Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

- 9 -

 

Bet mes užmirštame, kad pasirinkimai vyksta ir dvasiniame lygyje.

Na, ką gi, aptarkime ir tai, jeigu kas nors nuo to pasikeis.

Jeigu netobulas žmogus niekada nepasirinks to, kas jam nemalonu, tai gali įvykti „aukščiausio aš“ valia.

 Koks čia dabar „aukščiausias aš“?

Tai ta mano dalis, kuri visada budi ir viską atsimena. Kitaip sakant, tai siela. Ne protas, ne pasąmonė, o siela.

Ir ką ji atsimena?

Viską! Taip pasakyta „Pokalbiuose“.

Tas... hm... „aukščiausias aš“ jau išsivadavęs?

Štai kas ten rašoma:

Uolšas: ... (siela) renkasi buvimo pavidalus.

Dievas: Taip. O paskui kuria palankias ir tobulas sąlygas, kuriose gimsta tos būsenos išgyvenimai. Todėl tikra tiesa, kad viskas, kas atsitinka jums ar jūsų dėka, yra skirta vien jūsų pačių aukščiausiems tikslams.

Uolšas: Nori pasakyti, jog mano siela kuria visus manuosius išgyvenimus, tai yra ne tik tuos dalykus, kuriuos pats darau, bet ir tuos, kurie man tiesiog nurinka?

Dievas: Sakykim, kad siela nukreipia jus ten, kur jums yra palankios ir tobulos progos išgyventi tai, ką sumanėte išgyventi. Tai, ką jūs išgyvenate, sugalvota būtent jūsų. Tad išgyvenimai gali būti iš anksto suplanuoti arba juos tiesiog nulemia jūsų pasirinkimas.

Uolšas: Kodėl turėčiau rinktis tai, ko nenoriu išgyventi?

Dievas: Nežinau. Kodėl?

Uolšas: Nori pasakyti, jog kartais siela trokšta vieno dalyko, o kūnas ar protas geidžia kito?

Dievas: O kaip galvoji tu?

Uolšas: Bet kaip kūnas arba protas gali vadovauti sielai? Argi siela visada negauna to, ko nori?

Dievas: Tavo dvasia, ieškodama tobulybės, siekia tos didingos akimirkos, kada galėsi sąmoningai suvokti savo norus ir džiaugsmingai su jais susilieti. Tačiau tavo dvasios troškimai nėra įsakymai tavo sąmonei ar kūniškajai tavo daliai.

Iš tikrųjų siela ir negali elgtis kitaip, nes jūs privalote kurti save valingai, o ne nesąmoningai paklusdami

Tavo siela kūnui ir protui parenka įvairius įvykius, kurie, kaip siela galvoja, padės tau tobulėti. Bet jeigu ji tikrai gali užtikrinti tokį dvasinį vystymąsi, tai ir ji pati yra tobula! O jeigu siela tobula, tai kam jai reikalingas netobulas tavo aspektas, kuris kaip penkta koja tik trukdo eiti į priekį?

Citatoje pasakyta – reikalinga tam, kad būtų galima tobulėti. Vadinasi, siela nėra tobula! O jeigu ji netobula, tada – oho! Kas žino, ką ji tau dar parinks.

Jeigu siela tobula, tada viskas tvarkoje. Tada visi įvykiai yra tobuli jos pasirinkimai. Bet jeigu ir ji netobula, tada laikykis! Nes tai reiškia – sėsti ant aklo ar bent jau apyaklio arklio.

Pasiekti tobulumą – reiškia prisiminti, kas tu esi iš tikrųjų. Būtent tuo tikslu siela ir patiria įvairius įvykius. Šia prasme kiekvienas įvykis yra sielos dovana tau, dovana, leidžianti tau bent kiek prisiminti, kas tu esi iš tikrųjų.

Tačiau tokia dovana galima tik tada, kai siela pati tai prisimena. O jeigu prisimena, kam tu jai reikalinga? Kažkoks absurdas...

Vaišnavizmo koncepcija tokia: tavo kūne yra du „aš“. Vienas Aš – Dievas, kitas – tu. Skirtumas tarp mūsų toks, kad tu miegi, o Aš – ne. „Aukščiausias aš“ tikrai egzistuoja, bet tai – Aukščiausias Aš, o ne aukščiausias tu. Tai Aš, o ne tu, štai kur sprendimas! Tokiu atveju viskas atsistoja į savo vietas: Aš myliu tave, Aš stebiu tave ir rūpestingai siunčiu tau visas tavo poelgių pasekmes. Ir Aš parvesiu tave namo, jeigu tu leisi Man tai padaryti.

Gal nereikėtų daryti painiavos tokiame aiškiame klausime.

Man sunku komentuoti tokius sudėtingus dalykus... Štai dar apie „aukščiausią aš“, smulkiau:

Sielos paskirtis išsiaiškinti troškimus, o ne jėga juos įgyvendinti.

Proto paskirtis yra pasirinkti iš daugybės troškimų.

Kūno paskirtis – veikti pagal šį pasirinkimą.

Kai kūnas, protas ir siela kuria kartu, darniai ir vieningai, Dievas tampa kūnu.

Tada siela pažįsta save iš savo pačios išgyvenimų.

Tada dangūs džiaugiasi.

Dabar, šią akimirką, jūsų sielos vėl sukūrė galimybę jums būti, daryti ir suvokti tai, Kas Jūs Iš Tikrųjų Esate.

Jūsų sielos padovanojo jums progą perskaityti šiuos žodžius, kaip iki šiol dovanodavo išminties ir tiesos žodžius.

Pagaliau supratau! Niekada nemiega ir viską atsimena – reiškia, kad siela nepasineria į iliuziją visa. Dalis jos sąmonės sklando virš majos vandenų, o kita dalis „pasineria“ ir įsivelka į grubų ir subtilų kūnus. Sielai tai reikalinga, kad susivoktų savyje, pasinaudodama patyrimu, kurį sukuria tie du apvalkalai – kūnas ir protas. Ir kai atsivers jų aukščiausia prigimtis, žmogus taps Šeimininku, save pažinusia siela.   

Aš neprieštarauju, tegu bus taip.

Ką reiškia „tegu bus taip“? Aš noriu žinoti, kaip iš tikrųjų yra.

Aš tau jau aiškinau, kad tu pati pasirenki savo realybę. Man tai nesunku viską pakreipti kitaip, kad tik tu būtum laiminga.

Gerai. Sakykim, aš pasirenku tai, apie ką kalbėjau.

Sakykim. Kadangi siela, nors ir tobulai viską mato, vis tiek stengiasi savo regėjimo neprimesti protui, prieštaravimas, apie kurį mes kalbėjome, išlieka. 

Siela sudaro galimybes. O protas kartais vengia jomis pasinaudoti, kartais jam tai nepasiseka.

Vadinasi, anksčiau ar vėliau tu patirsi tai, ko dabar vengi.

Taip. Jeigu siela įsitikinusi, kad mums reikia išgyventi tam tikrą situaciją, tai kada nors mes su ja susidursime.

Nes jeigu pasikliausime tik protu, tai niekada nepasinaudosime galimybe išgyventi įvykius, kuriuos mums būtina patirti. Štai čia mes ir suradome tą išmintingąjį auklėtoją. Pasirodo, „Pokalbiai“ taip pat pripažįsta, kad jis reikalingas, tik šios pareigos atimamos iš Dievo ir perduodamos tau, sielai, „aukščiausiam aš“. Sanskrito terminas param-atma netikėtai pakeitė savo prasmę ir iš Aukščiausio Manęs virto „aukščiausiu tavimi“.

Koks vis dėlto įkvepiantis šūkis: „Tu niekam nieko neskolingas“. Deja, jis visiškai nieko nekeičia. Jeigu tave parmušė mašina, koks skirtumas, ar tai buvo karminė reakcija, ar taip panorėjo pati siela – vis tiek tu sužalotas.

Kodėl tokiu atveju siela negalėtų pasirinkti jamadutus? Kodėl siela negali nuspręsti, jog protas ir kūnas turi patirti tokį išbandymą, tam, kad kai ką geriau suvoktų? Argi „Pokalbiuose“ nepasakyta, kad žmogus ne visada žino sielos pasirinkimus? Suvokti visų trijų komponentų kartu paėmus – sielos, proto ir kūno – veiksmus gali tik visiškai save realizavusi asmenybė. Paprastas žmogus, kaip taisyklė, nesupranta, ką renkasi jo siela dvasiniame, aukščiausiame lygyje. Todėl, sakoma „Pokalbiuose“, reikia suprasti, kad žmogus pats pasirinko patirti vienas ar kitas kančias, siekdamas aukščiausio tikslo, nes taip norėjo siela. Tačiau žemišką sąmonę apima siaubas ir ji visaip bando išvengti artėjančių kančių.

O ar ne analogiška situacija, kai jamadutai tempia žmogų į pragarą? Kas trukdo galvoti, kad taip norėjo siela? Jeigu tu manai, kad kažkas, dar būdamas gyvas, gali pasirinkti didžiausių kančių išbandymus, tai logiška galvoti, kad jis tas kančias gali pasirinkti ir po kūno mirties.

Patirti vienas ar kitas kančias siela pasirenka, norėdama tobulėti. Bet ar tai įmanoma, perėjus pragarus, kai kančios nusidėjėlį paverčia kažkokiu gyvuliu, kai jis atsiduria daug žemesniame sąmonės lygyje, negu buvo prieš tai? Taip sakoma „Šrimadbhagavatam“. Gyvenime žmogus buvo nuodėmingas, bet vis tik žmogus. Perėjęs pragarus, jis patiria tokius sąmonės pokyčius, kad po to gali gauti tik kokio nors gyvūno kūną. Kokia siela gali rinktis tokius baisumus?

Situacija, kai žmogaus sąmonė keičiasi nuo patiriamų kančių, dažnai pasitaiko ir Žemėje. Daugelis kalinių konclageriuose visiškai prarasdavo žmogišką pavidalą ir virsdavo kažkokiais užguitais gyvūnais. Nemažai iš jų tokioje būklėje išlikdavo iki pat mirties, o po to gaudavo gyvūnų kūnus.

Jeigu, anot „Pokalbių“ logikos, tu gali pasirinkti tokias kančias, kurios baigiasi visišku nuopuoliu, tai kodėl tau jas nepasirinkti pragare? Juk kančios, kokios jos bebūtų, visada tik kančios, nepaisant to, kur ir kada jos patirtos.

Vienok, sunku ginčytis su Dievu!

Teisingai. Todėl Man geriausiai ginčytis su Pačiu Savimi. Aš ateinu į pasaulį ir sugriaunu mokymą, kurį buvau paskelbęs prieš tai. Kartais tai darau ne Aš Pats, bet pasiunčiu Savo emisarą.

Tu teisi, tai, ką Aš duodu, sunku sugriauti. Tačiau Aš negaliu leisti, kad jūs būtumėt priversti likti vienoje ar kitoje realybėje tik todėl, kad neįstengiate sugriauti jos filosofijos, net jeigu pagal visus kitus parametrus ta realybė jums nepatinka. Todėl, jeigu kas nors kam nors nepatinka, Aš būtinai ateisiu į pagalbą. Argumentų žabangos, kuriose jūs dabar esate, nevirs jūsų kalėjimu, jeigu staiga nuspręsite jas palikti, nes Aš visada pasiruošęs išlaužti net pačias storiausias grotas.

Štai taip Aš nuolatos diskutuoju su Savimi tavo širdyje. Būtent Aš pateikiu argumentus tavo intelektui. Būtent Aš jam pateikiu vienus ar kitus paneigimus. Tu stebi Mano ginčą su Savimi, ir renkiesi vienus ar kitus argumentus. Taip tu pasirenki mokymą savo gyvenimui, o Aš pradedu visaip palaikyti jo autoritetą. Jeigu tu keiti savo pasirinkimą, Aš tuoj pat randu kontrargumentus, kurių, atseit, anksčiau nebuvo, ir į šipulius sudaužau tavo ankstesnį mokymą. Paskui Aš visada paklausiu: „O kas dabar, mielasis?“ Štai taip viskas vyksta. Tavo intelektui aš duodu atmintį ir užmarštį, jėgą ir silpnumą, supratimą ar bukumą.

Dar kartą sakau – bet koks mokymas, kad ir koks jis būtų grandiozinis, pasaulyje nieko nekeičia. Jis tik naujai paaiškina senus reiškinius, siekdamas paskelbti savo tikslus. O kiekvieno mokymo tikslas – atsakyti į tavo klausimą, kas esi tu.

Kadangi tu negali save atsieti nuo supančio pasaulio kartu su jo atsiradimo priežastimi ir varomąja jėga, atsakyme į tai, kas tu esi, yra dar du punktai – 1) kas yra Dievas (jeigu Jis aplamai egzistuoja) ir 2) kokie tavo santykiai su Juo (jeigu tokie iš viso yra).   

Šios trys pradinės koncepcijos, paimtos kartu, sukuria fundamentalią tavo būties formulę, kuri atrodo taip: kodėl viskas yra būtent taip, kaip yra. Vaišnavizme tai vadinasi sambandha gjanam – tavo žinios apie pasaulį. Išanalizavęs pagrindinius šių žinių momentus, tu gali suformuluoti savo tikslą – būtent tai, dėl ko verta gyventi. Tai vadinasi prajodžana.

Analizuodamas toliau, tu nustatai, kokiu būdu galima pasiekti tą tikslą. Ir tai yra metodas – abhidhėja.

Toks, bendrai paėmus, bet kokio filosofinio mokymo skeletas, ant kurio viskas laikosi. Štai kodėl, pasirinkdama vieną ar kitą filosofiją, tu renkiesi, kuo dabar būsi. Daugiau niekas nesikeičia. O Aš visada vedu tave į tą realybę, kurią tu pasirinkai. Ir visada duodu patyrimą, patvirtinantį tavo turimas žinias, tuo pat metu visiškai nieko nekeisdamas. Nes visa, kas yra, labai platu ir įvairu. Ir toje visumoje daug ko yra. Aš visada rasiu, ką ir kaip tau parodyti. Aš tau parodysiu tai, kas iš tikrųjų yra, tik nevisada tai bus visa, kas yra. Taip Aš kuriu įvairias realybes, patenkindamas bet kokį pasirinkimą.

Taigi Aš vėl tave klausiu – kas tu? Kas tau esu Aš? Kokius mudviejų santykius tu renkiesi? Kitaip sakant, ką iš mudviejų tu nori matyti – save ar Mane? Kuris iš mūsų turi rodytis visa savo didybe, o kuris – savanoriškai susitraukti iki minimalaus dydžio?

Šį klausimą Aš užduodu kiekvienam, bet tik vienetai sugeba suprasti, kokią begalinę ir net amžiną laimę galima patirti, savo gyvenimo erdvėje užleidus vietą Man.

Daugybė žmonių – visas vandenynas aptemusio, baimės sudrumsto proto – išgirdę Mano klausimą, rėkia: „Pasitrauk, palik mane!“ Ir Aš pasišalinu. O tada pasirodo „Pokalbiai su Dievu“ – su pasišalinusiu.

Taip Aš sukūriau jaudinantį mokymą apie „gerąjį Dievą“, kur nėra pragaro nei karmos. Žodį „skola“ Aš pakeičiau kitu – „pasirinkimas“, o atskirus kūrinijos fragmentus pristačiau kaip visą kūriniją. Aš panaikinau skirtumą tarp tobulos sielos ir netobulo žmogaus matymo, gudriai sukeisdamas antrojo poelgius su pirmosios motyvais. Aš paskelbiau šūkį, kad kiekvienas yra šventas, ir daugelis net apsiraudojo iš graudumo.

O kokį atsakymą renkiesi tu?

Jeigu tu nusprendei apsieiti be karmos ir pasiskelbti laisva, turėsi rasti kitus paaiškinimus tam, kas vyksta... ir kas nevyksta. Jeigu tai, kas atsitiko, yra tavo pasirinkimo rezultatas, o tu kažkodėl to neprisimeni, turėsi pripažinti, kad pasirinkimas buvo nesąmoningas. Arba – perdaug sąmoningas. Turėsi suskaidyti save į sąmonės, pasąmonės ir dvasinį komponentus.

Su nesąmoningumu galima kovoti, nuolatos kontroliuojant protą. Bet ką daryti su savo dvasiniu aspektu, kuris taip pat nuolatos kažką tau parenka, ir ne visada tai, ko tu norėtum?

Ir štai čia skirtumas visai išnyksta. Vienu atveju tu nežinai, ką tau sekančią akimirką pasiūlys karma, kitu atveju tu vėlgi nežinai, ką tau pasiūlys tavo „aukščiausias aš“, siela.

Tada Aš patariu – jeigu tu vis tiek nežinai, ką tau parinko siela, tiesiog gyvenk ir džiaukis, nesukdamas galvos, kas aplink tave vyksta. Žinok, kad viskas tobula. Į viską žvelk su dėkingumu ir būk laiminga!

Tai labai naudingas patarimas, bet iškyla klausimas – kam dėkoti? Nes tu susidūrei su mokymu, kuriame Dievas atkakliai kartoja: „Aš neutralus, Aš nesikišu į tavo gyvenimą! Kas benutiktų – tai tavo pasirinkimas. Esi tiktai tu ir tavo mąstymas įvairiuose sąmonės lygiuose“.

Jeigu tau patogiau mylėti tokį Dievą, kuris tavo gyvenime pasirinko mechanizmo vaidmenį, ir negalvodamas kuria viską, ką tu bepasirinktum – mylėk! Bet ar tavo meilės jausmas bus pakankamai gilus?

Gazuoto vandens automatas visada tau įpils vandens po to, kai gaus savo monetą. Moneta tavo mokyme – tai supratimas, kaip dirba tas dieviškas aparatas. Yra moneta – yra vanduo, nėra monetos – nėra vandens. Bet jeigu tu šito nežinai, tada verk neverkęs – vandens negausi. Žinoma, anksčiau ar vėliau tas „mylintis Dievas“ pasigailės tavęs: „Žiūrėk, ką reikia daryti!“

Gerai, Aš išpildysiu visus tavo norus, bet paskui paklausiu – o kas toliau? „Ačiū“, – pasakysi tu. Ir tai – viskas? Nejaugi santykius su Dievu tu įsivaizduoji tik kaip Jo pagalbą, tau žaidžiant su materija? Net jeigu tu, tobulėdama, šiame žaidime pasidarysi visagalė? Ir tai – viskas? Dėkoju!

O gal Dievo meilę tu įžvelgi Jo pažade niekada nenusiųsti tave į pragarą, kad ir ką tu padarytum? Sutinku – tam tikrame lygyje tai galima pavadinti meile. Bet Aš žinau ir tokius, kurie pasiruošę ne kartą patirti visas pragaro kančias, kad tik patirtų tai, ką jie vadina meile.

O kokios meilės ieškai tu? Ar tos, kuri atves pas Mane, ar tos, kuri padės prarasti Mane?

Kodėl Tu nuolatos tvirtini, kad, išmokęs valdyti savo gyvenimą, aš prarasiu santykius su Dievu? Štai Jėzus tobulai įvaldė pasaulio dėsnius, ir ką, jis prarado tuos santykius? Juk tokie sugebėjimai galimi tik tada, kai yra gilus supratimas, jog mane ir Dievą sieja santykiai, kupini giliausios meilės! Kad Dievas iš meilės visada išpildys bet kokį mano norą.

Jėzus tai darė nuolatos. Jis žinojo, kaip manipuliuoti materija. Ir ne tik jis. Daugelis tai žino ir dabar.

Tokią įžvalgą turėjo Jėzus. Prieš kiekvieną stebuklą jis Man iš anksto padėkodavo. Ir jam niekada neteko nusivilti, niekada neatsitiko taip, kad tai, ką jis pažadėdavo, neišsipildytų. Kadangi jam niekada nekildavo tokia mintis.

Jis buvo taip įsitikinęs tuo, Kas Jis Yra, ir savo bendryste su Manimi, kad jo kiekviena mintis, kiekvienas žodis ir kiekvienas veiksmas tiesiog atspindėdavo šį įsitikinimą – kaip jūsų mintys, žodžiai ir darbai atspindi jūsų įsitikinimus...

Tai supranta ir iškiliausi jūsų krikščionybės skleidėjai. Jie žino, kad Jėzaus ramybės nesutrikdė net nukryžiavimas, kad jis to tikėjosi. Jis galėjo tokios lemties išvengti, tačiau taip nepasielgė. Jis galėjo sustabdyti įvykius bet kurią akimirką. Turėjo tokią galią. Ir visgi ja nepasinaudojo. Jis leidosi nukryžiuojamas tam, kad galėtų tapti amžinuoju žmonijos gelbėtoju. Žiūrėkite, sakė jis, ką aš galiu. Žiūrėkite į tai, kas yra tiesa. Ir suvokite, jog tai ir dar daugiau jūs taip pat sugebate. Ar jums nesakiau, kad esate dievai? Tada jūs netikėjote mano žodžiais. Jei tuo netikite, tikėkite manimi, tikėkite Manimi.

Jėzus taip mylėjo žmones, jog meldė būdo – ir jį susikūrė – taip išjudinti pasaulį, kad visi galėtų patekti į dangų (realizuoti save), jei ne kitu būdu, tai per jį. Jis ištvėrė kančias ir nugalėjo mirtį. Tą galite padaryti ir jūs.

Tereikia tai žinoti. Nes jūs esate savo tikrovės kūrėjai, o gyvenimas negali jums būti kitoks, nei jį sugalvojote.

Jėzus žinojo, kad jo ryšys su Dievu toks artimas, jog Viešpats visada išpildys bet kokį jo norą. Būtent todėl jis visada dėkojo, žinodamas, kad viskas jau padaryta. Visiška galybė galima tik esant nepajudinamam tikėjimui, jog mane su Dievu sieja meilės santykiai. Todėl „Pokalbiuose“ sakoma, kad sugebėjimas eiti per gyvenimą be jokių problemų yra kaip kriterijus, vertinant manąjį Dievo suvokimo gilumą. Kūryba galima tiktai per dieviškos meilės suvokimą. Kuo gilesnis suvokimas, tuo didesnės kūrybinės galios.

Mano sugebėjimas kurti savo gyvenimą yra mano meilės Dievui kriterijus. Argi ne taip? Kodėl tu priešpastatai šiuos du dalykus?

Tavo manymu, Jėzus mokino, kaip įgauti mistines galias?

Mokino ir šito. Kodėl jos trukdo mylėti Dievą?

Puikus klausimas! Ir taip, buvo žmogus, vardu Jėzus, kuris pasakojo kitiems žmonėms apie Dievą ir kurį paskui nukryžiavo. Dabar, priklausomai nuo tavo pasirinktos realybės, tu vienaip ar kitaip paaiškinsi, kas įvyko, atmesdamas kitus aiškinimus.

Viskas labai paprasta. Jeigu tavo tikslas – tapti Dievu, tu pamatysi, kad Jėzus būtent šito ir mokino: „Jūs visi esate dievai. Jeigu netikite savimi, tai bent tikėkite į mane. Nes ar nesakiau jums, kad ir jūs padarysite taip, netgi daugiau!“ O jeigu tavo tikslas – šaranagati, Jėzus tau bus atsidavimo mokytojas.

O kas jis yra iš tikrųjų?

O kas iš tikrųjų esi tu?

Kodėl Dievas negali konkrečiai atsakyti į konkretų klausimą!? Tu juk žinai atsakymą!

Taip, žinau. Jeigu tu nori išgirsti atsakymą absoliučiu požiūriu, jis tave nepatenkins, nes šiuo atveju kiekvienas yra tyras Hari tarnas.

Ir aš?

Aš gi pasakiau – kiekvienas!

Gerai, daugiau neklausinėsiu, kas yra Jėzus. Bet gal tada pasakysi, ko iš tikrųjų mokino Jėzus?

Nori pergudrauti Dievą?

Juk Tu neimsi tvirtinti, kad visi mokymai kalba apie tyrą atsidavimą.

Ne, neimsiu.

Aš girdėjau, kad Jėzus buvo Indijoje (Viešpaties Džaganathos šventykloje Puryje), Tibete, Nepale, Persijoje...

Teisingai, todėl budistai jį laiko šventuoju, jogai – tobulu jogu. Majavadžiai galvoja, kad jis pasiekė beasmenį Brahmaną. Teosofai jį laiko vienu iš Pašvestųjų, o tibetiečiai – Lamos įsikūnijimu. Kontaktuojantys su kitų planetų atstovais laiko jį ateiviu iš Oriono ar panašios planetos.

Katalikai jį laiko kataliku, pravoslavai – pravoslavu.

Jumoras, bet jis atspindi teisybę. Todėl pats nusispręsk, kas yra Jėzus tau, ir ko jis tave gali išmokyti. Tam tarpe daryti stebuklus ir valdyti stichijas, jeigu toks tavo tikslas.

Aš noriu pasiekti tyro atsidavimo lygį.

Tikiu. Tada „imk savo kryžių ir eik paskui mane. Nes kas ateina pas mane, bet neneša kryžiaus savo, negali būti mano mokiniu“.

Ar tai reiškia, kad aš būtinai turiu patirti kančias?

Ne. Tai reiškia, kad tu tikrai nori gauti šaranagati. Nes tie, kurie ją gavo, nebeturi noro kontroliuoti materiją, net jeigu ir turi tokias galias.

Mistinės galios yra šaranagati rezultatas, bet ne jo požymis. Bet kuris, gavęs šaranagati, gauna ir tas galias, bet niekada nebūva priešingai.

Todėl Jėzus didis ne tuo, kad demonstravo stebuklus, o tuo, kad sugebėjo pasakyti: „Tebūnie Tavo valia, o ne mano“.

Šiame pasaulyje jis turėjo dideles galias, tačiau naudojosi jomis tik tada, kai buvo visiškai įsitikinęs, kad to nori Dievas. Ir tai išskirtinis požymis kiekvieno šventojo, ieškančio meilės santykių su Manimi – stengtis suprasti, kokia yra Mano valia. Nes meilė – tai tarnystė. O norint tarnauti, reikia žinoti, ko nori tas, kuriam tu tarnauji.

Didžiulė Jėzaus meilė Man vertė jį bet kokia kaina – nepaisant didžiausių kančių, nepaisant galimybės prarasti gyvybę – ieškoti Mano valios suvokimo, kad galėtų ją pildyti. Nes nesugebėjimas patenkinti Mane jam buvo baisesnis už mirtį ir kančias.

Dar prieš nukryžiavimą jis Man pasakė: „Viešpatie, aš noriu, kad mane aplenktų ši taurė, bet ko nori Tu? Kokia Tavo valia?“ Taip visada elgiasi meilė – ko tu nori, ką galiu dėl tavęs padaryti?

Kai Parikšitas sužinojo apie jam siųstą prakeikimą, jis lengvai galėjo jį neutralizuoti. Tačiau jis pagalvojo: „Jeigu Šry Bhagavanas sukūrė tokią situaciją, vadinasi, Jis turi kažkokį planą, kurio vykdyme galiu sudalyvauti ir aš, jei panorėsiu. Kaip aš galiu nepasinaudoti galimybe būti naudingu savo Viešpačiui!?“

Kai Dakša prakeikė Naradą Muni, pastarajam taip pat nieko nereiškė neutralizuoti tą prakeikimą, tačiau jis tepasakė: „Tebūnie“.

Šrylai Haridasai būtų užtekę tik puse lūpų užsiminti, kad jį apsaugotų, ir jo kankintojus tą pačią akimirką būtų ištikęs galas, bet Aš taip ir neišgirdau tokio prašymo. „O Viešpatie, palik ramybėje šitus neišmanėlius, ir tegu bus kaip bus, jeigu to reikia didesnei Tavo Vardo šlovei!“ – buvo vieninteliai jo žodžiai.

Meilė – tai noras gyventi vardan mylimojo laimės. „Aš gyvenu tik dėl Tavęs. Aš noriu, kad Tu naudotumeis manimi taip, kad patirtum kuo daugiau džiaugsmo. Leisk man sudalyvauti Tavo žaidimuose,Tavo planuose. Pasinaudok manimi kaip žaliava Savo sumanymuose, Viešpatie!“ Tokia amžina malda širdies, kuri apimta meilės. 

Jėzus su ašaromis meldė Dievą: „Sakyk, kokia Tavo valia? Leisk man Tau tarnauti!“

Ar Tu iš tikrųjų norėjai, kad Jėzus būtų nukryžiuotas? Šis klausimas seniai neduoda man ramybės. Juk Jėzus prašė: „Tegu aplenkia mane ši taurė“. Galbūt tai kvailas ir šventvagiškas klausimas, bet nejaugi Tu norėjai jo kančių? Kodėl visi Tavo planai neapsieina be kančių tiems, kurie Tau atsidavę? Negi Tu negali rasti kitų būdų?

„Bhagavatam“ buvo parašyta Parikšito gyvybės kaina. Šventų Vardų šlovė pasklido švento Haridaso kančių kaina. Ir krikščionybė būtinai turėjo atsirasti iš Jėzaus pralieto kraujo.

Ne, ne ir ne! Aš niekada taip neplanuoju. Kiti būdai irgi yra. Jų nesuskaičiuojama daugybė. Mano sumanymas duoti žmonėms „Šrimadbhagavatam“ galėjo būti ir kitaip realizuotas. Šry Čaitanja Šventų Vardų šlovę galėjo ir kitaip paskleisti. Ir tam, kad atsirastų krikščionybė, nebūtinai reikėjo nukryžiuoti tą, kas atnešė šį mokymą. Štai Budą, Šankarą juk niekas nekryžiavo ir nekankino, tačiau jų mokymai žinomi visoje planetoje.

Vadinasi, Jėzaus nukryžiavimas – ne Tavo sumanymas?

Ne.

Tai bent naujiena! Krikščionims ji vargu ar patiktų.

Yra įvairių krikščionių.

 Iki šiol aš galvojau, kad Jėzus nenorėjo kentėti, tik neišdrįso maišyti planams, kuriais Dievas norėjo pritraukti daugiau žmonių. Ir atpirkti... „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, kad paaukojo savo vienatinį sūnų...“

Tokiu atveju pas tave labiausiai iškrypęs įsivaizdavimas, kas yra meilė.

Bet jeigu Tu nenorėjai Jėzaus kančių, kodėl jam to nepasakei?

Aš pasakiau.

Aš tiesiog šokiruota. Tai gal jis nesuprato? Ar neišgirdo?

Jis suprato.

Tai jis neatsižvelgė į Tavo valią?

Aš pasakiau, kad jis turi pilną teisę pasirinkti bet kokią susiklosčiusių aplinkybių baigtį. Visada turėjo tą teisę ir visada turės. Mano valia – laisvas jo apsisprendimas.

Tai kodėl krikščionybė atsirado būtent taip, o ne kitaip?

Mano atsakymas nepatenkino Jėzų. Jis nusprendė, kad Aš taip sakau, matydamas jo baimę. Kad Aš atsisakau savo sumanymo, nusileisdamas jo silpnadvasiškumui. O jis to nenorėjo. Jis norėjo, kad Mano interesai nenukentėtų. Meilė verčia abejoti, iki ji nepasieks pilnutinės išraiškos!

Tada Jėzus nusprendė: „Gerai, aš sužinosiu, ko Tu nori, tiesiog visiškai nesikišiu į tai, kas vyksta, ir viską priimsiu kaip Tavo valią. Tu žinai, kad aš visai nenoriu kančių ir lengvai galiu jų išvengti. Bet aš to nedarysiu, nes noriu pamatyti Tavo tikruosius norus, o jie pasireikš tuo, kas bus. Todėl tebūnie Tavo valia, o ne mano. Viešpatie, manęs nebaido nei kančios, nei mirtis. Gali tuo nesirūpinti. Tik pasakyk, kaip aš turiu elgtis, kad būtų Tavo valia?“

Bet man atrodo keista, kad Jėzus nepatikėjo Dievo žodžiais.

Jis nepatikėjo savimi. Jis galvojo, kad Aš atsisakau jo tarnystės todėl, kad jo atsidavimas nepakankamas. „Dievas man sako „ne“ – vadinasi, aš Jo nemyliu!“ Ir tada, tardamas „Tebūnie Tavo valia!“, jis savanoriškai pasmerkė save kančioms.

Jeigu Tu to nenorėjai, kodėl neįsikišai ir viską palikai budelių nuožiūrai?

Būtent todėl, kad Aš nenorėjau jo kančių. Aš negalėjau atstumti jo aukos. Aš noriu, kad kiekvienas žmogus turėtų galimybę išreikšti Man savo meilę taip, kaip jis nori, net jeigu tai bus kančios. Argi Aš galiu atstumti kieno nors meilę tik todėl, kad ji pernelyg didelė!

Tačiau „Bhagavatam“ pasakyta, kad tai, kas atsitiko su Parikšitu, buvo Viešpaties valia.

Šiaip jau Mano sumanymas buvo kitas – būtent, duoti žmonėms „Bhagavatam“. Parikšitas tiesiog pasiūlė Man variantą, kaip tai padaryti. Aš norėjau, kad žmonės sužinotų apie Šventų Vardų šlovę, ir Haridasa Thakuras taip pat pasiūlė savo variantą. Taip atsirado ir krikščionybė. Man pasufleravo Jėzus. Nes meilė šaukia: „Pasinaudok manimi!“, ir Aš visada atsakau: „Tebūnie!“

Paaiškinsiu dar kitaip. Nemanyk, kad Man baisiai reikalingi tavo pyragėliai, ar kad Aš trokštu klausytis, kaip tu skambaliuoji varpeliu. Bet šitaip tu siūlai savo meilę... Tiksliau, tai būdas išreikšti savo meilę Man. Bent jau taip! Ir jeigu Aš tikrai tavo pyragėliuose randu tavo meilę, Aš ją priimu, Aš tampu alkanas, ir Aš tikrai valgau!

Analogiškai – Man nereikalingos Jėzaus kančios, ir Aš neplanavau, kad jį nukryžiuos. Ir kad Haridasa Thakuras būtų tampomas po turgavietes ir mušamas, Aš neplanavau. Parikšito mirtį taip pat. Tačiau, matydamas Man siūlomą meilę, Aš ją priimu. Ir pas Mane atsiranda atitinkamas planas. Apie tai rašoma „Šrymadbhagavatam“ ir kitų šventųjų veikaluose.

Visos šitos asmenybės – Jėzus, Haridasas, Parikšitas – galėjo laisvai išvengti tokio likimo. Aš kiekvienam daviau laisvę pasirinkti kitą įvykių baigtį. Tačiau didžiulis troškimas būti vardan Manęs juos paskatino palikti viską kaip yra. Norėdami pasiūlyti savo meilę Man, jie pasirinko geriausią iš visų galimų būdų.  

Kiekvienas pasirinko ne šilumą, bet didžiausią karštį, ne įprastą šviesą, bet ryškiausią švytėjimą – kokie tik buvo galimi jų situacijoje. Ne įprastą ugnį, bet siautėjančią meilės liepsną, kuria dega jų širdys.

Šryla Raghunatha das iš anksto buvo perspėtas, kad musulmonų kariai tuoj ateis areštuoti jį ir visą jo šeimą. Visi, išskyrus jį, šiame perspėjime įžvelgė Krišnos malonę ir pasiskubino dingti. Raghunatha pasiliko, nors jam ir grėsė kankinimai. Kodėl jis taip padarė?

Aš skaičiau, kad jis visiškai pasitikėjo Krišnos globa. Anksčiau Tu sakei, kad Dievui reikia duoti galimybę pasireikšti. Raghunatha nusprendė, kad pabėgti bus pernelyg primityvu ir nenaudinga, nes jis tada nepamatys, kaip Krišna jį gins.

Toks paaiškinimas irgi tinka, bet reikia pažiūrėti giliau.

Taip, daugeliui tai būdas išvysti Dievą savo gyvenime. Tačiau Raghunathos statusas neišmatuojamai aukštesnis. Jis nenorėjo, kad Dievas jį gintų, jis norėjo, kad Dievas juo pasinaudotų! Supranti?

Dėl Manęs jis buvo pasiruošęs viskam, tam tarpe ir kančioms.

„Jeigu Krišna sudarė tokią situaciją, vadinasi, ji reikalinga kažkokiems Jo planams. Aš tikrai neatsisakysiu pasitarnauti savo Viešpačiui ir būsiu toje situacijoje iki galo, kad galėčiau suprasti man paruoštą vaidmenį. Jeigu mano dalyvavimas ten nebuvo suplanuotas, Krišna lengvai ištrauks mane iš tos padėties ir sukurs kitą“. Taip sako širdis, apimta meilės.

„Žinau, jie ateina mane nukryžiuoti. Ar galiu aš beregint išnykti? Žinoma, bet kaip nori Tu? Kokiu tikslu Tu sukūrei šitą situaciją?“ Taip galvojo Jėzus.

Ir Aš stebėjau, kaip žmogus, galintis bet kuriuo momentu nutraukti savo kančias ir ištrūkti į laisvę, nieko tokio nedaro, tokiu būdu atverdamas Man savo širdį.

Kažkas pasirenka štai tokiu būdu išreikšti Man savo meilę.

Kažkas pasirenka kitą būdą – pyragėlius...

Aš suprantu, kokia niekinga esu...

Neverk, Aš ne apie tai kalbu. Aš tik noriu pasakyti, kad kiekvienoje širdyje meilė pasireiškia skirtingai. Ir skirtingu intensyvumu.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis