Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Nėra didesnės kančios, kaip prisirišimai,

ir nėra didesnės laimės, kaip būti neprisirišusiam.

(Čanakja Panditas)

 

Nežiūrint to, kad miegojau neilgai, jaučiuosi žvalus ir pilnas energijos. Be to, patyriau naujas realizacijas. Kartoju mantrą prie  savo žygio altoriaus, kuriame puikuojasi mažytės Radhos ir Krišnos šlepetės, taip pat skiautelė Čaitanjos Mahaprabhu drabužio. Už durų girdisi gaivinantis Gangos šniokštimas.

Septintą valandą einu prie Prajago; ten jau visi maudosi. Šiandien palanki diena maudynėms – kažkokia šventė ir geras žvaigždžių išsidėstymas. Tiesa, nuomonių šiuo klausimų tiek, kad pagrindinės priežasties aš jau ir neatsimenu, kai įlendu į vandenį (šį kartą labai atsargiai).

Šildomas tekančios saulės spindulių, aš girdžiu pažįstamų vedinių mantrų garsus – jas visu balsu kartoja kažkoks brahmanas. Greitai užsidedu dhotį ir lipu ant uolos viršaus, kur stovi tas brahmanas ir gieda: krišnaja vasudevaja devaki-nandanaja ča. Aš džiaugsmingai pritariu: nanda-gopa-kaumaraja govindaja namo namaha. Jis nustebęs žiūri į mane – baltasis maldininkas žino vedines mantras? “Kas jį išmokino sanskrito?“ – klausia jis Atmanandos.

Pasirodo, šis brahmanas – labai dvasinga asmenybė. Mes džiugiai priimame jo kvietimą užeiti pas jį į svečius ir paklausyti jo giedamų mantrų. Bet tai truputį vėliau, o dabar jis rodo mums tą Gangos kranto vietą, kuri mane sudomino dar vakar. Tai plotas, išklotas baltais akmenimis, kuris sukelia įspūdį kažko, ko jau nebegalima atitaisyti. „Ten buvo sudeginti mano protėviai“, – sako brahmanas ir su plačia šypsena priduria:  „Aš taip pat senas. Greitai ir mano kūną neš į tą vietą“. Kaip puiku susitikti žmones, kuriems gyvenimas – viena didelė kelionė šventomis vietomis, visada menant dvasinį tikslą.

Papusryčiavę pakabinamu tiltu pereiname į kitą Gangos krantą ir toliau einame siauru džiunglių taku. Pasirodo gražus berniukas-indusas su dhočiu, tradiciniu indišku drabužiu. Jis pasisveikina ir veda mus toliau. Kartais jis stabteli ir skina kažkokius lapelius, paskui duoda juos mums ragauti. Lapeliai turi labai aštrų skonį. Himalajų žolės garsios savo gydomosiomis savybėmis. Palypėję į kalną, pagaliau prieiname mūsų brahmano būstą. Mus džiaugsmingai pasitinka šeimininkas ir vaišina vaisiais. Po to jis ir du jo sūnūs pradeda sanskritu deklamuoti mantras.  

 

barhapidam nata-vapuh karnajoh karnikaram

bibhrad vasah kanaka-kapišam vaidžajantim ča malam

randhran venor adhara-sudhajapurajan gopa-vrindair

vrindaranjam sva-pada-ramanam pravišad gita-kirtih

 

„Su povo plunksna plaukuose, už ausų užsikišęs mėlynas gėles, geltonais rūbais, švytinčiais kaip auksas, ir su vaidžajanti girlianda ant kaklo,  Šry Krišna, nepakartojamas šokėjas, įeina į Vrindavano mišką, padabindamas žemę Savo lotosinių pėdų įspaudais. Savo fleitos skylutes Jis užpildo nektaru, sruvančiu iš Jo lūpų, o piemenėliai Jį šlovina giesmėmis“.

Nepabaigiamas eilių srautas liejasi iš šių laimingų Himalajų gyventojų lūpų. Jie linguoja, pagauti senųjų mantrų ritmo, o veidai švyti įkvėpimu. Kartas nuo karto jie nutyla, pakelia rankas ir labai profesionaliai padeklamuoja sekantį tekstą. Mes sužavėti klausomės. Daugelio tekstų mes nesuprantame, tačiau tai neturi reikšmės. Mano dvasinis mokytojas kartą pasakė, kad jeigu mes norime pajusti sanskrito tekstų poveikį, visai nebūtina juos suprasti. Nebūdami meteorologais, mes vistik suprantame, ką sako perkūnijos grūmėjimas. Taip ir giluminė, užslėpta sanskrito prasmė pasiekia mūsų sąmonę, nežiūrint to, kad nesuprantame šios kalbos.

Kol aš klausausi, man rodosi tolimos praeities paveikslai: vienuoliai brahmanai kalnų viršūnėse, giedantys mantras, ir vienintelis jų klausytojas – Pats Krišna; šimtai brahmanų prie aukavietės ant Gangos kranto, giedantys vedinius himnus. Kai kurie iš jų mantras ištardavo taip teisingai, kad jos galėjo įtakoti supantį pasaulį ir gydyti žmones, naikinti priešus, o gyvūnai, aukojami altoriuje, jų dėka gaudavo naujus kūnus.

Bet štai mano mintys grįžta į Rudraprajagą, kur mes jau visą valandą klausomės brahmanų giedojimo. Staiga jie nutyla, ir vyriausias sūnus išverčia tėvo žodžius, kad jis nori sugiedoti specialias mantras, kurios laiduos mums sėkmę kelyje į Badrinathą. Apie tokį palaiminimą aš ir pagalvoti negalėjau. Kiek vėliau Atmananda mums praneša, kad brahmanas nusprendė eiti kartu su mumis. Badrinathe jis daug ką pažįsta, todėl mums pasisekė – turėti tokį pakeleivį.

Badrinathą turime pasiekti iki saulės laidos, todėl važiuojame visu greičiu. Kelyje mus retkarčiais pasiekia gandai, kad pravažiavimas jau du mėnesiai užverstas žemių nuošliauža.

Mūsų vairuotojui pagaliau pasiseka išsiaiškinti realią padėtį: darbininkai išsprogdino tą griūtį, ir greitai kelias bus laisvas.

Kol džipas kyla stačiu šlaitu, prie mūsų netikėtai prisijungia erelis ir ilgai mus lydi, mosuodamas savo karališkais sparnais. Aš tai vertinu kaip palankų ženklą. Gal tai užburtas jogas, kaip tie du garsieji ereliai iš Pietų Indijos: jau ne vieną šimtą metų jie kiekvieną dieną be dešimties dvyliktą pasirodo iš šiaurės pusės, nusileidžia šalia šventyklos ir ima maistą iš šventikų rankų. Pasisotinę jie valosi snapus į uolą (kurioje per tiek metų nuo to valymo susidarė gilus įdubimas), o po to skrenda toliau pietų kryptimi.

Pasinėręs į mintis apie erelį, aš staiga pagalvoju, kad man patinka galvoti ir klausytis apie stebuklus. Stebuklais aš maitinausi nuo pat vaikystės. Žinoma, yra žmonės, kuriuos purto, vien tik išgirdus žodį „stebuklas“. Atrodo, kad tas žodis išmuša kažkokią jų gyvenimo atramą. Kas liečia mane, tai aš pasiruošęs netekti bet kokios atramos, jeigu tai padės man pasiekti Dievo karalystę. Kelyje į šią karalystę mūsų laukia nemažai stebuklų – pradžioje vos pastebimi, bet artėjant prie tikslo, jie darosi vis labiau pastebimi.

Aš čia nekalbu apie stebuklus, susijusius su gydymu rankomis ar burtininkavimu – mane jie paprasčiausiai nedomina. Mano siela trokšta tokių stebuklų, kai dangiškosios galios negyvą materiją paverčia sąmoninga ir kai nustoja veikę gamtos dėsniai. Tik tokiame lygyje prasideda kelias į didžiausią stebuklą – dieviškos meilės stebuklą, meilės, kurios lašelio užtenka išvesti iš proto visą visatą. Užmiršęs viską pasaulyje, aš stebiu erelį, kuris tuo metu gerkliniu riksmu atsisveikina su mumis. Kas tai – mano minčių patvirtinimas?

Mes važiuojame vaizdingomis kalnų vietovėmis ir plačiais upių slėniais; retkarčiais sumirga kokio nors ežero paviršius. Čia auga palmės, ir nejučiomis pradedi galvoti, kad esi žemumoje. Tik toks įspūdis greitai dingsta, kai pamatai kalnų nuogriuvas ir upokšnius, tekančius gatvėmis. Kartą toks srautas buvo net iki metro gylio. Mūsų kelionė virsta patraukliu nuotykiu, ypatingai ten, kur visas kelias – vienos duobės, o visai šalia jo – bedugnė. Jos dugne kartais galima pamatyti kokios nors mašinos griaučius, o kelio ženklai perspėja apie pavojų:

„Gyvenimas ir taip trumpas, kam jį dar labiau trumpinti?“

„Būk budrus, jeigu nenori įvirsti į upę!“

„Gyvenk pats ir kitiems netrukdyk!“

„Tai ne ralis, ne lenktynės – kalnų slėniu važiuok patyliukais“.

O štai ženklas vedusiems:

„Jeigu tu ją myli (moters fotografija), vairuok mašiną atsargiau“.

Mums pasisekė – gyvi ir nenukentėję atvykstame į Jošimathą. Jis yra 1845 metrų aukštyje. Čia aukščiausią dvasinę pakopą, samadhi, pasiekė garsusis Šankara, suvokęs vios kūrinijos vienovę. Netgi dabar galima aplankyti urvą po didžiuliu stebuklingu medžiu, išpildančiu norus. Čia Šankara parašė komentarus „Vedanta-sutrai“, svarbiausiam vedinės literatūros veikalui. Šis komentaras to meto žmones (kurie daugumoje buvo budistinių pažiūrų ir nepripažino Vedų) vėl atvedė prie Vedų. Jošimathe jis įkūrė pirmą iš keturių savo vienuolynų ir pastatė šventyklą Šry Nrisimhadevai, Dievybei, kurią jis garbino.

Kelias kol kas nepravažiuojamas, ir mums prisieina laukti. Atsargoje turime visą valandą. Nuvykti į Badrinathą galima tik viena kryptimi, ir tai reiškia, kad jeigu iš Badrinatho sausakimšuose autobusuose leidžiasi maldininkai, tai tie, kuriems reikia į Badrinathą, turi laukti; arba atvirkščiai – jei kelias užimtas vykstančiais į Badrinathą, tai laukti turi norintys iš jo išvažiuoti. Mes jaudinamės, ar aplamai ten pateksime.

Turimą valandą mes išnaudojame, aplankydami Šry Nrisimhadevos šventyklą. Tai nepaprasta šventykla. Pirmiausia reikia tam tikroje vietoje nusiplauti pėdas; vanduo čia patenka iš vietinio upokšnio. Virš jos iškilusi auksinė Šry Ramos skulptūra. Paskui pro nedidelius vartus, kuriuose kybo varpas, praeiname į nedidelį vidinį kiemą, o jau iš ten – į Nrisimhadevos šventyklą. Altorius uždengtas raudonu audeklu, bet pasirodo griežto veido moteris – tikriausiai šventiko žmona – ir entuziastingai sušukusi: „Šry Nrisimhadeva ki džaja!“, atitraukia uždangą. Už lampadų šviesoje mirgančių tibetietiškų statulų mes sunkiai įžiūrime švytintį centre stovinčio Šry Nrisimhadevos veidą.

Šry Nrisimhadeva gina tuos, kurie eina dvasiniu keliu, ir Krišnos bhaktos visada išreiškia Jam pagarbą. Dvasiniame kelyje yra tam tikros kliūtys – tai mūsų ydos: geismas, godumas, pyktis, pavydas, iliuzija, beprotybė.

Šry Nrisimhadeva – vienas iš Krišnos įsikūnijimų. Jis apsireiškia, norėdamas apginti Savo bhaktas tiek nuo vidinių, tiek nuo išorinių priešų. Pirmą kartą Jis pasirodė, gindamas Maharadžą Prahladą nuo neišvengiamos mirties.

Prahlada buvo demoniško valdovo Hiranjakašipu sūnus. Mokykloje jis, kaip būsimas karalius, turėjo mokytis ir politikos gudrybių, kurių viena aiškino, kaip atskirti, kur priešas, o kur draugas. Tačiau Prahlada tėvui pasakė, kad nėra jokių priešų, išskyrus vieną – nesuvaldomą mūsų pačių protą.

Hiranjakašipu nustebo ir supyko, išgirdęs tokias sūnaus kalbas. Jis ėmėsi visų priemonių, norėdamas nukreipti sūnų į tikro materializmo kelią, tačiau visos jo pastangos sužlugdavo. Pagaliau jam visa tai įgrįso, ir vieną kartą jis baisiu balsu užriko ant sūnaus:

– Iš kur pas tave tiek jėgų priešintis man?!

– Aš jų semiuosi iš ten pat, kur ir tu, – ramiai atsakė Prahlada. – Iš Krišnos.    

Demonas vos galo negavo iš pykčio.

– Kad aš daugiau negirdėčiau apie tavo Dievą! Nėra jokio Dievo, girdi? Tai tik svaičiojimai tokių pat religinių ištižėlių, kaip ir tu.

Visai neišsigandęs grėsmingo tėvo balso, Prahlada atsakė:

– Tu klysti, tėti. Jis – visur.

– Na, žinai... Gal, sakysi, Jis yra ir šitoje kolonoje?

Kai Prahlada pažvelgė į tėvo nurodytą koloną, jos viduje jis pamatė stovintį Krišną ir džiaugsmingai sušuko:

– Taip, tėti, Dievas ir ten! Argi nematai?

Hiranjakašipu, žinoma, nematė, nes Krišną pamatyti galima tik meilės akimis.

– Tu neklausai manęs, todėl aš nukirsiu tau galvą. Štai tada pažiūrėsim, kaip tave gelbės tavo Dievas.

Kai tik Hiranjakašipu ištarė šiuos žodžius, pasigirdo kurtinantis riaumojimas – atrodė, kad nuo jo sugrius visata. Tą pačią akimirką iš kolonos išėjo Krišna Nrisimhadevos, Savo pykčio įsikūnijimo, pavidale.

Štai kaip šią sceną pavaizduoja „Šrymadbhagavatam“ (7.8.19 – 22):

Hiranjakašipu atidžiai nužvelgė prieš jį stovintį Nrisimhadevą, mėgindamas suprasti, kas gi čia toks. Viešpats šiame pavidale buvo ypač baisus. Jo pykčiu liepsnojančios akys buvo lydyto aukso spalvos; didžiulis ir siaubingas veidas atrodė dar didesnis nuo jį gaubiančių spinduliuojančių karčių; iššiepti dantys kėlė mirtiną baimę, o liežuvis, tarytum aštrus kalavijas kario rankoje, be perstojo malėsi burnoje. Jo šnervės ir pražioti nasrai priminė kalnų urvus, o kūnas lietė dangaus skliautą. Jis turėjo trumpą ir storą kaklą, plačią krūtinę ir siaurą liemenį, o visą kūną dengė sidabraspalviai, kaip mėnulio šviesa, plaukeliai. Jo rankos, primenančios armiją narsių karių, tiesėsi į visas puses, ir Savo ginklais – disku, vėzdu, kriaukle, lotosu ir kitais – jis naikino visus demonus.

Štai tokiame pavidale Šry Nrisimha apsireiškė nenugalimam demonui, sugriebė jį už krūtinės ir užmušė, panašiai, kaip erelis gyvatę.

Žinoma daug atvejų, kai bhaktos, atsidūrę pavojingoje situacijoje, šaukėsi Viešpaties su Nrisimhos mantra, ir Jis padėdavo. Pavyzdžiui, mano dvasinis mokytojas pasakojo apie savo tėvą, kuris, keliaudamas į Badrinathą, aukštai kalnuose susitiko plėšikus. Indijoje gali užmušti ir už skatikus. Šrylos Prabhupados tėvas jiems pasakė: „Palaukite, kol aš pasimelsiu, o paskui darykite, ką norite“. Plėšikai (tai ne mūsų vakarietiški žudikai) sutiko ir ėmė kantriai laukti. Šrylos Prabhupados tėvas sukartojo mantrą, skirtą Nrisimhadevai, ir staiga visi išgirdo liūto riaumojimą. Tuoj pat iš neįžengiamų krūmų iššoko nežemiško grožio liūtas, perkando gerklę banditų vadeivai, o kiti išsibėgiojo kas sau. Po to jis švelniai pažiūrėjo į Prabhupados tėvą ir dingo taip pat greitai ir netikėtai, kaip ir atsirado.

Šry Nrisimhadeva, nors ir negailestingas tiems, kurie persekioja Jo globotinius, labai geras patiems bhaktoms – kaip liūtė, su meile besirūpinanti savo mažyliais ir ryžtingai puolanti agresorius.

Mes ilgai giedame maldas, skirtas Nrisimhai, ir aiškiai jaučiame Jį esant kažkur šalimais.

         namas te narasimhaja
        prahladahlada-dajine
         hiranjakašipor vakšah-
      šila-tanka-nakhalaje

 

„Aš lenkiuosi Viešpačiui Nrisimhai, kuris suteikia daug džiaugsmo Maharadžai Prahladai, ir kuris aštriais kaip peiliai nagais perrėžė demono Hiranjakašipu krūtinę“.

           ito nrisimhah parato nrisimho
         jato jato jami tato nrisimhah
        bahir nrisimho hridaje nrisimho
       nrisimham adim šaranam prapadje

 

„Kur bebūtum – visur atrasi Viešpatį Nrisimhą. Jis ir širdyje, ir už kūno ribų. Aš atsiduodu Viešpačiui Nrisimhai, kuris yra visos kūrinijos ištakos ir didžiausias visų prieglobstis“.

 

tava kara-kamala-vare nakham adbhuta-šringam
dalita-hiranjakašipu-tanu-bringam
kešava dhrita-narahari-rupa džaja džagadiša hare

 

„O Kešava! O visatos valdove! O Viešpatie Hari, Tu apsireiškei žmogaus kūne su liūto galva! Šlovė Tau! Kaip žmogus, kuris lengvai sutraiško pirštais vapsvą, Tu taip pat lengvai savo nuostabiais, aštriais kaip peiliai nagais suplėšei į gabalus demono Hiranjakašipu kūną“.

 

om namo bhagavate narasimhaja

nams tedžas-tedžase avir-avirbhava

vadžra-nakha vadžra-damštra karmašajan

randhaja randhaja tamo grasa grasa om svaha

abhajam abhajam atmani bhujištha om kšraum

 

„Pagarbiai lenkiuosi Nrisimhadevai, visos galybės šaltiniui. O mano Viešpatie, tavo nagai bei liežuvis panašūs į žaibą, ir aš prašau – įveik mūsų demonišką potraukį karminei veiklai materialiame pasaulyje. Prašau, įženk į mūsų širdis ir sunaikink joje glūdintį neišmanymą, kad Tavo malonės dėka taptume bebaimiais kovoje už būvį materialiame pasaulyje“.

Yra sena pranašystė, sakanti, kad Nrisimhadevos rankos kiekvieną dieną darysis vis plonesnės. Kai Kali-juga (epocha, kurioje dabar gyvename, vaidų ir veidmainystės amžius) galutinai įsigalės visame pasaulyje, šios rankos nuluš, ir tuo momentu nugrius dvi viršukalnės, kurių papėdėje driekiasi slėnis, visam laikui užtverdamos kelią į Badrinathą, o Alakananda išeis iš krantų ir palaidos jį po savo vandenimis. Garbinimo apeigos bus atliekamos šalia esančiame slėnyje. Konkreti vieta jau žinoma, ir ten jau dabar yra nedidelė šventykla. Dievo skulptūrą į ją perneš prieš pat katastrofą – iš dabartinio Badrio į ateities Badrį.

Kol aš stoviu prieš altorių, melsdamas mane saugoti, ramybės neduoda viena mintis. Nors nematau puošniai aprengtos Dievybės rankų, tačiau galvoju, ar aš aplamai grįšiu į Vakarus iš Badrinatho? Gal tik prieš kelias valandas kelias atgal dar buvo atkirstas. O prieš du mėnesius, kai griūtis užvertė visą kelią, niekas netikėjo, kad kada nors ateityje bus galima pasiekti Badrinathą. Ir vistik tiek daug žmonių norėjo ten pakliūti...

Klausinėjame mūsų brahmaną iš Rudraprajago. Mes vadiname jį panditu, šventraščių žinovu, nes visą laiką, kai nemiega, jis kartoja sanskrito mantras. Pandito nuomonė tokia: nerimauti nėra ko, Šry Nrisimhadeva mus saugos.

Jis veda mus į senovinę Vasudevos šventyklą, kuri visai čia pat. Joje nuo neatmenamų laikų garbinama Vasudevos, visa persmelkiančio Krišnos, Dievybė. Šiame pavidale Krišna glūdi kiekviename visatos atome. Viskas laikosi ant Jo, tarytum perlai, suverti ant siūlo. Vienuoliams, atsižadėjusiems pasaulietinio gyvenimo, rekomenduojama nuolatos galvoti apie Viešpatį Vasudevą. Tai padeda išsivaduoti iš baimės. Kaip gerai, kad mes galėjome išvysti Jo pavidalą prieš apsilankymą Badrinathe.

Šalia dar viena, seniausia pasaulyje Durgos šventykla. Maldininkai į jos sieną įtrina aliejų, o paskui juo tepasi savo kūnus. Manoma, kad tokiu būdu galima išsigydyti bet kokias ligas. Aš taip pat trinuosi aliejų į krūtinę, tarytum Zigfridas iš vokiečių sakmės, kuris, norėdamas tapti nenugalimu, trindavo savo kūną drakono krauju.

Mūsų eitynes po šventyklas nutraukia mašinų sirenų kauksmas. Kolona pradeda važiuoti, o mūsų mašina trukdo visam eismui. Kiek įkabindami bėgame prie džipo, o čia dar kažkoks įkyrus elgeta tiesia į mus savo trijų centimetrų ilgio nagus, kaip mažus jataganus, kuriais jis žada pasinaudoti, jeigu mes jam neduosime pinigų.

Viskas, dabar tik pirmyn, į vieną iš švenčiausių vietų visatoje! Tačiau pirmiausia mums reikia patekti į plokščiakalnį, kur pavojingai arti kelio šniokščia Alakananda Ganga. Atmananda rodo aplink išsimėčiusias uolas, didumo sulig namu – jos atsirado po sprogimo, pravaliusio kelią į Badrinathą. Juokdamasis jis pasakoja:

– Pernai nuošliaužos mus čia privertė laukti dvi savaites. Krišna nors ir sako, kad „iš visų nejudančių objektų Aš – Himalajai“, tačiau jie, žiūrėk, kartais ima ir pasislenka. Himalajai dirba, ir nuo jų griūtimis liejasi prakaitas.

Pirmas kelyje pasitaikęs tiltas jau neatitinka savo pavadinimo, krentantys akmenys pavertė jį kažkokiomis griuvenomis. Prieš tiltą – užrašas: „Važiuoti tik po vieną“.

Vietovė čia graži ir neliesta žmogaus. Debesis viršuje ir šalia mūsų prasklaido vėjo gūsiai, paskui jie vėl susilieja. Pradeda krapnoti lietus, daugiau panašus į drėgną debesį, kuris gaubia viską aplinkui.

Mes trumpam sustojame, ir prie mūsų privažiuoja taksi, kuriame sėdi du europiečiai. Priėjęs paklausiu:

– Iš kur jūs?

Jie nuleidžia stiklus: varginančios kelionės iškankinti veidai, vėmalų kvapas.

– Iš Prancūzijos. Parlez-vous francais?

– Ne. Hare Krišna. Laimingos kelionės!

Važiuojame toliau. Esame daugiau kaip dviejų kilometrų aukštyje virš jūros lygio, ir kertame įvairias klimatines juostas. Paskutinius kelis kilometrus mus supantis kraštovaizdis savo asketiškumu primena Mėnulio paviršių.

Nežiūrint to, kad kelias čia gana siauras, mus kartais aplenkia sunkvežimiai su maldininkais. Kai jie, džiaugsmingai signalizuodami, važiuoja pro mus, aš matau keleivius, gulinčius ant senų čiužinių ir šiaudinių maišų, besiilsinčius sunkaus pakilimo metu. Dar prieš dvidešimt metų čia buvo galima praeiti tik pėsčiomis, tačiau prieš kurį laiką armija šį kelią praplatino, kad galėtų pravažiuoti karinis transportas. Šventos vietos šiaurės Himalajuose ribojasi su Tibetu, todėl buvo tam tikras pavojus, kad vieną gražią dieną Kinija pradės karo veiksmus ir su Indijos šventyklomis pasielgs taip pat, kaip pasielgė su budistinėmis Tibete. Taigi buvo nuspręsta šiose vietose laikyti keletą armijos dalinių.

Šios priemonės mūsų kelionę padarė įmanoma, nes pėsčiomis mes niekada nebūtume pasiekę Badrinatho. Tiesa, čia vis tiek pasitaiko pėsčiomis keliaujančių piligrimų. Dažniausiai tai pasaulio atsižadėję sanjasiai, einantys į Badrinathą. Visa jų našta – mažas krepšelis su šventraščiais ir drabužių pakaita. Savo likimą jie visiškai patikėjo Badrinathui.

Iki mūsų tikslo – keturi kilometrai. Įtampa didėja, ir aš pasiūlau likusį kelią eiti pėsčiomis. Kažkaip nekilnu į šventą vietą įvažiuoti su džipu, ypač po to, kai susitikome tą sanjasį. Bharata ir daktaras Aurelijus prisijungia prie manęs. Pradžioje reikia įprasti prie retesnio oro. Perbrendame upokšnį, tekantį skęrsai kelią, ir pagaliau pamatome kaimo vartus su užrašu: „Teatsiliepia Viešpats Badrinatha į visas jūsų maldas!“ Išsitraukiu karatalus ir pradedu giedoti. Kai einame per kaimą, mus smalsiai stebi vietiniai gyventojai. Daugiausiai tai šerpai, kalnų gentis su ryškiai išreikštais mongoloidiniais veidų bruožais.

 Paskui mes einame pro prekeivius, siūlančius garbinimo atributiką, nusileidžiame žemyn ir persikeliame per kunkuliuojančią Alakanandą. Dešinėje matome pasakiškai gražius karštuosius šaltinius. Žinoma, pirmiausia reikėtų juose išsimaudyti, bet aš negaliu laukti. Einame toliau, pakylame laiptais, nusėstus elgetų, ir pagaliau prieiname šventyklą. Po to, kai mes savo apavą atiduodame kažkokiam žmogui, kuris mums atrodo vertas pasitikėjimo (mes pažadame jam atlyginti šią paslaugą), mus apsupa girliandų pardavėjai: „Geriausios girliandos iš tulasi Viešpačiui Badrinathui – tik 120 rupijų“. Nusiderame iki 60 rupijų – čia taip priimta – ir kylame laiptais.

Mane apima nenusakomas greito susitikimo jausmas. Daug mėnesių svajose aš puoselėjau šią akimirką, ir jau kelias savaites iki išskridimo negalėjau dorai miegoti. Praeiname pirmus vartus. Štai ir pati šventykla, tačiau pagal tradiciją, prieš įeinant, ją reikia apeiti pagal laikrodžio rodyklę. Laikoma, kad tokiu būdu apeinama visa visata. Tai simbolizuoja sielos evoliuciją per daugybę gyvybės formų iki žmogiškosios. Apsilankymas šventykloje – tarytum šio evoliucijos ciklo pabaiga.

Už šventyklos įsitaisė maldininkų grupė, jie gieda „Govinda džaja džaja“, pritardami harmonija ir karatalais. Trumpam prie jų prisėdame – norime susikaupti. Po to atsistojame ir einame, o mūsų širdys kupinos palaimingos nuojautos. Tas, kuris nors kartą išvydo Šry Badrinathą, daugiau nebegimsta materialiame pasaulyje. Įeiname vidun...

Jau nežinau, kiek laiko stoviu prieš altorių. Negaliu žodžiais išreikšti, kas per tas minutes atsitiko. Galiu tik pasakyti, kad Badrinatho Dievybė nepaprastai galinga. Juodai apsirengęs šventikas, matyt, suprato, kad man reikia truputį daugiau laiko, negu kitiems maldininkams. Mano girliandą jis tuoj pat uždėjo ant Dievybės. Krišna Dievybės formoje priima Savo bhaktos pagarbinimą.

Mano dvasinis mokytojas kartą nurodė tokį pavyzdį: norėdami surinkti ir persiųsti laiškus, pašto skyriai įvairiose vietose pastato pašto dėžes; panašiai ir Viešpats pasireiškia Dievybių pavidalu, padarytų tiksliai pagal šventraščių nurodymus. Kaip yra kvaila tikėtis, kad mūsų laiškas, įmestas į pačių susikaltą dėžę, pasieks adresatą, taip ir Dievo neįmanoma pasiekti, garbinant pačių susikurtą Jo įvaizdį.

Tik nereikia galvoti, kad Dievybės forma kaip nors apriboja joje esančio Krišnos galybę. Kaip laidai neapriboja jais tekančios elektros srovės, taip ir Krišna apsireiškia Dievybėje ir kartu visoje kūrinijoje. Kai elektros srovė teka laidais, jie darosi jai identiški – tai nesunku patikrinti, palietus laidus ranka. Ir kai Krišna apsireiškia kokioje nors formoje, padarytoje iš materialių medžiagų – medžio, akmens, metalo, brangiųjų akmenų, nupiešta ar tik įsivaizduojama, susilietusi su Viešpačiu, ji praranda savo materialias savybes ir tampa transcendentine. Jis girdi mūsų maldas ir atsako į jas. Jis priima mūsų tarnystę ir išreiškia dėkingumą.

Kol aš stoviu šioje senovinėje šventykloje, papuoštoje puikiomis įvairių Višnu formų skulptūromis, atmintyje išplaukia Badrinatho istorija.

Kartą Narada Munis juokaudamas pasakė, kad Šry Višnu gyvena per daug  prabangiai. Viešpats į šią pastabą atsižvelgė labai rimtai. Suradęs rimtą pretekstą, jis kažkur išsiuntė Savo amžinąją sutuoktinę Lakšmi, o Pats nusileido į slėnį Himalajuose, kur vešliai kerojo vaismedžiai, vadinami badri. Ten jis atsisėdo jogo pozoje ir ilgam pasinėrė į meditaciją. Aplink siautė pūgos, užvertusios Viešpatį didžiausiomis pusnimis, tačiau Jis nėmaž nesijaudino. Vasarą negailestingai kepino saulė, o Jis vis meditavo, į nieką nekreipdamas dėmesio. Į ką gi meditavo Viešpats? Į gyvų būtybių kančias, kurios, besivaikydamos trumpalaikių malonumų, gaunamų susilietus juslėms su jų objektais, galutinai susipainiojo įvairialypėje karminėje veikloje. Su begaliniu gailesčiu Šry Narajana linkėjo, kad žmonės pasinaudotų gydančia neprisirišimo galia, atsisakytų materialių dalykų, savo gyvenimą pašvesdami Aukščiausiam Viešpačiui palaimingoje atsidavimo tarnystėje.

O Lakšmi, grįžusi namo, pamatė tuščią Viešpaties Višnu sostą. Ji leidosi ieškoti ir po daugelio dienų atrado Viešpatį Himalajuose. Pamačiusi, kokia gili Jo meditacija, Lakšmi nusprendė Jam netrukdyti, tačiau, norėdama tęsti Savo tarnystę, Ji pasivertė badri medžiu, norėdama pridengti Viešpatį – žiemą nuo sniego, o vasarą – nuo saulės spindulių. Praėjo labai daug laiko, ir, ilgai svyravusi, Lakšmi pagaliau ryžosi prašyti Viešpatį liautis meditavus ir sugrįžti į Savo pirmapradę padėtį dvasiniame pasaulyje. Ji pasakė: „Mano brangus Viešpatie, Tu pakankamai ilgai meditavai į žmonijos kančių atleidimą. Dabar kiekvienas maldininkas, atsidūręs šioje vietoje, bus išvaduotas nuo atlygio už savo nuodėmes“.

Šry Višnu sutiko ir davė tris nurodymus:

1. Nuo šiol Badrivano slėnis bus vieta, geriausiai tinkanti meditacijoms.

2. Viešpats čia pasireikš dviem pavidalais – kaip jogas ir kaip murti. Pirmąjį pavidalą garbins pusdieviai ir išminčiai, antrąjį – maldininkai.

3. Lakšmi bus kairėje jogo pavidalo pusėje ir dešinėje murti pusėje.

Višnu buvo patenkintas Lakšmi – juk Ji sutiko būti medžiu, kad tik apsaugotų Viešpatį nuo nepatogumų – ir nusprendė, kad nuo dabar Jo sutuoktinės vardas visada bus pirma Jo Paties vardo (todėl sakoma: Radha-Krišna, Sita-Rama, Badri-Narajana (Badri – vienas iš Lakšmi vardų) ir t. t.).

 Šešis žiemos mėnesius, kai Badrinathe nelieka nei vieno žmogaus ir net šventikai nusileidžia į 200 metrų žemiau esantį Jošimathą, Viešpatį jogo pavidale garbina pusdieviai ir išminčiai, o vasarą pas jiems skirtą murti pavidalą grįžta maldininkai.

Kiekvienais metais galima stebėti vieną ir tą patį stebuklą. Kai po šešių žiemos mėnesių pirmieji maldininkai įeina į šventyklą, jie nustebę pamato švarutėlę šventyklą ir gražiai papuoštas Dievybes bei altorių. Taip pusdieviai perduoda žmonėms garbinimo estafetę, palikdami jiems šventyklą kuo puikiausiame stovyje.

Vargais negalais aš atplėšiu žvilgsnį nuo Šry Badrinatho stovylos. Mano kelionės lozungas – „Išsivadavimas per prisirišimų atsisakymą“ – dabar asmeniškai stovi altoriuje. Krišna Narajanos pavidale Savo pavyzdžiu parodė neprisirišimų vertę paklydusiai žmonijai. Dievybė, kurią čia garbina, apsireiškė Pati savaime. Badri-Narajanos veido bruožai neryškūs, nes Dievybė ilgą laiką buvo slepiama nuo budistų Alakanandos vandenyse.

Religinėje Indijos istorijoje kitų tikėjimų atstovai labai dažnai neteisingai suprasdavo, kas yra Dievybės, laikydami jas stabais. Ir budistai, ir musulmonai sunaikino daug altorių, ir tik kai Šankara padarė galą budizmui, Badri-Narajanos Dievybę vėl pradėjo garbinti. Būtent Šankarai reikia dėkoti, nes jis savo rankomis išgriebė  Badri-Narajaną iš Alakanandos dugno.

Nuo to laiko Badri-Narajana priima maldininkus, išklauso jų maldų ir padeda atsisakyti prisirišimų.

Giliai susimąstęs išeinu iš šventyklos, mintyse vis regėdamas, kaip šventikas siūlo mano girliandą Badri-Narajanos Dievybei.

Truputį paklaidžioję, randame savo viešbutį – be šildymo ir karšto vandens. Man tenka kambarys su langu į šventyklą. Prieš ją stovi senas gatvės žibintas – kartais jis net ima šviesti. Atsisėdu ant lovos ir ilgai žiūriu į šventyklos vartus – Atsižadėjimo Šventyklos vartus. Vėlai vakare pasirodo kažkoks sadhu ir po tuo žibintu įsitaiso miegoti – tiesiai prieš šventyklos vartus.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis