Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

A. V. KUZMENKO

I. I. VETROV (Ačjutananda das)

 

ŽMOGIŠKOJI MISTERIJA


GYVYBĖS IŠTAKOS


 Sielos “gimimas” ir “mirtis”

 Siela niekada negimsta ir nemiršta. Ji neatsirado praeityje, neatsiranda dabar ir neatsiras ateityje. Ji – negimusi, amžina, visad esanti, pirminė. Ji nežūva nužudžius kūną.

Kaip žmogus užsivelka naujus drabužius, nusimetęs sudėvėtus, taip ir siela gauna naujus materialius kūnus, palikusi senus ir nereikalingus.

Sielos nesuskaldo į dalis joks ginklas, nesudegina ugnis, nepermerkia vanduo, neišdžiovina vėjas.

Ji nekintama, visur esanti, amžina, kupina žinojimo ir palaimos“.

Taip apibūdinama siela Bhagavadgytoje – seniausiame žmonijos šventraštyje.

Nuo neatmenamų laikų filosofai kalbėjo, kad turi egzistuoti kažkokia dvasinė ir nekintama dalelė, kuri ir būtų mūsų tikrasis „aš“. Primityvių teorijų kūrėjai tvirtino, kad fizinį kūną valdanti sistema, vadinama galvos smegenimis, apsprendžia ir mūsų „aš“ kaip individualią sąmonę. Ir tas „aš“ egzistuoja tik tol, kol egzistuoja smegenys.

Kiti kalbėjo apie kūne esančią sielą, kuri po mirties niekur nedingsta, o priklausomai nuo savo veiklos šitame vieninteliame žemiškame gyvenime amžiams iškeliauja į rojų ar pragarą. Tačiau žmogaus poelgių nuodėmingumą ar dorybingumą skirtingos religijos ir aiškino skirtingai, priklausomai nuo socialinės politikos, kurios laikydavosi šalių vadovai. Be to, buvo manoma, kad siela yra tik žmonių kūnuose, visas kitas gyvas būtybes Kūrėjas sutvėrė besieles, ir tik tam, kad žmonės galėtų jas eksploatuoti.

Dar kiti teigė, kad sielos, perėjusios labai ilgą įsikūnijimų ciklą, anksčiau ar vėliau susijungia su Dievu ir praranda savo individualybę, panašiai kaip bangos grįžta į vandenyną. Šie filosofai pripažino, kad siela yra visose gyvose būtybėse, ir joms būdinga vienatinė ir nekintama dvasinė prigimtis.

Buvo ir tokių filosofų, kurie galvojo, kad Dievas kažkada sukūrė mus visus ir paleido gyventi, kaip kas išmano; dalį Jis padarė savo tarnais, kuriems davė sugebėjimą niekada, nei jokiomis aplinkybėmis Jo neužmiršti. Tokios sielos vadinamos nitja-sidha (amžinai laisvos). Kitas gyvas būtybes Dievas atskyrė nuo Savęs, sukurdamas joms materialų pasaulį, kuriame jos priverstos įsigyventi į įvairias roles. Tokios sielos niekada negrįžta į dvasinį pasaulį, todėl jos vadinamos nitja-bandha (amžinai sąlygotos). Geriausiu atveju jos gali turėti betarpišką kontaktą su Dievu ir Jam tarnauti, pasilikdamos materialiame pasaulyje. Ir nors tai neapsaugo jų nuo nuopuolio galimybės, joms patinka atsiduoti Viešpačiui ir draugauti su Juo. Pasilikdamos materialiame pasaulyje ir išnaudodamos jo galimybes, jos stengiasi padėti toms sieloms, kurios jau užmiršo savo tikrąją prigimtį. Todėl tokie žmonės niekada nesirenka rūsčių askezių ir atsižadėjimo kelio (nivriti-marga).

Vediniai šventraščiai, kuriuos žmonijai davė Pats Dievas, pristato koncepciją ačintja bheda abheda tatva (vienovė ir skirtingumas tuo pat metu). Jie sako, kad Dievas išskleidė Save į begalinę daugybę energijų (tatvų). Jos skirstomos į višnu-tatvas ir dživa-tatvas.

Višnu-tatvos – tai įvairios Dievo ekspansijos. Jis išreiškia Save begaline daugybe formų įvairiose Vaikunthos (pasaulyje be kančių) planetose. Kartais Jis, norėdamas pradžiuginti Jam atsidavusias sielas, ateina ir į materialų pasaulį, kuriame apreiškia Savo žaidimus. Pavyzdžiui, prieš tris su puse tūkstančių metų Jis atėjo kaip Buda, o dar keli tūkstančiai metų prieš tai apsireiškė kaip Viešpats Krišna. Kai vyko žūtbūtinis karas tarp arijų ir druidų, Jis atėjo kaip Viešpats Ramačandra, kuris suvienijo daug Žemės tautų ir sukūrė vieną iš nuostabiausių civilizacijų, Arijavartą. Ji išsilaikė maždaug 23 tūkstančius metų.

Dživa-tatvos yra įvairių Viešpaties savybių personifikacijos. Kiekvienoje dživoje (gyvoje būtybėje) pilnai pasireiškia viena kokia nors Dievo savybė. Tokiu būdu, bendraudamas su Savo dvasiniais palydovais, Viešpats stengiasi geriau pažinti Pats Save. O mes nuolatos trokštame vis labiau įsisavinti įvairias dieviškas savybes, bendraudami tiek su Pačiu Viešpačiu, tiek su kitomis sielomis. Ir toks procesas yra begalinis, nesgi neįmanoma nustatyti Dievo sugebėjimų ribas, kurie begaliniais aspektais pasireiškia Jame Pačiame, o taip pat vienose ar kitose sielose.

Dživa-tatvos yra ir tuo pat metu nėra Dievo dalelės. Kaip asmenybės jos visada su Juo susiję, tačiau tuo pačiu visada nuo Jo atsietos. Nebuvo tokio laikmečio, kai sielos atsirado, ir niekada neateis laikas joms išnykti. Kiekviena gyva būtybė yra sat-čit-ananda. Sat reiškia amžinybę, tai yra negalėjimą nutraukti savo egzistenciją ar sunaikinti savo individualumą bet kokiomis aplinkybėmis. Čit reiškia žinojimą. Dievo sąmonė prasismelkia visur. Mes galime su Juo bendrauti bet kokioje materialaus ar dvasinio pasaulio vietoje ir gauti reikalingą informaciją. Tam netgi nebūtina asmeniškai kreiptis į Dievą, informaciją galima gauti visatos matricose, ir tai reiškia, kad siela jau turi tą čit – nuolatinį leidimą pažinti pasaulį, jo dėsnius. Ir pagaliau kiekvienoje gyvoje būtybėje yra ananda – sugebėjimas mylėti. Meilė yra dvasinė energija, persmelkianti visas visatas. Būtent jos pagalba Dievas bendrauja su kiekviena siela. Jis siunčia mums šitą energiją, ir jeigu mes sugebame ją priimti, patiriame nepaprastą palaimą. O paskui grąžiname ją Viešpačiui ar dovanojame kitoms gyvoms būtybėms. Ir tada mūsų palaima padidėja šimtus kartų. Tai ir yra ananda.  

 Kaip siela atsiduria materialiame pasaulyje

 Kai išminčius Kapila savo garsiojoje sankhjos filosofijoje apsakė unikalią sielos prigimtį, jis nurodė, kad Dievas sukūrė gyvas būtybes, norėdamas geriau pažinti Save. Mes visi turime begalinį savybių spektrą, ir tuo pat metu įasmeniname kažkokią vieną Dievo savybę. Dvasiniame pasaulyje, begaliniame savo dydžiu ir išraiškomis, kiekviena gyva būtybė turi tam tikrus santykius su Dievu ir kitomis sielomis. Šie santykiai vadinami rasa, ir jie niekada nesikeičia, nes atspindi mūsų amžinąją prigimtį. Viešpats, norėdamas geriau Save pažinti, bendrauja su Savo palydovais ir nuolatos organizuoja įvairius žaidimus (lilas). Sielos, juose dalyvaudamos, patiria didžiulį pasitenkinimą, tačiau kai kurioms to neužtenka, ir jos užsimano patirti, ką jaučia Pats Dievas, kontroliuodamas visą kūriniją ir kurdamas jos įvairovę. O dar sukyla nesveikas smalsumas sužinoti, kas atsitiktų, jeigu jos būtų mirtingos, kupinos neišmanymo, be to, prarastų meilę ir laisvę (mes dažnai kažką pradedame vertinti tik tada, kai tą „kažką“ prarandame). Kadangi tokios situacijos dvasiniame pasaulyje neįmanomos, gyva būtybė nusprendžia leistis į „nuostabią“ kelionę ir apsilankyti materialiame pasaulyje.

Dabartiniais laikais daug žmonių, kurie niekada nekariavo, neskraidė lėktuvais ir nesileido į jūrų gelmes, naudojasi kompiuteriu, kad galėtų pasinerti į iliuzinį pasaulį ir išgyventi niekada nepatirtus pojūčius. Kautynės su monstrais, kosminės kelionės... Ir kuo labiau atitolstama nuo realybės, tuo didesnis efektas patiriamas šiuose žaidimuose.

Kažkas panašaus vyksta su sielomis, kai jos patenka į materialų pasaulį. Susilietusios su materija, jos tarytum užsideda virtualios realybės šalmą, sukuriantį visišką tikrovės iliuziją, ir su visa galva pasineria į šį žaidimą. Tokio šalmo rolę atlieka ahankara, netikras ego, dar vadinamas priežastiniu kūnu. Užmiršusi savo dieviškąją prigimtį, savo amžiną ir nesunaikinamą „aš“, siela įsisiaučia į ahankarą ir ima klaidžioti begaliniais materialaus pasaulio koridoriais. Netikras ego mus lydės tiek laiko, kiek mes norėsim, o tai, skaičiuojant žemišku laiku, gali trukti milijardus ir trilijonus metų. Ir būtent netikras ego mums leidžia būti tuo, ko nėra realybėje.

Didžioji visatos evoliucijos spiralė

Materialiame pasaulyje mes patenkame į savotišką piramidę, susidedančią iš trisdešimt trijų visatos sluoksnių, ir visuose gyvena daugybė gyvybės formų. Piramidė sudaryta pagal principą – kuo žemesnis gyvų būtybių sąmonės lygis, tuo daugiau yra jų gyvybės formų. Vedos nurodo aštuonis milijonus keturis šimtus tūkstančių sąmonės lygių, kurie pasireiškia pačiuose įvairiausiuose visatos kampeliuose. Sankhjos filosofijoje tai vadinama didžiąja gyvų būtybių sąmonės evoliucijos spirale. Kiekviena siela joje turi savo nišą. 400 tūkstančių spiralės vijų, arba sąmonės lygių, priklauso pusdieviams ir žmonijai, o 8 milijonai – kitoms gyvybės rūšims. Tik nedidelę dalį visatos sluoksnių užima biologinės gyvybės formos, o kituose gyvos būtybės pasireiškia subtilesnėmis materialios energijos formomis. Skirtingai nuo dabartinės biologijos, kuri gyvybę įvardina kaip tam tikrą baltyminių kūnų egzistavimo būdą, ajurvedinė sistema gyvybę apibrėžia kaip sielos egzistavimo formą. Siela, priklausomai nuo sąmonės lygio, užsiima tam tikrą nišą aukštesniuose ar žemesniuose visatos sluoksniuose, įsikūnydama įvairiuose kūnuose.

Gyvos būtybės, turinčios vienodą sąmonės lygį, gali turėti skirtingus kūnus ir formas, priklausomai nuo planetos ir gyvenamos aplinkos. Sielą gaubiantys kūnai – tai įvairiausios grubių ir subtilių materijos elementų kombinacijos.

Laikas materialiame pasaulyje

Kai mes atsiduriame materialiame pasaulyje, laikas, kaip vėduoklė, išsiskleidžia į praeitį ir ateitį. Visi mūsų veiksmai tuoj pat atsiduria praeityje, net jeigu tai būtų tūkstantinės sekundės dalys; o visa, ką mes sugalvojame, kuria arba keičia mūsų ateitį. Dabartis čia neegzistuoja. Materialiame pasaulyje mūsų praeitis visada įtakoja mūsų ateitį, taigi, norint ją pakeisti, reikia kažką ištaisyti savo praeityje. Bet kiek laiko mes beužtruktume materialiame pasaulyje, grįžę atgal, į dvasinį pasaulį, mes atsiduriame ten pat, iš kur pradėjome savo kelionę.

Laiko žaidimus pailiustruoja viena iš sakmių senovės Puranose.

...Karalius Lavana daug matė savo gyvenime, ir paskutiniu metu jam dažnai būdavo nuobodu. Kaip ir Saliamonas, jis galvojo, kad viskas šiame pasaulyje yra tuštybių tuštybė.

Kartą į rūmus atkako senas keleivis ir paprašė leisti jį pakalbėti su karaliumi.

– Ką tu moki? – paklausė karalius. – Aš norėčiau išvysti ką nors nepaprasto.

– Aš parodysiu tau tai, – atsakė keleivis, – apie ką niekas net nesvajojo.

– Ką gi, jeigu tai tiesa, tu būsi dosniai apdovanotas. Na, ką tu turi?

Keleivis pažvelgė į karalių plačiai atvertomis akimis, ir staiga aplinkui viskas pasikeitė. Išnyko ministrai, salė ir netgi sostas, ant kurio jis sėdėjo. Lavana atsidūrė bekraščiame lauke, kuriame ganėsi nuostabus žirgas.

Karalius atsargiai prie jo prisiartino, sugriebė už karčių ir užšoko ant nugaros. Žirgas visu greičiu pasileido šuoliuoti per kažkokius brūzgynus, kol galų gale numetė savo raitelį ant žemės. Skaudžiai susitrenkęs, karalius prarado sąmonę, o kai atsipeikėjo, pamatė, kad dabar jį supa neįžengiamos džiunglės. Nežinodamas, kaip iš jų išeiti, karalius daug dienų ėjo akiplotu, o naktimis įsikardavo į aukštą medį.

Jis jau buvo visiškoje neviltyje, kai netikėtai sutiko jauną ir labai negražią moterį. Rankose ji laikė gardžiai kvepiančią pintinę.

– Kas tu? – paklausė Lavana.

– Aš gyvenu čia su savo tėvu medkirčiu, ir dabar nešu jam pietus.

– O aš esu karalius ir labai noriu valgyti. Pamaitink mane, ir kai tik grįšiu į savo karalystę, aš būtinai ir dosniai tau atsilyginsiu.

– Tu galbūt ir karalius, – atsakė moteris, – užtat aš – ne karalienė, o priklausau pačiai žemiausiai kastai. Mano tėvas – čandalas. Mums draudžiama dalintis kuo nors su tokiais, kaip tu.

Karalius atsiklaupė prieš ją ir ėmė melsti pasigailėjimo. Pagalvojusi moteris tarė:

– Gerai, bet elkis, kaip aš pasakysiu. Norėdamas užimti tą pačią padėtį, kaip ir aš, tu turi mane vesti. Tada aš tave pamaitinsiu.

Karaliui nebuvo kur dingti, todėl jis vedė tą moterį ir liko gyventi miške. Jie sugyveno keturis sūnus, o kai pasimirė žmonos tėvas, jis tapo šeimos galva ir tikru džiunglių gyventoju: medžiojo, kirto medžius... Kūnui pridengti naudojo medžių žievę ir gyvūnų kailius... Galiausiai jis visai pamiršo savo praeitį.

Staiga tą vietovę ištiko baisi sausra, ir visa šeima patraukė ieškoti tinkamesnės vietos. Kelionėje trys vyresni sūnūs vienas po kito patraukė savais keliais, liko žmona ir jaunėlis. Matydamas, kad jie beveik miršta iš bado, Lavana nusprendė pasiaukoti.

– Matai tą uolą tolumoje? – paklausė jis žmonos. – Aš pastebėjau, kad už jos slepiasi kažkoks gyvūnas. Palaukit čia abudu, o aš pamėginsiu jį sumedžioti. Kai pamatysit prie uolos dūmus, žinokit, kad medžioklė man pasisekė, ir aš ant laužo ruošiu jums valgį. Tik neikit artyn, kol laužas neužges.

Nuėjęs už uolos, Lavana užkūrė laužą ir jam gerai įsidegus, šoko į ugnį...

Staiga jis pasijuto vėl besėdintis savo soste! Aplinkui įprastai būriavosi ministrai ir patarėjai. Atsipeikėjęs karalius pasiteiravo, ar jie niekur nebuvo pasitraukę nuo jo, ir kiek laiko jis buvo atsijungęs. Minutę, gal dvi, atsakė ministrai.

– Negali būti! – sušuko karalius. – Juk aš toje būklėje pragyvenau ištisą gyvenimą! Beje, o kur tas keliauninkas?

Visi ėmė dairytis, tačiau keistojo keleivio jau nebebuvo...

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis