti. Tokio auklėjimo priežastis paprasta – jie nevertina vaiko kaip asmenybės, jiems rūpi tik rezultatas.

Auklėjimas neišmanyme – tai atvejis, kai tėveliai vėlgi nuoširdžiai tiki, kad vaiko asmenybę galima keisti, panaudojant prievartą. Pati koncepcija, kad galima palaužti kažkieno valią ir priversti vykdyti savo norus, yra neišmanymas. Tokių tėvų mąstysena nelabai originali: “Kadangi tu mano vaikas, tai niekur nedingsi, galiu iš tavęs tyčiotis, kiek patinka. Galiu pastatyti į kampą, apšaukti asilu, iškeikti, o galiu ir prilupti, nes dar nesi tiek suaugęs, kad reikėtų su tavimi skaitytis". Jie nesupranta, kad kiekviena gyva būtybė, taip pat ir jų vaikas, turi dvasinę prigimtį. Tačiau bet koks vaikas – visiškai skirtinga asmenybė, kuri pateko į mūsų rankas karmos dėsnių, arba likimo valia. Jo atžvilgiu mes turime tam tikras pareigas. Jeigu jų nevykdome, sekančiame gyvenime automatiškai gauname tokį pat likimą, kokį mes paruošėme savo vaikui. Tėvams jis yra kaip ir Dievo atstovas, tik jis dar mažas ir negali mums labai pasipriešinti. Kaip mes su juo elgsimės, taip paskui ir gyvensime. Retai apie tai susimąstome, užtat ateina kitos mintys: kodėl visi manęs nekenčia, o vyras irgi skriaudžia? Reikia pasižiūrėti, kaip mes elgiamės su tais, kurie nuo mūsų priklauso, ir tada viskas paaiškės.

Auklėjimo aistroje pasekmės

Jeigu vaikui nuolatos tvirtinama: padaryk tą ir aną, už tai tu gausi štai ką, – reiškia, meilė darbui jam absoliučiai neskiepijama. Vietoj to jis pratinamas prie rezultatų, ir čia gali būti du variantai.

Pirmasis – kai vaikas inteligentiškas, jis panorės būti mokslo pirmūnu. Jis supras, kad šiam tikslui visai nebūtina labai gerai mokytis, užtenka įgyti mokytojų pasitikėjimą, arba nusirašinėti, ar dar ką nors sugalvoti – būdų užtenka. Vaikas mokysis tik dėl pažymių, todėl vėliau greitai viską užmirš. Taip surėdyta mūsų atmintis: žmogus ilgai prisimena tik tai, ką jis daro su meile. Todėl, gavęs raudoną diplomą, jis neturės jokio praktinio supratimo apie savo specialybę. Jis mokinosi tik dėl diplomo ir domėjosi tik pažymiais. Viso to rezultate susiformuoja charakteris, kurio pagrindinis bruožas – savanaudiškumas. Jis skirsto – šita mokytoja gera, parašė man dešimt balų, o štai ši – velnio pusė, vos penkis išspaudė. Taip atsiranda pyktis, godumas, egoizmas, apgaulė. Ir pirmieji, kurie tai patiria savo kailiu, yra tėvai. Kai toks sūnus užauga, jis tėvams pareiškia: “Ką gero jūs man padarėte? Nieko! Todėl ne taip jau baisiai aš prie jūsų prisirišęs”. Taigi ką pasėsi, tą ir pjausi. Yra laikas mėtyti akmenis ir laikas rinkti akmenis.

Antrasis variantas – vaikas įgyja gudrumo ir tam tikros diplomatijos. “Mama, tėti! Aš baigsiu mokyklą dešimtukais, o jūs man už tai – motociklą! Sutariam?” Jis pats siūlo tokius santykius, ir čia jau negali būti jokios kalbos apie kokią nors meilę – darbui ar tėvams. Vaikas darosi šaltas ir abejingas savo santykiuose su artimaisiais, būsima žmona. Viską užgožia naudos siekimas. Toks žmogus pasmerktas kančioms.

Auklėjimo neišmanyme pasekmės

Čia irgi galimi keli atvejai. Pirmuoju atveju tėvai vaiko visiškai nekontroliuoja, nes galvoja, kad taip geriausia, arba tiesiog neturi laiko juo užsiimti. Vaiką auklėja gatvė, ir jis gali užaugti nevaldomas.

Antruoju atveju tėvai labai prisirišę prie rezultatų. Jeigu vaikas kažką padaro ne taip, jo pradeda nekęsti, mušti ir visaip engti. Taip vyksta todėl, kad tėvai nemato asmenybės, o tik tai, ko jie nori iš vaiko. Šiuo atveju pagrindinis auklėjimo metodas – prievarta. Tėvai įsitikinę, kad galima palaužti vaiko valią, ir jis bus paklusnus. Jie nežino, kad tikrąjį paklusimą duoda intelektas, ir bando įveikti vaiko egoizmą, o tai yra nedėkingas darbas. Jeigu žmogaus netikras ego vis dėlto palūžta, jis pradeda sirgti chroniškomis ligomis ir atsiranda koks nors nepilnavertiškumo kompleksas. Vaikai nuo tokių santykių dažnai suserga apendicitu. Kai jiems nuolatos tvirtinama: “Negalima, negalima ir dar kartą negalima”, – kenčia žarnynas, kurio būklė priklauso nuo žmogaus veiklos. Jeigu vaikui nieko neleidžiama daryti, tai jį ištinka apendicitas – žarnyno uždegimas, ir jis gali net numirti. Mirtis ištinka dėl draudimo, o ne dėl to, kad jam nepasisekė. Faktiškai tai žmogžudystė, ir žmogus, dėl kurio kaltės tai atsitiko, būtinai bus nubaustas.

Impersonalistinio auklėjimo pasekmės

Šiame degradacijos amžiuje vyksta žmonių susvetimėjimas. Jų santykiai darosi vis šaltesni, jie jau negali suprasti, kokią didžiulę laimę gali teikti mus supantys žmonės, kokia bendravimo prasmė. Prarandamas asmeniško bendravimo noras. Tėvai galvoja, kad su tuo vaiku – vienos problemos. Koks skirtumas, ar jį auklėsi, ar ne, jiems tai tiesiog neegzistuojantis objektas. Gerai ar blogai pasielgė – nesvarbu. “Šiandien aš gavau dešimt balų!” – “Gerai.” – “O šiandien man nepasisekė…” – “Uhu”.

Yra tokia istorija. Viena mergina sutiktiems žmonėms ėmė dalinti ženklelius su užrašu “Tu man reikalingas!” Ženkliuką ji prisegdavo žmogui prie krūtinės, ir duodavo jam dar vieną tokį patį, perspėdama, kad jis jį turi atiduoti artimam žmogui kartu su kitu, paties padarytu ženkliuku, kurį tas, savo ruožtu, turi duoti dar kitam žmogui. Ir taip toliau, supratote? Visa tai ji darė už ačiū. Vieną kartą ji įteikė tokį ženklelį kažkokiam jaunuoliui, o tas savąjį, paties padarytą, padavė savo viršininkui. Jaunuolis buvo perspektyvus darbuotojas, ir viršininkas jo poelgio nesuprato: “Kam tu man jį davei, juk aš tave ir taip gerbiu?” Jaunuolis atsakė, kad aš jus vertinu ne tik kaip savo viršininką, bet ir kaip žmogų, todėl – priimkite, prašau. Tas nusistebėjo, bet ženkliuką paėmė ir namuose atidavė jį sūnui. Sūnus apsiverkė, o nusiraminęs paaiškino: “Rytoj aš būčiau nusižudęs, nes tu per visą gyvenimą nekreipei į mane jokio dėmesio. Bet dabar aš to nepadarysiu”. Tai nuasmenintų, taip vadinamų, impersonalistinių santykių, pavyzdys. Jie vis labiau plinta visuomenėje, ir ne tik tarp artimų žmonių.

Kaip nustatyti vaiko polinkius

Grįžkime prie asmenybės tipų. Kaip jau minėjome (ir tai labai svarbu įsisąmoninti), juos praktiškai neįmanoma pakeisti. Ar žmogus būtų mokslininkas, ar politikas, ar prekeivis, jis toks ir liks visą gyvenimą. Žmonės, bandantys pakeisti asmenybės tipą, yra neišmanyme. Tie, kurie nekreipia dėmesio į asmenybės tipą, yra aistroje arba neišmanyme. Kai tėvai galvoja, kad jų vaikas turi gauti būtent tokią specialybę, tai reiškia, kad jų nejaudina jo polinkiai. Vaikas palūžta, nes jis nenori daryti to, kas jam nurodoma. Jis dar neturi pakankamai intelekto ir todėl negali tinkamai nuspręsti ar apginti savo pažiūras, ir jam belieka tik aikštytis ir galiausiai – paklusti. Taip nuo vaikystės laužomi žmonių likimai.

Vedinėje sistemoje vaiko polinkiams skiriamas nepaprastai didelis dėmesys. Juos nustato, kai vaikai dar visai maži. Būdavo suruošiama kaip ir nedidelė šventė su tam tikru ritualu. Prieš vienerių-trejų metų vaiką padėdavo knygą, paprastai kokį nors šventraštį, pinigą ar brangakmenį, kokį nors darbo įrankį, sakykim, plaktuką ir ginklą ar jo imitaciją, pavyzdžiui, žaislinį pistoletą. Kiekvienas iš jų turi tam tikrą, subtilią energiją, priklausomą nuo daikto paskirties ar nuo to, kokiam tikslui jie buvo naudojami. Toks mažas vaikas daiktus suvokia ne protu, o intuityviai, jis nesupranta, kas tai ir kam jie reikalingi. Bet jam malonu kažkokius daiktus čiupinėti, apžiūrinėti. Jis nesuvokia, kad knygą reikia skaityti, tik jaučia, kad ji skirta jam, kad joje yra kažkokia gili prasmė. Tas jausmas kyla iš praeitų gyvenimų patyrimo, iš juose buvusių prisirišimų ir atitinkamos veiklos. Šie prisirišimai vadinami skoniu, potraukiu kažkam.

O minėtas ritualas atliekamas taip. Visus keturis daiktus sudeda prieš vaiką taip, kad jie būtų toliau vienas nuo kito, kad jis negalėtų paimti du daiktus iš karto. Dabar vaikas turi galimybę kažkurį iš jų pasirinkti, ką jis ir padaro. Pagal pasirinktą daiktą ir sprendžiama apie asmenybės tipą. Ritualą galima pakartoti kelis kartus, bet rezultatas bus tas pats, ir tai reiškia, kad vaikas gyvenime užsiims atitinkama veikla. Nustačius polinkius, juos reikia stebėti.

Sakykim, vaikiūkštis išsirinko plaktuką. Vadinasi, didžiausia tikimybė, kad gyvenime jis užsiims fiziniu darbu. Jeigu jūs jam nupirksite konstruktorių ir kaladėles su raidėmis, jis žais su konstruktoriumi, nekreipdamas dėmesio į raides. Jam bus neįdomu su vaikais žaisti karą, jis geriau ką nors meistraus. Karą žais tas vaikas, kuris iš minėtų keturių daiktų išsirinks pistoletą. Jis taip pat mėgs vadovauti savo bendraamžiams, eiti imtynių ir paprasčiausiai pasipešti.

Taigi, asmenybė formuojasi priklausomai nuo polinkių. Tėvai padeda vaikui vystytis reikiama kryptimi ir iš anksto galvoja, kokį išsilavinimą jam duoti, kuris atitiktų jo charakterį.

Auklėjimas ir charakteris

Tėvai galvoja, kad svarbiausia – duoti vaikui gerą išsilavinimą, sudaryti jam sąlygas tapti turtingu bei įtakingu žmogumi, ir panašiai. Bet jie klysta. Svarbiausia – rūpintis jo gerų savybių ugdymu ir kad jis taptų kokios nors srities specialistu, bet būtinai pagal savo polinkius ir asmenybės tipą. Kitaip nebus progreso. Kai jau yra dvi rankos, trečia niekaip neišauga. Taip ir polinkiai. Auklėjimas sėkmingas, kai suvokiami tokie dalykai. Sutinkamai su karmos dėsniu, jeigu jūs nesudarote sąlygų tinkamam vaiko vystymuisi, tai sekančiame gyvenime susidursite su ta pačia problema – jus mažą irgi taip auklės. Teisingai auklėjant vaikus, kitame gyvenime pas jus išsivystys geriausi charakterio bruožai.

Jeigu vaikas, atitinkantis ketvirtą asmenybės tipą, taps paprastu, bet kvalifikuotu darbininku, turinčiu geriausius charakterio bruožus, tai jo gyvenimas bus labai laimingas. Gali būti, kad jis neturės nei mažiausio valdžios troškimo, jo nedomins mokslai ar dar kas nors. Žinoma, žmogus kartais turi kokį nors hobį, bet tai mažai įtakoja jo pagrindinę gyvenimo kryptį, kaip ir mažas upeliukas negali pakeisti didelės upės vagos.

Jeigu žmogus nuo vaikystės linkęs į biznį ir jį teisingai šia kryptimi auklėjo, tai jis irgi tampa šio reikalo specialistu ir dosnia asmenybe. Jis yra naudingas visuomenei, gerbiamas ir laimingas žmogus. Jam labai svarbu ugdyti tokias savybes, kaip nesavanaudiškumas, gailestingumas, o jau tada savaime, tiksliau, iš praeitų gyvenimų patirties, atsiras sugebėjimas daryti pinigus. Jeigu jis nebus nei dosnus, nei gailestingas, tai turtai neatneš jam laimės. Jau greičiau jis kentės dėl kitų žmonių pavydo ir meilikavimo.

Jeigu žmogus turi polinkį nurodinėti, komanduoti, jame reikia ugdyti teisingumo jausmą ir norą ginti kitus. Mokyti vadovauti nereikia, tą jis moka ir pats. Tokie žmonės nuo pat gimimo siekia nugalėti priešininkus ir apginti savo ar kitų interesus. Jis visur įvedinėja savo tvarką. Jeigu jis neturės teisingumo jausmo ir nesirūpins jam pavaldžiais žmonėmis, tai visur ir visiems jis neš tik nemalonumus.

Vaiko, turinčio polinkį į mokslus, nereikia versti ruošti pamokas – jis daro jas pats ir su apetitu. Jame reikia ugdyti sąžiningumą ir… “Nesvarbu, kokius pažymius tu parneši. Svarbiausia, vaikeli, kad tu viską darytum su meile ir ne dėl savęs, bet dėl kitų”.

Auklėjant pirmo tipo vaikus, jiems reikia duoti žinias. Šiam tikslui reikia rasti tinkamą žmogų. Reikia žinoti, kad toks žmogus – ne tas, kuris žino šimtą kalbų ir visas enciklopedijas, o tas, kuris turi geriausias charakterio savybes ir praktinį žinojimą, kas reiškia, kad jis yra ekspertas kokioje nors srityje. Skirtingai nuo dabartinės visuotinai priimtos švietimo sistemos Vedos nurodo, kad svarbiausia – išauklėti ne specialistą, o žmogų, turintį gerąsias savybes ir norą savo žinias perteikti kitiems žmonėms.

Antro tipo vaikus reikia mokyti teisės, vadybos, kartu duodant supratimą, ką reikia ginti, koks vadovavimo tikslas, kaip rūpintis pavaldiniais ir kaip siekti tikslo. Tikras vadovas nuolatos galvoja, kaip savo pavaldinius padaryti laimingais, jis nesiekia juos išnaudoti. Reikia, kad visuomenėje būtų tvarka, tada bus klestėjimas ir visi bus laimingi. Šiuo atveju vaiko auklėjimui taip pat reikalinga asmenybė, turinti savybes, kurios ją įgalina vesti paskui save žmones.

Trečio asmenybės tipo vaikams ugdomos savybės sąžiningai, be apgaulės daryti biznį, taupiai naudoti lėšas ir, svarbiausia, teisingai jas panaudoti – didesniam visuomenės labui. Juos taip pat reikia mokyti padėti neturtėliams, aukoti ir panašiai.

Linkusiems į paprastus darbus vaikams reikia suteikti galimybę išvystyti savo darbinius sugebėjimus, mokyti juos kuo geriau atlikti tai, ką jie mėgsta. Jiems reikia pirkti visokius konstruktorius, kad jie galėtų meistrauti, kiek jiems patinka. Labai svarbi detalė – vaiko polinkius apibūdina ne tai, ką jis nori padaryti sau, o tai, ką jis nori padaryti dėl kitų. Nereikia jų versti daryti tai, kas priešinga jų prigimčiai. Taip auklėjant, vaikai irgi užauga žmonėmis, pasižyminčiais kažkokioje darbo srityje.

Paklusnus vaikas

Svarbiausias auklėjimo principas labai paprastas. Jeigu vaikai jūsų klauso ir daro išvadas, tai reiškia, kad jums sekasi juos auklėti. Visa kita vyks automatiškai. Klausymosi metu informacija pasiekia intelektą, o būtent jis atsakingas už žmogaus valingumą ir psichiką. Šį principą galima apibrėžti ir taip: ką jūs bedarytumėt, bet jeigu vaikas jūsų nesiklauso, auklėjimo rezultatai lygūs nuliui. Ką tai reiškia – klausyti? Jeigu jūsų klauso, vadinasi, jumis pasitiki, laiko jus autoritetu ir stengiasi elgtis taip, kaip sakot jūs. Kaip to pasiekti? Apie tai yra ištisas mokslas, kaip reikia bendrauti su žmonėmis, tam tarpe, su vaikais. Jeigu žmogus nepraktikuos šio vedinio mokslo nurodymų, jis visiškai nesugebės būti vaikui autoritetu. Kiekvienos gyvos esybės širdyje yra taip vadinama Supersiela – tam tikras Dievo aspektas, kuris, be viso kito, žmogui duoda supratimą, kas yra teisinga, o kas ne. Mes tai vadiname intuicija. Jeigu tėvai apgaudinėja, ar kalba su pykčiu, vaikas negalės jų klausyti. Jeigu mama liepia vaikui būti paklusniu, bet pati prieš tėtį nerodo jokio paklusnumo, vaikas vėlgi jos neklausys. Taigi, supraskite, jog tėvai turi taip elgtis, kad vaikas jų klausytų. Tai padaryti ne taip paprasta. Be bendradarbiavimo ir darbo su savimi nieko nebus. Jeigu su svetimais žmonėmis, kurių mes, gal būt, daugiau ir nepamatysime, stengiamės būti kultūringi ir pagarbūs (kiek tai mums įmanoma), tai šeimoje, su artimaisiais, kur  praleidžiam visą gyvenimą, mes visiškai atsipalaiduojam ir atitinkamai – palaidai – elgiamės. Iš kur šita savybė? Juk pats didžiausias pavojus – tai netinkamas elgesys su artimaisiais, o ne su tais, kuriuos mes pamatom gal tik kartą gyvenime. Jeigu mes manom, kad namiškiai – savi žmonės ir galima per daug nesiceremonyti, jie supras ir nepadyvins, tai ilgainiui pradeda kauptis kažkokios problemos, pasibjaurėjimas, pyktis, prasideda isterikos, apsižodžiavimai ir skandalai. Artimuosius reikia gerbti, tai yra, būti išauklėtam, kultūringam ir atsargiam. Reikia labai gerai žinoti savo ir giminaičių pareigas, kurios tačiau sugalvotos ne mūsų, o išplaukia iš vyro, moters, motinos, tėvo, senelių prigimties. Mūsų rolę gyvenime apsprendžia tam tikri dėsniai, ir mes turime pagal juos gyventi. Sutinkamai su giminių elgesio taisyklėmis, tinkamai elgtis reikia ir su savo vaikais. Negalima leisti, kad vaikas pamatytų jūsų kokį nors nervinį priepuolį arba kai jūs perdaug nusirengęs. Pamačius, kad klostosi nepalanki situacija, vaiką reikia labai švelniai ir taktiškai išprašyti iš tos vietos. Labai svarbu elgtis nepriekaištingai. Tai neįmanoma suvaidinti kaip kine, reikia savyje ugdyti atitinkamas savybes. Dorybingų savybių ugdymas reikalauja nuolatinio darbo su savimi, ir tai, savo ruožtu, ir vaiką skatina daryti tą patį. Vaikų noras pamėgdžioti tėvus visada stipresnis, negu noras išpildyti kokį nors jų prašymą. Bet labai svarbu, kad jie klausytų. Vedinėje literatūroje yra visi atitinkami nurodymai, tereikia jų laikytis.

Labai svarbus dar vienas momentas: jeigu jūs pasakėte vaikui, kad kažką darysite – būtinai turite tai padaryti. Ir jeigu jūs reikalaujate iš vaiko tam tikro elgesio, tai ir pats turite taip elgtis.

Dar vienas santykių aspektas: negalima su vaiku gudrauti, apgaudinėti jį. Jis klausia, koks kinas bus vakare, o mes atsakom, kad nebus jokio kino, marš gulti. Jam išėjus, visi susėda žiūrėti filmą, tačiau vaikas nemiega ir girdi, kad kinas yra ir tėteliai jį žiūri, ir jam pasidaro labai skaudu. Vaikas iki septynių metų pagrindinį dėmesį kreipia ne į tėvų žodžius, bet į jų poelgius. Jūs jį apgavot, ir jis pasidaro išvadą: vadinasi, apgaudinėti galima ir reikia. Tokią pat išvadą jis pasidaro, kai jūs vienaip sakote, o kitaip darote.

Jeigu mes su vaiku kalbam grubiai, jis reaguoja ne į tai, kas pasakyta, bet į grubumą. Netikras vaiko ego suveikia kaip veidrodis, ir jis galvoja, kad reikia būti grubiam. Vaikas nesupranta žodžių prasmės, bet iki septynerių metų jis jautrus tik tam, kas slypi už tų žodžių. Jeigu pas tėvus negeros mintys, tai vaikas, nors ir nesupranta, apie ką jie šneka, bet jaučia tą negerumą, jaučia, kad darosi kažkas neteisingo, ir verkia. Verkia ne dėl to, kad jis paprasčiausiai kaprizinasi, bet kad jaučia neteisybę. Jis nežino, kas yra teisinga ar neteisinga, bet jaučia.

Todėl reikia suprasti, kad klausymas – svarbiausias procesas. Ir dar – reikia skirti klausymą, paklusnumą nuo klausymosi. Tai skirtingi dalykai. Vaikas dažnai paklusta tik tam, kad išvengtų bausmės. O jeigu jis klausosi – vadinasi, nori suprasti tai, kas jam sakoma, ir atitinkamai elgtis. Kai jūs pasieksite tokį bendravimą su vaiku, tai nebus jokio reikalo griebtis dar kokių nors priemonių – įtikinėjimo ar bausmės. Vaikas turi visišką laisvę pats apsispręsti, ką jam daryti, ir jeigu jis kur nors padarys klaidą, reikia labai delikačiai nurodyti, ką jis daro ne taip, kas iš to išeis ir kaip reikia daryti, kad būtų geriau.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis