Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Gunos kuria įvairovę

 

Materialaus pasaulio gunų paskirtis – pildyti gyvų būtybių norus jaustis laimingiems šiame pasaulyje. Tam tikslui visatoje numatyta didžiulė daugybė laimingo gyvenimo koncepcijų – lygiai tiek, kiek yra gyvybės formų. O jų yra nei daug, nei mažai – 8 milijonai ir dar 400 tūkstančių. Iš jų tik tos 400 tūkstančių yra protingos. Žmonės taip pat priskiriami šiai kategorijai, tik užima joje vienų iš mažiausiai išsivysčiusių būtybių vietą.

 Visos gyvos protingos būtybės stengiasi suvokti, kas yra laimė, todėl yra daug visokių žinių apie tai ir nemažiau pažinimo metodų. Tai nereiškia, kaip daugelis galvoja, kad yra daug tiesų – tikrasis žinojimas tik vienas. Dievas irgi vienas, bet visi Jį supranta skirtingai, todėl egzistuoja daugybė religijų.

Taigi yra daugybė norų, kaip būti laimingais. Pagal juos gunos ir sukuria kūnus visoms gyvoms būtybėms šioje visatoje. Įvairių planetų gamta, klimatas labai skiriasi, bet visada kuo geriausiai tinka ten gyvenančioms gyvoms būtybėms, nes tą pačią vietą įtakoja tos pačios gunos. Bet kuriai gyvybės formai reikalingos tam tikros gyvenimo sąlygos, ir gunų paskirtis – tuo pasirūpinti.

Skaitytojas: Vadinasi, gunos – ne toks jau blogas dalykas?

Autorius: Gunos yra viena iš dieviškų energijų, ir todėl jas nereikia laikyti kažkokiu blogiu. Blogis – tai mūsų nuodėmingi norai, kurie gunas priverčia mus bausti. Jeigu mes skatiname savo egoizmą, tai apsireiškia neišmanymo guna, jeigu susitaikome su juo – aistros guna, o jeigu kovojame – dorybės guna. Tik tas žmogus, kuris visa tai supranta ir ima vadovautis gautu žinojimu, sugeba tapti laimingu. Bhagavadgytoje pasakyta (16.24):

Todėl iš šventraščių žmogus privalo sužinoti, kas sudaro jo pareigą ir kas nėra jo pareiga. Išmanydamas šventraščių nurodymus, jis turi elgtis taip, kad laipsniškai tobulėtų.

Komentuodamas vieną iš Bhagavadgytos tekstų, A. Č. Bhaktivedanta Svami Prabhupada nurodo, kaip svarbu pažinti įvairovę, kuria gunos veikia mūsų sąmonę (17.7, kom.):

Kas analitiškai suvokia, kokia materialios gamtos guna nulemia vieną ar kitą veiklą, tas iš tiesų išmintingas. O tie, kurie galvoja, kad visų rūšių aukos, maistas bei labdara – lygiaverčiai, yra neįžvalgūs ir kvaili.

Žmogaus gyvenimo tikslas – išsiaiškinti, kaip tapti tikrai laimingu. Visi, kurie to nesupranta, daugelio gyvenimų tėkmėje nesugebės išsilaikyti žmogaus kūne ir gaus gyvūnų kūnus. Žmogaus gyvybės forma skirta protingai veiklai – būtent, pažinti aukščiausią, tikrąją laimę.

Skaitytojas: Visa tai skamba pakankamai logiškai, norisi netgi tikėti jūsų žodžiais. Bet ar pasikliaudamas Vedomis, aš privalau atmesti visus kitus pažinimo šaltinius?

Autorius: Aistros guna skatina vieną žinojimą priešpastatyti kitam. Dorybės guna skatina ieškoti tiesos bet kuriame žinių šaltinyje, ir pasirinkti iš jų tą, kuris jums atrodo priimtiniausias. Tada susirasti dvasinį mokytoją ir jo priežiūroje gilintis į pasirinktus raštus.

Skaitytojas: Ir kokius raštus jūs man rekomenduotumėte?

Autorius: Tik šventraščius, kuriuos patikrino laikas ir kurie daugelį žmonių atvedė į tobulybę. Mes apie tai jau kalbėjome. Kalbant apie kitus žinių šaltinius, tai viskas priklauso nuo to, ką jūs laikote žinojimu.

Jokiu būdu negalima atmesti Dievo ir Jo tarnų duotų žinių, patikrintų laiko ir daugelio žmonių, kurie jų dėka pasiekė tobulumą. Bet jeigu kažkas kažką parašė ir pavadino tai tikruoju žinojimu, tai nereiškia, kad būtent taip ir yra. Reikia rasti žmogų, kuris to žinojimo dėka pasiekė tobulumą. Jeigu jums kas nors sako, kad tam tikrų žinių dėka pasiekė tobulumą, tai reikia išsiaiškinti, kiek tiesos jo žodžiuose. Jeigu išgirdote, kad atsirado kažkoks naujas tikėjimas, jį reikia vertinti labai atsargiai. Jeigu to tikėjimo atstovai žada, kad tik jie gali suteikti jums tobulumą, vadinasi, jie patys nežino, kur eina. Vietoj žadėto tobulumo jie patys rizikuoja anksčiau ar vėliau degraduoti.

Skaitytojas: Kaip patikrinti tokius žmones, kurie bruka savąjį tiesos pažinimą?

Autorius: Reikia išsiaiškinti, ar nors vienas iš jų turi tobulą charakterį ir kiek jų turimos žinios sutampa su autoritetingais žinių šaltiniais. Jų esmė ta pati, tik skirtingai išreikšta.

Skaitytojas: O kodėl skirtingai? Rašytų vienodai, ir pasaulyje būtų mažiau painiavos.

Autorius: Skirtingai todėl, kad žmonių sąmonė skirtinga.

Skaitytojas: O jeigu aš pripažįstu kelis skirtingų pakraipų šventraščius?

Autorius: Na, ir į sveikatą, nieko blogo čia nėra. Laikui bėgant jūs vis tiek atsirinksite kažkokį vieną, kuriuo ir vadovausitės, nes neįmanoma vienu metu eiti dviem keliais.

Skaitytojas: O kodėl daugelis žmonių, pasirinkę vieną šventraštį, ne tik atmeta kitus, bet ir jaučia priešiškumą jų pasekėjams? Man tai nepatinka: atrodo, tokie religingi žmonės, ir demonstruoja savo pyktį ir egoizmą, kas visiškai nesiderina su tikėjimu į teisingumą.

Autorius: Jūs teisus, tačiau tai reiškia, kad ir religingumą įtakoja gunos. Tikintysis aistros gunoje visus šventraščius, išskyrus tą, kurį jis pasirinko, laiko melagingais. Tai labai didelis paklydimas. Dėl jo kyla religiniai karai, terorizmas, revanšizmas ir kitos grožybės.

Tikintysis dorybės gunoje gali nurodyti į klaidingus kitų šventraščių aiškinimus, bet jis jokiu būdu neatmes pačių šventraščių ir tuo labiau neatstums žmonių, kurie seka jų nurodymais. Atmesti, niekinti ir nekęsti idėją, siekiančią duoti pažinimą, yra tikėjimo aistros gunoje požymis. Tokie žmonės atmeta visus įsitikinimus, kurie skiriasi nuo jų, ir tai reiškia, kad juos veda egoizmas. O tai nesuderinama su dvasine praktika. Demonstruodami savo nepakantumą kitoms religinėms konfesijoms ir jų šventiesiems, jie daro didelius įžeidimus, kurie neišvengiamai baigsis jų pačių sąmonės degradacija. Pripažinę kažkokį žinių šaltinį už tikrąjį, jie galvoja, kad kitas žinias reikia atmesti. Tačiau jei jose yra bent lašas tiesos, nereikėtų spjaudytis į tą pusę.

Skaitytojas: Kaip tada siejasi įvairios religijos?

Autorius: Visos religijos veda pas Dievą, tik skirtingais keliais. Taip yra todėl, kad žmonės skirtingi. Visą šitą įvairovę su gunų pagalba sukūrė Pats Dievas, ir tas, kuris šito nepripažįsta, nors jis laikytų save pačiu švenčiausiu, yra paprasčiausias apgavikas. Arba apgautasis. 

Skaitytojas: Bet yra žmonių, kurie, lyg tai remdamiesi kažkokiais šventraščiais, propaguoja ne Dievo garbinimą, o ko nors kito, pavyzdžiui, dvasių, demonų ar netgi pačių savęs. Ar tokių žmonių atžvilgiu irgi reikia būti lojaliems?

Autorius: Su jais turi vykti nesutaikomas filosofinis mūšis. Nėra didesnės nuodėmės, kaip šventraščių iškraipymas. Žmogus, tai padaręs, turi viešai išpažinti savo kaltę, priešingu atveju jis yra šarlatanas, kuriam ne vieta padorių žmonių draugijoje.

Skaitytojas: Jūs visą laiką akcentuojate, kad reikia pažinti gunų veiklos pobūdį, ir tvirtinate, kad toks pažinimas padarys mus laimingais. Vadinasi, kitos žinios nevertos dėmesio, nes yra žemesnio lygio ir nesuteiks mums laimės, taip? O mokslininkai, jas propaguojantys, užsiima kvailystėmis?

Autorius: Bet koks žinojimas leidžia žmogui kažką suvokti, bet daugumoje tai žinios apie materialią gamtą, nesugebančios mus išvaduoti iš jos grandinių. Tokių žinių tikslas – kontroliuoti materiją. Nėra jokio skirtumo tarp noro viešpatauti ir egoizmo. Todėl, pažindamas materialius dėsnius, žmogus dažnai ima didžiuotis savo pasiekimais, o tai dar labiau užteršia jo sąmonę, intelektą egoizmu. O gunų pažinimas nurodo žmogui kelią į dvasinį pasaulį, išvaduodamas iš materialios vergovės. Tokia Vedų nuomonė. Kitaip sakant, dauguma žinių, kurias mes gauname, nesupažindina mūsų su principais, ant kurių laikosi materialus pasaulis. Tai – fizikos, chemijos, matematikos, elektronikos ir kiti dėsniai.

Skaitytojas: Vadinasi, materialūs mokslai nereikalingi? Jūs norite, kad žmonės būtų laukiniai? Juk be materialistinio mokslo nebus jokio progreso.

Autorius: Nėra prasmės atsisakyti mokslinio materijos pažinimo. Jis reikalingas, tik ne toks svarbus, kaip dvasinis pažinimas. Materialaus mokslo paskirtis – padaryti mūsų gyvenimą komfortiškesniu. Tačiau jis neišvaduoja mūsų iš gunų įtakos, todėl negalima sakyti, kad vyksta kažkoks progresas.

Materialia prasme mūsų civilizacija progresuoja, ir tai yra materialaus mokslo indėlis. Tačiau tuo pat metu vis labiau pasireiškia tokie gražumynai, kaip ištvirkimas, narkomanija, žiaurumas, sadizmas, mazochizmas, kanibalizmas, homoseksualizmas ir kiti.

Skaitytojas: Atleiskite, bet kaip jie susiję su mokslo pasiekimais?

Autorius: Visa problema ta, kad mūsų civilizacija dvasinį mokslą iškeitė į materialų. Todėl dažnai materialus mokslas pamina tokius principus, kaip sąžiningumas (atliekant eksperimentus), humaniškumas (darant atradimus), sveikas protas (sprendžiant aktualiausias problemas). Reikia suprasti, koks mokslas turi būti pirmaeilis ir koks antraeilis – tada visa žemė virs rojumi.

Skaitytojas: Vadinasi, visi mokslininkai pirmiausia turi užsiimti dvasine praktika, o paskui – materialiais mokslais?

Autorius: Tai būtų idealiausias variantas, siekiant tiesos pažinimo. Žinios turi duoti kažką naudingo, dėl ko mes būtume laimingesni. Tačiau, nepaisant to, kad yra tiek daug visokių žinių, laimingo gyvenimo klausimas žemėje iki šiol neišspręstas.

Stebėdami gunų veiklą, mes akivaizdžiai įsitikiname, kad pirmiausia reikia išsiaiškinti, kaip išsivaduoti iš žemesnių gunų įtakos. Galima gyventi dorybėje ir be jokio materialaus progreso, tačiau be dorybės kalbėti apie kokį nors progresą yra beviltiška. Tai nereiškia, kad reikia aklai atmesti visą mokslininkų veiklą, pažįstant šį pasaulį. Ji reikalinga ir naudinga. Pavyzdžiui, ruošdamas šią knygelę, aš naudojausi kompiuteriu – materialaus mokslo išradimu, ir man jis labai padėjo. Bet pagrindinis tikslas – padėti žmogui tapti laimingesniu – pasiekiamas tik dvasinių žinių pagalba.

Ir eiliniai žmonės, ir mokslininkai, apart veiklos, nukreiptos į materialaus gyvenimo sąlygų gerinimą, turi žinoti, kaip veikia subtilios energijos, skatinančios mus užsiimti tam tikra veikla, ir kaip išvengti jų negatyvios įtakos. Bet svarbiausia – visi mes turime žinoti, kad galutinis šio pasaulio pažinimo tikslas – tai mūsų dvasinės prigimties ir mūsų dvasinių ryšių su Aukščiausiu Dievo Asmeniu suvokimas.

Gunų veiklos principų pažinimas yra svarbesnis už tas žinias, kurias tos gunos įtakoja, tai yra, už visas mokslo šakas, skirtas materijos pažinimui. Tačiau svarbesnis ir už gunų pažinimą yra žinojimas, kaip išsivaduoti iš jų įtakos. Tokiu būdu, mokslas mokslui nelygus. Tik negalvokime, kad reikia atmesti visus kitus mokslus ir užsiimti tik tuo vienu, pačiu svarbiausiu. Žmonės visose srityse turi būti specialistai, bet tik dvasinio pažinimo dėka jie gali patekti į dvasinį pasaulį, kur visiškai nėra materialių problemų. Apie tai kalbama Bhagavadgytoje (13.35):

Tie, kurie žinojimo apšviestomis akimis regi skirtumą tarp kūną ir jį pažįstančio subjekto, o taip pat žino, kaip išsivaduoti iš materialios gamtos vergijos, pasiekia aukščiausią tikslą.

Bhagavadgyta taip pat patvirtina, kad dvasinis pažinimas yra aukščiau visko (14.1,2): 

Aukščiausias Dievo Asmuo tarė: Dar kartą Aš paskelbsiu tau aukščiausią išmintį, visų geriausią žinojimą, kurį perpratę išminčiai pasiekia aukščiausią tobulumą.

Gerai įsisąmoninęs šį žinojimą, žmogus gali pasiekti transcendentinę būtį, tokią, kaip Mano. Ją pasiekęs jis nebegims, kai vyks kūrimas, o naikinimas neturės jam įtakos.

Tokiu būdu, pirmiausia mes turime sužinoti, kokią vietą mūsų gyvenime turi užimti įvairūs mokslai, kad galėtume teisingai paskirstyti laiką jų studijoms. Reikia mokytis ne tik tų dalykų, kurie padės įgyti specialybę, bet ir skirti pakankamai dėmesio kuo gilesniam fundamentalių tiesų, nurodančių žmogaus gyvenimo tikslą, pažinimui.

Skaitytojas: Jūs buvote užsiminęs apie įvairias gyvas būtybes, pro- tingas ir nelabai. Ar Vedose pasakojama apie jas?

Autorius: Aš jus supažindinsiu su Vedose duota klasifikacija, kur labai aiškiai parodyta žmogaus vieta pagrindinių gyvybės formų evoliucijos skalėje. Apie tai Šrimadbhagavatam veikale aiškina Pats Viešpats (5.5.21-22):

Iš visų dvasinės ir materialios energijos apraiškų tos, kuriose yra gyvybinė energija (žolė, daržovės, medžiai ir kiti augalai), užima aulštesnę padėtį, negu negyvoji materija (akmenys, žemė etc). Aukščiau augalų ir kitų negalinčių judėti būtybių – kirminai ir gyvatės, nes jie gali judėti. Aukščiau roplių – žinduoliai, nes jie turi labiau išvystytą sąmonę. Aukščiau žinduolių – žmonės, nes turi intelektą. Aukščiau žmonių – vaiduokliai, nes jie neturi grubaus kūno. Aukščiau vaiduoklių – gandharvai (rojinių planetų dainininkai, poetai, muzikantai, galintys keliauti iš vienos planetos į kitą). Aukščiau gandharvų – sidhai (gali ne tik keliauti po visatą, bet ir keisti kūnų formą). Aukščiau sidhų – kinarai (labai galingos būtybės). Aukščiau kinarų – asurai (jie įvaldę daug mistinių galių ir turi dieviškus ginklus). Aukščiau asurų – pusdieviai, o jų vyriausias – Indra, rojinių planetų karalius. Aukščiau Indros – Viešpaties Brahmos sūnūs (Dakša, keturi Kumarai, Kardama Muni ir kiti), iš jų pats svarbiausias – Viešpats Šiva. Brahma – jo tėvas, todėl užima dar aukštesnę padėtį. Tačiau pats Brahma pavaldus Man, Aukščiausiam Viešpačiui. O už visus aukščiausi – brahmanai (šventieji, gyvenantys tiek rojinėse planetose, tiek Žemėje), nes yra Man labai brangūs. 

Skaitytojas: Ką reiškia „gyvybės forma?“

Autorius: Pavyzdžiui, žmonės – viena iš gyvybės formų. Pačioje formoje galimos įvairios variacijos, sakykim, žmonės būna įvairių tautybių.

Skaitytojas: O kodėl įvairių tautybių žmonės skiriasi charakteriu ir išvaizda?

Autorius: Tai susiję su skirtingais laimės įvaizdžiais. Stengdamasis kuo labiau atsižvelgti į tą mūsiškę įvaizdžių įvairovę, Viešpats kiekvienai formai papildomai sukūrė įvairias variacijas. Todėl kiekviena tautybė turi savo nepakartojamus charakterio bruožus ir elgseną.

Skaitytojas: Ar gali gyvenimo sąlygos pilnai patenkinti mūsų materialias reikmes?

Autorius: Ne, tik dalinai. Šiame materialiame pasaulyje mus sunku patenkinti, nes mūsų prigimtis dvasinė. Todėl gunos, atsižvelgdamos į nuolatos besikeičiančius mūsų poreikius, sukuria begalinę daugybę situacijų, į kurias mes galime patekti. Tačiau Vedose pasakyta, jog mes niekada nebūsime pilnai patenkinti, kad ir kaip besistengtume tobulinti savo santykius su materialiu pasauliu. Kiekvienas taip sunkiai gautas gėris su laiku pakyri. Netgi tokiam stipriam jausmui, kaip vyro ir moters meilė, apdainuota visų poetų, būdingas tas pats dėsningumas – sunykti. Tik gaila, kad to jausmo nusilpimą lydi tokie šalutiniai efektai, kaip šeimyniniai vaidai ir šeimų suirimas.

Tačiau iliuzinis gunų poveikis toks stiprus, kad mes ir toliau tikime, jog kada nors, žaisdami su materialiais daikčiukais, būsime laimingi. Tik dorybingi žmonės nededa ypatingų vilčių į materialią laimę. Jie visada tenkinasi tuo, ką turi, ir kiek įmanoma stengiasi gyventi pagal šventraščių nurodymus.

Skaitytojas: Negi jų neįveikia iliuzija?

Autorius: Šiek tiek. Žmonės, esantys dorybės gunoje ir siekiantys pažinti Viešpatį, nuolatos tobulina savąjį laimės supratimą ir valo bei stiprina savo intelektą. Tai patvirtina Bhagavadgyta (2.41):

Žengiančiųjų šiuo keliu ketinimai tvirti, jų tikslas vienas. O Kuru numylėtini, tiktai neryžtingųjų intelektas plačiai išsišakojęs.

Toks išsišakojęs intelektas būdingas žmonėms aistros ir neišmanymo gunose. Jis verčia juos skaityti įvairiausias knygas, rinkti kuo daugiau informacijos ir nuolatos keisti savąjį laimės supratimą. Rezultate sekančiuose gyvenimuose jie įsikūnija kitose gyvybės formose, dažnai žemesnėse, neprotingose.

Skaitytojas: Nesuprantu. Vadinasi, jeigu aš daug skaitau, tai esu aistros gunoje. Mano intelektas sėkmingai teršiasi, ir sekantį gyvenimą aš gausiu kažkokį neprotingą kūną. Hm...

Autorius: Taip atsitiks tik tuo atveju, jeigu jūsiškei laimės koncepcijai nebus reikalingas aktyviai veikiantis intelektas. Sakykim, jeigu jūsų laimės įvaizdis – kuo daugiau pamiegoti, tai čia nereikia jokio intelekto, ir sekančiame gyvenime galima gauti meškos kūną. Meška gali miegoti kad ir pusę metų. Įsivaizduojate, kiek laimės? Žmogaus kūne tiek nepamiegosi.

Kuo daugiau nesąmonių mes perskaitome įvairioje lektūroje, pamatome televizoriuje, išgirstame, tuo labiau rizikuojame užsiteršti ir pakeisti savo laimės koncepciją į prastesnę. Taip nepastebimai vyksta sąmonės degradacija.

Skaitytojas: Bet jeigu nieko neskaityti, nežiūrėti filmų... Gyvenimas bus labai nykus.

Autorius: Taip, jeigu žmogus yra aistros gunoje. Pasinaudodama beverte pramogine informacija, aistros guna vis labiau prisijaukina savo globotinius. Tačiau masinės informacijos priemonės gali būti panaudojamos ir dorybės gunoje. Jas pasitelkus, galima diskutuoti apie dorybingumą, televizija gali rodyti filmus apie šventų žmonių gyvenimą, keliones po šventas vietas, radijo laidose galima transliuoti maldas, giesmes, dvasinio gyvenimo naujienas, reportažus iš religinių švenčių. Ar daug dabar mes tokių laidų girdime ir matome? Labai mažai. Taigi labai aišku, kokios gunos įtakoja informacijos priemones. Visa tai vyksta neatsitiktinai – juk mūsų planetoje verdantį gyvenimą daugiausia įtakoja aistros guna.

Skaitytojas: Tai ką daryti tiems, kurie nori gyventi dorybėje?

Autorius: Jiems reikia rūpestingai atsirinkti, ką skaityti, su kuo bendrauti, ką valgyti, kuo užsiimti. Jeigu labai norėsim, dorybės guna mums padės visa tai atrasti. O žmonėms, kurių sąmonė persmelkta aistros guna, ji pakiša eilinę iliuziją, kad dorai gyventi neįmanoma.

Išvada: kad mums nebūtų nuobodu gyventi materialiame pasaulyje, gunos sukuria daugybę gyvybės formų ir kuo įvairiausių gyvenimo sąlygų. Gyvos būtybės, ieškodamos savo laimės, jas nuolatos keičia. Tačiau bet kokia materiali laimė yra laikina. Tikrąją, tolydžio augančią laimę patiria tiktai tie, kurie ryžtingai orientuoja savo intelektą į dvasinių vertybių pusę. Jis darosi tvirtas ir turi tik vieną, dvasinį tikslą – karštai pamilti Dievą.

 

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis