Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Sudėtinės  dvasinio  pažinimo  dalys:

sambandha, abhidheja, prajodžana

 

Siela  nuo neatmenamų laikų įkalinta  materialiame  pasaulyje  ir  blaškosi  jame, pereidama  iš  vienos  gyvybės  formos  į  kitą. Ją  kausto  neteisingas  pasaulio  supratimas  ir  susitapatinimas  su  kiekvienu  gautu  kūnu, todėl išsivaduoti  savo  jėgomis  ji neturi jokios galimybės. Bet  Viešpats, nepaisydamas  to  fakto, kad  siela, sumaniusi  mėgautis  gyvenimu  savarankiškai, pati  nusisuko  nuo  Jo, iš  begalinio  gailestingumo  sudaro  jai  sąlygas  sugrįžti  į  savo  pirmapradę   padėtį.

Šiam  tikslui  Viešpats  panaudoja  du  metodus. Pirmiausia, Jis  Pats  netiesiogiai  įtakoja  sielą, duodamas  jai  šventraščius  ir  atsiųsdamas  dvasinį  mokytoją. Antra, materialų  pasaulį  Jis  kuria  ypatingu  būdu. Jį  sudaro  materiali  energija  (prakriti ), kuri, savo  ruožtu, yra  tam  tikra  aukščiausios  Viešpaties  energijos (majos)  išraiška. Sielos  atžvilgiu  maja  pasireiškia  dvejopai: kaip  vidinė, arba  dvasinė  energija  (joga-maja), ir  kaip  išorinė, arba  materiali  energija  (maha-maja). Jos  rolė – klaidinti  tuos, kurie  nori  klysti, ir  išvaduoti  tuos, kurie  siekia  išsivadavimo.

Štai  kaip  šį  faktą  charakterizuoja  Šryla  Prabhupada: “Krišna  yra visagalis, o  Jo  transcendentinė  energija  yra  to  visagališkumo  įsikūnijimas. Ta  pati  Jo  energija  veikia  kaip  išorinė, vidinė  bei  paribio  energijos, ir  būdamas  visagalis, Viešpats  gali padaryti  viską, ką  tik  nori, pasinaudodamas bet kuria iš jų. Panorėjęs  išorinę  Savo  energiją  Jis  gali  paversti  vidine. Tokiu  atveju  išorinė  energija, kuri  gramzdina  į  iliuziją  to  siekiančias  gyvas  būtybes, Jo  valia  atsitraukia,  ir  sąlygota  siela  ima  atgailauti  bei  tramdyti  savo  kūną. Tada  ta  pati  energija  padeda  apsivaliusiai  gyvai  būtybei  žengti  savęs  pažinimo  keliu” (Šrimadbhagavatam, 1.3.34, kom.).

Kad  siela  gautų  Viešpaties  malonę  ir  Jo  energija   pasireikštų  savo  išvaduojančia  funkcija, reikia  išpildyti  vieną  sąlygą: siela  turi  šito  panorėti.                

Lyginant  šiuos  du  Krišnos  metodus  vieną  su  kitu, reikia  pažymėti, kad  svarbesnis  yra  pirmutinis – šventraščiai. Per  juos  Krišna  duoda  sielai  dvasines  žinias, kurių  dėka  ji  gali  išsivaduoti.

Dvasinės  žinios, kaip  tobula  išsivadavimo  priemonė, turi  savyje  viską, kas  reikalinga  sugrįžimui  pas  Dievą. Jos  susideda  iš  trijų  elementų: tai  sambandha-gjana, abhidheja  ir  prajodžana.

Sambandha-gjana – tai  mokslas  apie  mūsų  santykius  su  Aukščiausiu  Viešpačiu  (žodis sambandha  verčiamas  kaip  “ryšys”), kitaip  sakant, ten  kalbama  apie  tai, su  kuo  mes  susiję  dabar  ir  kokie  mūsų  ryšiai  turi  būti  ateityje. Abhidheja – tai  procesas, arba  metodas, o  prajodžana – tikslas. Čaitanja  Mahaprabhu  sakė, kad  visose  Vedose kalbama  apie  šias  tris  kategorijas. Taigi  ir  mes  panagrinėkime  jas  detaliau.

Sambandha-gjana, savo  ruožtu, susideda  iš  penkių  kategorijų: gyva  būtybė  (dživa), Aukščiausias  Asmuo  (išvara), materiali  gamta  (prakriti ), laikas  (kala)  ir  veikla  (karma).

Dživą  ir  prakriti   jungia  karma, tai  yra, jie  įtakoja  vienas  kitą  karmos  pagalba. Išvarą  ir  prakriti  sieja laikas. Būtent  per  jį  pasireiškia  Viešpaties  valia, ir  jo  dėka  Jis  įtakoja  prakriti, o  per  ją – dživą. Prakriti  negali  įtakoti  išvaros.

Šryla  Prabhupada  Bhagavadgytos  įžangoje  pritaria  Baladevai  Vidjabhušanai, kad  Bhagavadgyta  nagrinėja  šias  penkias  kategorijas. Kodėl  jis  nemini  bhakti, kuri  jungia  sielą  ir  išvarą?

Todėl, kad  dabar  šio  ryšio  nėra, tiksliau, jis  neišreikštas. Štai  jį  ir  reikia  atstatyti. Procesas, kurio  dėka  vyksta  toks  atkuriamasis  darbas, jau  priklauso  abhidhejos  kategorijai.

Tokiu  būdu, sambandha-gjana  aiškina, kaip  tarpusavyje  susiję  išvara, dživa  ir  prakriti, ir  kaip  jie  vienas  kitą  įtakoja.

Dabar  išsiaiškinkim, kaip  dvasinės  žinios  mus  išvaduoja.

Iš  esmės, dvasinės  žinios  nėra  nepasiekiamas  dalykas – jos  visada  glūdi  kiekvienos  gyvos  būtybės  širdyje. Čaitanja  Mahaprabhu  sakė: nitja-sidha  krišna-prema  sadhja  kabhu  naja  šravana-višudha-čite  karaje  udaja – Dievo  meilė  visada  yra  gyvos  būtybės  širdyje, ir  jeigu  mes  pradėsim  klausytis  pasakojimų  apie  Krišną, ji  netruks  pasireikšti (Šri  Čaitanya-čaritamrita, Madhya, 22.107). Taigi norint  suprasti  dvasines  žinias, reikia  apvalyti  savo  sąmonę  štai  tokiu  būdu – klausantis. Plius  atsidavimo  tarnystė, kaip  aukščiausia  dvasinės  praktikos  forma. Jos  esmė – maha-mantros  kartojimas. Čaitanja  Mahaprabhu  sakė: harer  nama  harer  nama  harer  namaiva  kevalam  kalau  nastjeva  nastjeva  nastjeva  gatir  anjatha – šitam  Kali  amžiuje  sielai  nėra  kito  kelio, kaip  tik  kartoti  šventus  Viešpaties  vardus.

Sanatana  Gosvamis  savo  knygoje  Hari-bhakti-vilasa  aiškina, kad  mantros  kartojimas  leidžia  pasireikšti  mūsų  širdyje  sambandha-gjanai  ir  mes  pradedam  matyti  karmą – mūsų  poveikį  materialiam  pasauliui  ir  to  rezultatus  ir  kaip  tas  pasaulis  karmos  pagalba  mus  supančioja. Pamatom, kokiu  būdu  pasireiškia  Dievo  valia, kaip  Jis  veda  mus  tolyn  nuo  materialių  prisirišimų.

Ilgainiui  sambandha-gjana  virsta  sthai-bhava, o  tai  jau  yra  mūsų  natūrali  konstitucinė  padėtis  Viešpaties  atžvilgiu. Kartojant  maha-mantrą, mūsų  širdyse  vis  labiau  skleidžiasi  sambandha-gjana  ir  pagaliau  išryškėja  mūsų  santykių  su  Viešpačiu  pobūdis: neutralūs (šanta-rasa), ar  kaip  tarno  ir  šeimininko (dasja-rasa), ar  kaip  draugų (sakhja-rasa), ar  kaip  vaiko  ir  tėvo (vatsalja-rasa), ar  kaip  įsimylėjėlių (madhurja-rasa). Galų  gale  sthai-bhava  virsta  mūsų  amžinąja  svarupa, ir  mes  grįžtam  į  dvasinį  pasaulį.

Tokiu  būdu, gilėjant  pažinimui, žmogus  palaipsniui  supranta, kokie  jo  santykiai  su  šiuo  pasauliu, koks  ryšys  tarp  materialios  gamtos  ir  Dievo, ir  kokie  jo  santykiai  su  Dievu. Po to, praktikuojant  atsidavimo  tarnystę, išryškėja  Dievo  ir  sielos  ryšys, kuris  pradžioje  nebūna  realiai  apčiuopiamas.

Visos  trys  dvasinio  pažinimo  kategorijos  turi  būti  labai  konkrečiai  apibūdintos. Šri  Čaitanja  Mahaprabhu  tai  padarė  labai  lakoniškai.

Sambandha – bhagavan. Tai  reiškia, kad  Tas, su  kuriuo  aš  noriu  užmegzti  santykius, yra  Dievo  Asmuo.

Abhidheja – bhakti. Priemonė, su  kuria  aš  galiu  gauti  tuos  santykius, yra  atsidavimo  tarnystė  Aukščiausiam  Dievo  Asmeniui.

Prajodžana – prema. Viso  to  tikslas – išsiugdyti  meilę  Dievui.

Šri  Čaitanja  Mahaprabhu  pokalbyje  su  Sarvabhauma  Bhatačarja  pasakė, kad  visas  Vedų  mokymas  susiveda  į  šias  tris  sąvokas: bhagavan  sambandha, bhakti  abhideja  ir prema  prajodžana. Taip  Jis  apibrėžė  dvasinio  pažinimo  objektą, ir  tai  yra  filosofinis  mūsų  sampradajos  pagrindas. Būtent  tokiu  pavidalu  dvasinį  žinojimą  mums  pateikė  Šryla  Prabhupada.

Pažiūrėkim, kaip  šias  trys  pažinimo  kategorijas – sambandha, abhideja  ir  prajodžana – apibūdina  kitos  filosofinės  mokyklos.

Kas  yra  sambandha  materializme? Kitaip  sakant, su  kuo  nori  turėti  ryšį  materialistas? Su  savo  kūnu. Kokiu  būdu  jis  tai  darys, arba  kas  yra  jo  abhideja? Veikla, kuria  jis  stengiasi  kuo  geriau  patenkinti  savo  jusles, ir  aukščiausias  jos  pasiekimas – seksas. Kokia  materialisto  prajodžana? Galutinis  tokio  gyvenimo  rezultatas – mirtis. Žmogus  mano, kad  jis  yra  kūnas, o  kūnas – tai  jis. Norint  sau  tai  įrodyti, reikia  visą  laiką  ieškoti  malonumų, ir  didžiausias  iš  jų – seksas. Tokio  gyvenimo  gale  laukianti  mirtis – logiškas  rezultatas, nes  esminis  kūno  požymis  yra  jo  laikinumas.

Materializmas – tai  tam  tikra  filosofinė  sistema  su  atitinkama  praktika. Žmogus, išpažįstantis  šią  filosofiją, visu  savo  gyvenimu  parodo, kad  jo  egzistencijos  tikslas – mirtis.

Kitas  pavyzdys – budizmas. Ten  sambandha – tuštuma. Abhideja – meditacija  į tuštumą. O  prajodžana? Kaip  išsireiškė  Madhvačarja, jų  galvos  tampa  tuščios.

Mums  reikia  labai  tiksliai  suprasti  šiuos  tris  dvasinio  žinojimo  elementus, nes  kitaip  nepasieksim  žmogiško  gyvenimo  tikslo.

Pavyzdžiui, Indijoje  daug  žmonių  sutinka, kad  bhagavan – sambandha, tai  yra, kad  reikia  atkurti  ryšį  su  Viešpačiu. Jie  pritaria, kad  bhakti – tai  abhideja: jie  lanko  šventyklas, garbina  Dievą, atlieka  aukojimus. Tačiau  jų  prajodžana  susiveda  į  materialius  tikslus.

Taigi mums  reikia  labai  gerai  žinoti, kad  Tas, su  kuriuo  mes  norim  užmegzti  ryšį – tai  bhagavanas, būdas  šiam  tikslui  pasiekti – atsidavimo  tarnystė, o  tikslas – prema,  meilė  Dievui. Reikia  visą  laiką  tikrinti, ar  mes  nedarom  klaidos  viename  ar  net  keliuose  elementuose.

Kokiu būdu  tikrinti? Apie  tai  šiek  tiek  vėliau, bet  dabar  reikia  žinoti, kad  pagrindas  tam  yra  Vedų  šventraščiai.

Čaitanja  Mahaprabhu  sako: maya  mukta  jivera  nahe  svatah  krišna  jnan – Krišnos  pažinimas  yra  kiekvienos  gyvos  būtybės  širdyje, bet  kadangi  ji  pakliuvo  į  majos  spąstus, tai  šis  žinojimas  yra  neišreikštas. Ir  todėl: jivera  kripaye  kaila  krišna  veda-puran – iš  begalinės  meilės  gyvoms  būtybėms  Krišna  davė  Vedas  ir  Puranas .

 

Sampradaja – dvasinių  žinių  perdavimo  sistema

 

Mes  pateikėm  šventraščių  esmę  taip, kaip  ją  apibrėžia  Čaitanja  Mahaprabhu. Toliau  labai  svarbu  suprasti, kokiu  būdu  ji  mums  atsiskleidžia, kaip  ši  garsinė  vibracija  iš  kažko  neapčiuopiamo  virsta  mūsų  gyvenimo  realijomis.

Dvasinės  žinios  mus  pasiekia  per  mokytojų  mokinių  seką, kuri  vadinasi  sampradaja. Šis  sanskrito  žodis  susideda  iš  dviejų  dalių: prada – “perdavimo  procesas”  arba “dovanojimo  procesas”, priedėlis  sam  reiškia  “tobulai”, taip  pat  “tam  tikra  tvarka”, tai  yra, vadovaujantis  kažkokiais  nurodymais. Vadinasi, sampradaja – tai  dvasinių  žinių  perdavimas  tam  tikra  tvarka.

Dažnai  kaip  sinonimą  sampradajos  sąvokai  vartoja  terminą  parampara, bet  šis  žodis  turi  siauresnę  prasmę. Jis  susideda  iš  dviejų  vienodų  žodžių  param  param, kas  reiškia  “vienas  kitam”. O  pačio  žodžio  parampara  reikšmė – “iš  eilės, paeiliui”. Kaip  matom, sampradajos  sąvoka  yra  gilesnė.

Sanskrite  tas  pats  žodis  samprada  reiškia  dukters  ištekinimą, kai  tėvas  savo  dukterį  kartu  su  kraičiu  perduoda  jaunikiui. Taip  ir  dvasinių  žinių  perdavimo  procesas  reiškia, kad  kai  mes  laikomės  tam  tikro  reglamento, rezultate  gaunam  videvadą – nuotaką  dvasinių  žinių  pavidale  (vadu  reiškia  “žmona”, vide – “žinojimas”).

Sampradaja  kaip  ir  sužieduoja  sielą  su  žinojimu. Tai  sistema, garantas, kuri  atsako  už tai, kad  mes  gautume  pilnutinį  žinojimą. Ji  apsaugo  mus  nuo  paviršutiniško  žinių  suvokimo, kai  mes  veikiame  proto  lygyje, ir  suteikia  galimybę  gauti  autentišką  žinojimą.

Sampradają  galima  pavadinti  mokslu  apie  tai, kaip  perduodamos  ir  priimamos  dvasinės  žinios. Kaip  kiekvienoje  mokslo  srityje  yra  įvairios  mokyklos, taip  yra  ir  skirtingos  sampradajos, turinčios  tik  joms  būdingus  žinių  išsaugojimo  metodus. Apie  tai  vėliau, dabar  tik  paminėsim, kad  sampradajos  mokslas  turi  būti  labai  tikslus.

Kas  studijavo, sakykim, chemiją, žino, kad  norint  atlikti  eksperimentą, reikia  labai  tiksliai  laikytis  nurodytų  sąlygų. Turi  būti  tam  tikra  temperatūra, chemikalai  maišomi  griežtai  nustatyta  tvarka, tiksliais  kiekiais  ir  pan. Tik  tokiu  atveju  galima  tikėtis, kad  eksperimentas  pasiseks. Analogiška  situacija  perduodant  dvasines  žinias. Procesas  bus  sėkmingas, jeigu  bus  tiksliai  laikomasi  visų  nurodytų  sąlygų. Priešingu  atveju  sunku  tikėtis  gerų  rezultatų.

Dabar  atsirado  daug  veikėjų, kuriančių  savas  sampradajas: Satja  Sai-Baba, Radžnešas, Šri  Činmojus  ir  kiti. Jie  nepriklauso  jokiai  autoritetingai  sampradajai, bet  teigia, kad  jie  patys – sampradaja. Tačiau  vedinėje  kultūroje  pabrėžiamas  būtinumas  priklausyti  mokslinei  žinių  perdavimo  sekai, kitaip  ji  nebus  autoritetinga. Šankaračarja, komentuodamas  Bhagavadgytą, sako: “Žmogų, kuris  nepriklauso  jokiai  sampradajai, reikia  ignoruoti  kaip  visišką  kvailį”. Tai labai  svarbu. Dvasinių  žinių  gavimo  procesas – tai  giliai  mokslinis, griežtai  reglamentuotas  procesas. Nukrypimai  nuo  jo  gimdo  klaidas.

Pagrindiniai  autoritetingos  sampradajos  požymiai:

1. Ji  turi  prasidėti  nuo  Dievo, nuo  Krišnos, ir  turi  kalbėti  apie  Jį.

2. Ji  turi  būti  paminėta  šastrose  ir  privalo  jomis  remtis.

3. Ji  turi  atvesti  žmogų  į  tyrą  atsidavimo  tarnystę  Dievui.

Yra  daug  įvairių  sektų  ar  nukrypimų  nuo  tikros  sampradajos. Kai  kurios  sampradajos  minimos  šastrose, tačiau  jos  nesilaiko  jų  nurodymų. Kitos  remiasi  šastromis, kalba  apie  Krišną, bet  nepraktikuoja  tyros  atsidavimo  tarnystės. Visos  aukščiau  paminėtos  sąlygos  yra  labai  svarbios, ir  sampradajai  autoritetingumą  jos  teikia  tik  savo  visumoje.

 

Dvasinių  žinių  autentiškumo  išsaugojimo  metodas:

guru-sadhu-šastros

 

Tai  kokiu  gi  būdu  sampradaja  be  iškraipymų  perteikia  dvasines  žinias?

Gilinantis  į  šį  klausimą, dėmesį  atkreipia  labai  didelis  skirtumas  tarp  dviejų  dvasinio  žinojimo  perdavimo  tradicijų – vedinės  ir  vakarietiškos. Vakarietiškose  religinėse  tradicijose, siekiant  išsaugoti  savųjų  paradigmų  neliečiamumą, sukurtos  specialios  organizacinės  struktūros. Pavyzdžiui, katalikų  bažnyčia  turi  milžinišką  politinį  aparatą  kovai  su  erezija. Analogiškos  struktūros  yra  pas  pravoslavus  ir  protestantus.

Panašaus  pobūdžio  apsauginių  mechanizmų  visiškai  nėra  nei  induistinėje  tradicijoje, nei  vedinėje  sampradajoje. Viskas  labai  paprasta: sėdi  mokytojas, prieš  jį – mokinys. Mokytojas  kalba, mokinys  klauso. Po  to  mokinys, tobulai  įsisavinęs  gautas  žinias, perduoda  jas  toliau. Kas  vyksta? Kaip  sampradaja  išsaugo  dvasinių  žinių  autentiškumą  daugelį  tūkstančių  metų? Tuo  tarpu  vakarietiškos  tradicijos, nežiūrint  į  tokią  neilgą  savo  istoriją  ir  didžiules  pastangas  (inkvizicija, tarpusavio  kova  ir  pan.), labai  iškraipo  savo  ačarjos  Jėzaus  Kristaus  mokymą.

Galima  pagalvoti, kad  gal  aplamai  neverta  imtis  kokių  nors  dvasinių  žinių  apsaugos  priemonių, o  tiesiog  pasikliauti  Viešpaties  valia, ir  kas  bus, tas  bus. Gal  būtent  tokioje  pozicijoje  ir  glūdi  sampradajos  paslaptis?

Bet  tada  kaip  su  mūsų  aktyvumu, mūsų  asmenybės  autonomija? Juk  mes, amžinos  dvasinės  sielos, turim  pasirinkimo  laisvę.

Jeigu  mes  sutiksim  su  tokia  pozicija, kad  viskas  Dievo  rankose, kad  tegu  Jis  Pats  rūpinasi, kaip  išsaugoti  sampradajos  grynumą, tai  tada  turėsim  sutikti  ir  su  tuo, kad  Dievas  manipuliuoja  dvasinėmis  žiniomis, neatsižvelgdamas  į  sielos  norus. Tai  reikštų, kad  Jis  naudojasi  sielomis  kaip  instrumentais  Savo  valios  įtvirtinimui, nelaikydamas  jų  asmenybėmis. Bet  jeigu  siela  nebus  aktyvi, ją  galutinai  užvaldys  materiali  energija, nes  tokia  yra  vienos  iš  jos  funkcijų  paskirtis.

Vadinasi, prielaida, kad  reikia  pasikliauti  Dievu  ir  nieko  nedaryti, yra  neteisinga, ir  sampradaja  savo  autentiškumą  išsaugo  kažkaip  kitaip.

Tada  galimas  kitas variantas: taip, Viešpačiu  reikia  pasikliauti, bet  ne  pasyviai, o  nuolatos  Jam  meldžiantis, šaukiantis  Jo  valios  pasireiškimo, apsaugant  dvasinį  žinojimą  nuo  iškraipymų.

Toliau  mes  pamatysim, kad  būtent  šis  variantas, numatantis  sielos  aktyvumą, yra  teisingas. Susipažinę  su  mūsų  sampradajos  istorija, mes  susidursim  su  problema, kad, iš  vienos  pusės, norėdama  perduoti  nepakitusį  dvasinį  žinojimą, ji  lyg  ir  turėtų  būti  labai  dogmatiška  ir  sustingusi; iš  kitos  pusės, atsižvelgiant  į  išorinių  aplinkybių, išorinės  energijos  pokyčius  ir  įtaką, dvasinio  žinojimo  išsaugojimo  metodai  turi  keistis. Mes  pamatysim, kaip  mūsų  sampradajos  šventieji, ačarjos, norėdami  pasitarnauti  Viešpačiui, siūlosi  būti  įrankiais  Jo  rankose, kad  tokiu  būdu  per  juos  pasireikštų  Dievo  valia, atnaujinant  sampradajos  paradigmą  ir  metodus.

Mes  taip  pat  pamatysime, kad  toks  aktyvus  vidinis  gyvenimas, kai  atsiduodame  Viešpačiui  ir  prašome  duoti  mums žinias  ir  patirtį, reikalingus  dvasiniam  tobulėjimui, kai  meldžiame, kad  Jis  išvalytų  mūsų  širdis, yra  būtina  sąlyga  ir  eiliniams  sampradajos  nariams, nes  tik  taip  galima  išsaugoti  gautų  žinių  tikrumą.

Tačiau  būtent  eilinio  sampradajos  nario  lygyje  šis  atma  nivedana – visiškas  atsidavimas  Viešpačiui – metodas  nėra  pakankamas, kad  sampradaja  funkcionuotų  ir  duotų  jai  priklausantiems  žmonėms  autentiškas  dvasines  žinias. Priežastis  paprasta: tokio  pobūdžio  priemonės  veiksmingos  tik  labai  aukštame  sąmonės  lygyje, tuo  tarpu  dauguma  iš  mūsų  nėra  pasiekę  tokių  aukštumų. Vadinasi, turi  būti  dar  kažkokios  priemonės, kurios  įgalintų  tokio  lygio  žmones  kaip nors  išsilaikyti  sampradajoje  ir  gauti  iš  jos  reikiamas  žinias.

Ir  taip, lygindami  vakarietišką  religinę  tradiciją  su  vedine, atrandam  du  dalykus. Pirma, sampradaja  neturi  kokio  nors  išorinio,  gerai  suderinto  organizacinio  mechanizmo, kuris  saugotų  jos  grynumą. Antra, visiškai  aišku, kad  ta  apsauga  kažkokiu  būdu  susijusi  su  aktyvia  subjekto  veikla. Mes  taip  pat  išanalizavom  prielaidą, kad  vienu  iš  tokių  apsauginių  mechanizmų  gali  būti  aktyvios  vidinės  pastangos, stengiantis  atsiduoti  Viešpačiui, o  Jis, atsiliepdamas  į  mūsų  maldas, nutraukia  mus  dengiančią  išorinės  energijos  skraistę  ir  duoda  vienų  ar  kitų  dvasinių  žinių  suvokimą. Bet  mes  taip  pat  pamatėm, kad  šis  metodas  neužtikrina  sampradajos  gyvavimo, nes  daugumai  jos  narių  yra  neprieinamas. Juo  naudotis  gali  tik  ačarjos. O  tiems, kurių  sąmonė  dar  užteršta  materialia  energija, turėtų  būti  kažkokios  labiau  formalios  priemonės.

Krišna  Bhagavadgytoje  nurodo  šios  problemos  sprendimą. Jis  sako  Ardžunai: “O tvirtaranki  Ardžuna, suvokęs  savo  pranašumą  prieš  materialias  jusles, protą  ir  intelektą,  žmogus  sudvasinto  intelekto  (pasinėrusio  į  Krišnos  sąmonę)  pagalba  turi  suvaldyti  protą  ir  tokiu  būdu  įveikti  savo  nepasotinamą  priešą – geismą” (BG 3.43). Kitaip  sakant, Krišna  nurodo, kad  sąlygotos  sielos  kelias  į  viršūnę  prasideda  nuo  budhi, intelekto. O  dar  anksčiau  Jis  sakė: raga-dveša-vimuktais  tu  višayan  indriyaiš  caran  atma-vašyair  vidheyatma  prasadam  adhigacchati (BG 2.64). Vidheyatma  reiškia  “tas, kuris  laikosi  kontroliuojamos  laisvės  principų”, tai  yra, vadovaujasi  intelektu. Tada  toks  žmogus  raga-dveša-vimuktais – išsivaduoja  nuo  prisirišimų bei priešiškumo  ir  laimi  visišką  Viešpaties  malonę.    

Taigi sampradajos  viduje yra  tam  tikros  priemonės  dvasinių  žinių  perdavimui, veiksmingos  intelekto  lygyje. Savaime  suprantama, kad  jų  reikia  ieškoti  šastrose, kuriose  Krišna  duoda  mums  nurodymus, ką  reikia  daryti, norint  išsivaduoti  iš  materialios  energijos  poveikio. Tik  turim  tiksliai  juos  išsiaiškinti, nes  reikia  labai  konkrečiai  žinoti, kuo  mums  naudotis.

Prisiminkim  kelis  pavyzdžius  iš  šventraščių, kurie  padės  mums  tai  padaryti.

Kai  Krišnai  stuktelėjo  šeši  metukai, Jašoda  ir  Nandana  pirmą  kartą  išleido  Jį  ganyti  veršelius. Šia  proga  jie  suruošė  didelę  šventę, į  kurią  sukvietė  kaimynus  ir  draugus. Nanda  Maharadža  labai  džiaugėsi. Jis  pats  bandoje  atrinko  pačius  geriausius, gražiausius  ir  paklusniausius  veršelius, kuriuos  turėjo  ganyti  Krišna, ir  paruošė  Jam  keturias  dovanėles: piemens  lazdą  bei  ragelį, fleitą  (tą  pačią, kuri  vėliau  varys  iš  proto  visą  Vrindavaną) ir  virvę.

Jašoda  ilgai  galvojo, ką  padovanoti  sūnui, ir  galų  gale  nusprendė, kad  Jam  labai  pravers  skėtis, kuris  apsaugos  mažąjį  piemenėlį  nuo  negailestingai  kepinančios  saulės, ir  bateliai, kad  Jis  nesusižeistų  kojų.

Krišna  paėmė  lazdą, virvę, ragelį  ir  fleitą, bet  pamatęs  skėtį, paklausė:

– Mam, o  kam  Man  tas  skėtis?

– O  kaipgi! – sušuko  Jašoda. – Tu  galėsi  juo  prisidengti, kai saulė  perdaug  kaitins.             

Krišna  pašnairavo  į  batelius.

– Na, o  batai?                

– Tu  juk  visur  vaikščiosi  ir  gali  susižeisti  Savo  švelnius  padukus. Todėl, prašau, priimk  iš  manęs  šį  skėtį  ir  batelius.      

Jašoda  griežtai  pažiūrėjo  į  Balaramą  ir  pasakė:

– O  Tu, Balarama, visada  pridenk  skėčiu  Savo  jaunesnįjį  brolį  ir  prižiūrėk, kad  Jis  būtų  apsiavęs.   

Krišna  paklausė:

– Tai  gal  tu  padovanosi  batelius  ir  kiekvienam  Mano  veršeliui? Juk  jie  vaikščios  kartu  su  manimi  ir  taip  pat  gali  susižeisti  kojas. Taip  pat  būtų  gerai, kad  jie  gautų  po  skėtį  ir  palydovą, kuris  jį  nešiotų.

Jašoda  švelniai  pažvelgė  į  sūnų:   

– Taip  niekas  nedaro, mielasis. Veršeliams  nereikia  nei  skėčių, nei  batelių.

Tada  Krišna  pažiūrėjo  į  mamą  tokiu griežtu  žvilgsniu  ir  pasakė:

– Jeigu  veršeliams  nereikia  nei  skėčių, nei  batų, tai  ir  Aš  be  jų  apsieisiu. Mano  dharma – rūpintis  veršeliais, o  ne  Savimi, kas  beatsitiktų. Jeigu  Aš  pildysiu  Savo  dharmą, tai  ji  pasirūpins  Manimi.

Ir  Jis  ištarė  garsiąją  frazę: dharma  rakšati  rakšataha, kas  reiškia  “dharma  rūpinasi  tuo, kas  rūpinasi  dharma”.

Mums  reikia  gerai  įsisavinti  šiuos  žodžius. Tai  formulė, kuri  nurodo, ką  reikia  daryti, kad  mus  neįtakotų  materiali  energija.  

Bhagavadgytoje  Krišna  būtent  šiuo  teiginiu  apie  nurodytų  pareigų  vykdymo  būtinumą  pradeda  aiškinti  Ardžunai, kaip  pritaikyti  dvasines  žinias. Tam  paskirtas  visas  trečias  knygos  skyrius. Antrame  skyriuje  Krišna  Ardžunai  aiškina, kuo  siela  skiriasi  nuo  kūno, ir  Ardžuna  po  to  klausia: tat  kim  karmani  ghore  mam  niyojayasi  kešava – “ O  Kešava! Kodėl  tu  nori  įpainioti  mane  į  šį  siaubingą  karą, jeigu  išmintį  vertini  labiau  už  karminę  veiklą?” (BG 3.1). Jis  nesupranta, kodėl  reikia  užsiangažuoti  kūniškame  lygyje, jeigu  siela  ir  kūnas – ne  tas  pat.

Tam  tikra  prasme  būtent  nuo  šio  momento  Bhagavadgyta  pradeda  aiškinti  praktinius  dalykus. Mes  esame  sąlygoti  ir  todėl  negalime  atsisakyti  veiklos  šiame  pasaulyje. Dvasinis  lygis  tiesiogiai  mums  dar  neprieinamas, ir  Ardžuna  tą  klausimą  užduoda, norėdamas  mums  padėti. Krišna  jam  aiškins, kaip  išvengti  materialios  energijos  įtakos, neatsisakant  veiklos: niyatam  kuru  karma  tvam – “ vykdyk  nurodytą  pareigą”  (BG 3.8). Tai  yra, atlik  savo  dharmą.

Septintoje  Šrimad-Bhagavatam  giesmėje  pasakyta: dharmas  tu  sakšad  bhagavat  pranitam –  dharma  duota  tiesiogiai  Paties  Krišnos”. Tai  reiškia, kad  pildydami  pareigas, kurias  nurodo  dharma, mes  vykdome  Krišnos  nurodymus.

Ant  šio  principo  laikosi  visa  vedinė  kultūra. Krišna  Pats  šastrose  nurodo  tas  pareigas, tokiu  būdu  priversdamas  žmones  atitrūkti  nuo  egoistinio  noro  gyventi  pagal  formulę  “patinka – nepatinka”. Šryla  Prabhupada  sako: “ Kiekvienas  materialaus  pasaulio  gyventojas  tikrai  turi  blogą  polinkį  viešpatauti  materialioje  gamtoje, kitaip  sakant, polinkį  jusliškai  tenkintis. Tokius  nešvarius  polinkius  reikia  apvalyti  atliekant  nurodytas  pareigas. Antraip  neverta  nė  stengtis  tapti  vadinamuoju  transcendentalistu – atsisakyti  darbo  ir  gyventi  kitų  sąskaita”. Tai  reiškia, kad  religija  mums  prasideda  šitame  lygyje – apsivalant nuo  noro  jusliškai  tenkintis. Tokią  religiją  mums  duoda  Pats  Aukščiausias  Viešpats.

Vienintelė  mūsų  pareiga  šiame  pasaulyje, mūsų  egzistencijos  prasmė – saugoti  dharmą. Todėl  visose  gyvenimiškose  peripetijose  vieninteliu  mūsų  poelgių  kriteriju  turi  būti  atsakymas  į  klausimą: ar  tai  atitinka  dharmą, ar  tai  tikrai    mano  pareiga?

Štai  toks  pirmasis  principas, kurį  mums  duoda  šventraščiai, kad  mes  galėtume  išsaugoti  ir  puoselėti  savo  vidinę  švarą.

Čia  reikia  patikslinti  vieną  momentą. Peršasi  išvada, kad  Dievas  yra  šališkas, nes  Jis  palankus  tiems, kurie  saugo  religijos  pagrindą – dharmą. Krišna  sako  Ardžunai: “ Kiekvieną  epochą  Aš  ateinu, norėdamas  atstatyti  religiją, apginti  teisuolius  ir  sunaikinti  demonus”. Šrimadbhagavatam  Narada  Munis  taip  išaiškina  šią  situaciją: Aukščiausias  Viešpats  yra  absoliučiai  nešališkas  ir  vienodas  visiems, bet  Jis  suteikia  ypatingą  energiją  laikui. Laikas  yra  Krišnos  atstovas materialiame  pasaulyje, ir  jis  palankus  satva-gunai. Tai  reiškia, kad  visa, kas  yra  satva-gunos  poveikyje, laikui  bėgant  stiprėja. Todėl  tas, kas  laikosi  satva-gunos  principų, visada  laimi.

Dažnai  atrodo, kad  žmonės, esantys  aistroje  ir  neišmanyme, visai  neblogai  verčiasi, ir  jeigu  mes  pasirinksim  kokį  nors  ne  visai  sąžiningą  kelią, tai  įgyvendinsim  savo  siekius. Bet  tai  saviapgaulė, materiali  iliuzija. Laimi  tik  tie, kurie  laikosi  dorybės  principų, nes  jėga  suteikiama  būtent  satva-gunai.

Bhagavadgytos  pabaigoje  yra  tekstas  (BG 18.78), kuriame  Sandžaja  sako, kad  pergalė  visada  ten, kur  yra  Krišna  ir  Jo  bhaktos. Krišnos  bhaktų  tikslas – saugoti  dharmą. Tokiu  būdu  jie  pelno  Viešpaties  malonę  (prasadam  adhigačhati).

Svarbiausia  bhaktos  pareiga – visada  atsiminti  Krišną  ir  niekada  Jo  neužmiršti. Todėl  tą  patį  principą, kuris  apsprendžia  mūsų  pasirinkimo  kriterijus  bet  kokioje  gyvenimiškoje  situacijoje, galima  suformuluoti  kitaip: jeigu  mes  prisimenam  Krišną, priimdami  sprendimus, vadinasi, einam  teisingu  keliu.

Norėdami  išvengti  piktnaudžiavimo  šia  formuluote, turime  labai  gerai  suprasti, ką  tai  reiškia – atminti  Krišną. Dažnai  žmonės  iš  savo  gyvenimiškos  moralės  pozicijų  mums  kaip  kaltinimą  primena  tekstą  iš  Bhagavadgytos, kuriame  sakoma, kad  tas, kuris  galvoja  apie  Krišną, nepadaro  nuodėmės, net  jeigu  kažką  nužudo. Deja, mes  nusipelnėm  tokių  priekaištų, nes, apžvelgę  mūsų  judėjimo  istoriją  nuo  Viešpaties  Čaitanjos  laikų, pamatysim, kad  kai  kurie  vaišnavai  piktnaudžiavo  šiuo  principu. Ir  dabar  tam  tikruose  bhaktų  sluoksniuose  gyvuoja  devizas, kad  vaišnavas  niekada  nepadaro  nuodėmės, išskyrus  vaišnava-aparadha. Visa  kita  nuodėme  nelaikoma, svarbiausia, kad  jis  atmena  Krišną  ir  kartoja  mantrą.

Dėl  tokio  neteisingo  supratimo  Viešpaties  Čaitanjos   judėjimas  devyniolikto  amžiaus  pabaigoje, kai  pasirodė  Bhaktivinoda  Thakuras, praktiškai  išsigimė  ir  prarado  dvasinę  jėgą. Todėl  mes  turime  labai  tiksliai  žinoti, ką  vis  dėlto  reiškia  šie  žodžiai – atminti  Krišną. Ar  pakanka  tiesiog  kartoti  mantrą, ar  gal  užtenka  žinoti, kad  štai  kažkada  gyveno  toks  Krišna, o  dabar  aš  esu  Jo  bhakta?

Atminti  Krišną – tai  pirmiausia  žinoti, ką  Jis  kalba  šventraščiuose. Tai  yra, mes  turim  neužmiršti  savo  dvasinio  mokytojo  nurodymų, nes  jis  yra  Krišnos  atstovas. Ir  turim  imti  pavyzdį  iš  sadhu, kaip  reikia  gyventi, vadovaujantis  šastromis.

Tai  ir  yra  ta  tobula  sistema  iš  trijų  elementų – guru-sadhu-šastros, kurią  mums  davė  Krišna, idant  mes  galėtume  tiksliai  žinoti  savąją  dharmą  ir  ją  vykdyti. O  jeigu  mūsiškiame  dharmos  suvokime  nebus  tų  trijų  autoritetų – guru, sadhu  ir  šastrų, tai  tapsime  piktnaudžiautojais.

Kartą  prie  Šrylos  Prabhupados  priėjo  kažkoks  indusas  ir  pasakė:

Svami-dži, Bhagavadgyta  yra  mano  mėgiamiausia  knyga, o  joje  man  labiausiai  patinka  tekstas, kuriame  Krišna  sako: “ Aš  pasakiau  viską, dabar  elkis  kaip  tinkamas”.

Tokių  žmonių  Indijoje  dabar – daugybė. Bet  mes  neturėtume  taip  elgtis, nes  dėl  tokios  saviapgaulės  patys  ir  kentėsime.

Sistemą  guru-sadhu-šastros  Krišna  sukūrė  tam, kad  jos  pagalba  mes  galėtume  pasitikrinti  kiekvieną  savo  žingsnį. Visa  Mahabharata  yra  akivaizdi  iliustracija, kaip  žmonės  priima  moralinius  sprendimus. Ji  visa  susideda  iš  tokių  pamokų. Ten  yra  tokie  personažai, kaip  Maharadža  Judhištira, iš  vienos  pusės, ir  Durjodhana, iš  kitos  pusės. Ir  Vjasadeva  parodo, kokius  sprendimus  pasirenka  vienas  ir  kitas  ir  kuo  tai  baigiasi. Pagrindinė  Mahabharatos  pamoka – adharma  visada  pralaimi, o  dharma  visada  triumfuoja.

Kai  Durjodhana  gulėjo  mūšio  lauke  su  permuštu  nugarkauliu, prie  jo  priėjo  Krišna  su  Ardžuna, ir  Durjodhana  apibėrė  juos  prakeiksmais:

– Tu  dėl  visko  kaltas! Tu  sukurstei  šį  siaubingą  mūšį, dėl  Tavęs  tiek  užmuštų, ir  dėl  Tavo  kaltės  aš  čia  guliu, nes  Tu  patarei  Bhimai  smogti  man  žemiau  juosmens.

Krišna  nusišypsojo  ir  pasakė:

– Niekas  čia  nekaltas, tik  tu  pats. Tave  užmušė  adharma, neteisybė, tūnanti  tavo  širdyje. Jeigu  ne  ji, tu  niekada  nebūtum  atsidūręs  tokioje  padėtyje.

Kitas  epizodas  parodo, kaip  sudėtingoje  situacijoje  elgiasi  didis  bhakta.

Tai  atsitiko  dar  prieš  Kurukšetros  mūšį, paskutiniais  Pandavų  tremties  metais, kai  Judhišthira  ir  keturi  jo  broliai  išvyko  į  Pančalos  valdovo  dukters  Draupadi  svajamvarą. Jos  tėvas  norėjo, kad  niekas  kitas, tik  Ardžuna  taptų  jo  žentu, todėl  jaunikiams  jis  suruošė  nepaprastą  išbandymą. Palubėje  buvo  pakabinta  žuvis, ir  reikėjo  šūviu  iš  lanko  pataikyti  jai  į  akį, bet  prieš  tai  strėlė  turėjo  pralėkti  pro  skylę  besisukančiame  diske. O  taikytis  reikėjo  žiūrint  ne  į  pačią  žuvį, bet  į  jos  atspindį  aliejuje. Maharadža  Drupada  žinojo, kad  tik  Ardžuna  sugebės  tai  padaryti.

Tai  štai, Ardžuna  pateisino  jo  viltis, ir  Pandavai  namo  grįžo  jau  su  Draupadi. Tuo  metu  jie  gyveno  nedideliame  kaimelyje. Jų  motina, Kunti  devi, kaip  tik  buvo  namuose, kai  Ardžuna  iš  kiemo  džiaugsmingai  pašaukė:

– Mama, pažiūrėk, kokią  bhikšą  mes  tau  parnešėme!

Bhikša – tai  išmalda. Tuo  metu  Pandavai  buvo  apsimetę  brahmanais  ir  kiekvieną dieną  duoneliavo, prašinėdami  bhikšos, kurią  paskui  dalindavosi: pusę  atiduodavo  Bhimai, kuriam  reikėjo  daug  valgyti, kita  puse  sotindavosi  likusieji.

Kunti, nežinodama, kas  įvyko  ir  net  nepasižiūrėjusi  į  grįžusius, atsakė  iš  trobos:

– Kas  ten  bebūtų, pasidalinkite  ją.

Kai  ji  ištarė  šiuos  žodžius, visi  pašiurpo, o  labiausiai  Draupadi, nes  būtent  ją  ir  reikėjo  dalinti. Kunti, pajutusi  kieme  stojusią  negerą  tylą, išėjo  pasižiūrėti, kas  nutiko  ir  viską  suprato. Jai  tapo  baisu.

Kodėl  ji  išsigando? Bet  kokia  normali  šiuolaikinė  moteris  jos  vietoje  būtų  pasakiusi: “Ach, atleiskite, žioptelėjau  nepasižiūrėjusi. Jūs, meilute, nebijokite, niekas  jūsų  nedalins. Jau tie vyrai!”. Tačiau  buvo  kiti  laikai, ir  Kunti  taip  kreipėsi  į  Judhišthirą:

– Prašau, padėk  man. Tu – Dharmaradžas  ir  žinai, kas  yra  dharma. Gyvenime  aš  nė  karto  nesumelavau,  negaliu  taip  pasielgti  ir  dabar, nes  tai  bus  nenuplaunama  dėmė  visai  mūsų  giminei,  ir  ji  neteks  stiprybės. Tu  žinai  visas  dharmos  subtilybes, todėl, prašau, padaryk  taip, kad  jūs  ir  mano  nurodymą  išpildytumėt, ir  nenusidėtumėte.

Judhišthira  truputį  pagalvojo  ir  atsakė:

– Nieko  baisaus. Padarysim  taip, kaip  tu  pasakei – pasidalinsime  ją.

Kunti  paklausė, ar  tai  nebus  dharmos  pažeidimas, ar  nebus  amoralu, jeigu  penki  vyrai  turės  tą  pačią  žmoną. Judhišthira  drąsiai  jai  atsakė, kad  ne, nebus, ir  pateikė  tokį  argumentą:

– Matai, kai  aš  apie  tai  galvoju, man  rodos, kad  viskas  gerai.

Ir  Kunti, tai  išgirdusi, iš  karto  nusiramino, nes  žinojo, kad  jeigu  jos  teisuoliui  sūnui, kurį  visi  vadino  dharmos  įsikūnijimu, padėtis  atrodo  normali, vadinasi, taip  ir  yra.

Draupadi  kurį  laiką  buvo  nejauku, bet  paskui  ji  pagalvojo: “Jiems  geriau  matyti. Jis – Dharmaradžas, ji  dabar – mano  motina, ir  aš  privalau  elgtis  taip, kaip  jie  nori. Tai  jų  problema, o  mano  dharma – paklusti  jiems”. Ir  ji  taip pat nusiramino.

Štai  tokia  vedinės  kultūros  galia  ir  joje  gyvenančių  žmonių  moralė. Jie  stengėsi  be  jokių  išlygų  atlikti  savo  pareigas, nes  žinojo, kad  tai  yra  vienintelis  išsigelbėjimas.

Tik  vienas  žmogus  minėtoje  situacijoje  nežinojo, ką  daryti. Tai  buvo  Draupadi  tėvas, Maharadža  Draupada. Sužinojęs  Judhišthiros  sprendimą, jis  buvo  šokiruotas. “Aš  norėjau, kad  jos  vyru  būtų  Ardžuna, – galvojo  jis, – bet  ne  visas  kvintetas! Ką  žmonės  apie  mane  pagalvos!? Pasklis  gandai, ir  mano  giminei  bus  nuplėšta  garbė!” Todėl, kai  Pandavai  pirmą  kartą  atvyko  pas  jį  į  svečius, jis  pasakė:

– Tiek  to, aš  neprieštarausiu, bet  jūs  turit  pateikti  man  įrodymus, kad  tai  tikrai  nėra  dharmos  pažeidimas.

Kai  jie  sekančią  dieną  susirinko, norėdami  nuodugniai  apsvarstyti  padėtį, tarp  jų  netikėtai  atsirado  Vjasadeva. Mistiniu  būdu  sužinojęs  apie  šį  ginčą, jis  atvyko  kaip  aukščiausias  arbitras.

Ir  taip, Maharadža  Drupada  kreipėsi  į  jį, prašydamas  išaiškinti  susidariusią  situaciją. Vjasadeva  pasiūlė  Judhišthirai  išdėstyti  savo  argumentus.

Pirmasis  argumentas, kurį  pateikė  Judhišthira, mums  jau  žinomas. Jis  pasakė:

– Aš  niekada  gyvenime  neturėjau  nuodėmingų  minčių. Kai    dabar  galvoju  apie  tai, kas  atsitiko, aš  nejaučiu  kokio  nors  diskomforto, vadinasi, čia  nėra  jokios  nuodėmės.

Ir  taip  yra  iš  tikrųjų. Krišna  sako: tešam  satata-yuktanam  bhajatam  priti-purvakam  dadami  budhi-yogam  tam  yena  mam  upayanti  te – “Tiems, kurie  su  pasiaukojimu  ir  meile  visada  Man  tarnauja, Aš  suteikiu  intelektą, kuris  atveda  juos  pas  Mane”. Kitaip  sakant, visa, ką  sako  tokio  žmogaus  intelektas, yra  Krišnos  nurodymai.

Kai  kada  bhaktos  irgi  bando  naudotis  tokiu  kriterijum. Nors  dar  visai  neseniai  pradėję  kartoti  mantrą, jie  jau  šventai  įsitikinę, kad  jeigu  jiems  į  galvą  atėjo  kokia  nors  mintis, tai  ji  atėjo  iš  pačios  Supersielos. Deja, kadangi  mes  dažniausiai  neišpildom  šitų  dviejų  sąlygų – satata-yuktanam (visada)  ir  priti-purvakam (su  meile), tai  nelabai  taktiška  mūsų  mintis  priskirti  Supersielai.

Tačiau Judhišthiros  lygyje  buvo  būtent  taip. Maža  to, neapsiribodamas  šiuo  argumentu, jis  pateikė  dar  du. Antras  argumentas  buvo  susijęs  su  Pračetais, kai  devyni  broliai  turėjo  vieną  žmoną, kurią, beje, jiems  davė  Pats  Višnu. Papildomai  jis  dar  prisiminė  atvejį  iš  Puranų, kur  septyni  išminčiai  taip  pat  turėjo  vieną  žmoną. Taigi antruoju  argumentu  Judhišthira  pateikė  precedentą, kaip  senovėje  elgėsi  sadhu.

O  štai  jo  trečiasis  argumentas:

– Šventraščiai  sako, kad  iš  visų  žmogaus  mokytojų  svarbiausias  yra  motina. Ji  mums  pasakė: “Pasidalinkite  ją”. Jeigu  mes  jos  nepaklausysim, tai  nusižengsim  dharmai.

Tokiu  būdu  Judhišthira  savo  sprendimą  apgynė  net  iš  trijų  pozicijų: jis rėmėsi  dharma, kurios  laikėsi  visą  gyvenimą, guru  nurodymais  ir  sadhu  gyvenimo  pavyzdžiais. Vjasadeva  buvo  priverstas  pripažinti, kad  Judhištira  teisus. Asmeniškai  Drupadai  jis  dar  papasakojo, kad  praeitame  gyvenime  Draupadi  buvo  išpranašauta  turėti  penkis  vyrus, taigi  viskas  klostosi  taip, kaip  reikia. Dabar  nusiramino  ir  Drupada.

Mums  šioje  istorijoje  svarbu  tai, kad  Judhišthira  naudojasi būtent šiais trimis kriterijais, kurie  įgalina  mus  žinoti, kas  yra  dharma, ir kas  nėra  dharma, kas  yra  religija, ir  kas  yra  nukrypimai  nuo  jos. Kartoju, šie  trys  kriterijai – tai  šastros, guru  ir  sadhu.

Šastros – pats  didžiausias  autoritetas. Tai – įstatymas. Judhišthira  visą  gyvenimą  laikėsi  šventraščių  nurodymų  ir buvo  visiškai  atsidavęs  Viešpačiui, todėl  jo  intelektas  pasidarė  toks  dvasingas, kad  tapo  tiesioginiu  Viešpaties  nurodymų  laidininku.

Antrasis  autoritetas – guru. Jis  aiškina, kaip  pritaikyti  šventraščių  nurodymus  konkrečioje  situacijoje, nes  mes  esame  užsiteršę  ir  patys  nesugebame  tinkamai  jais  naudotis. Todėl  reikalingas  guru, kuris  objektyviai  įvertins  kiekvieną  situaciją  ir  nurodys, kaip  pritaikyti  šastras.

Ir  trečias  autoritetas – sadhu. Jie  sukuria  savotišką  istorinį  precedentą, taikydami  šventraščių  nurodymus  savo  gyvenime.

Iš  visų  šitų  kriterijų  svarbiausias – šastros. Jose  Krišna  tiesiogiai  išreiškia  Savo  valią. Guru  ir  sadhu  reikalingi  tam, kad  išaiškintų  mums  dharmos  reikalavimus  kiekvienu  konkrečiu  atveju.

Jeigu  mes  vadovausimės  šiais  trimis  principais, tai  niekada  nenukrypsime  nuo  sampradajos  linijos. Tai  tobula  dvasinių  žinių  apsauga  nuo  materialių  gunų  poveikio. Laikydamiesi  jų, mes  patenkame  į  vidinės  Viešpaties  energijos  įtakos  sferą  ir  taip  išsaugome  savo  dvasinio  gyvenimo  neliečiamumą.  

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis