Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Gunos mus prikausto prie savęs

 

Materialių gamtos gunų veikla pasireiškia trejopai:

1. Jos prikausto prie savęs;

2. Kuria įvairovę;

3. Apima visą kūriniją (yra visa persmelkiančios).

Tai patvirtinama Bhagavadgytoje (14.5): Materiali gamta susideda iš trijų gunų – dorybės, aistros ir neišmanymo. Šios gunos, o tvirtaranki Ardžuna, sąlygoja (sukausto) gyvas būtybes, kai jos susiliečia su materialia gamta.

Pamėginkime suprasti, kaip tai vyksta, ir tada mes atrasime kelią, išvedantį iš nenumaldomo gunų poveikio.

Siekdami savo veiklos rezultatų, mes tampame aistros gunos belaisviais.

Mes visą gyvenimą kovojame su kažkuo, kas mums nuolatos neduoda ramybės. Tas „kažkas“ vadinasi gamtos gunomis, o jų galybė tiesiog neįsivaizduojama. Tačiau mes optimistai, todėl visą laiką viliamės jas įveikti. Kiekvieną dieną mes galvojame: „Šiandien nieko neišdegė, bet rytoj – tikrai“. Ir kai pagaliau mes kartais pasiekiame tai, ko taip troškome, atrodo, kad tapome laimingi, ir todėl reikia veikti ta pačia kryptimi.

Dažnai mes tikime, kad visos problemos išsispręs, tereikia truputį labiau pasistengti. Tačiau gyvenime paprastai būna kitaip. Priešingu atveju visi būtume milijonieriais ir supermenais.

Skaitytojas: O kas gi mums trukdo jais būti?

Autorius: Gunos mus patalpina tam tikrame žmonių rate. Amžius, lytis, interesai, veikla, kalbos barjeras nubrėžia mums tam tikrus bendravimo rėmus, kurie ir apsprendžia mūsų gerovę.

Pasirodo, žmonių suskirstymas į tam tikras grupes susijęs su gunų veikla, kurios tokiu būdu nustato mums skirtų resursų arsenalą, iš kurio mes gauname atitinkamą sveikatą, karmines reakcijas, santykius su aplinkiniais, etc.    

Skaitytojas: Bet juk įmanoma ištrūkti iš šio užburto rato? Reikia tik pastangų, ar ne? Pavyzdžiui, kas man gali sutrukdyti užmegzti naujas pažintis?

Autorius: Gunos panašios į pelkę: kuo daugiau mes priešinamės jų poveikiui, tuo labiau jos mus įtraukia, įtakoja. Todėl, užuot kovojus, geriau atsidėti kilnesnio pobūdžio veiklai ir tokiu būdu išsivaduoti iš gunų poveikio. Pernelyg didelės pastangos, siekiant materialios gerovės, kaip taisyklė, neduoda laukiamo rezultato. Jos atima iš mūsų laiką, sveikatą ir suardo gerus santykius su aplinkiniais žmonėmis, netgi su artimais.

Žinoma, tam tikrose ribose mes turime galimybę didinti savo gerovę. Tačiau žmonėms, esantiems aistroje ir neišmanyme, visada norisi daugiau, negu jiems skirta likimo. Todėl viskas baigiasi nereikalingais ir labai brangiais pirkiniais, nuolatine nervine įtampa ir galiausiai ligomis. Štai tokia problema.

Skaitytojas: Manęs niekas neverčia apsiriboti kažkokia griežtai apibrėžta padėtimi. Panorėjęs aš visada galiu ją pakeisti. Aš nesuprantu, ką reiškia jūsų žodžiai, jog gunos mus prikausto prie tam tikrų gyvenimo sąlygų?

Autorius: Matau, kad jūs klystate. Tikrovėje mes visi supančioti šalies, kurioje gyvename, įstatymais, visuomenine nuomone, finansine padėtimi, šeimyniniais santykiais, išsilavinimu, etc.

Kur bebūtume, mūsų reakcija į supančią aplinką, žmones priklauso nuo mūsų sąmonės, kurią kontroliuoja gunos. Įdomiausia, kad žmonės su mumis elgsis priklausomai nuo mus įtakojančių gunų. Štai kodėl vieniems žmonėms atrodo, kad visi kiti yra blogi ir blogai su jais elgiasi, o kiti įsitikinę, kad juos supantys žmonės yra geri.

Skaitytojas: Bet nuomonę apie save galima pakeisti...

Autorius: Taip, bet labai siauruose rėmuose. Mes negalime kas penkias minutes keisti savo kvalifikaciją, savo vaikus, draugus, gimtąjį miestą ir pan. Visas mūsų gyvenimo aplinkybes rikiuoja gunos, tačiau mums atrodo, kad tai mes jas susikūrėme ir norėdami galėsime greitai pakeisti.

Skaitytojas: O kas gi jas daugiau sukūrė, jei ne aš?

Autorius: Visų problemų priežastis yra mūsų karma, o tai reiškia, kad už visus savo poelgius mes turėsime atsakyti. Už tai atsakingos gunos. Savo likimo mes negalime pakeisti netgi ypatingų pastangų dėka. Tam, kad atsirastų realios permainos, mes turime ne tik pakeisti savąjį gyvenimo prasmės suvokimą, bet ir gyventi pagal jį.

Skaitytojas: Jūs neteisus, gerai pasistengus, viską galima pakeisti.

Autorius: Visi, kurie taip galvoja, nusisuka sau sprandus. Gunas įveikti tiesiog neįmanoma. Stiprų impulsą permainoms duos tik sąmonės perorientavimas. Kitų variantų nėra. Beje, keičiantis mus įtakojančioms gunoms, viskas mūsų gyvenime irgi keičiasi – kaip ir savaime. Daug žmonių dirba po 12 valandų per parą, tikėdamiesi ištrūkti iš skurdo, tačiau kuo daugiau pas juos gobšumo, tuo vargingiau jie gyvena. Visi uždirbti pinigai iššvaistomi nereikalingiems dalykams.

Skaitytojas: Vadinasi, jūs vėl tvirtinate, kad tik kitas gyvenimo prasmės suvokimas suteiks realią galimybę įveikti visus sunkumus? 

Autorius: Na, taip, kito kelio nėra. Su savo egoistiniu noru būti laimingais mes patenkame į karmos žabangas. Kai tik užsigeidžame, kad artimi žmonės mums tarnautų, tuoj prasideda šeimyninės problemos. Jų nebūtų, jeigu į artimuosius žiūrėtume kaip į žmones, kurių atžvilgiu mes turime tam tikras pareigas, jeigu susitaikytume su jų turimais charakterio bruožais, o visus iškilusius sunkumus priimtume kaip likimo pamokas. Tačiau tokia sąmonė – tai jau dorybės, o ne aistros guna.

Skaitytojas: Vadinasi, visos bėdos dings, jeigu į artimuosius ne- kreipsime jokio dėmesio, taip?

Autorius: Viešpatie, na, kaip galima į artimuosius nekreipti dėmesio? Reikia ne ignoruoti, o tik pakeisti savo požiūrį į juos, tada būsime laimingi, atlikdami jiems savo pareigas, o ne naudodamiesi jų globa bei dėmesiu. Tačiau jeigu savanaudiškumas išlieka ir aistros guna toliau mus įtakoja, tai nusisukdami nuo giminaičių, mes neišvengiamai prisirišime prie kitų žmonių ir ieškosime laimės pas juos. Nuo tokių pokyčių gyvenimas ypatingai nepasikeis, pradžioje bus kaip ir šviesiau, o paskui grįš tos pačios problemos. Tokiu būdu, kol neiškeisime aistros gunos į dorybės guną ir nepajusime potraukio nesavanaudiškam pareigų atlikimui – artimiesiems ir Dievui, mes neišvengsime sunkumų.

Skaitytojas: Kodėl gi taip sunku nukreipti sąmonę į dorybės guną?

Autorius: Todėl, kad pakeisti savąjį laimės supratimą labai ir labai sunku. Pradžiai reikia pristabdyti savo besiblaškantį protą. Žmogus, būdamas aistros ir neišmanymo gunose, siekia turėti vis daugiau materialinių gėrybių. Negavęs ko nori, jis, užuot pamąstęs, ką reiktų pakeisti savo gyvenime, kaltę dėl nesėkmių suverčia aplinkiniams žmonėms ar valstybei ir imasi ryžtingai kovoti už savo teises. Tokia veikla aistros gunoje žmogų paprastai nubloškia į neišmanymo guną.

Skaitytojas: Vadinasi, visos tos demonstracijos ar bado akcijos, ginant žmogaus teises, yra tuščias laiko švaistymas?

Autorius: Reikia pakeisti savo sąmonės orientaciją, tada ir žmonės su mumis kitaip elgsis. Tačiau aistros guna neleidžia šito suprasti. Dažniausiai žmonės, vejami gobšumo, nejučiomis įsitraukia į kovą su likimu, tačiau, apart naujų problemų, nieko nelaimi. Kautis mus kartais verčia pareigos jausmas, tačiau, nepakeitus požiūrio į gyvenimą, tapti laimingu tiesiog neįmanoma. Kokios bebūtų gyvenimo sąlygos, jeigu žmogus neturi teisingos orientacijos, jis visada kentės.

Skaitytojas: Išvada – geriausiai sėdėt susidėjus rankas ir žiūrėti, kaip tave apgaudinėja.

Autorius: Gal ne, reikia toliau darbuotis, tačiau savo veiklos sferoje reikia stengtis būti nesavanaudišku. Tada žmogus pateks į dorybės gunos įtaką, kur nėra jokios konkurencijos, o tik taikus bendradarbiavimas. Todėl nereikės dėti ir pernelyg didelių pastangų. Jeigu mes elgiamės nesavanaudiškai, tai ir aplinkiniai žmonės atsakys tuo pačiu. Dorybingos veiklos ir meilės darbui dėka žmogus lengvai pasiekia materialinę gerovę ir visais atžvilgiais laimingą gyvenimą.

Skaitytojas: Jūs nuolatos tvirtinate, kad reikia būti nesavanaudišku. Tačiau aš galiu drąsiai atsikirsti, kad tamsta visiškai nepažįstate gyvenimo. Jeigu kieno nors atžvilgiu būsi nesavanaudiškas, būkite ramus, jis tuoj pat pasinaudos tuo savo savanaudiškiems tikslams. O jeigu jau labai pradėsite reikštis ir garsėti savo altruizmu, tai visi masiškai užsikars jums ant sprando. Nejaugi niekada su tuo nesusidūrėte?

Autorius: Kad niekas neliptų ant galvos, reikia ne tik būti nesavanaudišku, bet ir žinoti, kaip elgtis su įvairių kategorijų žmonėmis. Taip, aš nuolatos kalbu tą patį per tą patį, bet jūs kol kas manęs nesuprantate. Taigi matote, kokia sudėtinga ši tema.

Kas liečia paskutinius jūsų žodžius, tai, žinoma, dauguma žmonių nori pasinaudoti kitų nesavanaudiškumu, tačiau dorybės guna žmogui teikia ne tik laimę, bet ir supratimą, kaip elgtis su savanaudžiais ir kaip – su nesavanaudžiais. O aistros gunoje žmogus būna labai paviršutiniškas, jo mąstymas ir elgesys – stereotipiniai. Jis jaučiasi saugus tada, kai užima kuo aukštesnę padėtį visuomenėje ir yra finansiškai apsirūpinęs. Tačiau ir toks, atrodo, saugus gyvenimas teikia vien tik rūpesčius.

Skaitytojas: Aš taip ir nesupratau, kaip doras žmogus gali apsiginti nuo tų, kurie taikosi joti ant jo.

Autorius: Geriausia jo apsauga – tai žinios, pozityvus mąstymas ir nesavanaudiškumas. Visa tai galima įgyti, gilinantis į Vedų išmintį ir bendraujant su dorybingais žmonėmis.

Skaitytojas: Apie kokias žinias jūs kalbate?

Autorius: Šiuo atveju aš kalbu apie žinias, kaip teisingai užsiimti nesavanaudiška veikla, norint turėti patikimą dorybės gunos apsaugą.

Skaitytojas: Tada paaiškinkite, kas tai yra – „žinios, kaip teisingai užsiimti nesavanaudiška veikla“?

Autorius: Patekęs dorybės gunos įtakon, žmogus pradeda suprasti, kad gerus darbus nėra taip paprasta atlikti. Tam tikslui su kiekvienu žmogumi reikia palaikyti konkrečius santykius. Tai irgi mokslas. Todėl pirmiausia išsiaiškinkime, kaip bendrauti su įvairių kategorijų žmonėmis.

Tuos, kurie nėra tokie savanaudžiai, reikia stengtis išskirti iš bendros masės ir atvirai reikšti jiems draugiškus jausmus.

Su savanaudžiais būti formaliais, bet vidujai išlaikyti jiems palankumą. Reikia juos įkvėpti dorybingiems darbams ir dalintis savo žiniomis, žinoma, jeigu jie to nori.

Įžūlių ir akiplėšų reikia šalintis, bet vis tik išlaikyti palankumą ir jų atžvilgiu.

Jeigu turite kokių nors pareigų visiems aukščiau išvardintiems žmonėms, reikia jas atlikti, nelaukiant šlovės ir kokio nors kito atlygio.

Skaitytojas: Bet juk čia viskas aišku. Bet kuris žmogus su kitais elgiasi pagal jų nuopelnus bei visuomeninę ir finansinę padėtį.

Autorius: Aišku? Matau, kad ne visai. Dauguma jų taip elgiasi, siekdami savanaudiškų tikslų, todėl jiems svarbiausia tokios žmogaus savybės, kaip visuomeninė padėtis, turtai, specialybė. Kitos, vidinės savybės (teisingumas, dorumas, nesavanaudiškumas, darbštumas) jiems nerūpi. Dorybingiems žmonėms jie jaučia vidinę pagarbą, bet šiaip jau negali jų suprasti. Kartais, veikiami aistros gunos sukelto pavydo, jie apkalba doruosius, sakydami, kad jiems „ne visi namie“, ir tuo užsitraukia ant savo galvos dangaus rūstybę.

Su tokiais kaip jie patys aistros gunoje esantys žmonės elgiasi formaliai ir „gerbia“ juos priklausomai muo jų finansinės padėties. O į tamsuolius „degradantus“ jie žiūri su atvira neapykanta ir baime.

Aistros gunoje esančiam žmogui aukščiau minėti asmenys yra tik objektai, iš kurių galima gauti naudos, nors jis gali daug gražbyliauti apie savo meilę jiems. Iš tikrųjų jis neišmano, kaip reikia elgtis su žmonėmis, todėl savo santykiuose su jais jam sunku laikytis moralinių principų, ir jis ieško naudos, o ne nuoširdaus bendravimo. Jis nemato reikalo domėtis kuo nors, kas neatneša materialios naudos. Pavyzdžiui, kas nors iš tokių žmonių perskaitys šią medžiagą ir organizuos apmokamus kursus „Kaip tapti laimingu (nauja sistema)“.

Skaitytojas: Taip, dabar yra daugybė panašaus tipo kursų.

Autorius: Aistros gunoje esantiems žmonėms patinka daryti biznį netgi moraliniuose ir religiniuose reikaluose. Jie pasiruošę mokėti bet kokius pinigus už gautas žinias apie dalykinių santykių principus, tačiau patys savo pasaulėžiūros nekeičia, todėl tik veltui gaišta laiką.

Skaitytojas: Argi veltui? Negi jų gyvenimas nei kiek nepasikeičia?

Autorius: Žinoma, gautų žinių dėka jie gali įgyti aukštesnį visuomeninį statusą, o tuo pačiu ir prestižą, pinigus bei valdžią. Tačiau gailestingumo, nuoširdumo ir šilumos pas juos nepadaugės. O būtent šitos savybės daro gyvenimą laimingu. Tokiu būdu, pajusti pilnutinę laimę galima, tik gaunant tikras žinias; bet jeigu žmogus kaupia žinias, norėdamas pakelti kvalifikaciją, jis nebus nuo to laimingesnis.

Skaitytojas: Paaiškinkite smulkiau, kas tai yra mokymasis aistros gunoje?

Autorius: Žmogus, esantis aistros gunoje, iš bet kokio mokymosi siekia gauti materialios naudos. Kad ir kiek besimokytų, jis vis tiek galvoja, kad pirma visi kiti turi pasidaryti nesavanaudžiais, o jau paskui ir jis. Tačiau panašių kursų dėka neįmanoma pakeisti save ir savo gyvenimą; ten galima gauti tik kažkokias naujas elgesio schemas. Norint būti laimingu, reikia pakeisti savąją laimės koncepciją – iš savanaudiškos į nesavanaudišką. Šiam tikslui reikia daugiau bendrauti ne su verslininkais ir apmokamais psichologais, o su šventais žmonėmis, ir tai bus mokymasis dorybės gunoje.

Skaitytojas: Netiesa, šiuolaikiniuose vadovėliuose, skirtuose dalykiniams santykiams, daug kalbama apie tai, kad reikia savyje ugdyti gerumą, mandagumą ir draugiškumą.

Autorius: Sutinku, bet žmonėms, esantiems aistros gunoje, visa tai susiję su pinigais, valdžia ir prestižu. Todėl jų lavinami charakterio bruožai yra paviršutiniški ir formalūs. Kai tik jiems prasideda finansinės problemos, visos jų gerosios savybės kažkur dingsta. Aistros guna visada maskuojasi išaukštintomis savybėmis ir siūlo jas kitiems, tačiau jos panaudojamos savanaudiškiems tikslams.

Skaitytojas: Na, gerai, kas liečia tikrąjį nuoširdumą, tai jūs kalbate beveik tą patį. Kur tas nuoširdumas, jeigu jūs man patariate su skirtingais žmonėmis elgtis skirtingai? Tai jau diplomatija, o ne nuoširdumas.

Autorius: Taip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Negalima spręsti apie tarpusavio santykius, neišsiaiškinus vienokio ar kitokio elgesio motyvų.  Skirtingas bendravimas su įvairių kategorijų žmonėmis nėra diplomatija. Dorybingas žmogus iš tikrųjų į visus žvelgia vienodai – palankiai ir draugiškai. Tačiau elgtis su žmonėmis reikia skirtingai.

Skaitytojas: Žmogus, esantis aistros gunoje, elgiasi taip pat – vienus gerbia daugiau, kitus mažiau. Kuo gi jis skiriasi nuo dorybingo žmogaus?

Autorius: Pastarasis kaip tik visus gerbia vienodai, tačiau savo elgesiu jis vengia skatinti aplinkinių žmonių nuodėmingus poelgius. Bendraudamas su bet kokios kategorijos žmonėmis, jis visada prisibijo kam nors pakenkti.

Skaitytojas: Kaip galima pakenkti dorybingu elgesiu?

Autorius: Kartais ir nesavanaudiškumas gali išvirsti meškos paslauga. Toks elgesys su žmogumi, esančiu aistros gunoje, gali dar labiau suaktyvinti jo negatyvias savybes, todėl santykiai su juo turėtų būti formalūs ir dalykiniai, bet vidujai linkint laimės ir pasisekimo. Tokiam žmogui galima padėti tik geru patarimu ir draugiškumu.

Skaitytojas: O kokie santykiai turėtų būti su žmonėmis, esančiais neišmanymo gunoje

Autorius: Artimi santykiai čia netinka dėl jų polinkio naudoti prievartą ir netgi žiaurumą jais pasitikinčių žmonių atžvilgiu. Geriau laikytis nuo jų per atstumą, o mintyse irgi linkėti laimės. Jiems galima padėti patarimais, žinoma, jeigu jie patys paprašo.

Skaitytojas: O jeigu su tokiu žmogumi reikia kartu dirbti?

Autorius: Bendravimas turi būti tik griežtai dalykinis, nelaukiant, kad tokie santykiai suteiks mums daug laimės. Tačiau savo pareigas jo atžvilgiu reikia atlikti nesavanaudiškai ir be ambicijų. Bendravimas su žmogumi, esančiu neišmanymo gunoje, – tai visada mūsų pozicijų tvirtumo išbandymas. Tokios situacijos rodo, kad likimas per tokius žmones – ar jie būtų mūsų artimieji, ar bendradarbiai – verčia mus atidirbti savo blogą karmą. Todėl tenka kantriai kęsti jų išpuolius. Aiškus požymis, kad keičiasi jūsų laimės supratimas, bus tas, kad tokių žmonių šalia jūsų vis labiau mažės. O tuos, kurie pasiliks, likimas pakeis į gerąją pusę arba atitolins nuo jūsų. Dorybės guna veikia taip pat bekompromisiškai, kaip ir žemesnės gunos. Ji patikimai saugo savo globotinius nuo galimų nukrypimų jų kelyje.

Skaitytojas: Vadinasi, dorybingieji vis tik saugosi nesusitepti į neišmanėlius, ir tai yra savanaudiškumo požymis.

Autorius: Ne, jie dėl to perdaug nesirūpina, nes matant kitų trūkumus, jiems sukyla gailestingumas vietoj pykčio. Jie tik nenori užsikrėsti anų mentalitetu. Todėl, kai žmogus, esantis neišmanymo gunoje, nuoširdžiai prašo pagalbos, dorybingasis su didžiausiu džiaugsmu jam tiesia pagalbos ranką. Bet siūlyti savo paslaugas neprašomam – jau pavojinga, nes pernelyg didelis polinkis tuščioms kalboms labai skatina netinkamo mentaliteto perėmimą.

Skaitytojas: Nejaugi užtenka elgtis taip, kaip jūs čia aiškinote, ir žmonių santykiuose įsivyraus laimė ir harmonija?

Autorius: Taiiiip. Tik jeigu esame egoistai, tai aukščiau minėti idealūs santykiai neįmanomi. Egoizmo sukeltas vidinis nepasitenkinimas verčia galvoti, kad visi aplinkiniai yra blogi ir nuolatos neatlieka savo pareigų mūsų atžvilgiu. Todėl aistros gunoje esančių žmonių geranoriškumas yra paprasčiausias formalumas. Elgiantis nesavanaudiškai, likimas mums duos ne tik gerus santykius, bet ir materialią gerovę.

Skaitytojas: Puiku, tada, mažiau dirbdamas, aš turėsiu daugiau pinigų.

Autorius: Ne, dorybingas žmogus netingi, o visą laisvą laiką pašvenčia savęs tobulinimui. Turėdamas gerus santykius su žmonėmis ir būdamas nesavanaudiškas, jis visas turimas priemones panaudoja dorybingiems tikslams, ir likimas jam už tai atlygina. Toks karmos dėsnis.

Skaitytojas: Vadinasi, dorybingo žmogaus gyvenimas rožėmis klotas – kaip pasakoje. Žinot, jeigu atvirai, aš tokių žmonių nesu sutikęs.

Autorius: Juos pamatyti ir suprasti mums neleidžia aistros guna. Be to, dorybingas žmogus taip pat gali turėti kažkokių problemų, kurios, tačiau, dorybės gunos įtakoje tik užgrūdins jo charakterį ir suteiks jam daugiau išminties. Pinigai, valdžia bei reputacija jam yra šešioliktas reikalas, todėl tų dalykų trūkumas jam nesukels nerimo. Veikiant dorybės gunai, žmogaus gyvenimas palaipsniui darosi vis geresnis, – tiek materialia, tiek dvasine prasme. Bet jam tai nekenkia, nes padidėjusias finansines galimybes dorybingas žmogus visada panaudoja bendram labui, o žmonės atsako tuo pačiu ir padeda jo klestėjimui. Sau asmeniškai jis daug neeikvoja – jam tai paprasčiausiai nerūpi.

Skaitytojas: O man atrodo, kad pradžioje reikia sukaupti daugiau resursų, tada bus daugiau galimybių padėti kitiems, o ne atvirkščiai: iš pradžių visiems padėti, tikintis, kad pinigai atsiras savaime. Juk yra biznio dėsniai: pinigai – prekė – pinigai.

Autorius: Šventraščiuose sakoma, kad taip galvoti mus priverčia aistros guna. Dorybingiems žmonėms taip niekada neatrodo, nes pas juos pirmiausia išsivysto nesavanaudiškumo jausmas, o jau paskui atsiranda turtai.

Visus, kurie yra įtakojami aistros gunos, ji priverčia galvoti, kad gyvenime svarbiausia pinigai. Tokia sąmonės būklė šventosiose Vedose vadinama „prisirišimu prie savo darbo rezultatų“, kai žmogus tiesiog prikaustomas prie tam tikros finansinės padėties, tam tikro žmonių rato, tam tikros socialinės padėties ir prie tam tikrų santykių su artimaisiais.

Skaitytojas: Tai galvoti, kad pinigai palengvina mūsų gyvenimą, yra žiaurus paklydimas?

Autorius: Taip. Bet tai labai ir labai sunku suprasti mums, gyvenantiems planetoje, kur viešpatauja aistros guna. Dėl šios priežasties savo pokalbyje mes vėl ir vėl grįžtame prie šios temos – kaip ją įveikti.

Jeigu kažkas galvoja ne apie tai, kiek meilės jis įdės į savo darbą, o apie tai, kiek jam už jį sumokės, tai toks žmogus daro pačią rimčiausią filosofinę klaidą, kuri iš anksto jį pasmerkia nesėkmei. Rūpindamiesi savo darbo vaisiais, žmonės galvoja, kad taip jie gaus daugiau pinigų, negu jiems lemta jų turėti. Tačiau tai neįmanoma. Bhagavadgytoje (3.25,29) pasakyta: Neišmanėliai atlieka savo pareigas vildamiesi rezultatų, o išmintingieji taip elgiasi be jokio prisirišimo – jie tesiekia išvesti žmones į teisingą kelią.... Materialios gamtos gunų suklaidinti tamsuoliai visa galva pasineria į materialią veiklą ir prisiriša prie jos. Bet išminčius neturi jų trikdyti, net jei tamsuolių veiksmai dėl žinių stokos yra žemo pobūdžio.

Skaitytojas: Taip, atsakymas išsamus. Bet vis tik kodėl darbuojantis negalima galvoti apie pinigus? Bent jau aš negaliu pamesti šito įpročio, nors mes apie tai kalbame ir kalbame...

Autorius: Vedinėje kultūroje svarbūs klausimai svarstomi tol, kol neateina gilus jų supratimas. O šitas dalykas – prisirišimas prie savo darbo rezultatų – išties labai sunkiai suprantamas. Todėl aš dar kartą sakau, kad jūs neišsivaduosite iš savo prisirišimo prie pinigų tol, kol nesuprasite, kas yra dorybinga laimė.

Skaitytojas: Aiškinamės, aiškinamės, bet tų neaiškumų vis lieka. Kas man trukdo perkąsti šią temą?

Autorius: Tai vis ta pati sena mūsų pažįstama – aistros guna ir jos sūnelis egoizmas. Tačiau jūs labai toli pažengėte, kad tai suprantate. Kas liečia jūsų ankstesnį klausimą, tai darbo metu tikrai nedera galvoti apie pinigus – vien jau dėl to, kad tokios mintys į jus supančių žmonių sąmonę įneša prievartos elementą.

Skaitytojas: Nejaugi mano mintys apie pinigus verčia aplinkinius kentėti?

Autorius: Taip, bet apie tai mažai kas žino. Visuose kolektyvuose, kur vyrauja aistros guna, bendra atmosfera užteršta nuolatiniu nerimu, nuoskaudomis ir nesusikalbėjimu. Viso to priežastis – nereikalingos darbo metu mintys apie savo naudą. Visi žmonės, esantys aistros gunoje, trokšta didesnių turtų, negu jiems priklauso pagal karmą, todėl yra pasmerkti vienokioms ar kitokioms kančioms.

Skaitytojas: Vadinasi, žmonės, šiaip jau niekam nelinkėdami blogo (nes stengiasi elgtis teisingai), nesąmoningai atlieka prievartinius veiksmus aplinkinių atžvilgiu?

Autorius: Todėl, kad jie turi polinkį prievartai. Jau pati mūsų egoistinė sąmonė yra prievarta, ir ką bekalbėti, į ką ji gali išvirsti.

Egoistas nesąmoningai veikia kitų žmonių psichiką, nes siekia iš jų gauti asmeninę naudą. Taip jis visus nuteikia prieš save. Kai padėtis tampa ypač nepalanki, egoistas visus apkaltina, kad su juo blogai elgiamasi. 

Skaitytojas: Jūs neseniai sakėte, kad mintys apie pinigus atneša kančias, o dabar, pasirodo, kalta mūsų neteisinga sąmonė.

Autorius: Didžiausia visų problemų priežastis yra neteisinga sąmonė. Mintys apie pinigus irgi atsiranda dėl netikusios sąmonės.

Skaitytojas: Negi visi žmonės apie pinigus galvoja iš egoistinių paskatų?

Autorius: O dėl ko gi daugiau? Jeigu žmogus žino, kad gaus lygiai tiek, kiek jam priklauso, tai jam geriau galvoti apie darbą. O apie pinigus jį verčia galvoti neteisybė – arba savo atžvilgiu (man per mažai sumokės), arba kitų atžvilgiu (reikia gauti kuo daugiau). Ir vienas, ir kitas atvejis yra psichinė prievarta. Juk niekas negaus daugiau, negu užrašyta likimo knygoje. Todėl susitelkti vien į pinigus (savo darbo vaisius) – tai visais atžvilgiais ne tik bereikalinga laiko gaišatis, tai pavojinga ir sveikatai. Tačiau aistros guna daro savo, ir žmonės tiesiog negali negalvoti apie pinigus.

Skaitytojas: O kas jau tokio atsitiks su mano sveikata nuo kažkokių minčių, tegu ir apie pinigus?

Autorius: Pinigai – tai energija, didinanti mumyse prisirišimą prie nereikalingų dalykų. Perdėtas rūpesnis savo finansine padėtimi iššaukia nesuvaldomą gobšumą (stiprų juslių prisirišimą prie troškimų objekto), ir tada nedelsiant atsiranda fizinė ir psichinė įtampa. Po jų seka nerimas ir persitempimas. Noras atsipalaiduoti (esant įtampai) arba pakelti bendrą tonusą (persitempimo atveju) stiprina polinkį intoksikacijoms (rūkymas, kava, arbata), kurios tam tikram laikui dirbtinai nuramina protą.

Nuo tokio gyvenimo protas nusilpsta, atsiranda didelis alkis (ypatingai vakarais) ir sutrinka medžiagų apykaita – žmogus storėja arba labai sunyksta. Jeigu polinkis pinigams ir toliau didės, tai greitai pasireikš ligos: stuburo, sąnarių, virškinimo trakto, peršalimo, ir sumažės imunitetas.

Skaitytojas: Taip, problemų daugoka. Bet kodėl gi Dievas leidžia, kad žmogus, turintis piniginių problemų, taip kentėtų? Sakėte, kad Jis pildo visus mūsų norus, tai kodėl negalėtų pažerti tiek pinigų, kiek mes norime?

Autorius: Todėl, kad norai pildomi pagal nuopelnus. Niekas neatsiranda be niekur nieko. Jeigu būtų kitaip, pasaulyje visai neliktų teisybės.

Skaitytojas: O jeigu kažkas apgaulės būdu gauna daugiau pinigų, negu jam priklauso, kur tada žiūri Dievas ir kur čia teisybė?

Autorius: Kaip bet kuris, taip ir šitas noras – apgaulingai gauti daugiau, negu priklauso – būtinai bus išpildytas. Tačiau visa tai žmogus gauna iš savųjų, geros karmos sukauptų atsargų, todėl šiuo atveju nėra jokios neteisybės.

Skaitytojas: Kas tai yra – geros karmos sukauptos atsargos?

Autorius: Galima pasakyti ir kitaip – tas, kuris pavogė, ateityje kažką praras. Pažymėtina, kad jis apgauna būtent tą žmogų, kuriam lemta būti apgautam. Apgavikas yra tiktai kaip lėlė nuskriausto žmogaus likimo rankose. Vagis prasimano tik tiek pinigų, kiek jų praeityje užsidirbo savo dorybingais poelgiais, nors nuoširdžiausiai galvoja, kad pasičiupo kai ką viršaus.

Skaitytojas: Kas laukia tokio žmogaus?

Autorius: Jo laukia tai, ko jau susilaukė jo auka. Sutinkamai su karmos dėsniais, jis neišvengiamai susidurs su tokia pačia „neteisybe“. Tik šį kartą jau iš jo atims sąžiningai užvargtus pinigus. Taigi ir šiuo atveju nėra jokios neteisybės.

Skaitytojas: Bet jeigu vagis neturi didelių dorybingumo atsargų?

Autorius: Tada jis arba nesugebės pavogti, arba praras tai, ką pavogė. Galimas daiktas, kad jį pagaus, ir tada atpildą jis gaus visai greitai.

Skaitytojas: Tačiau juk neretas atvejis, kai vagys lieka nenubausti...

Autorius: Būna, tačiau likimo atpildo dar niekas neišvengė.

Skaitytojas: Supratau. Jūs norite pasakyti, kad mes neturime jokių šansų gauti dar kažkokius pinigus apart tų, kuriuos mes užsidirbome savo poelgiais. Vadinasi, rūpintis nėra ko: net jeigu tave apiplėšė iki paskutinio siūlo galo, reiškia, tu to nusipelnei.

Autorius: Nors jūs tai sakote su sarkazmu, bet taip ir yra. Deja, toli gražu ne kiekvienas gali suprasti tokio pobūdžio tiesas. Tačiau vien jau teorinis šio klausimo išmanymas bent kiek paguodžia žmogų, stokojantį pinigų.

Skaitytojas: Žinau vieną žmogų, kuris pasiskolino didelę pinigų sumą ir dabar niekaip negali atiduoti. Kaip jam reikėtų elgtis?

Autorius: Tai situacija, tipiška aistros gunoje. Žmogus pasiskolina pinigų daugiau, negu jam lemta turėti, nes jis nežino savo fizinių ir mentalinių galimybių. Jam visada atrodo, kad jis gali nuversti kalnus, bet gyvenimas dažnai viską pakoreguoja kitaip. Tačiau tas, kuris žino, kas yra nesavanaudiška laimė, niekada nesijaudina nei dėl to, ką gavo, nei dėl to, ką prarado. Štai toks žmogus ir patirs tikrąją laimę savo veikloje. Jį patikimai saugo dorybės guna, todėl jokie nemalonumai neišmuš jo iš vėžių.

Skaitytojas: Jūs kalbate apie kažkokį antžmogį, kuriam vienodai rodo, ar jis kam skolingas, ar ne. O aš jūsų klausiu, ką daryti paprastam žmogui, kai jis įlindo į skolas?

Autorius: Pirmiausia jis turi suprasti, kad bet kokios mintys apie pinigus mums neša tik vargus ir kančias. Kadangi jūsų pažįstamas daug galvojo apie pinigus, galų gale jis gavo rezultatą – pinigai jį užvaldė ir padarė nelaimingu. Kaip nebūtų keista, bet daugelis žmonių, patekę į panašią situaciją, ima dar intensyviau galvoti apie pinigus, ir galiausiai juos apima neviltis, pyktis bei troškimas bet kokia kaina praturtėti. Taip jie pasineria į neišmanymo guną. Tačiau jei toks žmogus supras, kad tai, kas atsitiko su juo, yra dėsningumas, o ne atsitiktinumas, jis žengs pirmą žingsnį, vaduodamasis iš skolų. Paskui jam reikia užsiimti labdara ir jos pagalba įveikti savo netikusią karmą (didelį prisirišimą prie pinigų), dėl kurios jis tapo skurdžiumi. Jeigu viskas bus gerai, jis netikėtai patirs, kad žmonės, kuriems jis skolingas, tapo lojalesni jo atžvilgiu.

Skaitytojas: Apie kokią labdarą galima kalbėti, jeigu žmogus neturi ką pavalgyti? Be to, kreditoriai šiaip sau, nei iš šio, nei iš to, nepajunta simpatijos savo skolininkams. Ką konkrečiai žmonės, esantys dorybės gunoje, daro, norėdami pagerinti santykius su kitais?

Autorius: Netgi būdamas visišku skurdžiumi, žmogus gali nuolatos visiems linkėti laimės (tiesiog kartoti kaip užkeikimą žodžius: „Aš linkiu visiems laimės“). Tam nereikia jokių materialių sąnaudų. Dorybingi skolininkai atsisako planų praturtėti, ir kiekvieną kartą, kai tik pas juos atsiranda bent kiek pinigų, jie tuoj pat atiduoda juos kreditoriams. Tokiu būdu jie palaipsniui pelno pasitikėjimą.

Skaitytojas: O jeigu padengti skolą neužteks viso gyvenimo, kaip jiems padės dorybės guna?

Autorius: Paprastai ji atsiunčia gerus draugus, kurie ne tik apmoka jų skolas, bet ir padeda užsidirbti reikiamą kiekį pinigų.

Skaitytojas: Kaip pas jus viskas gražiai gaunasi! Bet gyvenime viskas būva kitaip.

Autorius: Visi jūsų pateikti gyvenimiški pavyzdžiai susiję su aistros ir neišmanymo gunų veikla. Žmonės, esantys jų įtakoje, iš tikrųjų savo gyvenimą gali laikyti visiškai beviltišku. Dorybingų žmonių būtis jiems panaši į pasaką, o epizodai iš to gyvenimo yra visai kitokie, nes jie žino paslaptį, kaip būti laimingu.

Skaitytojas: Ar tai didelė paslaptis?

Autorius: Anaiptol. Tereikia suvokti, kad laimė – ne pinigai ir valdžia, o nesavanaudiška veikla, tarnystė žmonėms ir, galiausiai, tarnystė Dievui.

Skaitytojas: Jeigu pinigai sukelia tiek vargų, tai kodėl dauguma žmonių galvoja tik apie pinigus?

Autorius: Todėl, kad juos kontroliuoja aistros guna. Tai ji formuoja tokią galvoseną.

Skaitytojas: Kaip to išvengti?

Autorius: Potraukis pinigams išnyks, kai tik pajusite nesavanaudiško bendravimo su šventais žmonėmis bei Dievu skonį, o širdyje atsiras meilė nesavanaudiškai veiklai.

Skaitytojas: O kaip tai pajusti? Vos tik pradedi nesavanaudiškai elgtis, ir žmonės kaipmat pradeda ant tavęs joti. Atrodo, kad visus įtakoja vien tik aistros ir neišmanymo gunos. Tiesiog nematau išeities iš susidariusios padėties.

Autorius: Sutinku – absoliučią daugumą planetos žmonių „globoja“ žemutinės gunos. Tačiau žemėje dar yra vietų, kur galima sutikti dorybingus žmones. Tai šventyklos, dvasinės bendruomenės... Tačiau minėtai daugumai šie dalykai nesuprantami ir neįdomūs.

Dažnai žmonės aistros gunoje apkalba dorybinguosius, primesdami jiems amoralius poelgius. Žinoma, visko pasitaiko, tačiau dorybingiems žmonėms tai išimtis, o ne taisyklė.

Vėlgi, kartais atrodo, jog žemėje nebeliko dorų žmonių, bet taip yra dėl to, kad socialinė sfera, kurioje bendrauja tokie žmonės, kitiems yra tam tikra prasme neprieinama. 

Skaitytojas: Kur vis tik juos galima sutikti?

Autorius: Dievo šventovėse. Bet kol nepradėsite nuoširdžiai domėtis savęs pažinimu, jūs praktiškai nerasite su jais bendros kalbos. Todėl jums dabar toks bendravimas, galima sakyti, neprieinamas.

Skaitytojas: Argi mūsų laikais koks nors bendravimas gali būti neįmanomas?

Autorius: Gerai, tada tuoj pat eime į šventyklą, kur giedosime šventus Dievo vardus.

Skaitytojas: Hm... Galbūt... O atsisakyti galima?

Autorius: Jūsų valia.

Skaitytojas: Tada geriau neisiu.

Autorius: Kol gi? Juk dabar niekas nedraudžia garbinti Dievą. Durys atviros, prašom.

Skaitytojas: Ramiai tiktai... Jūs, matyt, norite pasakyti, kad bendrauti su dorybingais žmonėmis mums trukdo žemutinės gunos, nes turime neteisingas paradigmas ir neteisingai naudojamės mums suteikta pasirinkimo laisve.

Autorius: Būtent. Bendrauti su dorybingais žmonėmis mums neleidžia mūsų norai, įtakojami aistros ir neišmanymo gunų. Todėl ir sunku patikėti, kad galima bendrauti su dorybingais žmonėmis.

Skaitytojas: O kur dar juos galima rasti, apart šventyklų ir vienuolynų?

Autorius: Ten, kur užsiimama dvasine praktika.

Skaitytojas: O, dabar jų labai daug, ir kaip atsirinkti, kuri tinkama?

Autorius: Reikia rasti žmones, kurie savo gyvenimą paskyrė tarnauti Dievui. Tarnystė Dievui reiškia, kad žmogus visiškai nesavanaudiškas, šimtu procentų. O kai tokius rasite, padėkite jiems. Taip jūs lengvai išvengsite apgaulės (jūsų neįtrauks į kokią nors sektą) ir greitai pajusite nesavanaudiškos veiklos, skirtos Dievui, žavesį.

Skaitytojas: Kuo skiriasi sektantai nuo tų žmonių, kurie iš tikrųjų eina dvasinio progreso keliu?

Autorius: Sektantai pripažįsta tik savąjį kelią, visus kitus maišo su žemėmis. Būtent toks jų pamokslavimo stilius. Dažnai religija, kurią išpažįsta sektantai, yra pakankamai progresyvi, bet nesuprasdami jos esmės, jie propaguoja žmonėms kažkokį surogatą iš aistros ir neišmanymo gunų virtuvės. Žmonės, patekę į sektą, gauna netinkamą bendravimą ir palaipsniui tampa tokiais pat fanatikais, kaip ir jų lyderiai.

Skaitytojas: Vadinasi, tikrai būna žmonių, kurie tik kalba, kad užsiima dvasine praktika, o iš tikrųjų yra eiliniai apgavikai.

Autorius: Tokių yra nemažai, ir paprastai jie apgaudinėja ne tik kitus, bet ir save. Tokie žmonės niekada nekalba apie Dievą kaip apie asmenybę, dažniau jie tvirtina, kad mes visi esame dievai. Būna ir tokių, kurie apsiskelbia, kad būtent jis yra Dievas. 

Skaitytojas: O kodėl Dievas – būtinai asmenybė?

Autorius: O kas geriau – būti asmenybe ar kažkuo beformiu, nejaučiant savo asmeniškumo?

Skaitytojas: Gal vis tik asmenybe...

Autorius: Tai kodėl galvojate, kad Dievas ne asmenybė? Šitaip jūs Jį laikote žemesniu už save. Jeigu jūs asmenybė, o Jis ne, vadinasi, esate aukščiau Dievo.

Skaitytojas: Geras atsakymas. Bet kodėl nelaikyti visų žmonių dievais?

Autorius: Dievas sako, kad bet kuriame savo įsikūnijime Jis gali apreikšti visus ankstesnius įsikūnijimus. Nuolankiai prašau, pademonstruokite, kaip jūs atrodėte praeitame įsikūnijime, tada aš galėsiu pradėti jus garbinti.

Skaitytojas: Pasiduodu.

Autorius: Jūs ne man pasiduodate, o Vedoms, kurios aiškina ne tik tai, kad Dievas yra asmenybė, bet ir kaip Jis elgiasi, kai nužengia į materialų pasaulį, ir kokie turi būti mūsų santykiai su Juo.

Skaitytojas: O ką sakyti žmogui, kuris laiko save Dievu?

Autorius: Kad Dievas, įsikūnydamas mūsų epochoje, vadina Save Dievo tarnu, o ne Pačiu Dievu. Taip sakoma Vedose.

Skaitytojas: Tai gana revoliucingas teiginys. Vadinasi, visi tie, kurie vadina save Dievu, yra šarlatanai?

Autorius: O kas gi daugiau? Paprastai jie iš tikrųjų turi kokius nors ypatingus sugebėjimus. Dažniausiai jie žada greitą dvasinį progresą ir daug visokio labo, todėl turi gausybę pasekėjų, kurie, deja, neskaitė Vedų, perspėjančių apie tokius šarlatanus.

Skaitytojas: Kaip tarp tikinčiųjų rasti tikrus šventuosius?

Autorius: Tai tie, kurie nėra priešiški kitoms religinėms konfesijoms ir neatmeta jose pripažintų šventųjų autoriteto.

Skaitytojas: O argi netikintiems žmonėms užginta būti nesavanaudžiais?

Autorius: Žmonės tiki arba į Dievą, arba į pinigus, nes tik Dievas arba pinigai juos daro laimingais. Skirtumas toks, kad Dievo suteikta laimė yra amžina, o piniguose slypinti laimė yra tik laikinas reiškinys. Tie, kurie tiki į pinigus, negali būti nesavanaudžiais, nes toks tikėjimas pagrįstas asmeninės naudos siekimu.

Skaitytojas: Vadinasi, į Dievą tikėti naudingiau. Kodėl gi tada žmonės tokie nepraktiški ir daugiau pasikliauna pinigais?

Autorius: Tie, kuriems rūpi tik nauda, o ne tarnystė Dievui ir žmonėms, niekada nesupras, kad naudingiausia gyventi dvasingą ir nesavanaudišką gyvenimą. Žemutinės gunos juos taip įtakoja, kad jie nenori nieko keisti. Pažinti tikro laimingo gyvenimo tiesas tokioje būklėje praktiškai neįmanoma, todėl tokie žmonės visą gyvenimą kaunasi už būvį, o rezultate – nusivylimas žmonėmis, valdžia, giminėmis ir galiausiai savo likimu.

Skaitytojas: Jeigu Dievas teisingas, tai kodėl Jis neatlygina žmonėms už jų pastangas būti laimingiems? Tegu jie siekia tik materialios laimės, bet vis tik...

Autorius: Betgi jie gauna tai, ko nori. Tačiau aistros gunoje norai būna žymiai didesni, negu dorybingumo atsargos, ir toks faktas sukuria visas problemas. Jeigu žmogaus geri darbai neatsveria jo materialių troškimų, tai jų vertė būna kaip popierinių pinigų, nepadengtų auksu.

Skaitytojas: Štai ir aš galvoju, kad už savo veiklą mes gauname tik barankos skylę. Sakėte, kad Dievas žmogui visada duoda tai, ko jis nori. Bet tada iš kur tos gėrybės, jeigu žmogus jų neužsidirbo? Pagaliau nesuprantu, kodėl žmonės, esantys aistros ir neišmanymo gunose, lieka nepatenkinti, jeigu jų norai išpildomi?

Autorius: Taip, Dievas visada duoda žmogui tai, ko anas nori. Bet anas dažnai nori daugiau, negu nusipelnė, todėl įsimaišo likimas ir visas pageidaujamas gėrybes perskirsto ne pagal būtinumą, o sutinkamai su žmogaus troškimais.

Kiekvienas žmogus turi tam tikras dorybingumo atsargas, ir jų dydis priklauso nuo to, kiek gerų darbų jis atliko praeityje. Būtent nuo jų skaičiaus priklauso, kokią gerovę mes turėsime šiame ir kitame gyvenime. Ji ateina įvairiais pavidalais – kaip sveikata, laisvas laikas, šeimyninė laimė, turtai, garbė ir pan. Visa tai mums paskirsto likimas – sutinkamai su mūsų norais.

Sakykim, mes turime gerą sveikatą ir nemažai laisvo laiko. Jeigu mes norime daugiau pinigų, negu likimo lemta, tada prisieis daugiau dirbti, tai yra, sumažės laisvo laiko. Taigi, viena gerbūvio forma pereina į kitą. Jeigu nenorime prarasti laisvo laiko, tada reikės intensyviau dirbti, o tai atsilieps sveikatai. Pirmu atveju pinigais virsta laisvas laikas, antru – sveikata. Tokiu būdu, bendras mums skirtų gėrybių kiekis išlieka, keičiasi tik jų procentinis santykis. Gauname daugiau pinigų, užtat prarandame sveikatą arba laisvą laiką. Tačiau gobšuolius tai nelabai jaudina. Jie tik džiaugiasi ir visai negalvoja apie galimas negatyvias pasekmes. O jos anksčiau ar vėliau būtinai pasireikš. Štai tada tas žmogus supras, kad jis persistengė, godėdamasis pinigų ir prarado daug brangaus laiko bei sveikatos.

Skaitytojas: Čia aš su jumis nesutinku. Taip, prarandam sveikatą ir laiką, bet užtat gauname, ko norėjome. Juk visi žmonės tam ir dirba, tikėdamiesi patenkinti savo materialius poreikius, kurie vis dėlto yra, norim mes to ar ne. Argi blogai turėti didesnį butą? Gakvokime blaiviai, orientuodamiesi į gyvenimo realijas. Norėdami susikurti kažkokį komfortą, mes turime kažką aukoti: sveikatą, laiką, dar kažką.

Autorius: O kuriems galams tas komfortas, jeigu jau nėra sveikatos?

Skaitytojas: Atleiskite, kiekvienas turi pasirinkimo laisvę ir pats sprendžia, ką jam pasirinkti. Vieniems geriau didelis butas, kitiems – laikas ir sveikata, tegu ir teks ankštai gyventi.

Autorius: Bet kam sergančiam ir iš darbo neišlendančiam žmogui didelis butas?

Skaitytojas: Tai sunku suprasti, bet vis tik daugelis šito nori.

Autorius: Tai vis aistros gunos įtaka. Todėl toks žmogus dažnai pats negali paaiškinti, kam jam reikia didesnio buto, nors yra šventai įsitikinęs, kad jis jam būtinas („Kaipgi, pas kitus yra, o pas mane“).

Skaitytojas: Na, o kaip jūs pats galvojate, kam ji vis tik jam reikalinga?

Autorius: Kad prieš mirtį galėtų skųstis, jog visą gyvenimą nežinia kam dirbo.

Skaitytojas: O vaikai? Argi jie neverti gauti tėvų butą?

Autorius: Protingas žmogus supranta, kad butas, atiduotas vaikams, neatneš jiems daug laimės, nes jie nesugebės tinkamai įvertinti to, ką jis taip sunkiai uždirbo.

Skaitytojas: Gal tada geriau iš viso nesistengti ir gyventi švilpaujant?

Autorius: Ne, geriau apie tai visai negalvoti. Reikia darbuotis su meile pačiam darbui, o gautą uždarbį skirstyti pagal šventraščių nurodymus.

Skaitytojas: Bet aš jų nežinau.

Autorius: Tai pasiskaitykite.

Skaitytojas: Kada skaityti, jeigu neužtenka laiko net su žmona pabendrauti?

Autorius: Tai atsisakykite nereikalingų dalykų. Nereikės tiek daug dirbti, kad juos įsigytum, ir atsiras laisvo laiko. O tada prašom – sėdėkit ir skaitykit šventraščius.

Skaitytojas: Atvirai kalbant, atsisakyti tų taip vadinamų nereikalingų dalykų tiesiog neįmanoma. Juk nuolatos prisieina bute kažką tvarkyti, remontuoti – arba pačiam, arba samdyti žmogų. Visam tam reikalingi pinigai, kurie iš dangaus nekrenta. Gyvenimas susideda iš nesibaigiančių rūpesčių bei rūpestėlių.

Autorius: Tai vis todėl, kad jūs nežinote, iš ko susideda tikroji laimė. Savo prigimtimi mes esame dvasinės sielos, vadinasi, norime, kad laimės jausmas nuolatos didėtų. Tai įmanoma, bet tik dvasiniame pasaulyje. Problema ta, kad mūsų neribotiems dvasiniams norams sparnus palaužia materiali gamta, kuri gali suteikti tik ribotą laimę. Kodėl, turėdami vis daugiau ir daugiau, mes vis tiek dar kažko pasigendame?

Skaitytojas: Žinoma, kartas nuo karto reikia kažką įsigyti, juk daiktai dėvisi.

Autorius: Tačiau daugumą daiktų žmonės įsigyja dėl kitų priežasčių. Kad ir turėdami visa, kas būtina, mes vis galvojame, ką čia dar įsigijus. Būdami amžinos prigimties, mes niekada nepasitenkinsime tuo, ką turime. Siekdami įgyvendinti visus savo materialius norus, mes daromės vis nelaimingesni, ligoti ir nerandame laisvo laiko, kurį skirtume išsivadavimui iš minėtų kančių.

Sakykite, ką jums dabar reikia skubiai įsigyti, žinoma, jeigu tai ne paslaptis?

Skaitytojas: Naują televizorių ir naują šaldytuvą.

Autorius: Pas jus, vadinasi, nėra nei vieno, nei kito...

Skaitytojas: Yra, kol gi, bet į juos jau baisu žiūrėti. Draugai, matomai, jau patyliukais šaiposi iš manęs. Argi malonu prieš juos pasirodyti skurdžiumi?

Autorius: Na, ką gi, draugai – rimta priežastis. Bet jums pačiam tie daiktai, tikiuosi, dar tinka?

Skaitytojas: Atvirai kalbant, nelabai.

Autorius: Jie blogai dirba?

Skaitytojas: Ne, paprasčiausiai morališkai paseno.

Autorius: Bet jeigu jie jums anksčiau tiko, tai ko dabar spardotės?

Skaitytojas: Nes reikia paisyti laiko reikalavimų.

Autorius: Na, pakeisite tuos du senukus, paskui užsimanysite dar ką nors pakeisti...

Skaitytojas: Aha, sekciją, aš apie tai jau galvoju, bet ji dar pakenčiama.

Autorius: Štai, matote, taip ir vargsite visą gyvenimą, nes norai persveria galimybes. Visa tai neatneš jums laimės, o tik ligas ir nuovargį nuo gyvenimo.

Skaitytojas: O tai ko tada siekti?

Autorius: Jeigu mes norime būti laimingi, tai nereikia gyvenimo tikslu pasirinkti materialių norų tenkinimą. Reikia pasistengti suprasti, ką reikia daryti, kad išvengtume žemutinių gunų įtakos ir pakiltume į dorybės guną, kuri pati atneš mums laimę. Todėl, prieš imdamiesi įgyvendinti kokius nors sumanymus, turime išsiaiškinti, kokios gunos juos išprovokuoja.

Skaitytojas: Ir kas nuo to pasikeis mano gyvenime?

Autorius: Pradžioje atsiras šiek tiek blaivesnis požiūris į savo veiklos pasekmes. Žmonės, kuriuos įtakoja aistros guna, pasmerkti sunkiam darbui. Jie neturėtų labai tikėtis, kad ateityje atsiras daugiau laisvo laiko. Atvirkščiai, aistros guna taip tvarkosi, kad jie turės vis mažiau ir mažiau laiko. Žmogus, tai suvokęs, prablaivėja ir pradeda galvoti, kad toliau taip gyventi negalima.

Tie, kuriuos įtakoja neišmanymo guna, nuoširdžiai tikisi, kad su jais bus elgiamasi garbingai. Tipiška iliuzija. Ši guna sąžiningų žmonių neprileidžia prie savo globotinių, todėl jie neišvengiamai bus apgauti. Tik dorybės gunoje galima jaustis šiek tiek laisvesniu, bet ir ji turi savo rėmus.

Skaitytojas: Jeigu gunos mus taip supančioja ir jų neįmanoma įveikti, tai gal išvis geriau nieko nedaryti, tegul jos dirba savo darbą.

Autorius: Jūsų giesmelė nesikeičia: imkim, brolyčiai, ir nieko nedarykim. Štai jums tokia analogija: iš kambario išeiti galima dviem būdais. Pirmasis – per duris, antrasis – išgriauti kakta sieną. Antruoju atveju mes turime didelį pasirinkimą, nuo kurios vietos pradėti – siena tai nemaža. Jeigu dėl kokių nors neaiškių priežasčių mes nepramušime sienos, tada gal geriau per duris neiti, o sėdėti ir žliumbti, ar ne? Juk paprastai mes taip ir galvojame. Užuot išsiaiškinę gunų veikimo mechanizmą ir kaip iš jo ištrūkti, mes bandome su jomis kovoti. Nesvarbu, kad nieko nelaimime, užtat yra laimės alternatyva – prisigerti ir užsimiršti, arba bukai spoksoti į televizorių.

Skaitytojas: Bet juk jūs nuolatos kalbate, kad gunos apriboja mūsų galimybes. Vadinasi, nusivylimas yra normalus reikalas. Ir tada belieka žiūrėti į televizorių.

Autorius: Reikia ne dykinėti, o mokytis pakelti visus sunkumus ir tuo pat metu orientuoti savo sąmonę į dvasinius dalykus, skaitant šventraščius ir bendraujant su dorybingais žmonėmis. Tačiau daugumai visai neįdomu, kaip reikia gyventi teisingai, į kur kreipti savo pastangas. Mokydamiesi iš Vedų, mes galėsime išeiti per duris; priešingu atveju gyvensime „kaip visi“, bandydami kakta sienos tvirtumą.

Žmogus, kuris vadovaujasi Vedų nurodymais, gyvena intelekto lygmenyje, todėl visada randa išeitį iš pačios sudėtingiausios situacijos.

Skaitytojas: Nesuprantu, kaip visa tai susiję su prisirišimu prie materialios gerovės.

Autorius: Labai paprastai. Aistros guna pakiša mums visokias iliuzijas apie turtus, šlovę ir kitus materialius blizgučius ir tokiu būdu slepia nuo žmonių tikrąją jų problemų priežastį – potraukį pinigams. Todėl žmonėms atrodo, kad jų problemos kyla ne iš jų pačių, o dėl išorinių aplinkybių. Pavyzdžiui, dažnai atrodo, kad valdžia visiškai mumis nesirūpina.

Skaitytojas: Na, ir kas? Man irgi atrodo, kad aplinkiniai nesugeba tinkamai įvertinti mano pastangų, nors aš ir stengiuosi jų pačių labui.

Autorius: Mintydamas, kad dėl jo problemų kalti kiti, bet jokiu būdu ne jis pats, žmogus neišvengiamai darosi nelaimingas. Užuot skaitęs šventraščius ir gilinęsis į jų nurodymus, kaip teisingai gyventi, jis skaito visokią bevertę lektūrą, kuri jį galutinai įtikina, kad šis pasaulis labai neteisingas. Nebesimanydamas, kaip pakeisti savo gyvenimą, žmogus kovoja su tomis aplinkybėmis, kurios, jo manymu, kuria visas problemas. Jeigu „netikusi“ žmona – reikia ją auklėti, jeigu nėra pinigų – reikia kažkaip jų gauti, skauda kepenis – reikia juos gydyti.

Žmonės, dėl savo problemų kaltinantys kitus, nesupranta, kad, sakykim, tuščios piniginės priežastis glūdi juose pačiuose, kad tai yra jų vidinė problema, o ne išorinė. Tačiau aistros guna įtikina mūsų protą: „Gauk pinigų, ir būsi laimingas. Dėl visų tavo problemų kaltas skurdas“. Taip suklaidinti žmonės daužo kaktomis sieną ir negalvoja apie vidines problemas. Vienintelė mintis – kaip nors prasimanyti pinigų. O jeigu, jų nuomone, tam trukdo kiti, jie persiima negatyvia sąmone, susigadina su visais santykius ir galiausiai tikrai nuskursta. Taip aistros guna nurodo mums neteisingą tikslą, į kurį orientuojame visas pastangas.

Skaitytojas: Kokia turėtų būti teisinga sąmonė, norint būti turtingesniam ar išsigydyti ligą?

Autorius: Vedos sako, kad jeigu nėra pinigų, reikia įveikti savo šykštumą ir mokytis būti nesavanaudiškam. Jeigu skauda kepenis, vėlgi reikia įveikti tam tikras charakterio savybes – šiuo atveju piktumą bei prievartos pomėgį, ir mokytis atleisti.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad panašiuose samprotavimuose nėra jokios logikos, tačiau vėliau, mokantis išsivaduoti iš gunų poveikio, ji palaipsniui išryškėja. O išsivaduoti galima, nustojus savo problemas vertinti kaip išorinius veiksnius. Visos problemos yra mumyse. Jeigu tapsi nesavanaudžiu – ilgainiui praturtėsi; jei būsi nuolankus – kepenys atsigaus, o jeigu dėl netikusių šeimyninių santykių kaltinsi tik save – jie taisysis.

Dorybės guna mums visada nurodo tikrąją problemų priežastį. Finansiniu atžvilgiu ji formuluojama taip: „Siekdamas pinigų (savo darbo rezultatų), žmogus aistros gunoje galvoja, kad visi nemalonumai atsiran- da dėl to, kad jis yra neturtingas. Tačiau iš tikrųjų tie nemalonumai atsiranda dėl pernelyg didelio potraukio pinigams. Dėl jo mes prarandame sveikatą ir laiką, o pelnome tik nusivylimus ir skurdą.

Skaitytojas: Mokaisi, mokaisi ir kvailiu miršti.

Autorius: Viskas priklauso nuo to, ko mokiniesi. Jeigu sieki dvasinių žinių, tai senatvėje būsi išminčius.

Išvada: visos materialios gamtos gunos mus prirakina prie savęs. Jeigu dorybės guna patraukia laimės pojūčiu ir žiniomis, tai aistros guna – tikėjimu į būsimą gerovę. Praktiškai šis tikėjimas mus lydi vos ne nuo lopšio. Tai susiję su tuo, kad mūsų planetoje vyrauja būtent toks laimės supratimas, ir dauguma žmonių gimsta su vienu tikslu – patirti tą laimę. Todėl jie net negali pagalvoti, kad tai klaidinga nuomonė. O aistros guna tuo neapsiriboja ir atima bet kokią galimybę pajusti bent šešėlį tos laimės, kurią patiria dorybingi žmonės.

Mus supa daugybė žmonių, nusivylusių kova dėl savo gerovės. Tačiau mūsų asmeninis egoizmas tvirtina, kad su mumis tikrai taip nebus, ir mes imame vaikytis pinigų ir prestižo. Vienok aistros guna, duodama materialias gėrybes, kartu didina ir mūsų poreikius, gobšumą, konkurenciją bei atšiaurumą, kurie galiausiai atima ir pinigus, ir reputaciją. Taigi, savanaudis žmogus gali dirbti persiplėšdamas, bet visos pastangos neatneš jam papildomos laimės.

Dėdamas vis didesnes pastangas, žmogus nepastebi, kad palaipsniui praranda sveikatą ir netenka taip brangaus laiko – natūralių materialios laimės šaltinių. Ir tik senatvėje jis netikėtai aptinka, kad visas jo gyvenimas tebuvo tuščias laiko švaistymas. Taip jo sąmonę palaipsniui užvaldo neišmanymo guna, tvirtinanti, kad visas pasaulis – vien tik apgaulė ir prievarta. 

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis