Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

- 12 -

 

Aš dar turiu šiokių tokių abejonių. Noriu pasakyti, kad aš vėl pateiksiu argumentus, palaikančius „Pokalbius“. Tik nepagalvok, kad aš renkuosi kitą realybę...

Mieloji, Dievas visada žino, ką tu iš tikro nori pasakyti. Tik tu ne visada į tai atsižvelgi.

Aš noriu visiškai atsikratyti visų, net mažiausių abejonių.

Tiesiog dėk jas vieną po kitos ant Mano priekalo.

Tai štai, grįžkime prie pavyzdžio, kuriame aš nužudau tūkstančius žmonių. Argi negalima padaryti taip, kad mano veiksmai iš viso neturėtų jokių pasekmių? Tada viskas labai supaprastėtų, visiems būtų lengviau.

Galima. Tu pati gali tai padaryti. Ir tu seniai žinai, kaip tai daroma. Jei primiršai, atsiversk „Bhagavadgytą“, 9.27,28.

Visi tavo veiksmai turi būti atliekami Mano vardu, vykdant Mano valią ir stengiantis Mane pradžiuginti. Tada visas atsiradusias pasekmes Aš, kaip tikras džentelmenas, prisiimsiu sau. Nes Aš juk negaliu leisti, kad žmogus, besistengiantis Mane pradžiuginti, nukentėtų.

Mechanizmas paprastas – skausmas grįžta pas tą, kuris buvo suinteresuotas jų atsiradimu.

Ardžuna užmušė daug daugiau žmonių, bet jis vykdė Mano nurodymą, todėl visą dėl jo veiksmų atsiradusį skausmą pasiėmiau Aš. Tačiau gyventi su tokia sąmone ne taip jau paprasta.

Tačiau viskas, tiesiog absoliučiai viskas vyksta Tavo valia. Jeigu aš turiu galimybę kažkam pakenkti, vadinasi, Tu tai sankcionuoji.

Žinoma.

Aš negalėsiu suduoti tam, kuris neturi būti sumuštas.

Negalėsi.

Tu žinai, kas turi nukentėti, ir manimi naudojiesi kaip įrankiu. Tai kodėl mane reikia „kompensuoti“, jeigu aš vykdau Tavo valią?

Jeigu tave nėra už ką „kompensuoti“, tai tą patį galima pasakyti ir apie kitus. Tačiau tu vis tik smogi žmogui, o jis patiria skausmą. Jeigu tau priimtina galimybė kitam patirti skausmą, tai ji turi būti taikoma ir tavo atžvilgiu.

Kompensacija pradeda veikti tam tikroje intelekto išsivystymo stadijoje, nuo to momento, kai žmogus jau gali kažkiek analizuoti savo poelgius. Karma padeda žmogui pradėti – ir pratęsti – pokalbį su pačiu savimi apie savo egzistencijos prasmę ir apie įvykius, kurie sielai parodo, kokią vietą ji užima pasaulio ir kitų sielų būtyje.

Karma tau parodo tave! Nes visa, ką tu duodi pasauliui, ilgainiui grįžta pas tave. Karma – tai vaizdinė priemonė, padedanti tau suprasti, kaip ir kam tu gyveni. Tai savotiškas grįžtamas ryšys, nuolatos transformuojantis tavo būtį į sąmoningas Dievo paieškas. Pati pagalvok, kas bus, jeigu Aš sunaikinsiu karmą?

Kokiomis akimis tu žvelgi į kitus, taip ir kiti pradeda tave vertinti. Jeigu tu kažką išnaudoji, kažkas kitas išnaudos tave. Jeigu tu kažkam padedi, kažkas tau padės. Jeigu dėl tavo veiksmų kažkas degraduoja, tau bus akivaizdžiai ir juntamai parodyta, kokioms kančioms tu jį pasmerki. Jeigu tu rodai kelią į tiesą kitiems, tiesa atsivers ir tau.

Karma – tai šviesa, rodanti žmogui kelią, vedantį iš gūdaus miško. Panaikinti karmą – tai tas pat, kaip atimti iš keleivio regėjimą.

Jeigu nebūtų karmos, tu niekada nesugebėtum įvertinti savo padėtį iš šalies, susigaudyti, kur esi ir kur eini. Štai kodėl kompensacija nepriklauso nuo to, atleido tau nukentėjęs žmogus, ar ne, ar nori jis tau atkeršyti, ar ne. Nes tavo karma – tai pokalbis su savimi, o ne su kitu.

Jeigu tu kažkam suteikei skausmo, o jis iš visos širdies tau atleido ir dar palinkėjo laimės, tas skausmas vis tiek tau sugrįš. Ir jeigu tau kažkas sudavė, tau bus suteikta teisė grąžinti jam patirtą skausmą, bet jeigu tu nuspręsi to nedaryti, jam suduos kažkas kitas.

Kiekvienas žmogus visada atsiima tai, kas jam priklauso, nes karma, kaip visa apimantis procesas – tai pirmiausia kiekvieno santykiai su savimi, nors kartais jie gali pasireikšti kaip jūsų tarpusavio santykiai.

Kur ir kaip eiti, kiekvienas apsisprendžia pats ir tik pats. Todėl tavo karma veikia kaip grįžtamas ryšys. Ji parodo tavo poveikį pasauliui.

Jeigu tu nuspręsi gyventi, kenkdamas kitiems, Aš pasirūpinsiu, kad tave suptų žmonės, kuriems priklauso atsiimti daugiau ar mažiau skausmo, kurį jie anksčiau suteikė kitiems. O po to tu pateksi į kompaniją tų, kurių pasirinkimas buvo toks, kaip ir tavo.

Tam tikra prasme mušu Aš, nors atrodo, kad tai darai tu. Tu užsimoji, o Aš surandu ir po tavo kumščiu pakišu reikalingą galvą. Jeigu tu staiga apsigalvosi, Aš rasiu kitą kumštį tai galvai.

Tu negali pakeisti kito žmogaus likimo, bet gali pakeisti savo ketinimus ir tuo pačiu savo likimą.

Taip, tu visada esi Mano įrankis. Gali juo būti sąmoningai – tarnaudamas Man, o gali ir nesąmoningai – tarnaudamas sau.

Pirmu atveju tu visada būsi švari, ką bedarytum. Antru atveju – visada kentėsi, net jeigu absoliučiai nieko nepadarysi. Nes jau pats sprendimas nebūti Mano nuolankiu įrankiu reiškia, kad esi susietas su bet kokio skausmo atsiradimu. Tiesiogiai ar ne, daugiau ar mažiau.

Net jeigu tu esi įsitikinusi, kad tavo veiksmai niekam nekenkia, tai tik reiškia, kad esi iliuzijoje. Tu priversta kenkti – jau vien dėl to, kad turi maitintis (skausmas, kurį patiria augalai – taip pat skausmas). Net mistikai, kurie maitinasi tik saulės energija ir prana, neišvengia karmos poveikio. Nes neįmanoma visiškai izoliuotis nuo mus supančių gyvų būtybių (tame skaičiuje – pačių mažiausių) ir nustoti įtakoti (subtilia ar grubia forma) aplinkinių žmonių sąmonę.

Kas neina pas Mane – stabdo visą visatą!

Taip jau viskas sutvarkyta. Tu niekada neišvengsi kompensacijos (nors kartais ji gali būti visai maža), kol vadovaujiesi egoistiniu principu.

Bet ar negalima padaryti taip, kad aplamai jokie veiksmai neturėtų pasekmių? Toks pasaulio modelis pavaizduotas „Pokalbiuose“. Man regis, kad tai labiau humaniška, nes tokiu atveju man neprisieis gimti tūkstančius kartų ir kiekvieną gyvenimą būti užmuštam.

„Pokalbiuose“ pavaizduota visuotinė harmonija, kai sielos išgyvena įvairius dieviškumo aspektus. Kančios, kuriomis žmonės dosniai apdalina vieni kitus, yra tik įvairūs vaidmenys, kuriuos sielos prisiima pagal išankstinį susitarimą dar iki gaudamos kūnus. Šie vaidmenys sieloms padeda realizuoti savo savybes. Jeigu kažkas, norėdamas tobulėti, asmeniškai manęs paprašo, kad aš jį pakankinčiau, tai kam reikalingas tas kompensacijos mechanizmas? Čia visiškai kitas požiūris – mes tiesiog padedame vieni kitiems mokytis.

Štai kas rašoma „Pokalbiuose“:

Uolšas: Tačiau Tu juk mus baudi, tiesa? Tu mus baudi iš meilės. Tu pasmerki mus amžinosioms kančioms su meile širdyje, bet liūdėdamas, kad privalai taip pasielgti.

Dievas: Ne. Aš niekada neliūdžiu, nes nėra nieko, ką Aš „privalėčiau daryti“. Kas gi Mane priverstų „privalėti“?

Aš jūsų niekada nebaudžiu. Tai jūs galite save bausti šiame ar kitame gyvenime, kol pagaliau liausitės tai darę. Aš jūsų niekada nebaudžiu todėl, kad nebuvau nei užgautas, nei nuskriaustas, nes jūs negalite nei užgauti kurios nors Mano dalies, nei jos nuskriausti – visa tai esate jūs patys.

Vienas kitas iš jūsų gali nuspręsti pasijusti nuskriaustas ar užgautas, tačiau grįžę į amžinybės sferą jūs suprasite, kad iš tikrųjų nebuvote nei nuskriausti, nei užgauti. Tada prieš jus atsivers platesnis planas, ir jūs atleisite visiems, kurie tariamai jus buvo nuskriaudę.

Uolšas: Kas yra „platesnis  planas“?

Dievas: Atsimeni alegoriją apie Mažąją Sielą ir Saulę, kurią papasakojau Pirmojoje knygoje? Štai jos antroji dalis:

„Tapk ta Dievo dalimi, kuria trokšti tapti, – pasakiau Mažajai Sielai. – Tu esi absoliutus dieviškumas, patiriantis pats save. Kokį to dieviškumo požymį norėtum įgauti?“ – „Vadinasi, aš galiu rinktis?“ – paklausė Mažoji Siela. Aš atsakiau jai: „Taip. Gali patirti kiekvieną dieviškumo požymį, gali jį įkūnyti savyje“. – „Nuostabu, – atsakė Mažoji Siela. – Renkuosi atlaidumą. Noriu įkūnyti savyje tą Dievo požymį, kuris vadinamas Didžiausiuoju Atlaidumu“.

Toks prašymas, kaip pats supranti, sukėlė mažytę problemą: nėra kam atleisti. Visa, ką Aš esu sukūręs, yra Tobulumas ir Meilė.

„Nėra kam atleisti?“ – nepatikliai paklausė Mažoji Siela. „Nėra, – pakartojau. – Apsižvalgyk – ar regi aplink sielų, kurios būrų ne tokios tobulos, ne tokios nuostabios, kaip kad esi tu?“ 

Tada Mažoji Siela apsidairė ir nustebo – ją supo daugybė dangaus sielų, kurios čia susirinko iš visų Karalystės pakraščių, nes išgirdo, kad Mažoji Siela užmezgė neįtikėtiną pokalbį su Dievu.

„Nematau menkesnės už save! – šūktelėjo ji. – Tai kam gi aš galėsiu atleisti?“

Kaip tik tą akimirką iš minios išniro Draugiškoji Siela. „Galėsi atleisti man“, – tarė ji. „Už ką gi?“ – „Kitame kūniškajame gyvenime aš pasipainiosiu tavo kelyje ir ką nors iškrėsiu, už ką paskui galėtum man atleisti. – „Ką gi tu gali iškrėsti, kad priverstum mane taip pasielgti? – ėmė kamantinėti Mažoji Siela. – Juk tu esi Tobuloji Šviesa?“ – „Na, – nusišypsojo Draugiškoji Siela, – neabejoju, kad mes ką nors sumanysime.“ – „Kodėl turėtume taip elgtis?“ – Mažoji Siela nesuprato, kaip tokia tobula būtybė gali norėti sulėtinti savo virpesius ir padaryti kažką „bloga“. „Labai paprasta, – paaiškino Draugiškoji Siela. – Taip pasielgsiu todėl, kad tave myliu. Juk nori įkūnyti savyje Atlaidumą, tiesa? Beje, tu esi padariusi man tokią pat paslaugą.“ – „Nejaugi?“ – nustebo Mažoji Siela. – „Žinoma. Ar neatsimeni? Mes – tu ir aš – kitados buvome Visa Tai. Mes buvome Visa To Kairė ir Dešinė, Viršus ir Apačia, Čia ir Ten, Dabar ir Tada. Mes buvome Maža ir Daug, Vyriška ir Moteriška, Bloga ir Gera. Mes visos buvome Visa Tai. Ir mes tada sutarėm elgtis taip, kad kiekviena iš mūsų galėtų įkūnyti Didingiausiąjį Dievo Aspektą. Nes mes supratome, kad... jei nebus To, Kas Mes Nesame, mes nebūsime Tos, Kas Mes Esame. Kai nėra „šalčio“, drauge nėra ir „šilumos“, kai nėra „liūdesio“, drauge nėra ir „laimės“, o jei nėra „blogio“, negali būti ir „gėrio“. Taigi jei pasirinkai kuo nors būti, tai kažin kur tavo visatoje turi atsirasti kažin kas priešinga, kad tavo pasirinkimas taptų įmanomas.“

...

„Mainais paprašysiu tik vienos paslaugos, – pridūrė Draugiškoji Siela. „Visko! Prašyk visko!“ – riktelėjo Mažoji Siela. Ji buvo išties sujaudinta, nes suprato, kad gali patirti ir įkūnyti kiekvieną Šventą Dievo Bruožą. Dabar ji suprato Planą. „Tą akimirką, kai aš tau suduosiu ar tave kankinsiu, – tęsė Draugiškoji Siela, – ar kitokiais būdais skriausiu tave taip, kad net įsivaizduoti sunku, taigi tą akimirką... prisimink, Kas Aš Iš Tikrųjų Esu.“ – „Ak, aš niekada nepamiršiu! – pažadėjo Mažoji Siela. – Matysiu tave tokią tobulą, kokią matau dabar, ir visados prisiminsiu, Kas Tu Iš Tikrųjų Esi.“

Uolšas: Tai... tai nuostabus pasakojimas. Neįtikėtina alegorija!

Aš tokį džiaugsmą jaučiu nuo viso šito! O paskaičius „Šrimadbhagavatam“ (kai skaitydavau), aš kelias dienas būdavau depresijoje...

Ramiau, ramiau...

Bet kodėl tai negali būti tiesa?  Kodėl viskas ne taip, kaip čia parašyta?

Bet juk tu renkiesi, kur teisybė...

Mes vėl žiaumojame tą patį.

Tai tu žiaumoji, o Aš seku paskui tave, kaip ištikimas tarnas. Tu klausi, kodėl tai negali būti tiesa, bet tai yra tiesa! Gal tau geriau paklausti, kodėl tai yra ne visa tiesa?

Gerai, klausiu – kodėl tai yra ne visa tiesa?

Tai, apie ką kalbama tavo citatoje, tikra tiesa. Kartais tikrai taip būva, todėl tai tiesa. Bet kartais – labai ir labai dažnai – būva visiškai kitaip. Todėl tai – ne visa tiesa.

Žinau, kad tikrai taip būva. Daugelyje ezoterinių knygų rašoma, kad visa, ką mes patiriame, atsitinka pagal išankstinį susitarimą aukštesnėse sferose.

Ne viskas, bet kai kas ir kai kada tikrai gali vykti pagal tokį susitarimą.

Aš skaičiau dvi gydytojo, hipnozės terapeuto Maiklo Njutono knygas – „Sielos kelias“ ir „Sielos paskirtis“. Ten smulkiai aprašoma, kaip vyksta toks išankstinis planavimas. Užhipnotizavęs savo pacientus, Njutonas padėdavo jiem prisiminti būtį tarp fizinių įsikūnijimų, ir jie patirdavo neapsakomos baimės jausmą. Njutono knygos visiškai patvirtina tai, kas rašoma „Pokalbiuose“!

Tikrai, daug bendro, bet yra ir skirtumų.

Svarbiausia – džiaugsmas, kurį spinduliuoja tos knygos. Jį teikia supratimas, kad po mirties mūsų laukia meilė ir globa. Bekūnės sielos pasaulis labai gerai organizuotas: vyresnės sielos rūpinasi jaunesnėmis, išmintingesnės padeda mažiau patyrusioms išsirinkti tokius kūnus, kad sekančiame gyvenime jos taptų išmintingesnės. Prieš įsikūnydama, kiekviena siela, padedama globėjo, nusprendžia, koks turi būti jos laukiantis gyvenimas, kokius džiaugsmus ir kančias ji turi patirti. Svarstyme dalyvauja ir tos sielos, kurių paskirtis – suteikti jai tuos džiaugsmus bei kančias būsimame gyvenime. Persikūnijimas įvyksta tik tada, kai paskirstyti ir net surepetuoti visi vaidmenys, pažymėti visi tikslai, o Žemėje susidaro reikiamos aplinkybės.

Aš pacituosiu.

Būsimo gyvenimo vieta atrodo kaip sfera, supama labai stiprių energijos laukų... Daugumai Subjektų tas Ratas atrodo kaip kupolo pavidalo teatras su panoraminiais ekranais per visą sienų aukštį ir plotį, supančiais juos iš visų pusių, kai jie patys tuo tarpu būva užtamsintoje žiūrovų zonoje... Ekranai parodo būsimų įvykių scenas, tai pat žmones, su kuriomis siela susidurs jos laukiančiame gyvenime. Kai kurie pacientai pasakoja, kad kiekvienas ekranas rodo visų gyvenimo etapų scenas, kiti sako, kad visi ekranai rodo vieną ir tą pačią sceną... Stebimus įvykius galima pristabdyti, kai siela nori atidžiau su jais susipažinti.

...Kiti į Ratą įeina lydimi asmeninio gido arba Seniausiojo, kurie yra vieninteliai Subjektams žinomi patarėjai, padedantys jiems pasirinkti tinkamą gyvenimą... (Sielos paskirtis)

Bet gi čia viskas elementaru! Sakmė apie mažąją sielą „Pokalbiuose“ duoda suprasti, kad siela po kiekvieno gyvenimo grįžta į Dievo buveinę. Tokios sielos tikrai yra. Tai amžini Viešpaties palydovai, kurie gali ateiti į materialų pasaulį vienam gyvenimui, atlikti iš anksto suplanuotus vaidmenis ir po to grįžti atgal. Tokioms asmenybėms, aišku, netaikomos jokios kompensacijos.

Bet tai neliečia tų, kuriuos iliuzija įkalinusi gimimų ir mirčių cikle. Jų atveju visos tos būsimų gyvenimų peržiūros ir svarstymai (jeigu jie vyksta) vyksta, užmiršus savo tikrąją dvasinę prigimtį.

Nėra taip, kad po kiekvieno sekančio gyvenimo tu grįžti labai jau prašviesėjęs ir su kitomis tokiomis pat išsivadavusiomis sielomis svarstai, ką jums sužaisti kitą kartą.

Jeigu karma leidžia tokius pasvarstymus, tai kiekvienas jų dalyvis turi nemažą karminių pasekmių naštą, ir tų svarstymų tikslas – ją palengvinti.

O Njutono knygos, skirtingai nuo „Pokalbių“, pripažįsta karmą ir pavaizduoja, kaip sielos kartais padeda viena kitai kompensacijos metu.

...Nors karma asocijuojasi su teisingumu, bet jos paskirtis – ne bausti, o subalansuoti visus mūsų poelgius visuose buvusiuose gyvenimuose.

Subjektas: Praeitame gyvenime aš pasirinkau sunkų kelią moters kūne, kuri turėjo numirti po kelių vedybinio gyvenimo metų. Mano vyras tame gyvenime turėjo patirti netektį, praradęs taip labai mylimą žmoną, – mat, jam reikėjo atpirkti savo poelgius buvusiame gyvenime. Man gimininga siela ir aš nusprendėme būti vyru ir žmona šiame rančo, nes jam buvo reikalinga pamoka. Aš atsisakiau kitų variantų ir pasirinkau tą gyvenimą, nes norėjau jam padėti.

Njutonas: Sakykite, apie ką jūs galvojote, kai ekranuose stebėjote tuos tris variantus?

Subjektas: Žinoma, aš pasirinkau kulką. Buvo ne taip svarbu, kokiu būdu aš mirsiu, svarbu, kad aš mirsiu jauna. (Sielos paskirtis)

Tačiau nei vienas Njutono pacientas nematė pragaro. O juk jis savo praktikos metu apklausė šimtus žmonių.

Tai nelabai dėkingas užsiėmimas – susidaryti kūrinijos vaizdą pagal padrikus užhipnotizuotų žmonių pasakojimus. Ir ką reiškia šimtai visatos mąsteliu? Tai reiškia, kad yra tokios būties sritys, kuriose sielos turi būtent tokį jų gyvenimo matymą. Bet tai nereiškia, kad nėra nei kitokių sričių, nei kitokių matymų.

Dabar užsirašyk dar kelias citatas iš Njutono knygos ir, Aš tikiuosi, su tavo abejonėmis bus baigta.

Aš ne vienus metus mąsčiau apie kūriniją, tuo pat metu bandydamas sujungti įvairią informaciją apie kosmosą, kurią gaudavau iš sielų...

Subjektai nutyla, kai jaučia, kad reikia patylėti apie jiems patikėtas žinias, arba jeigu šiame gyvenime nereikia jų atsiminti... Aš visada susikremtu, girdėdamas tokius žodžius: „Nei jums, nei man apie tokias vietas žinoti nereikia“. (Sielos paskirtis)

Realybės, och, Mano realybės!

Vadinasi, Tavo saugumo technikos instrukcija vis dėlto veikia. Tačiau tada „Pokalbiai“ yra melas! Štai čia parašyta:

Uolšas: Galiu tik pakartoti savo klausimą. Kur dar gali atsirasti „turėtų“ ir „neturėtų“, jei to nėra Tavo pasaulyje?

Dievas: Jūsų vaizduotėje,.

Uolšas: Bet žmonės, kurie mane mokė atskirti tai, kas teisinga, o kas neteisinga, kas priimtina, o kas nepriimtina, kas turėtų būti, o ko neturėtų būti – tie žmonės aiškino, kad šias tiesas sukūrei Tu, Dieve.

Dievas: Vadinasi, jie buvo neteisūs. Aš niekados nesiūliau jokių „gerai“ ir „negerai“, „taip“ ir „ne“. Šitaip mąstydami jūs atsisakote brangiausių dovanų: atsisakote progos elgtis taip, kaip jums patinka... Uždrausti, vadinasi, apriboti. Apriboti, vadinasi, paneigti tai, Kas Jūs Iš Tikrųjų Esate, atimti galimybę jums šią tiesą kurti ir išgyventi.

Tavo nuomonė apie kitą medį priklausys nuo to medžio, kuriame tu sėdi.

Nesuprantu. Sakykim, aš vadovaujuosi „Pokalbiais“, kurie mokina, kad aš galiu daryti, ką noriu, ir pradedu siaubingai nuodėmiauti. Argi aš nepateksiu į pragarą? O jeigu pateksiu, kas bus dėl to kaltas – Dievas, prišnekėjęs Uolšui nesąmonių, pats Uolšas, patikėjęs jomis, ar aš, patikėjusi Uolšu? Ir kaip tokiu atveju patyrimas patvirtins mano filosofiją?

Patekti į pragarą gana sudėtinga, turi susidaryti labai daug faktorių. Manipuliuodamas vieta, laiku ir aplinkybėmis, Aš sukuriu įvairias realybes – laiko tėkmė keičia vietas ir kuria naujas aplinkybes.

Keičiantis keturioms epochoms, visatoje palaipsniui keičiasi laiko ir erdvės struktūra. Tai reiškia, kad pasekmių ir priežasčių dėsningumai irgi keičiasi. Tai, kas vyko Satja-jugoje, Dvapara-jugoje atrodys kitaip, o Kali-jugoje vyks visiškai kitaip.

Štai kodėl šimtai Njutono pacientų nieko negirdėjo apie pragarą, ir todėl Uolšo knygos turi didžiulį pasisekimą visoje planetoje.

Tačiau Kali-jugoje, kaip žinoma, Vedos slepiasi, o dharma ir žinios apie ją irgi palieka planetą. Žmonės jau nebeturi tos nuostabios instrukcijos, kaip teisingai elgtis. Jei žmonės, net turėdami instrukciją, sugebėjo ją visaip pažeidinėti, tai ką jau kalbėti apie laikus, kai jos visai nėra. Logiškai galvojant, Kali-jugoje visa žmonija turi palaipsniui migruoti į pragaro planetas. Juk dabar absoliučiai visi poelgiai bus neteisingi ir už juos prisieis atsakyti.

Viskas kaip tik atvirkščiai.

Tai gal taikomos nuolaidos, kaip invalidams? Ar didelės?

Viskas kaip buvo, taip ir pasiliko. Kiekvienas atsiima savo procentą nuo indėlio į svetimą skausmą. Kai aplinka labai dorybinga, tavasis indėlis į kito žmogaus kančias gali būti labai didelis. Kartais tu gali būti vienintele jų priežastimi. Bet Kali-jugoje tavasis indėlis darosi labai mažas, nes prie jo prisideda daugybė žmonių.

Matematika paprasta. Jeigu tu į svetimą indą kliusteli nuodų, esi vienintelė kito žmogaus kančių priežastis, ir kompensacijos dėsnis šį indėlį sugrąžins tau vienam. Bet jeigu tas indas dar pasipildys nuodingo lietaus vandeniu, tavo procentas indėlyje gali būti visai menkutis.

Jeigu tu žmogui duosi blogą patarimą ar parodysi blogą pavyzdį, ir jis, paklausęs tavęs, bus priverstas kentėti, tu būtinai atsiimsi savo procentus. Bet jeigu tokių patarėjų tūkstančiai, tavo indėlis irgi sumažės tūkstančius kartų.

O jeigu nuodais persmelktas pats oras, kuriuo žmogus kvėpuoja, jeigu kiekvienas žingsnis veda žemyn, tavo asmeninis indėlis į kažkieno pražūtį gali būti tiesiog mikroskopinis.

O gali ir nebūti. Kaip kada.

Vadinasi, už grupinį nusikaltimą žmogus atsiims mažiau, negu padaręs jį vienas.

Nepainiok kompensacijos dėsnio su savo šalies įstatymais. Grupiniame nusikaltime, kurį tu dabar paminėjai, visus jo dalyvius vienija tas pats tikslas. Kiekvienas tos grupės nusikaltėlis, siekdamas savo pražūtingo tikslo, sąmoningai pasišaukia į pagalbą kitus, ir dėlto aukos kančios tik padidėja, taigi išauga ir kompensacija.

Bet kai viešpatauja visuotinis chaosas – ne tik aplinkoje, bet ir kiekvieno piktadario sąmonėje – kiekvieno atsakomybė bus mažesnė, nes ne jie yra šio chaoso priežastis. O jeigu chaosas galvoje viršys tam tikrą leidžiamą normą, nusikaltėlis gali ir visai išvengti bet kokio atpildo, nes jis paprasčiausiai nustos buvęs žmogumi.

Gyvūnai, kaip žinai, negauna karminių reakcijų. Tuo labiau jiems negresia pragaras.

O ką, Kali-jugoje pragaras uždaromas „patikrinimui“?

Jis ne uždaromas, tiesiog į jį sunkiau patekti.

Aš girdėjau, kad praeitose epochose net už nuodėmingas mintis reikėjo atkentėti, o dabar nuodėme laikomi tik poelgiai.

Matai, Kali-juga prasideda ne todėl, kad žmonės, laikui bėgant, pradeda nepaisyti dharmos ir daryti visokias nesąmones. Kaip tik atvirkščiai – prasideda Kali-juga ir žmonės nusivažiuoja.

Priežastis, kad vaikai darosi tingūs ir nustoja mokytis – ne vaikuose. Tiesiog iš jų atima vadovėlius, ir vaikai, nebegaudami žinių, išvirsta į tinginius. Jie paprasčiausiai nesupranta, kodėl su tingėjimu reikia kovoti.

Tuos vadovėlius atimu Aš. Dharma pasitraukia Mano valia, Vedos pasislepia, nes Aš taip noriu.

Bet ar galima bausti už taisyklių pažeidimus, jeigu Aš Pats atėmiau iš tavęs galimybę su jomis susipažinti? Jokiu būdu! Todėl Kali-jugoje kompensacijos mechanizmas pakinta.

Taip, kaip praėjusiose epochose gyveno didžiausi nusidėjėliai, Kali-jugoje gyvena visi. Tačiau jų pomirtiniai keliai tada ir dabar visiškai skiriasi.  Tada kiekvienas poelgis buvo dharmos kontekste, nes ji klestėjo visoje Žemėje, ir galėjo būti ignoruojama tik asmeniniu žmogaus sprendimu. Ir kompensacija tada atsižvelgė ne tik į veiksmų sukeltas kančias, bet ir į tai, kad jie pakerta religijos autoritetą.

Kali-jugoje, suduodamas žmogui per veidą, tu tik tiek ir padarai – suduodi. Ir kompensacija po kurio laiko tau grąžins šį antausį. Bet ankstesnėse epochose šiuo savo veiksmu tu dar pademonstruotum, kad nepaisai dharmos, kuri panašių poelgių neskatina. Ir čia didžiausia nuodėmė būtų ne tiek pats antausis, kiek tavo duodamas pavyzdys, kad į dharmą galima nekreipti dėmesio.

Jeigu, sakykim, Treta-jugoje kas nors būtų bandęs gyventi pagal „Pokalbių“ filosofiją, jis tikrai būtų atsidūręs pragare. Bet tada ten patekti buvo tiesiog neįmanoma, nes nebuvo nei tokių knygų, nei jų pasekėjų.

O dabartiniai Budos pasekėjai irgi būtų atsikliuvę į pragarą...

Už ką? Juk jie pasisakė prieš prievartą.  

Už tai, kad neigė Vedų autoritetą, o toje epochoje tai būtų pasibaigę didelėmis nelaimėmis. Todėl Buda ir nesirodė Treta-jugoje. Dievo pasaulyje viskam savo laikas.

Kai Vedos buvo galutinai iškraipytos, ir žmonės pradėjo jomis pateisinti savo godumą ir žiaurumą, Aš atėjau ir nutraukiau tuos žiaurumus. Bet jeigu Aš būčiau atėjęs anksčiau ir pasakęs tą patį, o jie būtų patikėję Mano žodžiais, Aš būčiau tapęs žiaurumo atsiradimo priežastimi. Karaliai būtų nustoję ginti religiją ir savo pavaldinius, tuo iššaukdami neregėto dydžio nusikalstamumą. Brahmanai būtų nustoję atlikinėti aukojimo apeigas, ir Žemėje būtų prasidėjęs didžiausias badas. Ir taip toliau...

O jeigu kas nors, prisiskaitęs „Pokalbių“, dabar ims žudyti žmones, ar pateks jis...

Argi „Pokalbiai“ sukelia norą žudyti? Tu juk pati kalbėjai apie neapsakomos laimės jausmą, kuris tau sukelia norą dainuoti ir šokti. „Pokalbiai“ tūkstančiams žmonių iš tikro tapo išsigelbėjimo ratu. Atsimink, Dievas visada žino, ką Jis daro ir kodėl.

Jeigu Uolšas apie savo mokymą, neigiantį karmą ir pragarą, būtų užsiminęs, sakykim, Dvapara-jugoje, iš jo būtų paprasčiausiai pasijuokę ir iš gailesčio tokiam ligoniui, ko gero, būtų jį pradėję šelpti. O jeigu jis dar būtų pagarsinęs, kad jam taip sakė Dievas, tai koks nors radža, dharmos gynėjas, vėlgi iš gailesčio būtų nušniojęs jam galvą.

Žinoma, tokia prielaida daugiau dėl linksmumo, nes Uolšui, jeigu jis būtų gyvenęs tais laikais, ten niekada nebūtų susidariusi situacija, skatinusi jo knygų pasirodymą. Galų gale, tada ir knygų niekas nespausdino. Viskas taip skyrėsi nuo dabartinių laikų, kad net lyginti pernelyg sudėtinga. Niekam nebūtų atėję į galvą klausytis pamišėlio, pasakojančio apie tai, kad neegzistuoja to, kas tada visiems buvo akivaizdi realybė.

Kada apaurušeya dharma tatva tvirta, kai ji į kiekvieno širdį įeina su motinos pienu, tai net Budos, jeigu Jis būtų atėjęs kiek anksčiau, niekas nebūtų klausęsis.

Jeigu nei vienas tavo gyvenimo žingsnis neapsieina be vedinių žinių, jeigu tu nuo kūdikystės girdi vedines mantras ir pati matai, kaip jos veikia, kas tave įtikins, kad Vedose nėra tiesos?

O jeigu užgriebsime dar ankstesnius laikus, kai tu savo akimis galėjai pamatyti patį Jamaradžą, atvykusį į kokias nors dideles aukojimo apeigas, – kas tave būtų įtikinę, kad pragaro nėra? Ką būtum pagalvojęs apie žmogų, sakantį, kad niekas niekam neskolingas?

Tačiau laikai keičiasi, dharma ir žinojimas apleidžia planetą, ir dabar bet kas be jokių trukdymų gali publikuoti savo pokalbius su Dievu, angelais-sargais ar dar kokius nors savo praregėjimus. Kali-juga – tai padrikų praregėjimų metas. Ir vis tiek, nepaisant to, kad visi šie praregėjimai yra prieštaringi ir vienas kitą neigia (tai, beje, rodo, kad jie neatspindi pilnos tiesos), kiekvienas toks propaguotojas lengvai surenka minias pasekėjų.

„Pokalbiuose“ taip pat rašoma apie tolimą Žemės praeitį, bet nieko nepasakyta apie didžiąsias vedines imperijas, egzistavusias prieš daug tūkstančių metų. Ten duodamas visai kitas vaizdas, visai kita istorija. Kalbama apie kažkokį matriarchatą...

Tai natūralu, nes bet kuri realybė statosi sau pagrindus, remdamasi „preitimi“, kurią ji mato taip, kaip jai patogiau.

O kaip buvo iš tikro? Ar egzistavo vedinės civilizacijos? O matriarchatas?

Viskas priklauso nuo to, kokią realybę tu pasirinksi.

Bet ar aš galiu pakeisti istoriją?

Tikriausiai negali. Ir vis tik viskas priklauso nuo tos realybės, kurią tu pasirenki.

Plyta – visada plyta. Tačiau tu nerasi net dviejų visiškai vienodų namų. Įvykiai – tai tiesiog įvykiai, nei daugiau, nei mažiau. Tačiau iš tų įvykių tu gali „pastatyti“ visiškai skirtingas realybes. Tiesiog skirtingai juos vertindamas. 

Krišna paprasčiausiai kalbėjosi su Ardžuna. Krišna tiesiog pasakė tai, ką Jis pasakė. Kiekvieną jų pokalbio žodį „užprotokolavo“ savo srities specialistas. Tačiau daugelis Krišnos žodžiuose įsigudrina įžvelgti tai, kas visiškai neatitinka to, ką Krišna norėjo pasakyti, taip kalbėdamas. Krišną cituoja, kai nori įrodyti tai, ką jis cituojamais žodžiais paneigė. Ir jiems visai gerai sekasi!

Jie neiškraipo Krišnos žodžių, nekeičia vienus žodžius kitais, jie tik mato juose kitą prasmę.

Ar egzistavo viena visoje planetoje vedinė civilizacija? O kaip pati galvoji?

Manau, kad taip.

Iš tikrųjų klausimas turėtų skambėti taip – o kaip tau pačiai norėtųsi?

Man norėtųsi galutinai atsikratyti galvos skausmo, tų abejonių, kurios man trukdo eiti pas Krišną.

Tada tu teisingai galvoji.

O kaip su matriarchatu?

Taip, buvo pakankamai didelės visuomenės, kuriose visą valdžią turėjo moterys. Ir bus ateityje.

Apie matriarchatą kalba daugelis ezoterinių autorių. Aš žinau gal tris. Pavyzdžiui, Jelena Petrovna Blavatskaja.

O tu apsiskaičiusi!

Aš visa tai skaičiau iki...

Aš juk tavęs nekaltinu, tiesiog konstatuoju. Atmink, Aš niekada tavęs niekuo nekaltinsiu, bet visada pildysiu tavo norą būti toje realybėje, kurią tu išsirinksi (tiesa, Aš būtinai tave apkaltinsiu, jeigu tai bus numatyta tavo pasirinktos realybės scenarijuje).

Gerai. Blavatskaja sako, kad matriarchatas buvo visoje planetoje.

Tai netiesa.

Bet juk ji nesugalvojo šito! Ji perduoda žinias, kurias gavo didieji adeptai.

Tas žinias tikrai gavo didieji adeptai.

Tai kaip jie gali kalbėti netiesą? Kam jiems to reikia?

Jie nemeluoja. Jie perduoda tai, ką mato. O mato tai, ką Aš jiems rodau. Kiekvieno matymas – kontroliuojamas procesas, bet jį ne visada kontroliuoja tas asmuo, kuris žiūri.

Būdami gilioje transo būsenoje, adeptai stebi praeities pasaulį, bet mato jį – nevisą.  Savo laiku Aš jiems uždaviau tokį pat klausimą, kaip ir tau dabar. Bet jie atsakė kitaip.

Genialu!

O koks, tavo manymu, turi būti Dievas?

Visuomenės, valdomos moterų, egzistavo dar prieš atsirandant vedinėms civilizacijoms, ar tuo pačiu laiku?

Kadangi visatos gyvenimas cikliškas, praeitis tuo pat metu yra ir ateitis. Todėl Kali-juga (o kalbame būtent apie Kali-jugą) buvo dar prieš vedinių civilizacijų laikus ir bus po to, kai jie pasibaigs. Matriarchatai atsiranda, kai moterys gelbstisi nuo vyrų geismo, kuris pasidaro tiesiog gyvuliškas. Jos suburia taip vadinamų amazonių gentis, sugebančias apsiginti su ginklu rankose.

Įsivaizduoju, koks tai būtų siaubas... Kam Tau tos Kali-jugos reikalingos?

Ta pačia priežastimi Aš sukuriu visą materiją. Dėl tos pačios priežasties siela užmiršta savo dvasinę prigimtį. Kali-juga – tai tiesiog epocha, kai tas užsimiršimas yra didžiausias.

Tai tiesiog Mano būdas kurti tam tikras realybes, kurių egzistavimas kitu laikmečiu neįmanomas. Kaip ir visas materialus pasaulis yra būdas kurti Man reikalingas realybes, kurios be jo tiesiog neįmanomos.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis