Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Aukščiausia gėrio ir blogio prasmė

 

Karmos dėsniai – ne vien tik geresnės ar blogesnės reakcijos, tai būtų pernelyg primityvu. Gėris ir blogis Durgos asmenyje saugo mūsų meilės jausmą. Gėris natūraliai vysto meilę ir laimę, bet kai meilės jausmas pradeda būti priklausomas nuo gėrio, tai yra, sumažėjus gėriui, meilės jausmas irgi pradeda nykti arba virsta pretenzijomis, nuoskaudomis, kritika ir panašiai, atsiranda blogis, kurio paskirtis – gelbėti meilę nuo prisirišimo prie gėrio. Tai reiškia, kad meile reikia atsakyti ir į gėrį, ir į blogį. Jeigu visi taip sugebėtų, blogio nebeliktų, jis taptų nereikalingu įrankiu. Šis mechanizmas vienodas visiems, tikintiems ir ateistams, tyriems bhaktoms ir pasauliečiams.

Pavyzdžiui, kai pusdieviai pernelyg pasineria į malonumus (gėris), tuoj apsireiškia demonai (blogis) ir skelbia jiems karą. Tada pusdieviai tuoj pat kreipiasi pagalbos pas Viešpatį Višnu (meilė).

Būva, kad ir tyras bhakta ką nors netyčia užgauna, tegu ir ateistą, tačiau už pasikėsinimą į meilę bet kuriuo atveju reikia atsakyti. Kai kartą Sanatana Gosvamis meditavo į Radhos ir Krišnos žaidimus, pro šalį ėjo luošas žmogus. Kaip tik tuo metu Sanatana savo meditacijoje išvydo kažką linksmo ir garsiai susijuokė, tačiau praeivis pagalvojo, kad tas juokiasi iš jo luošumo, ir pasijuto įžeistas. Sanatanai tuoj pat dingo Viešpaties žaidimų regėjimas, ir jis labai sunerimo, negalėdamas suprasti, už ką jį nubaudė. Nebūdamas kaltas, jis vis tik netiesiogiai pamynė praeivio meilės jausmą, dėl ko paskui turėjo prašyti atleidimo. Taip Krišna mokina ne tik materialistus, bet ir tyrus bhaktas.

Kristus sakė: „Jeigu jūs atsakote gėriu į gėrį, o blogiu – į blogį, tai esate kelyje į mirtį. Elkitės su kitais taip, kaip norėtumėte, kad su jumis elgtųsi“. O ko mes norime? Gėrio? Ne, meilės, ir nereikia painioti šių sąvokų. Kristus kalbėjo apie vidujinį, su meilės palinkėjimu, atleidimą. Jeigu į blogį atsakysime gėriu, bet su viduje užsiglaudusiomis pretenzijomis, tai blogis tik sustiprės, kaip gyvatė nuo pieno ar ugnis nuo aliejaus.

Gėris ir blogis – kaip šviesa ir šešėlis. Jie negali įveikti vienas kitą. Tik meilė juos gali pergalėti, bet jai ir nereikia kovoti. Jie patys pasitraukia, kai apsireiškia meilė.

Kai žmogus siekia meilės, gėris ir blogis taip pat suaktyvėja. Viešpats jais patikrina sielos ryžtą. Jeigu viskas tvarkoje, gėris ir blogis pasitraukia, o meilė sustiprėja.

Dvasiniame pasaulyje nėra nei gėrio, nei blogio. Ten meilė kartais užsideda šias kaukes ir suruošia spektaklį, idant patenkintų Viešpatį ir Jo palydovus. O materialiame pasaulyje gėris ir blogis yra meilės tarnai, jos dešinė ir kairė rankos. Jų pagalba ji siekia aukščiausio tikslo – pasireikšti kiekvienoje sieloje. Dvasiniame pasaulyje niekas nesikėsina į meilę, o čia mes tai darome kiekvieną dieną. Kai žmogui meilė nerūpi, ji gėrio ir blogio rankomis stumdo tokį užsispyrėlį. Galų gale jam vieną kartą tai įgrįsta, ir žmogus atsisuka į meilę ir Dievą.

Šiame pasaulyje meilę reikia vystyti, todėl mūsų širdyse prasikalęs meilės daigelis turi pakovoti su blogiu, pasinaudodamas gėriu. Kai meilė sutvirtėja, ji jau su niekuo nekovoja. Nors kartais jai prisieina suvaidinti mūšį. Nusidėjėliai, užsipuolantys šventuosius, panašūs į šunelį, kuris kimba drambliui į kulnis. Tikra meilė nededa pastangų įveikti blogį; jis pats atšoka nuo jos didybės ir užima jam skirtą vietą.

Jeigu kokia nors knyga moko tik skirti meilę nuo gėrio, tai ji paklaidins savo skaitytojus. Kaip manote, kas labiau priartina žmogų prie Dievo – „Gyvoji etika“ ar „Varlė karalienė“? Pirmoje kalbama apie gėrį ir blogį, antroji vysto meilės temą. (Kodėl tai meilė, o ne geismas, ir kaip tai mus priartina prie Dievo, bus kalbama skyriuje „Meilė aukščiau mirties“).

Blogis, pasireikšdamas per kančias, perspėja žmogų apie pavojų, apie tai, kad jis kažką ne taip daro, neteisingai galvoja, todėl jis neišvengiamas ir būtinas. Kova tarp gėrio ir blogio yra savotiškas žaidimas, padedantis puoselėti meilės jausmą.

Bet jeigu tai žaidimas, kodėl jis įgauna tokias baisias formas? Kodėl žmonės taip bijosi blogio ir prievartos? Jeigu siela gali nepriklausyti nuo kūno, kodėl ji taip skausmingai reaguoja į jame vykstančias permainas – senatvę, ligas ir panašiai? Kodėl Viešpats mums sutvėrė tokią žiaurią iliuziją? Ar nebuvo galima sugalvoti ką nors lengvesnio? Tai labai įdomūs filosofiniai klausimai. Galima atsakyti, kad tai labai efektingas būdas auklėti užsispyrėlius, kurie, nieko nepaisydami, nori prisiimti Dievo vaidmenį ir kuo daugiau kontroliuoti bei mėgautis, tik bėda, kad kiekvienas nori tai daryti kitų sąskaita. Taigi iliuzija, blogis ir baimė, primestos sieloms, prilaiko jas.

Vedos mokina atsižadėti pasaulio. Daugelis neteisingai elgiasi, jausdami pasauliui antipatiją, nes tai kraštutinumas. Gėris ir blogis – du kraštutinumai. Atsižadėti pasaulio – tai reiškia atsiriboti nuo jame viešpataujančių gėrio ir blogio. Meilės jausmas mus turi pakylėti virš šių dviejų kategorijų, tada tikrai tapsime nepriklausomais.

Yra dar vienas keistas variantas, kai žmogus atsižada pasaulio, nejausdamas jam antipatijos, tačiau ir nepuoselėdamas meilės jausmo. Toks abejingumas – beveik dvasinė mirtis. Dažniausiai tai baigiasi grįžimu į materializmą.

Krišna, būdamas Absoliučia realybe, specialiai mums sukūrė Mają, sąlyginę realybę, kad per jos pažinimą mes geriau įvertintume Jį Patį. Pažindami gėrį ir blogį, mes patiriame Dievo didybę (formą), o išvystę savyje meilę, esančią aukščiau gėrio ir blogio, mes patiriame santykių su Krišna saldybę.   

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis