Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Gunos slepia realybę

 

Mes jau pakankamai prisikalbėjom apie tai, kaip gunos mus pririša prie savęs, verčia vaikytis materialios tikrovės ir netgi priverčia atmesti bet kokį padorumą, siekiant savo tikslų. Todėl dabar pakalbėsime apie tai, kaip jos užvaldo mūsų intelektą ir įtikina, kad einame teisingu keliu. Jos sukuria iliuziją, kad kito kelio nėra, reikia tik dar labiau pasistengti ir viskas pasikeis. Tokią sąmonės būklę, trukdančią mums tobulėti, palaiko padidėjęs egocentrizmas.

Skaitytojas: Kokiu būdu toks didžiulis pasitikėjimas savo jėgomis užvaldo mūsų protą? Kaip tai pasireiškia mąstysenoje?

Autorius: Kai tik mums pradeda sektis, aistros ir neišmanymo gunos nedelsdamos užvaldo egoizmu užterštą protą ir kuria mums iliuzorines mintis apie tai, kad žmogus yra savo likimo ir visos kūrinijos šeimininkas. Rezultate tokios mintys atneša daugybę nelaimių.

Skaitytojas: Bet juk yra tikrai protingų ir talentingų žmonių. Kaip jie pasiduoda tokioms iliuzijoms?

Autorius: Neužmirškite, kad pas mus yra netikras ego, kuris mūsų būtį užpildo egoistiniais norais. Jis įtakoja ne tik protą, bet ir intelektą, kurdamas savo reikšmingumo ir didybės iliuziją. Žmogui su tokiu ego praktiškai neprieinami tokie dalykai, kaip noras tarnauti kitiems ir tobulinti savo charakterį.

Kai žmogus pernelyg didžiuojasi savo pasiekimais, jis negali suvokti savo dvasinės prigimties. Jo iliuzijas žemutinės gunos palaiko materialiais laimėjimais arba svajonėmis apie juos, tuo pačiu stiprindamos intelekte slypintį išdidumą ir versdamos žmogų daryti visokias nesąmones. Jūsų minėti protingi ir talentingi žmonės, jeigu jie nesiekia tikrosios išminties (nuolankumo), darosi vis labiau išdidesni, nes gunos pildo jų norą būti didžiais ir kuria situacijas, kuriose žmogus jaučiasi esąs visiškas ir vienintelis savo gyvenimo šeimininkas. Taip jis patenka į visišką žemutinių gunų priklausomybę, kur jo laukia kančios ir, galiausiai, degradacija.

Skaitytojas: Vadinasi, reikia stengtis nuo kažko priklausyti?

Autorius: Ne, geriau būti savarankišku ir jausti atsakomybę už savo poelgius, bet apsisprendimą vieniems ar kitiems veiksmams reikia derinti su šventraščiais ir šventų žmonių patarimais. Priešingu atveju nepadės joks mokytumas, nes visiškos nepriklausomybės siekimas yra egoizmo, o ne išminties požymis.

Skaitytojas: O ką daryti? Mokytis tai reikia...

Autorius: Kartu su moksliniu supančio pasaulio pažinimu reikia semtis žinių ir apie tuos dėsnius, kurie kontroliuoja mūsų vidinį pasaulį – subtilųjį kūną (protą, intelektą ir netikrą ego). Tačiau tam reikalinga turėti autoritetingą vadovą ir studijuoti šventraščius. Ypatingai didelį dėmesį reikia kreipti į savojo nuolankumo ir dvasinės orientacijos ugdymą, nes šie dalykai parodo mūsų intelekto apsivalymo lygį. Bet koks, kad ir pats mažiausias, išdidumo požymis rodo, kad mumyse dar tebekeroja egoizmas. Tokiu atveju išvengti žemutinių gunų kontrolės tiesiog neįmanoma.

Skaitytojas: Kaip suprasti žodžius „ugdytis nuolankumą“? Juk jeigu yra kažkokie nuopelnai, tai negalima jų nematyti.

Autorius: Apie kokius nuopelnus kalbate? Tai, ką mes laikome savo atradimais, mums iš tikrųjų nušviečia Supersiela, esanti mūsų kūne kartu su individualia siela. Vedos sako, kad tas, kuris tvirtina, jog viską pasiekė savo pastangų dėka, labai klysta. Kad nebūtų tokių paklydimų, reikalingas mokytojas, kuris savo mokinyje lengvai pastebės net pačius menkiausius išdidumo požymius.

Skaitytojas: Negi žmogus pats negali jų pastebėti?

Autorius: Vedose sakoma, kad dažniausiai tos negatyvios permainos vyksta taip subtiliai, kad sąmonė jų tiesiog neužfiksuoja. Todėl progresuoti greitai ir be nuopuolių galima tik tada, kai įsiklausoma į žmonių, turinčių tikrąjį pažinimą, nurodymus. Apie tai kalbama Bhagavadgytoje (4.34): Pasistenk sužinoti tiesą iš dvasinio mokytojo. Nuolankiai jo teiraukis ir jam tarnauk. Save suvokusios sielos gali suteikti tau žinių, nes jos regi tiesą.

Skaitytojas: O jeigu žmogus yra garsus ir visų gerbiamas mokslininkas – tai negi gunos ir jo nepagailės?

Autorius: Neturi reikšmės, kiek jis garsus ir gerbiamas – jeigu neišsiugdė nuolankumo, žemutinės gunos privers jį degraduoti. Tačiau reikia nepamiršti, kad mūsų planetos žmonės visi be išimties yra įtakojami aistros ir neišmanymo gunų, ir todėl kiekvienas turi didesnę ar mažesnę dozę išdidumo. Todėl mums labai sunku suprasti savo amžinąją dvasinę prigimtį, Viešpaties tarno padėtį. Tai įmanoma tik visiškai atsikračius išdidumo ir savanaudiškumo. Išdidumas labai trukdo pajausti šio pasaulio didingumą ir harmoniją. Mes labai įtikėję į savąją didybę ir teisę šeimininkauti planetoje taip, kaip mums atrodo reikalinga. Tokioje sąmonės būklėje mes nejučiomis pradedame save tapatinti su Pačiu Dievu, o kai kurie tiesiog apsiskelbia Juo esantys. Tokių dalykų išvengti galima tik su autoritetingo dvasinio mokytojo pagalba.

Skaitytojas: Kaip pasireiškia sąmonės degradacija, kai žmogus     didžiuojasi savo žiniomis?

Autorius: Ji vyksta laipsniškai, štai tokiais etapais:

1. Prasideda nuo vis didėjančio noro girdėti liaupses savo adresu.

2. Aplinkiniai žmonės į tai atsako nesąmoningu pasipriešinimu, o paskui ir visiškai sąmoningu protestu.

3. Nesant harmonijos nei su Dievu, nei su žmonėmis, meilės būti negali. O be jos ir be draugiškumo nebus susitaikymo ir ramybės. Todėl sekančiame degradacijos etape žmogus, nepatyręs tikros draugystės nei meilės, jaučia nepasitenkinimą ir nerimą.

4. Nepasitenkinimas virsta pykčiu ir storžieviškumu. Žmogus tampa tiesiog nepakenčiamas.

5. Kai tokia padėtis, vieninteliu jo džiaugsmo šaltiniu lieka jo paties nuopelnai, į kuriuos jis dabar sutelkia visą dėmesį.

6. Intelektui vis labiau užsiteršiant egoizmu, didėja pasididžiavimas savo laimėjimais, kuris pagaliau atima bet kokią galimybę įsiklausyti į kieno nors nuomonę.  

7. Kai pažeidžiamas nuolankaus išklausymo procesas, intelektas neišvengiamai degraduoja, ir tai sustabdo bet kokį progresą.

Todėl aistros guna kontroliuoja netgi labai intelektualius žmones, jeigu jie turi bent kiek išdidumo. Norint tobulėti, nepakanka vien stipraus intelekto, svarbiausias rodiklis šiuo atveju – švarus, tai yra, laisvas nuo egoizmo intelektas. Svarbiausias jo požymis – nuolankumas. Nei vienas mokslininkas neišvengs degradacijos, jeigu neugdys savyje nuolankumo.

Skaitytojas: Bet jeigu žmogus turi nuopelnų ir visuomenėje užima gerą padėtį, tai visi, kaip taisyklė, jį gerbia.

Autorius: Bet kuris žmogus turi dvasinę prigimtį ir jau vien todėl nusipelno pagarbos, tačiau į tai neatsižvelgiama. Pagarba rodoma už ką tik nori, bet ne už geras savybes, ir po ja dažniausiai slepiasi veidmainystė bei pataikavimas, kas niekam neatneša laimės, o tik skatina vaidus.

Skaitytojas: Kaip greitai degraduoja taip gerbiamo žmogaus sąmonė?

Autorius: Viskas priklauso nuo jo išdidumo laipsnio, kurį, savo ruožtu, apsprendžia nuopelnai. Todėl degradacija kartais tęsiasi metais, o kartais užtenka kelių mėnesių.

Skaitytojas: Vadinasi, kuo žmogus labiau pripažintas, tuo didesnė nuopuolio galimybė?

Autorius: Taip, tačiau juk niekas jam netrukdo ugdytis nuolankumą ir tokiu būdu palaipsniui įveikti savo išdidumą.

Skaitytojas: Bet juk mokslo žinios stiprina intelektą, o paklausius jūsų, peršasi išvada, kad kuo stipresnis intelektas, kuo daugiau žinių jis aprėpia, tuo didesnė jo degradacijos galimybė. Nesuprantu.

Autorius: Taip, intelektas žino, kaip atrodo mūsų laimė, bet jeigu žmogus siekia ne dvasinės laimės, vadinasi, jo turimos žinios yra apie kažką kita ir veda tikrai ne į progresą. Todėl pirmiausia reikia susigaudyti, kokios žinios yra pagrindinės, o kokios – antraeilės. Tikrai mokytas žmogus išsiskiria dideliu nuolankumu ir dar didesniu ryžtu pasišvęsti dvasinei praktikai, kuri ir yra svarbiausias žinojimas. Tai įmanoma tik tada, kai jo intelektą nuo išdidumo saugos patyręs dvasinis mokytojas.

Žmogus gali būti labai mokytas, bet jeigu nedirbs su savo charakteriu, jis turės polinkį gilinti materialias žinias. Tai didins jo priklausomybę nuo žemesnių gunų ir tuo pačiu degradaciją.

Skaitytojas: Jeigu ne paslaptis, kokio tipo žinias Vedos laiko svarbiausiomis?

Autorius: Dvasines.

Skaitytojas: Bet dabar tiek daug dvasinių mokymų... Ir kiekvienas juos supranta skirtingai.

Autorius: Taip, bet dvasinės žinios visada išlieka tos pačios, tik žmonės jas suvokia skirtingai, priklausomai nuo savo sąmonės lygio ir santykių su Dievu. Iš čia ir dvasinių mokymų įvairovė.

Dabar pažiūrėkime, kokie yra dvasinio pažinimo etapai.

Tiems, kurie tik pradėjo eiti tiesos pažinimo keliu, svarbiausios žinios – apie nesuterštą intelektą (nuolankumą). Tik nuolankioje būsenoje galima išmokti klausytis šventų žmonių pasakojimų apie tikrąją tiesą.

Sužinojęs, kad tikrasis pažinimas turi dvasines ištakas, žmogus susimąsto apie gyvenimo prasmę. Šiame etape reikėtų bent jau teoriškai suvokti ir savo dvasinę prigimtį.

Tarnaudamas šventiems žmonėms ir klausydamas jų nurodymų, žmogus gauna tam tikrą supratimą apie dvasinius dalykus ir turi įsisąmoninti, kokia veikla būdinga sielai. Šis pažinimas neįmanomas be dvasinio mokytojo pagalbos.

Kai žmogus supras, kad aukščiausias dvasinio gyvenimo tikslas yra tarnystė Dievui, jam labiausiai rūpės gauti žinias apie tai, kaip ją atlikti su kuo didesne meile ir atsidavimu.

Skaitytojas: Vadinasi, manajame pažinimo lygyje svarbiausia yra žinios apie nuolankumą?

Autorius: Jums geriau matyt, kokiame lygyje esate, taigi pats spręskite, kas dabar svarbiau, o aš noriu grįžti prie mūsų temos.

Patirti savo dvasinę prigimtį mums trukdo gunos, pasinaudodamos mūsų pačių egoizmu, todėl nuolatos esame pernelyg įsitikinę savo teisumu. Atrodo, kad tokia savybė turėtų mus versti būti išrankesniais ir atidesniais, atsirenkant informaciją, kuria galvojame naudotis. Deja, viskas yra atvirkščiai. Tas įtikėjimas į savo teisumą, kaip nekeista, sukelia pasitikėjimą bet kokio tipo informacija, o mūsų išdidumo jausmą labai patenkina saldžialiežuviai ir pataikautojai. Tuo naudojasi masinės informacijos priemonės ir pateikia visa tai, ką mes norime išgirsti. Gunos taip pasitvarko, kad visai nesinori girdėti bei regėti tai, kas galėtų pribudinti sąžinę. Toks žmogus galvoja: „Aš esu pernelyg solidus, kad mane galėtų dezinformuoti. Jeigu koks nors žurnalistėlis ir pripliaukš niekų, tai aš jau sugebėsiu susigaudyti, kas ir kaip“.

Problema ne tik abejotinos vertės informacijoje, bet ir tame, kas ją perduoda, nes jis kartu perteikia ir savąjį laimės supratimą, ir tada daugelis žmonių, pasitikėdami pigia informacija, visiškai persiima iliuziniu pasaulio supratimu.

Skaitytojas: Jūs lyg tai mėtote akmenis į žurnalistų daržą?

Autorius: Ne, potencialiai jie gali pasakyti kažką svarbaus. Tačiau daugumoje atveju, įtakojami aistros gunos, jie kalba tik tai, kas jiems naudinga arba didina jų prestižą.

Skaitytojas: O kaip jiems išvengti tokių finansinių pinklių?

Autorius: Vedos nurodo, kad informacijos priemones turi kontroliuoti šventi žmonės arba tokia vyriausybė, kuri vadovaujasi jų nurodymais. Be to, visa informacija turi būti sutikrinama su šventraščiais, kaip absoliučios tiesos šaltiniais. Tada ji bus dorybės gunoje ir netrukdys žmonėms tobulėti.

Skaitytojas: Kokie kriterijai apsprendžia, nurodo, kad žmonių gaunamą informaciją kontroliuoja ta ar kita guna?

Autorius: Jeigu masinės informacijos priemonės daro tai, kas joms naudinga, tai neabejotinai jas kontroliuoja aistros guna. Jeigu jos propaguoja seksą, trilerius, siaubo ir kovinius filmus – neišmanymo guna. Tokių informacijos priemonių išskirtinės savybės – įžūlumas, akiplėšiškumas ir begėdiškumas. Įsivaizduojate, kokią karmą susikuria tie žurnalistai, kurie tokiu būdu stengiasi patenkinti žemiausius žmonių instinktus?

Skaitytojas: O ar galima jiems kaip nors padėti?

Autorius: Žurnalistams? Deja, kaip jau sakiau anksčiau, mūsų planeta yra aistros gunos įtakoje, todėl ne taip paprasta prisibelsti į širdis tų, kurie stovi prie informacijos biznio svertų. Atrodytų, jų paskirtis būtų atverti mums akis. Bet dažniausiai patikliems skaitytojams brukama kažkokių veikėjų nuomonė, nepatikrinta nei ilgalaike praktika, nei šventraščiais.

Skaitytojas: Aš galvojau, kad kiekvienas žmogus prisiima kažkokią atsakomybę už savo žodžius.

Autorius: Pirmiausia reikia suprasti, kas yra ta atsakomybė. Aistros ir neišmanymo gunų įtakoje žmonės nebegali suprasti, kas tai yra karmos dėsnis, todėl jiems atsakomybės sąvoka yra pernelyg abstrakti. Galima aiškinti iki begalybės, bet jeigu žmogus nesupranta, kad už bet kokį savo poelgį jis gaus atitinkamą atpildą, jis ir toliau darys nesąmones.

Skaitytojas: Vadinasi, moralė – tai ne abstrakti sąvoka, o reali baudžianti jėga?

Autorius: Taip, žmogus už moralinių įstatymų nesilaikymą anksčiau ar vėliau gauna per galvą. Tai darosi aišku tik esant dorybės gunoje, kai sąžinės balsas skamba garsiausiai.

Skaitytojas: Dauguma žmonių nesupranta, kas ateityje jų laukia už tai, ką jie kalbėjo ir darė.

Autorius: Taip. Tie, kurie dirba masinėse informacijos priemonėse, siekia šlovės ir pinigų, naudodamiesi žmonių silpnybėmis. Ir vieni, ir kiti negali blaiviai vertinti perduodamą ir gaunamą informaciją. Taip veikia iliuzinė žemutinių gunų potencija. Žmonės nesugeba teisingai vertinti ne tik aplinkinį pasaulį, bet ir patys save.

Skaitytojas: Ir kaip tai pasireiškia?

Autorius: Aistros guna verčia siekti tikslų, kurie aiškiai neatitinka turimų galimybių, todėl prisieina juodai dirbti, o tai ilgainiui blogai atsiliepia tiek santykiams su žmonėmis, tiek sveikatai. Bet kokiu atveju materialios laimės vis trūksta. O neišmanymo gunoje žmonės galvoja, kad įstatymai jiems dar neparašyti, ir šiaip kelyje į numatytus tikslus ženklesnių kliūčių nėra.

Skaitytojas: Galbūt taip ir yra, bet aš, atrodo, savo jėgų niekada nepervertinu.

Autorius: O, taip, mes visi įsitikinę, kad savo galimybes įvertiname teisingai, ir todėl turime teisę galvoti, kad esame dorybės gunoje. Bet tada peršasi negeras klausimas: jeigu jau taip viskas gerai, tai kodėl mes taip dažnai būname nelaimingi? Jeigu viskas, ko mes norime ir siekiame, yra taip teisinga, tai iš kokios peklos ant mūsų byra nesėkmės, verčiančios pulti neviltin?

Viskas daugiau negu aišku: įtakojami žemutinių gunų, mes visada pervertiname savo jėgas ir neteisingai nusistatome tikslus. Maža to, jos net atima galimybę matyti, kokioje iliuzijoje esame. Todėl ir visokių nelaimėlių pasaulyje yra nepalyginamai daugiau, negu tų, kurie pasitinka mirtį su šypsena, būdami dorybės gunoje. Tačiau daugelis galvoja, kad pas juos viskas gerai arba bent bus gerai, tereikia gerai padirbėti. Tuščios viltys – jų gyvenimas darosi vis labiau problematiškas, o išmušus mirties valandai, jie su siaubu supranta, kad gyvenimas praėjo tuščiai.

Skaitytojas: Negi dorybingi žmonės galvoja, kad pas juos viskas blogai?

Autorius: Ne, tiesiog jie labai savikritiški ir griežtai kontroliuoja savo norus. Ir dar jie visada vadovaujasi šventraščių nurodymais, todėl teisingai įvertina savo galimybes ir neužsibrėžia nerealių tikslų.

Skaitytojas: Sakykim, aš esu aistros gunoje, bet pas mane tikrai viskas gerai. Yra šiokios tokios problemėlės šeimyniniame gyvenime, bet finansine padėtimi negaliu skųstis. Tačiau mano motyvai visada buvo savanaudiški, aš toli gražu ne mecenatas. Taigi tokį savo gerbūvį pasiekiau aistros gunos įtakoje, ir dabar galvoju: arba Vedos kažkur klysta, arba ateityje manęs laukia rimti išbandymai. Kaip sakote?

Autorius: Jūs teisus, prognozuodamas sunkumus. Senstant jų daugėja, bet jūs ne visai teisingai įvertinate save. Žmogui, esančiam aistros gunoje, niekada nekyla panašių klausimų: „Ar aš teisingai galvoju, ar ne“? Taip klausia tik tas, kuriame jau pasireiškia tam tikri dorybės gunos požymiai. Toks žmogus yra ganėtinai protingas, todėl savąjį tiesos supratimą jis vertina kukliai. „Aš žinau, kad beveik nieko nežinau“.

Skaitytojas: Dabar man labiau įdomu, kaip galvoja tie, kuriuos įtakoja žemutinės gunos ir kurie, patys to nesuvokdami, palaipsniui darosi vis didesniais nevykėliais.

Autorius: Gerai, pakalbėkim ir apie tokius žmones. Aistros gunoje jie visada galvoja: „Aš esu pakankamai protingas ir gerai susigaudau visose situacijose, bet dar turiu gerai pasidarbuoti, kad būčiau laimingas“. Tokios mintys – tai požymis, kad ateitis jiems nieko gero nežada. O neišmanymo gunoje žmogus galvoja taip: „Aš, žinoma, esu protingesnis už visus šituos šventeivas ir darboholikus, nes žinau, kad jeigu neapgausi – negyvensi“. Tokie žmonės degraduoja, patys to nesuprasdami, ir jų likimas – atgimimas gyvūnų kūnuose.

Štai taip mus įtakoja žemutinės gunos – iš vienos pusės, jos sukuria iliuziją, kad nėra jau tokios galingos, iš kitos pusės, priverčia mus pervertinti savo sugebėjimus.

Skaitytojas: Kodėl mes pasiduodame tokiai iliuzijai?

Autorius: Todėl, kad mūsų netikras ego mielai bendradarbiauja su neišmanymo ir aistros gunomis. Kitaip sakant, kaltas mūsų egoizmas.

Žmonės, kurie tam tikru metu kaip ir neturi rimtesnių problemų, nuoširdžiai galvoja, kad visi sunkumai jau praeityje, tačiau jie nežino, kad gera ir bloga karma pasireiškia periodiškai, o tie periodai priklauso nuo planetų judėjimo dangaus skliautu. Jos įtakoja mūsų protą, versdamos jį nusiraminti arba nerimauti. Štai taip veikia materialios gamtos gunos, padengdamos mūsų protą iliuzinės laimės skraiste ir tokiu būdu neleisdamos įžvelgti mus laukiančių problemų.

Skaitytojas: Bet kodėl gamtos dėsniai taip tyčiojasi iš mūsų? Kodėl jie mums įteigia, kad viskas daugiau mažiau vyksta normaliai? Man, pavyzdžiui, tikrai atrodo, kad jeigu aš ir turėsiu rimtų problemų, tai tik kažkokioje neapibrėžtoje ir neįžvelgiamoje ateityje, o tai verčia nusiraminti. Tuo labiau, kad dabar juk viskas tvarkoje.

Autorius: Man irgi dažnai taip atrodo, bet tai reiškia, kad sunkumai jau ne už kalnų. Būtent taip gunos saugo mūsų norus džiaugtis ta laime, kurią kažkada mes patys ir pasirinkome. Jeigu mes nebūtume tokioje iliuzinio komforto būklėje, gunos negalėtų pildyti mūsų norų.

Kalbant apie gunų potencinę galią, noriu papasakoti, ką prieš 5000 metų pasakė šventasis karalius Judhišthira, kai jo paklausė: „Kas yra nuostabiausia šiame pasaulyje?“ Atsakymas buvo toks: „Nuostabiausia yra tai, kad dauguma žmonių nesupranta, kad visi jų materialistiški planai baigsis tuo, kad jie numirs. Juk mirtis ar nelaimė gali ištikti bet kuriuo metu ir visiškai sugriauti bet kokius lūkesčius“.

Šie žodžiai man padarė didelį įspūdį, ir aš vienu metu savo auditorijai užduodavau klausimą: „Kas iš jūsų tiki, kad galbūt rytoj jūs mirsite?“ Pasirodė, kad dauguma žmonių buvo įsitikinę, jog bent rytoj jie dar tikrai gyvens.

Skaitytojas: Na, o jūs pats ar jaučiate, kad galite rytoj mirti?

Autorius: Nelabai, nors kažkiek suprantu, kad tai gali atsitikti. Kartais norisi pasirodyti, kad tavęs neįtakoja žemutinės gunos, ir tada sakai: „Taip, žinau, kad numirti galiu bet kada, kad ir šią akimirką“.

Skaitytojas: Aš irgi neginu, kad su manim rytoj gali kas nors atsitikti. Vadinasi, žemutinės gunos mane neįtakoja taip, kaip jūs čia ką tik pasakojote. 

Autorius: Jeigu žmogus tikrai turi tvirtą įsitikinimą, kad mirtis jį gali ištikti bet kada, tai jis daugiau nei minutės neskirs visokioms pramogoms ir stengsis daryti tai, kas svarbiausia. Toks žmogus visiškai suvokia laiko galybę, o tai yra labai aukštas sąmonės lygis. Jo jau nebeveikia iliuzinė gunų energija. Ar daug mes žinome tokių žmonių?

Skaitytojas: Asmeniškai aš – nei vieno.

Autorius: Tačiau jų yra. Tai žmonės, kuriuos teisėtai vadina šventaisiais. Pavyzdžiui, Sergijus Radonežskis – krikščionių šventasis. Savo vienutėje jis laikė karstą, kuriame naktimis miegodavo. Jis taip elgėsi todėl, kad suprato, jog mirtis gali ateiti bet kurią akimirką ir nenorėjo tai užmiršti net miegodamas. Haridasas Thakuras, vaišnavizmo tradicijos šventasis, kasdien 300.000 kartų sukartodavo šventus Dievo vardus. Valgiui ir miegui jam likdavo vos keletas valandų. Jis gerai suprato, jog bet kokia kita veikla – tiesiog beprasmis laiko švaistymas, o jo mums lieka vis mažiau ir mažiau.

Žmonių su tokia sąmone yra tikrai mažai. Sutikite, kad daugeliui jie atrodo kaip nepilno proto.

Skaitytojas: Žinoma, kokia jau čia laimė miegoti karste.

Autorius: Ir vis tik žmonės, pažinoję Sergijų Radonežskį, sakė, kad nebuvo už jį laimingesnio žmogaus. Negana to, visi, kurie su juo bendraudavo, taip pat persiimdavo laime. To įrodymas – toje vietoje, kur buvo jo vienutė, greitai išaugo visas miestas. Tą patį galima pasakyti apie šventąjį Haridasą: jis buvo tikras džiaugsmo šaltinis piligrimams, atvykusiems į jį pasižiūrėti.

Skaitytojas: Kodėl taip sunku patikėti, kad tokie atsižadėję žmonės būna laimingi?

Autorius: Todėl, kad mes turime kitonišką laimės koncepciją. Aistros ir neišmanymo gunos neleidžia mums suprasti, kad tapti laimingu galima ir kitaip; jos temdo mūsų protą, sakydamos: „Žmogus būva laimingas tik tada, kai turi materialią gerovę, gerą sveikatą... Visa tai jis gauna, jeigu klauso mūsų nurodymų“. Tačiau atvirai kalbant, mūsų ateitis – tai tik vis labiau aktyvėjančios ligos, senatvė ir pagaliau mirtis.

Skaitytojas: Jeigu gunos jau tokios neįveikiamos, tai gal geriau su viskuo susitaikyti ir ramiai laukti, kol pasibaigs bloga karma.

Autorius: Daug kas taip galvoja, bet viskas baigiasi tuo, kad jie susikuria kitą netikusią karmą. Kad to nebūtų, reikia mokytis, kaip teisingai gyventi. Pakeisti savo laimės koncepciją nėra taip paprasta, bet reikia, kitaip neištrūksime iš žemutinių gunų gniaužtų. O iki tol belieka svajoti apie būsimą laimę, nežiūrint realybės su amžinu laiko trūkumu, persidirbimu, kančiomis, nusivylimais, o kartais ir su sąmonės degradacija.

Skaitytojas: Ir vis tik jeigu mūsų materialūs planai baigsis tuo, kad mes numirsime, tai kam siekti kažkokių tikslų? Geriau plaukti sau pasroviui...

Autorius: Suvokti, ko mums siekti, labai paprasta. Siela tai nemiršta, o po kūno mirties seka kitas gimimas, į kurį mes pasiimame visus savo nuopelnus. Todėl neaišku, kokia upe jūs norite plaukti pasroviui. Ta, kuri plukdo jūsų blogą karmą?

Skaitytojas: Norisi, kad sekančiame gyvenime viskas būtų geriau...

Autorius: Geriau tikrai nebus, jeigu dabar nesistengsime nieko keisti. Todėl mūsų siekiai turi būti ne materialūs, o dvasiniai. Materialių dalykų nepasiimsi į sekantį gyvenimą. O tai, ką mes pasieksime dirbdami, sakykim, su savo charakteriu, išlieka subtiliame kūne, kuris kartu su siela pereina į naują kūną.

Skaitytojas: Tada tuo labiau nėra jokios prasmės atlikinėti kažkokias materialias pareigas šeimai ir visuomenei. Reikia užsiimti savęs pažinimu ir negaišti laiko tam, ko negali pasiimti su savimi į pomirtinę kelionę.

Autorius: Jūs nesuprantate, kad būna ir netikras, arba priešlaikinis atsižadėjimas. Jis neišvengiamai veda link degradacijos, nes neleidžia vystytis išmintingumui, kuris pasireiškia, kai žmogus atlieka savo kasdienines pareigas.

Skaitytojas: Nejaugi jos tokios svarbios?

Autorius: Pasiskaitykite Vedose, kokią naudą žmogus gauna, atlikdamas savo pareigas. Tiems, kurie pradėjo dvasinę praktiką, pareigų atlikimas padeda susitvarkyti charakterį ir apsivalyti sąmonę greičiau, negu atsiribojimas nuo visų rūpesčių. Todėl mes tiesiog neturime teisės ignoruoti pareigas, tegu ir materialias, šeimai ir visuomenei, tik reikia žinoti, kaip jas atlikti teisingai, tai yra, su mintimi, kad visa tai darome didesniam Dievo ir Jo šventųjų džiaugsmui.

Skaitytojas: Bet juk tai tuščias laiko gaišimas. Jūs pats sakėte, kad reikia nuolatos užsiimti dvasine praktika.

Autorius: Tai tipiškas dvasinių diletantų paklydimas. Jie galvoja, kad kasdieninę veiklą suderinti su dvasine praktika neįmanoma. Kai žmogus darbuojasi šeimos ir visuomenės gerovei Dievo vardu, tai nėra tuščias laiko švaistymas. Šitaip jis ugdosi svarbiausius charakterio bruožus, padedančius siekti tobulumo: tikėjimą į Dievą, atsakomybę ir nesavanaudiškumą.

Skaitytojas: Tada aš ne visai suprantu, kuo eiliniai dorybingi piliečiai, atliekantys savo pareigas, skiriasi nuo dvasiškai pažengusių žmonių? 

Autorius: Jeigu jūs, atlikdamas savo kasdienines pareigas, sugebėsite nuolatos galvoti apie Dievą, tai ilgainiui tapsite tikrai dvasingu žmogumi. Taip sako Vedos.

Skaitytojas: Ką jūs sakote? Nejaugi dvasinis kelias toks paprastas?

Autorius: Kaip pažiūrėsi. Viskas priklauso nuo to, su kokia sąmone pareigos atliekamos, o teisinga sąmonė – nelengvai užgyvenamas dalykas. Reikia siekti ne materialių dalykų – turtų, šlovės, pagarbos ir prestižo, kurių išeidami su savimi nepasiimsime, – reikia orientuotis į dvasinius turtus. Jeigu žmogus atlieka savo pareigas šeimai ir visuomenei, jame ryškėja geri charakterio bruožai ir gilus pasaulio suvokimas. Rezultate jis gali gauti neįkainuojamą dovaną – meilę Dievui. Sekančiame gyvenime visa tai pasireikš jo charakteryje. 

Skaitytojas: Atvirai kalbant, aš vistik nesupratau, kaip žmogus, užimtas kasdieniniais reikalais, gali pasiekti tobulybę?

Autorius: Gali, jeigu jis visas savo kasdienines pareigas atlieka, norėdamas patenkinti Viešpatį.

Skaitytojas: Gerai, šitą klausimą išsiaiškinsime vėliau. Dabar norėčiau sužinoti, kaip, darydamasis vis išdidesniu ir egoistiškesniu, žmogus, pats to nepastebėdamas, pradeda degraduoti.

Autorius: Schema paprasta. Pradžioje atsiranda mintys, kad norint būti laimingu, reikia sužinoti, kaip iš materialių dalykų išpešti kuo daugiau  naudos. Tai skatina mokytis prestižinių specialybių, o jas įvaldžius, sunku susilaikyti nuo išdidumo. Žmogui atrodo, kad jis jau žino, kaip pagauti laimės paukštę – tereikia pastangų ir tam tikros veiklos. Pradėjus veiklą ir nesulaikomai siekiant turtų, jį apima gobšumas. Rezultate santykiai su aplinkiniais darosi vis labiau įtempti, atitinkamai blogėja jo fizinė ir psichinė būklė. Iš čia – nuolatinis nuovargis, ligos ir konfliktai. Genda santykiai šeimoje, kolektyve, su draugais. Palaipsniui pasireiškia rimtos ligos, psichinis pervargimas ir kai kuriais atvejais netgi skurdas. Žmogų apima nusivylimas, neviltis ir pagieža, kas labai pritraukia neišmanymo guną su visomis jos grožybėmis (girtuokliavimas, ištvirkimas, šeimos iširimas, narkotikai, depresija, bukumas ir prisirišimas prie tokių dalykų, kaip pornografija, siaubo bei koviniai filmai ir pan.).

Taigi tas, kuris siekia turtų, galiausiai tampa skurdžiumi ir ligoniu. Priešingas atvejis – tai žmogus, kuris ugdosi būti dosniu, domisi, kokie turi būti jo santykiai su Dievu ir aplinkiniais žmonėmis, kaip teisingai, pagal šventraščių nurodymus, gyventi, pasirenka mokytojus ir klauso jų nurodymų, o taip pat be atvangos kovoja su savo ydomis, tuo pat metu neužmiršdamas atlikti savo pareigų. Tokį žmogų palaipsniui ima branginti jo pažįstami, o ilgainiui ir tie, iš kurių jis patyrė vienus nemalonumus. Dabar jie visaip skatina visus jo veiksmus, todėl jam atsiranda papildomos galimybės užsidirbti pragyvenimui, vystyti gerus santykius su žmonėmis, o taip pat dvasinės ir materialios gerovės garantija. Žinoma, visa tai bus, jeigu nepakels galvos išdidumo slibinas.

Matome, kad dosnumas užtikrina visokeriopą gerovę, o pastangos praturtėti – nuskurdina. Tokiu būdu, reikia stengtis pamilti savo pareigų Dievui ir žmonėms atlikimą. Kitaip sakant, mylėti savo darbą. Paskui kaip nors įsisavinti, kad pati didžiausia laimė įmanoma tik tuo atveju, kai gyvenama nesavanaudiškai. Tokie žmonės kaip atpildą už savo pastangas gauna materialinę gerovę. Tačiau juos labiau traukia darbas, atliekamas su meile, ir nesavanaudiškas gyvenimas.

Skaitytojas: Bet kodėl taip nesidaro su manimi?

Autorius: Nes jūs dar nežinote, kad nesavanaudiško gyvenimo skonis yra pats maloniausias, o jie jau žino. Kaip sakoma, neturėk pinigų, tik turėk daug draugų.

Skaitytojas: O jeigu yra didelis noras turėti gerus ryšius ir galimybes – tai irgi neišmanymo ir aistros gunų pasireiškimas?

Autorius: Jūs pataikėte kaip pirštu į akį, bet tai sekančio pokalbio tema.

Išvada: kad žmonės galėtų ramiai džiaugtis savo pasirinkta materialia laime, gunos prižiūri, kad jie nieko nesužinotų apie kitokio, dvasinio pobūdžio laimę. Tačiau žmonėms paliekama pasirinkimo laisvė, o tuo pačiu ir galimybė atrasti tikrąjį savo gyvenimo tikslą. Norėdami atsikratyti žemutinių gunų įpirštos iliuzijos, kad mes gyvename teisingai, visomis jėgomis reikia stengtis nebūti išdidžiam. Tam tikslui stenkimės kuo geriau, pagal šventraščių nurodymus, atlikti savo pareigas Dievui, visuomenei ir artimiesiems. Toks nuolankus gyvenimas neįmanomas be dvasinio mokytojo. Pirmutinis požymis, kad šia kryptimi vyksta kažkoks progresas, yra bundantis noras įsiklausyti į svetimą (iš pirmo žvilgsnio gal ir nemalonią) nuomonę. Tačiau klausytis visų iš eilės nereikėtų. Vedos rekomenduoja nuolankiai klausytis tų, kurie savo samprotavimuose remiasi išimtinai šventraščiais, patys nieko neišgalvodami.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis