Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

 

Žmogus net už nedidelį atlyginimą leisis į tolimą kelionę,

 bet vardan savo amžino gyvenimo jis net piršto nepakrutins.

(Foma Kempietis)

 

Atsibudau trečią valandą ryto su tokiu jausmu, tarytum manyje visą naktį būtų skambėjusi kažkokia melodija. Greitai nusiprausiau, išėjau į lauką ir tuoj supratau, iš kur ta melodija: mėnulio šviesoje savo vandenis plukdė Ganga, pripildydama naktį dangiškais garsais, bylojančiais apie tūkstančių metų senumo paslaptis. Įsitaisau ant kranto ir tyliai stebiu. Kokia tu graži ir išmintinga! Iki kito kranto – gal pusantro šimto metrų. Pasidabinusi daugybe mažų vilnelių, nešančių savyje praeities įvykių atspindžius, teka Motina Ganga sidabrinėje mėnulio šviesoje.

Štai atspindys šventojo, aukštai kalnuose šlovinančio Motiną Gangą. O štai jos kaimų gyventojai – visas jų legendas, sagas ir paslaptis galima perskaityti šventosios upės bangose. Štai pagyvenęs maldininkas, kuriam nepasisekė užbaigti savo kelionės: jis nuskendo upėje, dar suspėjęs pašaukti: „Ganga maja, ki džai!“ Kiek toliau – autobusas su maldininkais, nukritęs į Gangą nuo siauro tilto, o šalia jo kažkoks vienuolis ant upės kranto renka gėles. Matau beždžiones ir stirnas, leopardus ir tigrus, malšinančius troškulį jos vandenimis. Čia galima pamatyti net pusdievius, jogus bei rišius, atėjusius prie Gangos iš kitų pasaulių. Tiesa, apart viso to, čia regi ir kanalizacijos vamzdžius, kuriais nuteka nešvarus vanduo iš kalniečių būstų. Bet Gangos vandenys plukdo ir kai ką daugiau, negu visi tie atspindžiai: sielų migraciją įvairiuose jų įsikūnijimuose, pasaulio tvėrimą ir sunaikinimą, laimės ir vargo kaitą – visa tai keisčiausiu būdu persipina jos veržlioje ir šventoje tėkmėje.

Aš pradedu kartoti šventus vardus. Pradžioje visos mano mintys sukasi apie Ganga-devi, tačiau paskui bandau susitelkti į transcendentinių garsų srautą. Šventi vardai turi būti ne tik ant liežuvio, bet ir mintyse, dar daugiau – visa mūsų sąmonė turi būti į juos panirusi. Ir kol aš štai taip sėdžiu ant Gangos kranto, kartodamas šventus vardus, ji netikėtai pradeda tekėti mano viduje. Dabar ji plukdo Dievo vardų nektarą, ir kuo daugiau aš kartoju, tuo giliau panyru į tą srautą.

Po pusryčių mes vykstame į Kankalą, o tai maždaug keturi kilometrai į pietus nuo Hardvaro. Ten mes norime pamedituoti į vieną labai svarbią savybę – išdidumo neturėjimą. Tai labai svarbu maldininkui, nes tik tada, kai tavyje nebus išdidumo, įmanoma išvystyti kitas dvasinei praktikai reikalingas savybes – pagarbą visoms gyvoms būtybėms, kurias sutinki savo kelyje, sugebėjimą tramdyti save. Tai savybės, padedančios pasiekti vidinę ramybę.

Dakša – vienas iš visatos protėvių,  o jo sostinė buvo Kankale. Kartą jis iš visos visatos sukvietė žymiausias asmenybes sudalyvauti didžiulėse aukojimo apeigose. Sostinėje susirinko daugybė garbių išminčių, filosofų ir jogų, o kai aukavietėje pasirodė pats Dakša, visi jį sveikindami atsistojo. Tik Šiva tuo metu buvo gilioje meditacijoje, todėl neatsistojo ir nepasveikino Dakšos. Būdamas labai išdidus, Dakša pasijuto įžeistas. Galų gale, Šiva buvo vedęs jo dukrą Sati, todėl privalėjo išreikšti jam pagarbą. Negalėdamas sutvardyti pykčio, Dakša prakeikė Šivą:

– Aukojimo dovanas teisėtai gauna visi pusdieviai, bet Šiva, žemiausias iš pusdievių, nuo šiol savo dalies negaus!

Tai pasakęs, Dakša pasišalino. O Šivos garbintojai labai pasipiktino tokia neteisybe ir pradėjo kolioti Dakšos šalininkus, kurie nedelsdami atsakė tuo pačiu. Kilęs ermyderis nutraukė Šivos meditaciją, ir jis pasiskubino iš ten dingti.

Į kitas aukojimo apeigas Šiva neatėjo. Tačiau Sati, jo žmona, negalėjo susilaikyti nuo pagundos ten nueiti, kadangi jai tai buvo ne tik grandiozinė šventė, bet ir reta galimybė pasimatyti su savo artimaisiais. Nuėjusi ji pamatė, kad Šivai nebuvo paruošta jam priklausanti dalis po aukojimo, o Dakša, jos tėvas, net nepasisveikino su ja, nes matė jau ne dukrą, o savo priešo žmoną.

Iš pradžių Sati labai pasimetė, bet paskui ją užvaldė įniršis. Ji išsakė Dakšai viską, ką apie jį galvojo, ir galiausiai pasakė:

– Kadangi tu įžeidei Šivą, aš nebenoriu daugiau būti šiame gėdingame kūne, kurį tu man davei!

Sati atsisėdo ant žemės ir ėmė medituoti į ugnies elementą. Taip ji uždegė savyje ugnį, kuri akimirksniu sudegino jos kūną.

 Žinia apie skandalingą Sati mirtį greitai pasklido po visą visatą. Kai tai išgirdo Šiva, jis išsirovė plauką ir iš jo sukūrė baisų juodą demoną. Jis buvo didumo sulig dangumi ir tūkstančiuose savo rankų laikė įvairiausius ginklus. Vykdydamas Šivos nurodymą, jis kartu su savo palydovais atėjo į aukojimo ceremoniją, kurią atliko Dakša, ir suruošė ten tikras skerdynes. Galiausiai jis sugriebė patį Dakšą, nuvilko jį prie ešafoto ir nukirto galvą.

Kol mes klausomės šio pasakojimo, aš jaučiu vis stiprėjantį norą atsižadėti išdidumo. Ši savybė, be abejo, yra visų nesusipratimų pasaulyje priežastis.

Aplankome gražų šventyklų kompleksą su baltomis marmurinėmis sienomis, dideliais varpais ir gėlėmis papuoštu šiva-lingu. Šalia šventyklos auga didžiulis banjanas, kuriame kabo tūkstančiai šikšnosparnių.

Atmananda, grupės vedlys, atvykęs su mumis iš Vokietijos, sugalvojo, kaip mums padėti kovoje su išdidumu. Jis duoda kiekvienam maišelį su vaisiais ir liepia juos išdalinti vargetoms, sėdintiems čia pat gatvėje. Aš taip pat einu ir dalinu vaisius visiems tiems raupsuotiesiems, seniems asketams, kaulytojams ir vaikams. Tikriausiai viename iš praeitų gyvenimų aš taip pat buvau jų gretose ir laukiau išmaldos. Kai kuriems aš vos ne prievarta įsiūlau vaisius; jie labiau norėtų gauti pinigų.

Visą tą laiką mes girdime vedinių mantrų garsus. Su daktaru Aurelijum nusprendžiame išaiškinti jų šaltinį. Aha, tai salė priestate prie šventyklos. Įeiname ir pamatome gal trisdešimt jaunuolių, sanskritu giedančius „Rudra-gitą“. Jiems vadovauja kažkoks panditas. Ritmiškas jų giedojimas tiesiog svaigina; sudėtingos melodijos persipina ir virsta kažkuo matomu ir apčiuopiamu. Nuo sąlyčio su Šiva mus apima pagarbus susijaudinimas; Šivai labai tinka jo vardas. Neatitraukdamas akių nuo savo globotinių, panditas duoda ženklą mums prieiti. Sėdamės šalia jo ir dar kurį laiką klausomės.

Išėję iš salės, pamatome šunį žaizdotomis užpakalinėmis kojomis. Žaizdose jau knibžda kirmėlės, ir aišku, kad vargšui neilgai liko gyventi. Nuo tokio vaizdo man darosi nejauku. Nejučiomis prisimenu savo jaunystę ir aktyvų dalyvavimą studentų protesto judėjime. Tada mes dažnai dainuodavome savo dainą: „Laisvę! Laisvę! Mes būsime laisvi, kaip netikę šunys, kurių jau niekas nenori dresiruoti“.

Jeigu mes tada būtume pamatę tokį šunį – ko gero, būtume dainavę kitaip. Kaip pasakė vienas poetas: „Indija kiekvieną priverčia pažvelgti į save iš šalies“.

Duodame šuneliui atsigerti, tikėdamiesi, kad sanskrito himnai pakylės jo sielą ir nuneš ją pas Šivą.

 

„Maharadža, ar matote štai tą salą?“

Kur aš? Pasirodo, užmigau džipe, kuris po kepinančia saule lekia Indijos lygumomis.

„Kokia sala? Kam mums ta sala?“ – apsimiegojęs klausinėju aš. Atmananda rodo į upės pusę ir sako: „Ten ant Gangos kranto kitą metą bus Kumbha Melos festivalis“.

Kas dvylika metų čia susirenka daugybė šventųjų. Astrologiniai paskaičiavimai rodo, kad tuo metu labai palanku, ypač iš dvasinės pusės,  išsimaudyti Gangoje. Dėl tos priežasties čia susirenka jogai iš visų Himalajų. Išsimaudę jie pradeda gydyti paprastus žmones. Ten, lydimi giminių, ateina daug ligonių. Kartas nuo karto įvyksta masiniai išgijimai, nes, išsimaudę Gangoje, šventieji tampa tokie laimingi, kad savo dvasinius pasiekimus, įgytus per daugelį meditacijos metų Himalajuose, pasiruošę dalinti visiems. Prieš penkiasdešimt metų čia buvo atėjęs Nepali-Baba – šventasis, kuris kartais išgydydavo milijoną žmonių. Jo šlovė pasklido po visą pasaulį, ir į Hardvarą tuntais pradėjo važiuoti materialistai, norėdami šventuoju pasinaudoti kaip vaistais, – ir štai vieną gražią dieną jis netikėtai dingo, ir nuo to laiko jo niekas daugiau nematė.

Rišikešas jau ranka pasiekiamas, ir dabar mes važiuojame pro vaizdingą giraitę. Matome keliu svirduliuojančius dramblius su skimbčiojančiais varpeliais. Jie panašūs į išeivius iš senų laikų; viršuje miega varovai, pasikliaudami dramblių atmintimi, juk jie ne pirmi metai vaikščioja vienu ir tuo pačiu keliu. Medžiuose tupi papūgos – tai tylioje meditacijoje, tai staiga nei iš šio, nei iš to prapliumpančios rėkti.

Pagaliau įvažiuojame į Rišikešą. Štai pasakojimas apie tai, kodėl šis miestas buvo pavadintas Dievo vardu.

Šiose vietose kadaise gyveno galingas išminčius Raibhja Riši kartu su sūnumi Paravasu. Tuo metu Rišikešas buvo visai mažas miestelis, pasimetęs neįžengiamose džiunglėse. Kartą, kai išminčius po rytinės maudynės Gangoje grįžo namo, prabudo jo sūnus. Apsimiegojusiam vaikiščiui pasirodė, kad į namus bando įsibrauti tigras. Neilgai dvejojęs, jis sugriebė po ranka pasipainiojusią geležinę lazdą ir iš visų jėgų smogė neprašytam svečiui. Ir kaip jis persigando, išgirdęs žmogaus aimaną! Bet jo išgąstis virto siaubu, pamačius, kad tas žmogus buvo jo tėvas. Paravasas tuoj pat atsisėdo ir sudėtingais ritualais išsikvietė dangiškąsias būtybes, kurios, išklausiusios jo karštą prašymą, sugrąžino tėvui gyvybę.

Grįžęs iš savo ilgos kelionės mirties karalystėje, Raibhja Riši užsidegė daugiau sužinoti apie mirtį ir gyvenimą po mirties, tačiau dar labiau jam norėjosi sužinoti apie išsivadavimą iš gimimų ir mirčių rato. Taigi išminčius kartu su sūnumi ėmėsi askezių ir meldė Višnu atskleisti jiems paslaptį, kokiu būdu Maja taip apakina žmones, kad jie galvoja, jog yra tik šis gyvenimas ir daugiau nieko. Viešpats išpildė jų prašymą ir parodė, kaip veikia Jo iliuzinė energija. Jos poveikyje mes vieną po kito keičiame materialius kūnus, mus kausto materialūs norai ir prisirišimas prie materialios veiklos. Kai tik Raibhja Riši suvokė šios stebuklingos energijos darbą, jis, apeliuodamas į Višnu mielaširdingumą, ėmė Jį maldauti išlaisvinti visus žmones iš Majos grandinių. Višnu nusišypsojo ir pasakė:

– Deja, tai neįmanoma. Tačiau šioje vietoje Aš sutversiu ežerą, o jo vandenims duosiu tokią galią, kad kiekvienas, nors kartą jame išsimaudęs, galės išsivaduoti iš kūniškos iliuzijos.

Šiame ežere, kuris vadinasi Maja-kunda, galima išsimaudyti ir mūsų laikais. Kiekvienas, pasinėręs į jo vandenis, išsivaduos iš Majos!

Višnu dar pasakė, kad nuo šiol ši vieta vadinsis Rišikešu, tokiu būdu pašlovindamas Raibhja Rišį, kuris įstengė suvaldyti savo jusles, didžiai pradžiugindamas Hrišikešą, juslių valdovą.

Rišikešą dar galima išversti kaip „išminčiaus plaukai“. Raibhja Riši buvo toks galingas išminčius, kad jo plaukai ir dabar ten auga medžių ir krūmų pavidalu

Rišikeše daug šventyklų, ir daugiausia jų yra kairiajame Gangos krante. Prieš mus atsiveria nuostabus vaizdas: tai Motina Ganga, didingai tekanti pro miestą. Jos vanduo vėsus ir saldus; iš čia jį variniuose bakuose išvežioja po visą Indiją.

Vienas iš Ganga-devos garbintojų, kuris kažkada čia gyveno, kartą pasakė: „Ganga-devi yra Višnu forma. Ją matyti – reiškia pakilti dvasiškai. Ji teka slėnyje, šalia savo sesės Parvati, Himalajų dukros. Kokia ji nuostabi, kai teka Rišikešo slėniu! Jos mėlis tolygus vandenyno spalvai“.

Net kelios minutės, praleistos sėdint ant kokio nors akmens prie Gangos, suteikia didžiausią palaiminimą. O tas, kuris Rišikeše pragyveno kelis mėnesius, duodamas įžadus ir užsiimdamas dvasine praktika, nedelsiant patenka į Hari karalystę.

Netoli nuo čia, prieš pat savo išėjimą iš mūsų planetos, gyveno ir Šryla Prabhupada.

Nepaisant siauro ir nesutvirtinto kelio, mus pastoviai aplenkia kiti džipai, pilnutėliai žmonių, kurie sėdi net ant stogų ir variklių kapotų. Visi jie, su retomis išimtimis, yra puikiausios nuotaikos. Dešinėje gatvė staigiai leidžiasi žemyn. Kartais mums tenka važiuoti pro plyšius uolose, kur kiekvieną dieną krenta akmenys. Pakeliui kartais sutinkame darbininkus, kuriems pavesta remontuoti erozijos pažeistus kelius, tačiau jie dažniausiai ilsisi duobėse ir geria arbatą. Kabantys tiltai dažniausiai padaryti iš plieno, nors pasitaiko ir virvinių su medine danga. Šalikelės brūzgynuose pastebime juodus nepatenkintus senų beždžionių snukius, kurių asmeninį gyvenimą sutrikdė mūsų džipo variklio riaumojimas.

Pasigėrėję vaizdingais peizažais, privažiuojame Devaprajagą. Žodis „prajag“ nurodo šventų upių susiliejimo vietą. Himalajų kalnuose visos upės yra Gangos intakai. Devaprajagas yra antra pagal reikšmę tokia santaka Indijoje. Pirmoji – Alachabadas, kur susibėga Jamuna, Sarasvati ir Ganga.

Į Devaprajagą galima patekti tiktai pėsčiomis, perėjus kabantį tiltą per Alakananda Gangą.

Bala Gopalas siūlo praeiti per miestą su kirtanu. Mes džiaugsmingai pasigauname mintį ir, prisitardami giesmėms karatalais, užlipame ant tilto. Iš kitos pusės į mus eina trys karvės. Atrodo, kad jos nemėgsta kirtanų, nes pradeda blaškytis. Tiltas pavojingai įsisiūbuoja – kartu su mumis. Laimė, karvės pagaliau pasuka atgal, kitaip lemtingas susitikimas būtų buvęs neišvengiamas – ant tokios virvelės virš Gangos!

 Bet štai mes įeiname į kaimą. Aplinkui – sapnų karalystė. Vidurdienis čia – poilsio laikas. Namai kaime seni ir maži, netvarkingai išmėtyti, kaip seno elgetos dantys. Čia nėra mašinų, ir vienintelė transporto priemonė – tai gyvuliai, kuriais gabena maisto produktus ir Gangos vandenį. Kaimo pakraštyje matome laiptus į abi Gangos atšakas. Pastebime asketus jų olose; matosi, kad jie čia gyvena ne vieną dieną, nes jų apklotai patamsėję nuo įsigėrusių dulkių. Išeiname į plynaukštę prie pačios santakos ir apmirštame nuo mus užplūdusių emocijų. Koks stebuklas! Oras kupinas gaivumo, abiejų upių, Alakanandos ir Bhagirathi, vandenys audringai susiduria ir putoja, sudarydami savotišką bangų kauburyną. Nepaisant to, kad vanduo ledinis, šalčio nesijaučia, nes šviečia saulė.

Kurį laiką stovime, tylėdami ir giliai susimąstę, paskui einame į senovinę Raghunathos šventyklą, kurioje garbinama keturių su puse metrų aukščio Šry Ramos statula. Šventykla pastatyta prieš 1250 metų ir yra viena iš 108 svarbiausių Indijos šventyklų. Gaila, vartai buvo uždaryti – vidurdienis, Viešpats miega, šventikai taip pat.

Apmūsiję šventyklos akmenys mena tūkstančius maldininkų, kurie leidosi ilgon kelionėn, norėdami pagerbti šią vietą. Vienas aukšto bokšto akmuo net pratrintas jų galvomis. Atsirėmę į šį akmenį, maldininkai išpažindavo savo paslaptis ir viltis. Šalia akmeninės dengtos pakylos, Šankaros katedros, pamatome besiilsintį maldininką. Jo išorė labai įsidėmėtina: sausas muskulingas kūnas, žilstelėję plaukai ir tamsiai pilka audinio juosta apie šlaunis – visa tai sudaro įdomų įspūdį. Iš visko sprendžiant, mes taip pat jį sudominome, bet prieiti jis nenori. Tada aš prašau Atmanandą jį pakalbintį. Jie ilgai kalbasi hindi kalba, ir sadhu veidas palaipsniui prašviesėja. Aš jau susidūriau su tokiu reiškiniu: pradžioje visi sadhu į mus žiūri atsargiai ir net nuogąstaudami, bet kai sužino, kad mes užsiimame dvasine praktika, jie labai įsikvepia: kaipgis, juk pildosi Vedų pranašystės. Šventraščiuose sakoma, kad šventų Dievo vardų plitimui nesutrukdys jokios sienos ir mūsų epochoje net vakariečiai pasuks vediniu keliu.

Mūsų naujas pažįstamas jau dvylika metų keliauja po visas šventas vietas. Kur bebūtų, jis visur kartoja šventus Ramos vardus. Dabar jis eina iš Badri į Hardvarą ir paskui toliau – per Kurukšetrą į Benaresą. Su neslepiamu džiaugsmu jis sako:

– Aš palikau pasaulį, kur žmonės, užuot kartoję „Rama, Rama“, kartoja „aš, aš, aš“. Kas dabar su manimi? Ogi niekas! Nežinau, kiek dar reikės laukti globalinės katastrofos, bet aš keliausiu, kol nepaliksiu šio kūno kokios nors šventos vietos dulkėse ir neužbaigsiu savo paskutinės kelionės, – sulig šiais žodžiais jis duria pirštu į dangų.

Mes važiuojame toliau. Kelias kyla į viršų, raitydamasis, kaip ietimi persmeigta kobra. Pravažiuojame lentelę, perspėjančią apie garsųjį Rudraprajagos leopardą, kuris sudraskė gal tris šimtus žmonių. Vietiniai gyventojai naktimis nedrįso išeiti iš savo lūšnelių – žmogėdra galėjo pasirodyti bet kuriuo momentu. Žmones jis puldavo net dienos metu. Geriausi medžiotojai jį bandė nušauti, bet nesėkmingai, ir tik vienam medžiotojui iš Anglijos po dviejų savaičių persekiojimo pasisekė jį nudobti.

Po pietų atsiduriame Rudraprajage – tokie pavargę, kad net nuostabūs šios vietos vaizdai nebejaudina. Galvoje tik viena mintis: „Kur rasti lovą?“ Krišna susimyli, ir mes surandame viešbutį ant Gangos kranto. Nedelsdamas krentu į lovą, duodamas atilsį savo įtemptiems nervams.

Greitai tyras oras ir Motinos Gangos tėkmės garsai mane atgaivina ir štai aš, kupinas jėgų, einu prie upės. Pirmiausia ilgais laiptais reikia nusileisti prie Durgos šventyklos, o nuo ten – tiesiai link Prajago. Čia susilieja du svarbiausi Gangos intakai – Mandakini Ganga ir Alakananda Ganga. Ten aš jau randu Balu Gopalą ir Lakšmaną – abu tiesiog šviečia. Maudymasis atgaivino jų kūną ir sielą. Sekdamas jų pavyzdžiu, aš nusileidžiu prie upės, kur atitverta vieta maudymuisi. Dar ne visai atsipeikėjęs iš miegų ir užmiršęs bet kokį atsargumą, aš perlipu užtvarą ir pasineriu į ledinius Gangos vandenis (reikia pasakyti, kad aš niekad gyvenime nesimaudžiau draudžiamose vietose). Kūną persmelkia šaltis, ir nustebęs pamatau, kad mane ima nešti stipri srovė. Ganga šioje vietoje labai srauni! Paskutinę akimirką spėju įsitverti užtvaros. Tačiau Ganga nepasiduoda, ji blaško mano kūną ir traukia, tarytum norėdama mane pasiimti suvisam. Iš visų jėgų priešinuosi, ir pagaliau šiaip ne taip pralendu pro užtvarą, palikdamas pavojingą vietą. Dabar man reikia kažkur atsisėsti, nes kojoje kraujuoja žaizda.

Kol aš kovojau už savo gyvybę, likusieji ant kranto baimingai šaukė: „Gangama! Narajana! Krišna! Nrisimha!“

Supratau, kad Motina Ganga gali ir supykti. Šlubuodamas einu su daktaru Aurelijumi apžiūrėti netoliese esančias šventyklas. Viena iš jų – Narada Muni šventykla. Šioje vietoje jis atliko daugybę asketinių žygdarbių, norėdamas priversti Šivą išmokyti jį groti vina. Vienok Šiva visai nenorėjo jo mokyti, todėl, norėdamas atsikratyti įkyriojo prašytojo, jis pasivertė siaubinga pabaisa. Kai Narada Munis, nekreipdamas į tai dėmesio, vistik priėjo prie Šivos, tas pradėjo šokti kaip išprotėjęs. Jo ilgus plaukus draikė vėjas, o ieties smaigalys vis labiau artėjo prie Narada Muni kūno. Tačiau Narada Munis nepasidavė. Jis ryžtingai ir taip ilgai maldavo Šivą, kad tas pagaliau pasidavė ir sutiko pamokyti muzikuoti.

Prisiminiau, kad mano santykiuose su dvasiniu mokytoju irgi buvo panašus atvejis. Kartais tau suruošia išbandymą, siekiant patikrinti tavo ryžtą. Toks sėkmingai išlaikytas egzaminas garantuoja greitą mokymosi procesą.

Mano dvasinio gyvenimo pradžia nebuvo lengva. Aš jau kurį laiką gyvenau Londono šventykloje, kai staiga į mano gyvenimą, kaip šokantis dievas-naikintojas, įsibrovė mano praeitis: senelis, gulintis mirties patale, ėmė prašyti, kad aš grįžčiau į pasaulietinį gyvenimą. Jis norėjo, kad aš jam tai prižadėčiau. Prie jo prisijungė ir visi mano draugai, giminės, tėvai, buvusi draugė... Ir kas baisiausia – mano materialūs norai, suaktyvėję Londono, šio tarptautinio kultūrinio centro, atmosferoje, be perstojo mane kankino. Prisidėjo ir svetimas, neįprastas gyvenimas šventykloje: paprastumas ir asketiškumas, svetimos taisyklės ir nesuprantamos ceremonijos, bendri kambariai ir visos tos naujos žinios, kurios erzino ir slėgė, nes neatitiko mano įsisenėjusių pažiūrų.

Ir štai, pačiame šių įvykių sukūryje atvyko Šryla Prabhupada. Kaip daug aš tikėjausi iš susitikimo su juo, ir, kaip paaiškėjo, tikėjausi neveltui, nors viskas vyko ne pagal mano laukiamą scenarijų.

Po vienos Šrylos Prabhupados paskaitos aš jo paklausiau apie materialios egzistencijos priežastį.

– Jeigu ta priežastis – Krišna, tai kodėl pasaulyje tiek daug blogio?

Šrylos Prabhupados atsakymas buvo netikėtas:

– Ne Dievas sutvėrė materialų pasaulį, o tu! (Visi garsiai pasijuokė). Gyva būtybė pati atsako už savo poelgius, todėl niekada neturi ieškoti kaltų, – pridėjo jis.

Šryla Prabhupada kalbėjo griežtai, jis tikrino mane. Tokiu atsakymu, kurio prasmę aš suvokiau tik daug vėliau, jis tarytum ignoravo mane, ir pradžioje jaučiausi toks visų pamestas. Mano guru išjuokia mane ir dar supeikia!

Pirmoji reakcija buvo – kuo greičiau krautis lagaminus, bet paskui protas prablaivėjo, ir aš supratau: Šryla Prabhupada mane tikrina ir kartu duoda suprasti, kad tikras dvasinis gyvenimas ir dvasinis mąstymas prasideda anapus spygliuota viela atitvertų netikro ego ribų.

Mėnesienos šviesa krenta ant lovos, tarytum ruošdama kažkokią sceną, kurioje tuoj prasidės man nesuprantamas spektaklis. Aš dar nemiegu, bet jau ir nebūdrauju. Manyje persipina visi kažkada patirti įspūdžiai.

Netikėtai pasigirsta laukinės katės urzgimas. Išsigandęs pažvelgiu į duris. Iš tamsos į mane smakso dvi degančios akys. Persigandęs atsikeliu ir bėgu. Veidą plaka šakos, po kojomis maišosi medžių šaknys. Mirtinų letenų keliamas triukšmas virsta būgnų tratėjimu. Atsisuku ir matau ant manęs šokantį leopardą... Aš rėkiu, apimtas siaubo.

Kambaryje plyksteli ryški šviesa. Mūsų virėjas Hari užjaučiamai žiūri į mane. Aš sumurmu: „Svapna, svapna (sapnas) – ir bandau miegoti toliau. Tačiau vaiduoklis grįžta: Rudraprajago leopardas seka mano pėdomis.

Galų gale man tai įgrįsta. Atsisėdu į supamą krėslą ir susimąstau. Taip, nieko sau kelionė, o juk tai tik pradžia. Dieną vos nenuskendau Gangoje, dabar košmarai, panašiai kaip lėktuve. Ką gi, aš juk norėjau įdomios kelionės, norėjau daug ką išsiaiškinti. O kai kreipiesi į savąjį „aš“, prašydamas permainų, likimas pradeda bėgti šuoliais.

Grįžti į lovą man kažkodėl nesinori: galbūt joje miegojo leopardą nušovęs medžiotojas? Vartau „Šrymadbhagavatam“, kol akys atsiremia į tokią frazę:

Visa, kas vyksta praeityje, dabartyje ir ateityje – tik sapnas. Tokia visų vedinių šventraščių išvada.

Visa mano egzistencija – tik sapnas! Kokia sukrečianti ir gili mintis! Pažvelgus į visa, kas vyksta šiame pasaulyje, iš dvasinių pozicijų, darosi aišku, kad siela neturi nieko bendro su taip vadinamu gėriu ir blogiu. Gyvenimo peripetijos eina pro šalį, kaip sapnai. Jie padengia mūsų sąmonę kaip debesys dangų. Būdamas berniūkščiu, aš mėgau pro pastogės langą stebeilytis į debesis, kurie įnirtingai vaikydavosi vienas kitą, tarytum norėdami stoti į mirtiną kovą. Ir jau tada aš pagalvodavau, kad visa, ką mes vadiname gėriu ar blogiu, yra ne kas kita, kaip nuolatos besikeičiantys debesys,  kuriuos pro mus gena kažkoks nematomas ir mįslingas vėjas.

Prisimenu analogiją iš Vedų: savo prigimtimi mes esame nemirtingi, dvasinės sielos, Dievo dalelės. Tačiau kaip mes pasineriame į sapnuose vykstantį gyvenimą, taip dabar skęstame materialiame pasaulyje ir dar ilgai būsime šio miego haliucinacijose, kol vieną gražią dieną atsibusime.

Kol aš supuosi krėsle, užlietas mėnesienos šviesos, atmintin išplaukia istorija, kurią man prieš daug metų, pirmos kelionės į Himalajus metu, papasakojo keliaujantis vienuolis.

Karalaitį Vidžaj Kumarą, vienintelį garbingos karališkosios poros sūnų, tėvai rūpestingai ruošė, idant ateityje jis būtų tinkamas užimti jų sostą. Tačiau jo mokytojai greitai pastebėjo, kad jaunuolį labiau domina dvasiniai dalykai, o ne rūmų reikalai. Jau sulaukęs dešimties metų, jis uždavinėjo tokius klausimus, kad visi tik rankas skėtė, nežinodami, ką atsakyti.

Kartą į karališkuosius rūmus atėjo sadhu ir paprašė leisti jam papasakoti dvariškiams apie dvasinį gyvenimą. Jo paklausyti susirinko daug žmonių, atėjo ir jaunasis karalaitis. Sadhu žodžiai jo širdyje įžiebė dar didesnį potraukį dvasiniam gyvenimui. Jis nusprendė prašyti šventąjį būti jo mokytoju.

Gavęs tėvų sutikimą, karalaitis išėjo kartu su išminčiumi, ir kai baigėsi bandomasis laikotarpis, tapo jo mokiniu. Ruošdamasis įšventinimo apeigoms, princas nusimetė savo gražius šilkinius rūbus ir užsidėjo paprastą vargšo vienuolio drabužį. Greitai jie abu iškeliavo į gretimą karalystę, kur jaunuolio mokslai tęsėsi toliau. Jis laimingas tarnavo savo mokytojui ir kiekvieną dieną sužinodavo vis naujas dvasinio gyvenimo paslaptis.

Ėjo laikas, ir štai mūsų karalaičiui stuktelėjo dvidešimt metų. Kiekvieną dieną jis vaikšto miesto gatvėmis, nuo vienų durų prie kitų, rinkdamas išmaldą. Ir viskas būtų gerai, jei vieną dieną jis nebūtų atklydęs į nepažįstamą miesto dalį. Ten gyveno turtingi žmonės, kurie jam vis rečiau atidarydavo duris. Jaunasis vienuolis tik šypsojosi ir sveikino save, kad sugebėjo ištrūkti iš išdidumo kalėjimo, kurio grotos padarytos iš turtų ir tuštybės. Vieną kartą jis ėjo pro kažkokius vartus, kuriuose stovėjo dangiško grožio mergina. Ženklu ji pakvietė jaunuolį užeiti į ryškiomis gėlėmis papuoštą kiemą, tačiau kažkoks vidinis balsas patarė jam mandagiai atsiprašyti ir eiti toliau. Tačiau jo viduje prabilo dar vienas, garsesnis balsas, kuris suragino jį priimti kvietimą. Ir štai jaunuolis, pats gerai nesuprasdamas, kaip čia atsitiko, apsižiūrėjo bestovįs gražių mergaičių draugėje, kurios buvo šio miesto valdovo tarnaitės, o patys rūmai ir sodas, kur jis pateko, priklausė tam valdovui. Tuo dienos metu mergaitėlės pusryčiavo po medžiais, paauksintais pirmųjų saulės spindulių. Jos nusistebėjo, šalia išvydusios jauną vienuolį, ir pakvietė jį pasivaišinti. Jaunuolis džiaugsmingai sutiko, nes pasijuto alkanas, be to, magėjo paragauti karališko maisto, kurio seniai nebuvo matęs. Išvydusios, kaip godžiai jis pripuolė prie valgių, žaviosios jauniklės ėmė juokauti su Vidžaj Kumaru ir jį kalbinti. Mergaites domino, kaip jis galėjo atsisakyti pasaulietinio gyvenimo, ir jaunasis vienuolis į ne visai padorias jų užuominas atsakinėjo šventraščių citatomis.

Visą šią sceną prie seno fontano stebėjo vienas rūmų sargybinis, kuris apie tai pranešė karaliui. Tas nusileido į sodą ir kurį laiką nepastebimai klausėsi gyvo Vidžaj Kumaro ir tarnaičių pokalbio. Galų gale jo kantrybė trūko. Perkūnišku balsu jis užriko ant viso sodo:

– Vienuolis, flirtuojantis su moterimis ir valgantis maistą nuo karaliaus stalo, užsitraukia sau negarbę ir praranda tyrumą. Atveskite jį į protą dvidešimt penkiais rimbo kirčiais per nuogą nugarą!

Po pusvalandžio nuplaktas Vidžaj Kumaras atsipeikėjo gatvėje. Kęsdamas skausmą, įsiutęs jis prisiekė atkeršyti karaliui, iki pamatų sudeginti jo miestą, o jį patį viešai nuplakti. Taigi jis atsisveikino su savo mokytoju, sakydamas:

– Aš perdaug jaunas vienuoliškam gyvenimui, todėl prašau – paleisk mane. Aš turiu būti karaliumi, o tavo globos vėl paprašysiu tik senatvėje. Neužmiršk manęs ir neminėk bloguoju. Geriau palinkėk, kad tavo mokymas kada nors suvešėtų mano širdyje.    

Senasis išminčius supratingai palinksėjo galva ir pasakė:

– Tegu bus, kaip tu nori. Tik prašau, pasilik nakvoti. Džiunglėse dabar pavojinga, nes žvėrys išėjo į medžioklę. Permiegosi, o ryte galėsi vykti į savo karalystę.

Vidžaj Kumaras paklausė mokytojo, pavakarieniavo žirnių sriuba, kurią mokytojas jam virė kiekvieną dieną, ir krito miegoti. O mokytojas, užbaigęs savo kasdienines apeigas, su maldomis kreipėsi į Krišną: „Prašau, duok tam mano nelaimėliui akis, kuriomis jis galėtų pamatyti tikrąjį materialios egzistencijos veidą. Prašau, duok jam jėgų išsaugoti vidinę ramybę tiek laimėje, tiek varge, ir galiausiai išeiti iš neišmanymo tamsos“.

Krišna išklausė šią maldą ir pasiuntė jaunuoliui pamokantį sapną. Ir štai Vidžaj Kumaras mato, kaip jis grįžta namo ir po tėvo mirties tampa karaliumi. Po kurio laiko jis surenka armiją ir užpuola miestą, kuriame jį taip pažemino. Mūšis tačiau pakrypsta nepageidaujama linkme, Vidžaj Kumaro armija sumušama, o jis pats patenka į nelaisvę. Ir štau jau antrą kartą jis bejėgiškai stovi prieš savo priešą. Karalius nužvelgia Vidžaj Kumarą ir nustemba:

– Ar tik nebūsi tas pats puolęs vienuolis, kuriam aš jau kartą išrašiau ant nugaros, kaip jis turi elgtis? Matyt, tu taip ir nesupratai, kad šakalas negali nebaudžiamas vogti karališkus patiekalus. Ką gi, šiandien vakare tu būsi viešai nukirsdintas.

Ir štai Vidžaj Kumarą veda ant ešafoto. Budelis užsimoja sunkiu kardu, ir susirinkusi minia apmiršta, laukdama, kada nusikaltėlio galva atsiskirs nuo kūno. Tada ją pasmeigs ant ieties ir kaip trofėjų nešios miesto gatvėmis.

Paskutinę savo gyvenimo akimirką Vidžaj Kumaras minioje staiga pastebi gerumu spindintį savo mokytojo veidą ir graudžiai sušunka:

– O mokytojau, prašau, atleisk man ir išgelbėk mane!  

Ir jau sekančią akimirką šalia jis išgirsta jo balsą:

– Mano brangus sūnau, nesibaimink šių vaizdų, kuriuos prieš tave varto gyvenimo vėjas. Slaptingasis Vedų mokymas sako, kad materialus gyvenimas – tai tik sapnas. Laimė ir vargas keičiasi kaip žiema ir vasara. Išmintingam šios permainos nesukelia nerimo, jis neleidžia joms save paklaidinti.

Vidžaj Kumaras suprato, kad jo nelemtas dienos nuotykis niekuo nesiskiria nuo to sapno, kurį jis tik ką matė; kad išeitis tik viena – kuo ryžtingiau užsiimti dvasine praktika ir tokiu būdu pereiti į dvasinę būtį.

Kai mūsų protas, intelektas ir ego apvalyti, mes save matome kaip amžinas sielas, Aukščiausio Viešpaties daleles, ir kas tada mums gali grėsti?

Prisimindamas šį pasakojimą, staiga išgirstu garsų vidinį balsą: „Ar tu žinai, ką reikia daryti, norint pabusti iš savo sapno? Reikia išmokti neprisirišti, atsikratyti savo netikro ego“.

Mano žvilgsnis atsiremia į paprastą indišką paveikslą – Krišna šoka ant Žemės rutulio ir groja fleita. Žiūriu į Krišną, ir atrodo, kad Jis šypsosi. Viskas gerai – aš esu čia, norėdamas išmokti neprisirišti.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis