Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Grįžau namo

 

Praeito amžiaus 8-ame dešimtmetyje kai tik važiuodavau į Indiją, patirdavau kultūrinį šoką. Minios žmonių miestuose, karštis, kartas nuo karto pasitaikančios ligos, keliavimo vietiniu transportu askezės –visa tai skausmingai primindavo man, kad esu atvykėlis svetimoje šalyje. Tačiau metams bėgant mano apsilankymai tapo dažnesni ir pradėjau jaustis ten lyg namuose, ypač tokiose vietose kaip Vrindavanas ir Majapuras, kur Viešpats leido laiką užsiimdamas transcendentiniais žaidimais.

 

Tačiau šiais metais kultūrinį šoką patyriau išvažiavęs iš Indijos ir atvykęs į Honkongą. Šiuolaikiškai mąstant Honkonge turėčiau jaustis lyg namie. Tai vakarietiškas miestas kaip Niujorkas, Londonas ar Paryžius, tačiau jaučiausi susivaržęs dar nespėjęs išvykti iš oro uosto.

 

Kai Šri Prahlada ir aš ėjome per spindinčias Imigracijos ir muitinės sales, pasisukau į jį.

- Yra tik viena priežastis, dėl kurios verta palikti Vrindavaną, - pasakiau.

 

- Kokia? – paklausė jis.

 

- Pasidalinti savo sėkme su kitais, - atsakiau.

 

Jaučiausi nejaukiai iki kitos dienos, kai išėjome į harinamą su penkiasdešimčia bhaktų kinų. Kai tik Šri Prahlada su savo akordeonu pradėjo dainuoti kirtaną, pajutau, lyg būčiau grįžęs į Vrindavaną.

 

Pamojavau jam per karatalų ir mridangų skambesį.

- Ei! – sušukau. – Panašu, kad niekuomet nebuvome palikę dhamos!

 

Tačiau kai grįžau atgal į viešbutį, gamtos gunos vėl apgaubė mane. Ant altoriaus uždegiau smilkalą bei keletą žvakių ir atsisėdau kartoti džapos.

 

 “Taip jau geriau”, – pagalvojau.

 

Vis tik buvo keista. Visuomet grįžęs iš Indijos sugebėdavau greitai prisitaikyti. Stebėjausi, ar šis nemalonumas buvo dėl to, kad du mėnesiai praleisti Vrindavano parikramose buvo tokie gilūs ir praturtino mane taip, kad Honkongo kontrastas tapo per nelyg didelis.

 

Po keletos dienų išvykome į Filipinus. Skrisdamas lėktuvu paėmiau laikraštį ir perskaičiau Jungtinių Valstijų Nacionalinės žinių tarybos pranešimą.

 

Pranešimas, ruoštas visus metus, buvo skirtas iš anksto duoti direktyvas būsimai naujojo prezidento Barako Obamos administracijai. Jis vadinosi “Globalinės tendencijos 2025 – pasikeitęs pasaulis” ir jame buvo nurodyta skaudūs spėjimai:

 

 “Branduolinio ginklo naudojimas iki 2025 stipriai didės, sukeldamas įtampą, nestabilų pasaulį su karo šmėkla”.

 

 “Netolimoje ateityje pasaulis bus priverstas patirti padidėjusią konfliktų tikimybę dėl išteklių trūkumo, įskaitant maistą ir vandenį, neduos ramybės egzistuojančios grobikiškos valstybės ir teroristų grupuotės, vis labiau prieinančios prie branduolinio ginklo.”

 

 “Didėjantis atotrūkis tarp gimstamumo bei mirtingumo rodiklių bei tarp turtingų ir vargšų, o taip pat nevienodas besikeičiančio klimato poveikis gali dar labiau padidinti įtampą.”

 

Atsilošiau ir susimąsčiau apie ką tik perskaitytas mintis. “Visa tai tik sustiprins išbandymą išlikti Vakaruose įsisąmoninusiems Krišną” – pratariau sau.

 

Tą vakarą su daugiau nei šimtu bhaktų išėjome į harinamą Maniloje. Man žliaugė prakaitas nuo drėgmės, kai dainavome eidami pro aptriušusius pastatus šalia universiteto. Gatvėse buvo pilna prekiautojų, ir einant ties kiekvienu coliu teko brautis pro žmones. Gatvės vaikai dainavo ir šoko kartu su mumis po purvą.

 

- Stebėkite savo rankinę, - pasakė filipinietis bhaktas, kai sustojome ties sankryža. – Šie maži benamiai gatvės berniūkščiai apvogs jus, net nespėsit mirktelėti.

 

Harinama kaip visuomet buvo palaiminga, tačiau kai tik ji pasibaigė, supratau, kad ilgiuosi tyros ir šventos dhamos atmosferos, kuri pasiliko už tūkstančių mylių.

 

Subariau save. “Tai negerai, - pagalvojau. – Man reikia pasikeisti.

 

Tikslas, dėl kurio važiuojame į dhamą – grįžti atgal ir pamokslauti tokiose vietose kaip ši”.

 

Atskleidžiau savo mintis Šri Prahladai.

- Vis dar trokštu grįžti namo į Vrindavaną, - pasakiau.

 

Šri Prahlada nusišypsojo ir pacitavo Advaitos Ačarjos žodžius Viešpačiui Čaitanjai Mahprabhu:

 

"acarya kahe - tumi yahan, sei vrndavana."(Kur esi Tu, mano Viešpatie, ten – Vrindavanas).

 

Po savaitės Maniloje išskridome į Sidnėjų, ten prisijungėme prie dvidešimt šešių bhaktų iš vasaros programos Europoje. Pradėjome dviejų mėnesių festivalinį turą po Australiją, mūsų pirmoji programa turėjo būti Terigale, mažame miestelyje už Sidnėjaus.

 

Tačiau buvome labai užsiėmę repeticijomis ir neturėjome pakankamai laiko harinamoms, taigi nuėjau pas Pratapaną dasą, mūsų rėmėją ir festivalio organizatorių.

- Esu sunerimęs, - pasakiau jam. – Renginį reklamuosime tik vienos harinamos metu. Gali susirinkti nedaug žmonių.

 

Nesijaudinkite, - atsakė jis. – Mes iškabinome daugybę plakatų ir prekybos centruose išdalinome daug skrajučių. Miestas gaudžia nuo šnekų apie būsimą renginį.

 

Dieną prieš programą kai kas šiurpaus įvyko Indijoje. Sukrėstas stebėjau per internetą, kartu su daugeliu žmonių visame pasaulyje, kaip maža musulmonų teroristų grupuotė užpuolė Indijos finansų sostinės Mumbajaus įžymiąsias vietas.

 

Kitą popietę išgirdau daugiau apie siaubingą užpuolimą. Atėjo elektroninis laiškas nuo Ašoko Tivari, kandidato į mokinius, gyvenančio Mumbajuje. Jis galutinės stoties Viktorijos viršininkas, o tai viena iš vietų, kuriai sudavė smūgį teroristai.

 

Ašokas papasakojo, kaip išvakarėse jis jau ruošėsi eiti miegoti, kai iš stoties paskambino išsigandęs jo pamainos viršininkas ir pasakė, kad du vyrai su AK-47 žudo žmones. Ašokas nuskubėjo į stotį, ji buvo už keletos kilometrų nuo namų, kad rastų policininkus per susišaudymą su teroristais, šie kažkaip išnyko naktyje. Jis padėjo policijai sukelti sužeistuosius į taksi bei automobilius ir nuvežti į ligoninę. Skaudžiausia buvo tai, kad jis aptiko penkis negyvus savo darbuotojus, kurie gulėjo kraujo klane ant stoties grindų.

 

Kai važiavome į programą, prisiminiau Jungtinių Valstijų pranešimą, kad netolimoje ateityje teroristai pastiprins savo veiklą.

- Netolima ateitis visada ateina per greitai, - pasakiau tyliai, kai atvykome į Terigalą.

 

Nors tragedija buvo už tūkstančių kilometrų, tai buvo akivaizdus priminimas, koks yra gyvenimas materialiame pasaulyje ir kaip reikalinga pamokslauti Krišnos sąmonę.

 

 “Šrila Prabhupada paliko Vrindavaną vien dėl šio tikslo, - pasakiau sau, kai salės durys atsidarė ir žmonės pradėjo plūsti vidun. – Tiesiog trokštu, kad galėčiau daugiau susitelkti ir suteikti šiems žmonėms dvasinį suvokimą, kurio jie siekia”.

 

Kaip tik tą akimirką priėjo gerai apsirengęs vyriškis.

- Atsiprašau, - paklausė jis, - ar jūs Indradjumna Svamis?

 

Buvau nustebęs, kad svečias žino mano vardą.

- Na taip, pone, - atsakiau.

 

- Esu Indradjumna Svamis.

 

- Ar šiandien kalbėsite?

 

- Taip, kalbėsiu, - pasakiau, - po keletos minučių.

 

- Atėjau pasiklausyti jūsų.

 

- Tikrai? – paklausiau kažkodėl sumišęs.

 

- Na, - pasakė vyras, - dalyvavau viename iš Sidnėjaus regiono festivalių praeitais metais, ir paskaita, kurią skaitėte, turėjo lemiamą įtaką mano gyvenime.

 

- Viską, ką aš žinau, išmokau iš savo dvasinio mokytojo, - atsakiau.

 

- Iš tiesų tą vakarą aš tiesiog kiūtinau gatve, - pasakė jis, - buvau benamis. Gyvenimo įtampa pavertė mane alkoholiku. Praradau gerai apmokamą darbą, ir mano žmona išspyrė mane lauk iš namų. Du metus slampinėdavau Sidnėjaus gatvėmis gaudamas nemokamo maisto iš virtuvių arba valgydamas tiesiog iš šiukšlių dėžių. Visus pinigus, kuriuos surinkdavau elgetaudamas, tuoj pat išleisdavau vynui.

 

Bhaktas įsiterpė.

- Guru Maharadža, atsiprašau, - pasakė jis paskubomis.

 

- Susirinko devyni šimtai žmonių, viena iš didžiausių mūsų turėtų auditorijų. Po dešimties minučių jūsų išėjimas į sceną.

 

Vos girdėjau, ką jis šneka, nes buvau susitelkęs į prieš mane stovinčio vyro pasakojimą.

 

- Tuomet praeitais metais ėjau pro salę Njutaune, - tęsė vyras. – Ten kabėjo plakatas, reklamuojantis jūsų renginį, dar jame buvo minimos nemokamos vaišės.

 

Bandžiau susitvarkyti savo nešvarius drabužius ir plaukus, kad atrodyčiau tinkamai ir įėjau. Viduje, išskyrus sceną,buvo tamsu, jūs ką tik pradėjote savo kalbą. Nemačiau nieko valgomo, taigi tiesiog atsisėdau ant kėdės klausytis.

 

Nedaug ką supratau. Tačiau girdėjau, kaip aiškinote tai, ką vadinote keturiais reguliatyviais principais: nevalgyti mėsos, nevartoti svaigalų, neužsiimti neleistinais lytiniais santykiais ir nežaisti azartinių žaidimų. Kažkodėl jūsų žodžiai įstrigo man į širdį ir pakeitė mane. Kai tik baigėte, aš tuoj pat išėjau, eidamas gatve iš karto nusprendžiau laikytis šių principų.

 

Ar galite patikėti, kad nuo tos dienos neparagavau nei lašo alkoholio? Apvaliau savo veiklą. Ir trumpai baigiant istoriją, mano žmona vėl priėmė mane, ir aš net atgavau savo darbą.

 

- Kokia graži istorija! – sušukau.

 

- Bet tai ne pabaiga, - pasakė jis. – Nuolat mąsčiau, kur galėčiau vėl susitikti su jumis, vyrai. Tuomet prieš šešis mėnesius vienas iš jūsų narių priėjo prie manęs gatvėje su knyga: “Bhagavad-gita”. Prisiminiau pavadinimą, nes kalbėjote apie ją per savo paskaitą. Nusipirkau ją ir pradėjau skaityti tą patį vakarą.

 

Knygoje radau jūsų centrų Sidnėjuje adresus, taigi kitą dieną nuėjau į vieną iš jų ir išgirdau kitą paskaitą. Vyras pasakė, kad kartu su šiais keturiais principais reikia kartoti Harė Krišna mantrą, taigi nusipirkau karolius. Jau keletą mėnesių kartoju šešiolika ratų per dieną.

 

- Tai nuostabu, - pasakiau. Pažvelgiau į sceną, kad nustatyčiau, kuri programos dalis dabar vyksta.

 

- Ir mano žmona bei aš ruošiamės kelionei į Indiją kitais metais, važiuosime į Vrindavaną.

 

- Ką? – paklausiau. – Norite važiuoti į Vrindavaną?

 

Jis šypsojosi.

- Taip, - pasakė jis. – Ar buvote ten?

 

- Taip, buvau, - atsakiau tyliai, - daugybę kartų.

 

- Taip noriu ten nuvykti, - pasakė jis.

 

Tuo momentu kitas bhaktas pertraukė mus.

- Maharadža, - pasakė jis, - jums laikas.

 

Akimirką dvejojau. Tuomet pasisukau į vyrą.

- Ačiū, kad su manimi pasidalinote savo istorija, - pasakiau.

 

- Tai aš turėčiau jums dėkoti, - atsakė jis.

 

- Galėsime pasikalbėti vėliau, - pasakiau ruošdamasis eiti.

 

- Nėra reikalo, - pasakė jis. – Išeisiu iš karto, kai baigsite. Tikiuosi, kad klausydamasis jūsų kalbos dar labiau būsiu įkvėptas kartoti šventuosius vardus.

 

Užlipau ant scenos ir atsisėdau skaityti paskaitos. Apžvelgiau didžiulę auditoriją, laukiančią mano kalbos. Tuomet pamačiau džentelmeną, su kuriuo kalbėjausi, sėdintį pirmoje eilėje.

 

 “Kiek dar žmonių bus tokių pat kaip jis? – pagalvojau. – Kiek dar žmonių šį vakarą priims Viešpaties Čaitanjos malonę? 

 

Vien nuo tos minties mano širdis pradėjo stipriau plakti. Bhaktas, tvarkantis mikrofonus, jautė mano susijaudinimą. Jis palinko prie pat mano ausies.

 

- Maharadža, - sušnabždėjo jis, - ar gerai jaučiatės?

 

- Taip, - atsakiau. – Jaučiuosi gerai. Viskas puiku.

Tuomet prisiminiau Advaitos Ačarjos žodžius: “Kur esi Tu, mano Viešpatie, ten – Vrindavanas”.

 

Pajutau kaip šypsena pasirodė mano veide.

- Jaučiuosi puikiai, - pasakiau. – Gera vėl grįžti namo.

 

Pastaba: lapkričio 29, 1971, Vrindavano Miesto Tarybos vadovas, jos nariai ir sekretoriai bei Vrindavano dhamos gyventojai tokiais žodžiais pašlovino Šrilą Prabhupadą:

 

“O didi siela! Šiandien mes, Vrindavano gyventojai, vadinami bridžbasiais, visi kartu susitikome nuolankiai pasveikinti Jūsų Šventenybę atvykus į šią šventą Vrindavano žemę ir darydami tai mes labai didžiuojamės. Daug metų Jūs gyvenote Radha-Damodaros šventykloje ir meditacine nuotaika garbinote Jos Kilnybę Šrimati Radharani, ir todėl dabar turite transcendentinę viziją išvaduoti visą pasaulį. Jūsų tobulumo įrodymas – šie užsieniečiai mokiniai prieš mus, ir mes labai didžiuojamės matydami, kaip jūs juos pakeitėte. Mes laikome savaime suprantamu dalyku tai, kad esate vienas iš mūsų Vrindavane. Esame įsitikinę, kad kur tik nukeliaujate, su savimi atsinešate Šri Vrindavano dhamos įspūdį. Kartu su jumis keliauja Šri Vrindavano dhamos kultūra, religija, filosofija ir transcendentinė būtis.

 

Dėl šios didžios žinios, kurią Jūsų Kilnybė neša, visi pasaulio žmonės dabar tampa labai artimai susiję su Vrindavano dhama. Mes esame tvirtai įsitikinę, kad vien jums pamokslaujant transcendentinė Vrindavano žinia pasklis po visą pasaulį”. 

 

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis