Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Didelės mano sėkmės šaltinis


Brangiausias Šrila Prabhupada,

Prašom priimti mano nuolankiausius nusilenkimus Jūsų lotosinių pėdų dulkėse.

Mano mylimas dvasinis mokytojau, šiandien susirinkome Šri Vrindavane į Jūsų tiro-bhava mahotsavą, Jūsų išėjimo dienos festivalį. Šventykla nuostabiai papuošta, Dievybės aprengtos gražiais drabužėliais ir padabintos puikiais papuošalais, aplinka įaudrinta šventinės nuotaikos.

Tai didžio džiaugsmo reginys, tačiau savo širdyje nelabai turiu dėl ko švęsti. Jūsų išėjimas buvo ir vis dar yra labiausiai sukrečiantis įvykis mano gyvenime. Buvau kūdikis dvasiniame gyvenime, visiškai priklausomas nuo Jūsų, savo dvasinio tėvo, ir man labai Jūsų trūksta po Jūsų pasitraukimo. Sakoma, kad laikas užgydo visas žaizdas, tačiau šis priežodis netaikomas atsidavimo tarnystei. Skausmas po išsiskyrimo su Jumis dėl transcendentinių guru ir mokinio santykių per tuos metus tik padidėjo.

Guodžiuosi, kad šie išsiskyrimo jausmai, kartu su viso gyvenimo tarnyste Jūsų misijoje perauklėjant puolusias sielas, vieną dieną suteiks man privilegiją vėl būti kartu su Jumis.

Ar ne ironiška, mano mylimas viešpatie ir mokytojau, kad mūsų liūdesio priežastis Jūsų išėjimo dieną, prieš trisdešimt dvejus metus, buvo didelio džiaugsmo ir laimės šaltinis dvasinio pasaulio gyventojams?

O, kokia šventė turėjo vykti Jums sugrįžus! Jūs, išrinktasis sūnus, pergalingas kiekvienoje srityje, įvykdėte guru ir Gaurangos nurodymą, todėl buvote sutiktas labai šlovingai. Ar Dievo apvaizda surengė susitikimą su Jūsų šlovingu mokytoju, Šri Šrimad Bhaktisidhanta Sarasvačiu, jo amžinuoju Najana-mani mandžari pavidalu, kuris nusivedė už rankos į nuošalią vietą miške pabūti vienam su Krišna?

Neturėtume išsigalvoti tokių dalykų, tačiau kartą, intymią akimirką, savo mylimam mokiniui papasakojote apie tokio susitikimo su dvasiniu mokytoju galimybę grįžus atgal pas Dievą. Šis grįžimas namo yra Jūsų teisė, kadangi Jūs išpildėte guru ir Gaurangos nurodymus daugiau, nei buvo tikimasi, turbūt daugiau, nei koks nors kitas ačarja per visą žmonijos istoriją.

Apsiginklavęs tik dvasinio mokytojo nurodymu ir visišku tikėjimu šventaisiais Viešpaties vardais, būdamas garbaus amžiaus palikote Indiją ir gyvendamas Niujorke, Kali amžiaus tvirtovėje, metėte iššūkį  pačiam Vakarų kultūros pagrindui. Galingai pamokslaudamas Jūs išrovėte su šaknimis tuštumos ir impersonalizmo idėjas ir sudrebinote visų sutiktųjų žmonių pagrindines materialistinio gyvenimo vertybes. Pradėjote dvasinę revoliuciją, kuri tęsiasi iki šiandien.

Esu paprasta siela, apribota laiko ir erdvės. Negaliu plačiau įvertinti Jūsų sėkmės ir indėlio, kurį pajus ateities kartos visame pasaulyje. Tačiau nuolankiai tarnaudamas Jūsų misijoje dažnai matau žmonių , kuriuos atėjote išgelbėti, širdyse ir sielose stulbinančius Jūsų darbo rezultatus.

Vieną dieną lankiausi šventoje Šri Rangamo tirthoje Pietų Indijoje, ankstų rytą kartojau mantrą, kai pagyvenęs žmogus pašaukė mane pro savo namo langą.

- Atsiprašau, pone! – sušuko jis. – Prašom palaukti! Man būtinai reikia jūsų kai ko paklausti!

Jis išbėgo iš namo ir uždusęs priėjo prie manęs.

- Ar tiesa, ką jie sako? – paklausė jis. – Ar tai tiesa?

Jis padarė pauzę, kad galėtų įkvėpti.

- Tiesa? – paklausiau aš. – Ar tiesa – kas, pone?

- Ar tiesa? – prašvokštė jis. – Ar tiesa, kad Bhaktivedanta Svamio pastangomis vedinė kultūra pasklido po visą pasaulį?

Akimirką patylėjau, po to nusišypsojau.

- Na, taip, - pasakiau. – Tai tiesa.

- Ir tiesa, kad jis prisidėjo, jog daugybė žmonių užsienyje savo kalbomis skaito „Bhagavad-gitą“ , „Bhagavat Puraną“ ir Upanišadas?

Pasididžiavimo banga siūbtelėjo į mane, o akys prisipildė ašarų.

- Taip, pone, - atsakiau. – Visa tai įvyko mano šlovingo mokytojo Šrilos Prabhupados dėka.

Jis nužvelgė mano drabužius ir manieras.

- Ar daug yra tokių, kaip jūs? – paklausė jis.

- O, taip, - atsakiau. – Dešimtys tūkstančių: amerikiečių, vokiečių, prancūzų, italų, rusų ir daugybė kitų.

Jis pirštu parodė į mano karolių maišelį.

- Rusai? – paklausė jis. – Ar rusai irgi kartoja su karoliais, kaip jūs?

- Taip, taip, - atsakiau. – Jie yra geriausi bhaktai.

Jis papurtė galvą.

- Tuomet pasaulis iš tiesų skolingas Bhaktivedanta Svamiui, - pasakė jis. – Labai jums ačiū.

Šrila Prabhupada, vėliau tą pačią popietę su keletu bhaktų nuėjome aplankyti senovinės Viešpaties Šivos šventyklos, esančios už Šri Rangamo. Kai ėjome per šventyklą, kurią puošė šimtai raižytų akmeninių kolonų, priėjome prie mažo senyvo žmogučio, ne didesnio už nykštuką.

Jis buvo sadhu. Ant jo kaklo kabėjo rudrakšos karoliai, o kakta ir visas kūnas buvo pažymėti trijų linijų tilaka, būdinga Šivos garbintojams.

Jis atrodė nustebęs, pamatęs vakariečius apsirengusius kaip sadhu.

- Jūs tikrai ne iš Indijos, - pasakė jis man. – Iš kokios šalies atvykote ir kodėl esate taip apsirengęs?

- Esu Šrilos A.Č. Bhaktivedantos Svamio Prabhupados mokinys, - atsakiau. – Jis buvo didis dvasinis mokytojas iš Indijos, daugiau nei prieš keturiasdešimt metų atvežęs vedinę kultūrą į Vakarus. Jis inicijavo tūkstančius mokinių, kurie, jam pasitraukus iš šio pasaulio, dabar tęsia jo darbą.

Jis atidžiai mus ištyrinėjo.

- Man smalsu, - pasakė jis. – Ar galėtumėte prisėsti šalia ir papasakoti man daugiau?

Mus pamatė pro šalį einantis šventikas.

- Šis senyvas vyras yra mūsų šventyklos vyriausiasis šventikas, - pasakė jis. – Jam septyniasdešimt metų.

Pasisukau į vyriausiąjį šventiką.

- Tuomet taip, žinoma, - pasakiau. – Pasikalbėkime.

Brangus Šrila Prabhupada, kai susėdome, atsakiau į jo klausimus ir paaiškinau, kaip perkėlėte dvasinę Indijos kultūrą į Vakarus. Kai kalbėjau apie sunkumus, su kuriais susidūrėte pamokslaudamas, jis atrodė giliai sukrėstas. Po kiek laiko jis paėmė mano ranką.

- Eime su manimi, - pasakė jis.

Jis nusivedė mane į nuošalią šventyklos dalį. Įėjome į mažą tamsų kambariuką, apšviestą vos dviejų ar trijų ghi lempų. Kai mano akys priprato prie blausios šviesos, kambario viduryje pastebėjau senovinę Šiva lingą, papuoštą sandalmedžio pasta ir gėlėmis, vis dar šviežiomis po rytinio garbinimo.

Atsisėdome ir senasis šventikas parodė rudrakšos karolius aplink savo kaklą.

- Šiuos karolius man davė tėvas, kai buvau septynerių metų, - pasakė jis. – Nė karto jų nenusiėmiau. Juose visų mano atgailų ir askezių  vaisius, visų mano maldų rezultatai ir visa mano dvasinė jėga bei galia.

- Mano tėvas juos gavo iš savo tėvo, kai buvo dar vaikas. Mano tėvo tėvas gavo juos iš savo guru, kuris prieš daugybę metų juos gavo iš savo guru. Jiems beveik du šimtai metų.

Jis patylėjo. Tuomet lėtai nusiėmė rudrakšos karolius ir atsargiai užkabino man ant kaklo.

- Duodu juos jums, - pasakė jis, - kad turėtumėte galios tęstis savo šlovingo mokytojo darbą.

Tuomet jis pravirko.

Sėdėjau apstulbęs, bandydamas suvokti ką tik gautą malonę. Buvo akivaizdu, kad jis pagerbė Jus, Šrila Prabhupada, o aš paprasčiausiai priėmiau dovaną Jūsų vardu. Kaip visada, Jūs vienintelis esate didelės mano sėkmės šaltinis ir šiame, ir kitame gyvenime.

Meldžiu, kad gyvenime panaudočiau sadhu palaiminimus, visų jo atgailų ir askezių vaisių, visų jo maldų ir aukų rezultatus ir visą įmanomą šių karolių dvasinę jėgą bei galią tarnaudamas Jūsų misijai.

Kitą dieną aplankiau Šri Rangamo šventyklos šventiką, Murali Bhatą. Jis tiesioginis didžio bhakto Venkatos Bhatos palikuonis ir gyvena namuose, kuriuose prieš penkis šimtus metų apsilankymo Šri Rangame metu buvo apsistojęs Viešpats Čaitanja.

Jis davė man šalagramą šilą, kurią garbino jo šeima nuo to laiko, kai Mahaprabhu buvo apsigyvenęs su jais. Ir paaiškino, kad tai daro vertindamas ISKCON`ą ir didelį darbą, kurį padarėte skleisdamas Krišnos sąmonę po visą pasaulį.

Šrila Prabhupada, suvokiu, kad šios dovanos ir daugybė kitų rezultatų, įgyjamų tarnaujant Jums, tai dalykai, apie kuriuos pusdieviai rojuje gali tik pasvajoti. Taigi nepaisydamas sunkumų, kliudančių sekti Jūsų nurodymą pamokslauti po visą pasaulį, noriu pasakyti, kad esu visiškai patenkintas ir laimingas. Neliūdžiu, neturiu abejonių, priekaištų ar kitų troškimų, išskyrus norą su kitais dalintis didele sėkme , paveldėta iš Jūsų.

Jei apvaizda suteiks man ilgą gyvenimą, tuomet būsiu laimingas kiekvieną pamokslavimo momentą skirdamas Jums. Ir meldžiu, kad kai šis gyvenimas baigsis, prisijungčiau prie Jūsų amžinos tarnystės lotosinėms Viešpaties pėdoms dvasiniame danguje.

Galbūt, juk gali taip būti, kad ir manęs prie dvasinio pasaulio vartų taip pat lauks mylimas dvasinis mokytojas, pasiruošęs pristatyti savo tarną mylimam Viešpačiui. Tuo metu man bus ypatingai malonu pasidalinti su Jumis kitomis istorijomis, apie tai, kaip šiame pasaulyje Jūsų malonė toliau keičia tiek daug puolusių sielų širdžių . Be abejonės žinau, kad Jūsų misijos sėkmė šiame pasaulyje suteikia Jums tiek pat malonumo, kaip ir Jūsų tarnystė Golokoje.

 
Visuomet ir amžinai,

Jūsų tarnas Indradjumna Svamis

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis