Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Draugai ir priešai užima aukštus postus



Pirmadienį lenkų policija netikėtai įsiveržė į mūsų bazę mokykloje ieškodami narkotikų. Kitą dieną bhaktai išvyko į harinamą paplūdimyje. Dauguma važiavo autobusu, o aš su keletu bhaktu buvau furgone.

 

Mums važiuojant Amritananda das pasisuko į mane:

- Žinote, Gurudeva, - pasakė jis, - man kraujas užverda vien pagalvojus, kad kažkokie žmonės bando sustabdyti mūsų festivalius. Ar gi jie nemato, kiek daug mes prisidedame prie šventinių vasaros renginių? Ar gi jie nemato, kad tūkstančiai žmonių mūsų dėka tampa laimingi?

 

- Jie viską mato, - atsakiau, - tačiau jų reakcija skiriasi nuo mūsų.

 

Padma Puranoje pasakyta:

 

dva bhuta sargau loke smin
daiva asura eva ca
visnu bhaktah smrto daiva
asuras tad vipar yayah

“Šiame sukurtame pasaulyje yra dviejų kategorijų žmonės. Vieni yra demoniški, o kiti – dievoti. Viešpaties Višnu bhaktai yra Jam atsidavę, o visiška jų priešingybė yra vadinami demonais”.

 

- Dauguma žmonių yra malonūs, - tęsiau. – Tik keletas pavyduolių kelia mums sunkumų.

 

Mūsų šešiasdešimties bhaktų kirtano grupė nusileido žemyn prie paplūdimio; su auksinėmis vėduoklėmis, spalvotais skėčiais ir vėliavėlėmis atrodėme įspūdingai. Žmonės žvelgė aukštyn ir šypsojosi, nemažai jų pribėgdavo prie mūsų nusifotografuoti.

 

Kol buvome sustoję, leisdami žmonėms padaryti nuotraukas, išgirdau, kaip ginčijojsi ant smėlio sėdinčio dvi šeimos.

- Tai sekta! – sušuko moteris. – Jie pavojingi! Mums reiktų paskambinti policijai!

Vyras iš kitos šeimos nusijuokė.

- Jie tai daro jau dvidešimt metų, - pasakė jis. – Ar manote, kad policija leistų sektai atvykti čia kiekvienais metais? Būkite išmintinga.

 

Kai judėjimo paplūdimiu toliau, turėjome labai dažnai sustoti dėl minios žmonių, siekiančių prieiti arčiau ir nusifotografuoti.

- Dar vienas brihat mridangos aspektas, - pasakiau susijuokdamas. – Šios nuotraukos nukeliaus daug toliau ir papasakos daug daugiau, nei būgnų garsas.

Po keturiasdešimt penkių minučių pasistūmėjome tik septyniasdešimt metrų.

- Judam į priekį! – sušukau bhaktams. – Turime aštuonis tūkstančius kvietimų, kuriuos turime šiandien išdalinti! Turime sulaikyti nuotraukų darymą!

Tačiau žmonės su fotoaparatais sekė iš paskos, kantriai laukdami tinkamo momento. Po kiek laiko už mūsų susirinko tiek daug žmonių, kad mums neliko kitos išeities, kaip tik sustoti. Kai žmonės grumdėsi dėl eilės nusifotografuoti, išgirdau kitą pokalbį.

 

- Ta muzika iš jų garsiakalbių greičiausiai įrašyta, - pasakė vyras žmonai. – Paprasčiausiai neįmanoma jiems būtų taip nuostabiai dainuoti einant šiuo smėliu.

 

Kitą dieną surengėme festivalį. Kai padėjau restorano palapinėje kepti papadamus, moteris, laukianti eilėje, pratarė draugei:

- Uždariau savo kavinę šią popietę, kad galėčiau ateiti į festivalį, - pasakė ji.

- Tikrai? – paklausė draugė. – Ar dėl to neprarasi pinigų?


- Šią vasarą nėra daug žmonių pajūryje, - atsakė pirmoji moteris. – Turėjau vos keletą klientų. Didžioji miesto žmonių dalis susirinko čia, taigi ir aš atėjau. Nenorėjau praleisti festivalio.


Netrukus dviejų aštuoniasdešimtmečių pora įėjo į restoraną. Kai moteris pamatė mane, jos akys išsiplėtė.

- Štai jis, - pasakė ji savo vyrui, ir jie priėjo pasikalbėti su manimi.

- Norėtume jums labai padėkoti, - pasakė ji. – Prieš dvejus metus išgirdę jūsų kalbą nuo festivalio scenos tapome vegetarais. Nuo tada pasidarėme tokie sveiki.


- Tai tiesa, - patvirtino vyras. – Visi mūsų draugai liguisti ir miršta, tačiau mes jaučiamės atjaunėję.


- Ar yra dar kas, ką turėtume daryti? – paklausė moteris.


Akimirką pagalvojau.

- Taip, yra kai kas, - pasakiau. – Turėtume aukoti maistą Krišnai.

- Žinoma, - atsakė vyras. – Tik parodykite, kaip tai daryti. Esam tikri, kad ką papasakosite, viskas padės.


- Būdas aprašytas šioje knygoje, - pasakiau ir padaviau Adiradžos vegetarinių valgių gaminimo knygą. Vėliau vakare per paskaitą mačiau šią porą sėdinčią priekinės eilės viduryje.


Kaip visuomet mano trisdešimties minučių kalba buvo paremta Bhagavad-gita. Kai baigiau, nulipau laiptukais nuo scenos ir pamačiau manęs laukiantį gerai apsirengusį pagyvenusį vyrą.


- Ar galėtume pasikalbėti? – paklausė jis angliškai.


- Taip, žinoma, - atsakiau.


- Paskaitoje sakėte, kad jūsų Bhagavad-gita yra pirmasis vertimas į lenkų kalbą, - pasakė jis. – Tai ne tiesa. Yra dar šeši kiti leidimai.


- Prisipažįstu klydęs, - pasakiau.


- Ačiū, - atsakė jis.


- Iš kur sužinojote apie Gitą? – paklausiau.


- Dėstau ją keturiasdešimt metų, - pasakė jis. – Skaitau paskaitas apie Indijos filosofiją ir kultūrą keletoje universitetų. Beje, jūsų kalba buvo puiki. Man patiko, kaip pristatėte senovės Indijos mokymą šiuolaikiniu būdu, kad žmonės galėtų suprasti.


- Aš vertinu tai, - atsakiau. – Daug reiškia išgirsti šiuos žodžius iš tokio lygio žmogaus.


- Ai, aš kartais ginu jūsų žmones, - pasakė jis. – Jei kas nors akademiniame pasaulyje jus kritikuoja, aš kalbu jūsų naudai.


- Taigi pažįstate mus, - pasakiau.


- Nebuvau nei viename iš jūsų centrų, - atsakė jis. – Įspūdį susidarau iš jūsų dvasinio mokytojo knygų.


- Ar tai reiškia, kad turite mūsų Gitą? – paklausiau.


- Žinoma, - atsakė jis. – Tai vienas iš vertimų, kuriuos dėstau. Taip pat mokinu iš jūsų guru Šrimad-Bhagavatam. Viena iš mano specializacijų yra džainizmas, taigi dėstau iš skyrių apie Viešpatį Rišabhadevą. Tačiau labiausiai nagrinėju budizmą.


- Kai būdamas dar jaunas 1971 nuvykau į Indiją, susidomėjau Mahabharata. Norėjau išversti ją į lenkų kalbą, taigi apsilankiau Delio universitete ir susitikau su profesoriumi, kuris sutiko man padėti. Jis buvo budistas ir jo padrąsintas tapau specialistu šioje religinių studijų srityje.


Jis truputį patylėjo.

- Tačiau pamatęs jūsų festivalį ir patyrinėjęs bhaktus, - tęsė jis, - panorau suprasti bhakti. Prašau, norėčiau mokytis jums vadovaujant, Svami.

Linktelėjau.

- Jaučiu pasitenkinimą, kad toks žmogus kaip jūs nori mokytis man vadovaujant, - pasakiau. – Ir aš su džiaugsmu pasidalinsiu viskuo, ko manęs išmokino mano dvasinis mokytojas.

Mes apsikeitėme vizitinėmis ir sutarėme palaikyti ryšį. Kai jis jau ruošėsi nueiti, atsigręžė ir išsitraukė iš kišenės džapos karolius.


- Svami, - pasakė jis, - gavau šiuos karolius iš festivalio parduotuvės. Surenkime pirmąją pamoką – pamokykite, kaip su jais kartoti.


Keletą minučių rodžiau, kaip kartoti. Po to mes apsikabinome ir jis nuėjo.


Tą vakarą važiuojant atgal į bazę pasakiau Amritanandai:

- Tai buvo geriausias iš visų festivalių, - tariau.

- Šrila Gurudeva, - pasakė jis nusijuokdamas, - sakote tai po kiekvieno festivalio.


Aš taip pat nusišypsojau.

- Manau, kad kai pamokslauji, tai Krišnos sąmonė tiesiog gerėja kiekvieną dieną, - pasakiau.

Kitą dieną atsipalaidavęs juokiausi ir kalbėjausi su keletu vyru apie praeitos dienos sėkmę. Tuomet suskambo mano telefonas. Tai buvo Nandini dasi.


- Šrila Gurudeva, - pasakė ji, - turime rimtą bėdą.


Atsisėdau.

- Kas tai, Nandini? – paklausiau.

- Man paskambino iš merijos miesto, kuriame rengiame rytoj festivalį, - pasakė ji. – Jie sako, kad mums trūksta svarbaus dokumento. Jei negausime jo iki šio vakaro, festivalis bus nutrauktas.


- Ar yra sunkumų gauti šį dokumentą? – paklausiau.


- Taip, - atsakė ji. – Biuras, kuris jį išduoda, užsidaro po šešiasdešimties minučių.


- Kodėl jie taip vėlai mums apie tai pranešė? – paklausiau aš.


Nandini akimirką patylėjo.

- Manau, mes abu žinome atsakymą, - pasakė ji.

- Koks tai dokumentas? – paklausiau.


- Sanitarijos departamento leidimas, - atsakė ji.


- Ką? – paklausiau. – Mums niekuomet jokiam renginiui to nereikėjo.

- Žinau, - atsakė Nandini. – Dar daugiau, kai paskambinau į departamentą, moteris pasakė man, kad jam gauti prireiks dviejų savaičių.

- Įtariu kai ką negero, - pasakiau.


- Ir aš, - atsakė Nandini. – Panašu, kad jūsų priešininkai vėl darbuojasi.


Pažvelgiau į laikrodį.

- Tai kokia gi mūsų šešiasdešimties minučių strategija? – paklausiau.

- Kaip tik dabar kartu su Džajatamu važiuojame į sanitarijos departamentą, - pasakė ji.


- Kiek laiko užims ten nukakti? – paklausiau.


- Penkiasdešimt minučių, - atsakė ji.


Nuėjau į kambarį kartoti džapos. “Kiekvienas festivalis yra lyg auksinis, - pagalvojau. – Negalime atiduoti nei vieno savo priešininkams. Tokios daugybės žmonių širdys paliečiamos, kaip ir šio profesoriaus”.


Tuomet pradėjau melstis. “Viešpatie Čaitanja, prašau, - pasakiau, - apgink savo judėjimą, kad mes toliau galėtume dalinti Tavo malonę visiems ir kiekvienam”.


Po devyniasdešimties minučių paskambino Nandini. Griebiau mobilųjį.

- Nandini, - pasakiau beveik šaukdamas. – Ar gavai leidimą?

- Taip, Guru Maharadža, - atsakė ji. – Misija įvykdyta. – Iš balso supratau, kad ji išsekusi.


- Tikrai? – paklausiau. – Tai nuostabu. Kaip tau pavyko?


- Kai atvykau į sanitarijos departamentą, sekretorė nebuvo paslaugi, - pasakė Nandini. – Sekretorė išdrožė: “Taisyklės yra taisyklės, jomis turi būti sekama. Jums rekia gauti departamento leidimą dvi savaitės prieš renginį”.


- Tada aš pasakiau: “Tai kodėl man nebuvo pranešta? Niekas man nepasakė, kad reikia dar kokio nors leidimo, kai rašiau prašymą”.


Ji tiesiog žiūrėjo į mane.


- Tada pasakiau: “Leiskite man susitikti su departamento vadovu”.


- O ji atsakė: “Atsiprašau. Jis bet ko nepriima, pone. Jis atsakingas už šešiasdešimt darbininkų ir personalo darbuotojų. Aš užsiimu šiais reikalais”.


- “Aš reikalauju susitikimo su juo”, - pasakiau.


- O ji atsakė: “Ne. Sakiau jums, jis neužsiima šiais reikalais”.


- Tada suglaudžiau rankas ir pažvelgiau jai į akis. Tuomet pasakiau: “Nepajudėsiu iš vietos, kol jūs nepaklausite, ar jis susitiks su manimi”.


- Ji su pasipiktinimu sušnarpštė nosimi, bet pakėlė ragelį ir paskambino. “Atleiskite, pone, - pasakė ji šaltai, kaip tik sugebėjo, - čia yra moteris, rengianti Indijos festivalį, kuri reikalauja susitikimo su jumis. Pasakiau jai, kad informuosiu jus, o dabar ruošiuosi ją išprašyti”.


- Departamento vadovas kažką jai pasakė, ji susitramdė ir paklausė: “Kaip tai? Sakote susitiksite su ja? Taip. Tuoj pat ją atlydėsiu”.


- Ji nuvedė mane į vyro kabinetą. Pasibeldžiau į duris ir jis su šypsena jas atidarė.


- Jis pasakė: “Prašom užeiti”, ir aš įėjau.


- “Kaip galiu jums padėti?” – paklausė jis.


- Pasakiau: “Mums reikia jūsų pagalbos, pone. Rytoj rengiame jūsų mieste Indijos festivalį. Prieš valandą miesto taryba pranešė man, kad mums reikalingas jūsų departamento leidimas, priešingu atveju renginys neįvyks”.


- Tada jis atsakė: “Tai neįprasta. Jums turėjo būti pranešta, kai rašėte pirminį prašymą. Kodėl tai buvo sulaikyta?”


- Truputį patylėjau. Tada pasakiau: “Manau, visi turi ir draugų, ir priešų”.


- Jis pasakė: “Aišku” ir linktelėjo galva pritardamas.


- Tuomet jis pasakė: “Tačiau nesijaudinkite. Aš pasiruošęs nežymiai nusižengti taisyklėms ir tuoj pat duosiu jums dokumentą, net jei keletas antakių iš nuostabos pakils, įskaitant ir mano sekretorės”. Ir jis pradėjo pildyti anketą.


- Pamaniau, kad jis tikrai nuostabus ir tai pasakiau. Tariau: “Taip malonu iš jūsų pusės. Jūs net nematėte mūsų programos, tačiau taip stengiatės mums padėti”.


- Jis pažvelgė į viršų ir pasakė: “Ką? Nemačiau jūsų programos?”


- Jis padėjo rašiklį ir atsilošė kėdėje. “O, aš buvau jūsų festivalyje daugiau nei kartą, - pasakė jis. – Pirmą kartą visą pavakarę praleidau klausimų ir atsakymų palapinėje. Antraisiais metais džiaugiausi valgių gaminimo kursais, kuriuos vedė Kurma iš Australijos. O paskutinį kartą kai buvau, labai gerai įvertinau Indijos ambasadoriaus kalbą”.


- Šrila Gurudeva, - tęsė Nandini, - aš buvau apstulbinta. Tuomet jis vėl paėmė rašiklį ir pasakė: “Ačiū Dievui, kad aukštuose postuose jūs turite ne tik priešų, bet ir draugų”.


Šrila Prabhupada rašo:


“Mes nesistengiame, kad atsirastų mums priešiškų žmonių, tačiau procesas yra toks, kad ne bhaktai visuomet bus mums priešiški. Nepaisant to, kaip rašoma šastrose, bhaktas turi būti ir tolerantiškas, ir gailestingas. Pamokslaujantys bhaktai turėtų būti pasiruošę, kad neišmanėliai juos kaltins, bet vis dėlto jie turi būti labai gailestingi puolusioms sąlygotoms sieloms. Jei kas nors gali vykdyti savo pareigą Narada Munio mokinių sekoje, jo tarnystė tikrai bus pripažinta… Tęskime pamokslauti Viešpaties Krišnos žinią ir nebijokime priešų. Mūsų vienintelė pareiga pamokslaujant patenkinti Viešpatį, tokią tarnystę priims Viešpats Čaitanja ir Viešpats Krišna. Turime nuoširdžiai tarnauti Viešpačiui ir nebūti atbaidyti vadinamųjų priešų”.


[Šrimad Bhagavatam 6.5.39, komentaras]

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis