Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Yra daug priežasčių nieko nekeisti.

 Ir tik viena, jeigu nori kažką pakeisti:

tu paprasčiausiai negali daugiau viso to pakęsti.

(G. K. Fleming)

 

Po rytinės paskaitos Bala Gopalas pasakoja nuostabią istoriją apie neprisirišimą.

Didelės, krištolinio švarumo upės dugne gyveno tokios būtybės. Upė ramiai sruveno pro jas, nepaisydama nei seno, nei jauno, nei turtingo, nei vargšo, nei gero, nei blogo – ji tiesiog tekėjo savo vaga, nes skaitėsi tik su savo tyruoju „aš“.

Tos būtybės laikėsi įsikibusios augalų ir akmenų upės dugne, nes jų gyvenimo devizas buvo – laikytis tvirčiau. Nuo mažens jas mokino nepasiduoti upės srovei.

Bet štai atsirado viena būtybė, kuriai visa tai pakyrėjo, ir vieną dieną ji sušuko:

– Viskas, man užtenka, daugiau laikytis negaliu! Aš nežinau, į kur teka ši upė, bet pasitikiu ja. Ji žino, kur teka. Daugiau aš nesilaikysiu, ir tegu upė mane neša, kur nori. Jeigu aš dar bent kiek laikysiuosi šios vietos, tai nusibaigsiu iš nuobodulio.

Kitos būtybės ėmė juoktis:

– Ach tu, kvailiuk! Nagi, atleisk rankas, ir pamatysi, kaip tave pasigriebs upė ir uždaužys į pakrantės uolas. Tu numirsi greičiau nei iš nuobodulio.

Bet maištaujanti būtybė jų neklausė, tik giliai įkvėpė ir atleido rankas. Upė ją tuoj nutempė prie uolų, bet paskutinę sekundę pakėlė ją nuo savo dugno, taip kad ji nenukentėjo. Ir tada kitos būtybės, niekada nieko panašaus nemačiusios, ėmė šaukti:

– Žiūrėkite, koks stebuklas! Būtybė, panaši į mus, skraido! Žiūrėkite, Mesijas atėjo! Mūsų gelbėtojas!

O ta, kurią nešė upė, atsakė jiems:

– Aš toks pat Mesijas, kaip ir jūs. Upei nėra nieko maloniau, kaip išvaduoti mus, jeigu tik jums užteks drąsos nesilaikyti įsikabinus. Ši kelionė, šis nuotykis yra tikrasis mūsų gyvenimo tikslas.

Bet visos būtybės dar garsiau ėmė šaukti, kad jis gelbėtojas. Ir greitai srovė jį nunešė toli toli, o visi kiti liko ir sukūrė daug legendų apie Mesiją.

 

Šiandien mums nusimato žygis į Mučukundos olą aukštai kalnuose. Ten galima patekti tik su patyrusiu vedliu. Vietiniai gyventojai, kurie jau žino apie baltuosius sadhu, keliaujančius į Badrinathą ir po jo apylinkes, tokį palydovą mums suranda.

Himalajai nusiteikę labai draugiškai. Mėlyname danguje skaisčiai šviečia saulė. Šalikelyje auga puikios gėlės. Sarasvati, likusi toli apačioje, panaši į sidabrinį kaspiną, o jos šniokštimas virsta paslaptingu šnibždesiu.

Kalnuota vietovė nepaprastai graži. Takeliai – akmeniniai, net tiltas padarytas iš akmenų, ir daug olų, tačiau žmonių nematyti – jogai pasitraukė aukščiau, sąmoningai vengdami kontaktų su žemumų gyventojais, kuriems terūpi tik jusliniai malonumai.

Štai ir Mučukundos ola. Mes turime galingą prožektorių, todėl galime eiti toli į kalno gilumą. Tačiau mane greitai įveikia nuovargis, ir aš pasuku atgal, o kiti eina toliau. Prieinu prie angos, iš kurios sklinda šviesa, ir ten pamatau dviejų pėdų žymes, atsispaudusias uoloje. Greičiausiai jos priklauso Krišnai – ne kitaip.

Prisimenu pasakojimą apie Mučukundą.

Jis buvo valdovas, ir pusdieviai jo paprašė padėti jiems kovoti su demonais. Mučukunda sutiko ir orlaiviu atvyko į rojaus planetas, kur šimtus metų kovojo kartu su pusdieviais dėl valdžios visatoje. Kaip išaiškėjo, be dangiškų Mučukundos ginklų pusdieviai niekada nebūtų įveikę demonų. Atsidėkodami jie pasiūlė karaliui visus palaiminimus, kokių tik tas panorės. Tačiau Mučukunda jautėsi mirtinai pavargęs, todėl tepasakė:

– Aš noriu sugrįžti į Žemę, ir dar labai noriu miego. Taigi duokite man tokį palaiminimą: jeigu tik kas nors mane pribudins, tegu jis nuo mano žvilgsnio virsta pelenais.  

Nustebę pusdieviai davė karaliui tokį palaiminimą. Mučukunda grįžo Žemėn, Himalajuose susirado štai šitą olą ir ramiai joje užmigo.

Krišna, kuris tuo metu gyveno Mathuros mieste, visa tai žinojo. Kai vienas demoniškas karalius, vardu Kalajavana, užpuolė Mathurą, Krišna, nenorėdamas jo žudyti, pasitiko jį plikomis rankomis. Kalajavana tuoj pat numetė savo ginklą – net demonai nenaudojo ginklų prieš beginklį priešininką – ir pabandė sučiupti Krišną. Krišna nesigynė, bet pasileido bėgti. Įbėgęs į olą, kurioje miegojo Mučukunda, Jis užmetė ant jo Savo drabužius. Kalajavana įbėgo paskui ir pamatė ant žemės gulint kažkokią žmogystą geltonais drabužiais. Jis pagalvojo, kad tai Krišna ilsisi po gaudynių ir paspyrė miegantįjį koja, norėdamas jį prikelti ir iškviesti į kovą. Tačiau iš po drabužių pasirodė pribudintas Mučukunda, dairydamasis, kas čia jį taip grubiai prižadino. Jo žvilgsnis atsirėmė į Kalajavaną ir tuoj pavertė jį pelenais.

Tačiau Kalajavanos išpuolis buvo tik viena iš priežasčių, kodėl Krišna atsidūrė Mučukundos oloje. Mučukunda buvo didžiai atsidavęs Krišnai, ir Jis norėjo Savo žvilgsniu duoti karaliui palaiminimus – tokia buvo pagrindinė priežastis. Viešpats apsireiškė Mučukundai Savo nuostabiu keturrankiu Višnu pavidalu. Jis buvo pasipuošęs ilga, iki kelių, girlianda, supinta iš miško gėlių. Viešpats švytėjo, o Jo veidą puošė maloni šypsena. Šio Krišnos pavidalo grožį tiesiog neįmanoma įsivaizduoti. Jis taip pažiūrėjo į Mučukundą, kad karaliaus širdis tiesiog ištirpo. Krišna, nors ir yra Aukščiausias Viešpats, taigi visų seniausias, atrodė kaip jaunuolis pačiame jėgų žydėjime, o Jo judesiai priminė elnio judesius. Nežiūrint jaunatviškos išvaizdos, Jis spinduliavo tokia galybe, kad Mučukunda iš karto suprato, jog mato visų visatų šaltinį.

Karalius pajuto begalinį dėkingumą Viešpačiui už tai, kad Jis apreiškė jam tokią malonę, todėl nuolankiai ir su atsidavimu kreipėsi į Viešpatį tokia malda:

– O Viešpatie, didesnę savo gyvenimo dalį aš praleidau tuščiai. Mane valdė kvailos idėjos, todėl šį kūną, šį odos maišą, pilną visokių nešvarumų, laikiau tikru turtu ir galvojau, kad esu žmonijos valdovu. Apsiginklavęs tokiomis iliuzijomis, aš norėjau užkariauti pasaulį. Supamas karvedžių ir didžiuodamasis savo valdžia, aš negalvojau apie Tave, mano Viešpatie, kurs visada esi mano širdyje kaip geriausias draugas. Aš net girdėti nenorėjau apie Tave, ir tai buvo lemtinga klaida mano pažiūrėti puikiame „normaliame“ gyvenime. Bet ne tik aš vienas: dauguma žmonių nesidomi dvasinėmis žiniomis, bet, genami baimės, nenustoja klausinėję: „Ką dabar daryti? Kas bus su manimi rytoj?“ Sukaustyti materialių norų grandinėmis, mes ir toliau gyvename tokioje beprotybėje.

Ir kol mes taip klaidžiojame šio pasaulio labirintais, nenumaldomas laikas dirba savo darbą. Laikas – tai viena iš Tavo nesuskaičiuojamų formų, o Viešpatie, ir kai baigiasi mums skirtas laikas, Tu sudaužai visas mūsų svajas. Laiko pavidale Tu padarai galą gyvos būtybės veiklai, panašiai kaip alkanas smauglys akimirksniu praryja mažą pelę. Karališkąjį kūną, kuris kažkada puošėsi auksu ir brangakmeniais, jodinėjo auksu papuoštais drambliais; kurį žmonės šlovino, vadindami visos žmonijos valdovu – taigi šį kūną negailestingasis laikas paverčia dulkėmis ar kirminų ir vabzdžių maistu, o kartais ir kokio nors gyvūno išmatomis.

Šia malda Mučukunda jau atsižadėjo savo karalystės. Faktiškai jis dėl to ir apsigyveno oloje, norėdamas išsivaduoti iš materialios egzistencijos. Krišna žinojo apie šį Mučukundos norą, todėl pasakė:

– Mano brangus karaliau, Aš duodu tau ypatingą palaiminimą – nuo šiol tu niekada neužmirši Manęs. Visados mąstydamas apie Mane, tu lengvai peržengsi materialaus pasaulio ribas.

Jis taip pat laimino karalių kitą gyvenimą gauti gerą gimimą ir sėkmingai užbaigti savo dvasinį vystymąsi:

– Tu gimsi nuostabiu bhakta, geriausiu iš visų brahmanų. Vienintelis tavo užsiėmimas bus transcendentinė tarnystė Man.

Kol mes leidžiamės nuo kalno, aš galvoju apie tai, kokiu būdu Mučukundai pasisekė išsivaduoti nuo prisirišimo prie materialaus pasaulio. Savo maldose jis nuolankiai pripažįsta, kad yra materialių juslių vergas. Štai dėl ko jam pasisekė sutraukyti troškimų grandines ir likusį gyvenimą paskirti dvasiniam vystymuisi. Aš skaičiau, kad, išėjęs iš olos, jis tuoj suprato, jog prasidėjo negeri laikai, Kali-juga, ir pasiliko toje vietoje, kad garbindamas Krišną, išsivaduotų iš materialaus pasaulio permainingumo, kai laimę keičia kančia, o ją – vėl laimė, ir taip be galo. Didžiųjų atsisveikinimų keliu jis nuėjo iki galo.

Eidamas pro vieną olą, kurią aš juokais pasirinkau sau kaip nemokamą atsiskyrėlio buveinę, staiga išgirdau savo širdies balsą: „O jeigu tu iš tikrųjų viską mestum? Atsisveikintum su senu gyvenimu ir pradėtum naują? Ar užteks drąsos ir tikėjimo Aukščiausiojo globa?“

 

sakrid eva prapano jas

tavasmiti ča jačate

abhajam sarvada tasmai

dadatj etad vratam mama

 

„Tam, kuris ryžtingai patikės save Man, sakydamas: „Mano brangus Viešpatie, nuo šios dienos aš – Tavo!“, ir paprašys dovanoti jam stiprią valią, Aš nedelsiant suteiksiu reikalingą stiprybę. Nuo tos akimirkos jis bus visiškai apsaugotas“.

Vakare mes dalinamės įspūdžiais, kalbame apie tai, kaip svarbu atmesti savo materialų netikrą ego. Tik taip galima išsivaduoti iš visų prisirišimų. Aš pasakoju apie Lala Babu, kuris savo laiku mane patį įkvėpė pasukti būtent atsižadėjimų keliu.

 

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis