Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

- 10 -

 

Kažkokia neviltis... Supranti, aš esu puolusi ir kvaila. Man toli iki minėtų asmenybių lygio. Aš nenoriu kentėti!

Atleisk, bet kas tave verčia kentėti? Ar tik ne Aš?

O kaip su „imk kryžių savo“? Ar tai nereiškia, kad aš turiu susitaikyti su visomis nelaimėmis?

Aš gi sakiau, kad tai šaranagati lygis, o ar tu sieksi jo, ar ne – tau spręsti.

Aš noriu pasiekti tokį lygį, tik bijau turėti reikalų su kryžiais... Suprantu, kad tai kvaila. Bet aš taip pat suprantu, kad pirmas neįmanomas be antro. Viską suprantu, todėl man ir blogai.

Santykiai su Dievu prasideda toli gražu ne nuo „kryžiaus“. Ir tas „kryžius“ nėra atsidavimo kaina, bet jos apraiška. Kaip ir karštis nėra kaina už ugnį, bet jos savybė. Tu nenusipirksi ugnį, sumokėjęs karščiu, nes iš kur pas tave bus tas karštis, jeigu tavo širdyje nėra liepsnos?

Dievas tai žino, ir Jėzus tai žinojo.

„Ateikite pas mane visi kenčiantys ir vargstantys, ir aš jus paguosiu. Ko tik paprašysite pas Tėvą mano vardu – viską gausite. O kai prašysite – tikėkite, kad gausite!“ – taip kalbėjo jis pradedantiems. O dvasiškai brandiems, galintiems suprasti, sakė: „Imk savo kryžių ir eik paskui mane“.

Šiandien, kaip ir prieš du tūkstančius metų, mažai kas gali išgirsti paskutinius žodžius. Užtat daug kas puikiai išsiaiškino pirmuosius. Pamokslautojai keliauja po visą planetą, įkvėptai aiškindami, kaip dirba nuostabi formulė „ką tik paprašysite – viską gausite“, ir kaip, kokia tvarka „teisingai“ dėkoti Dievui. Visur vyksta stebuklingi pasveikimai, atsidaro praktiniai kursai su iškaba „Dievas nori, kad tu būtum turtingas“, tik niekas nemokina, kaip „nešti kryžių savo“... Nes visus domina ne kaip jį nešti, bet kaip greičiau jo atsikratyti. Nes niekas nenori vertinti savo likimą kaip Dievo dovaną ir galimybę gyventi vardan Jo, o galvoja, kaip greičiau prajodyti šitą aikštingą arkliuką. Tik vienetai persiėmė Jėzaus mokymu ir sugebėjo pajusti jo saldybę... Savojo kryžiaus saldybę!

Ir čia slypi didžioji meilės paslaptis. O absoliuti dauguma jos nesupranta, nors ir žiūri į nukryžiuotą Jėzų.

Tie, kurie vis dėlto „užsikrėtė“ nuo jo šita meile, savanoriškai ir su džiaugsmu pakartojo jo kelią. Visi tikrieji Jėzaus mokiniai (su retomis išimtimis) patyrė kankinio mirtį.

Tu padėjai man suvokti Jėzaus didybę. Jo įvaizdis, pateiktas „Pokalbiuose“ – tiesiog niekingas: jis tik mokina vaikščioti vandeniu ir atgaivinti mirusius.

Stipriai pasakyta. Vadinasi, dabar tavo nuomonė tokia...

Aš tikrai padėjau tau pažvelgti į Jėzų vaišnavizmo akimis. Akimis tos realybės, kurią, sakei, tu pasirinkai. Tačiau visai neseniai, kai buvai „Pokalbių“ realybėje, Aš tau padėjau žiūrėti jų akimis, ir Jėzų tu vertinai visai kitaip. Ir lygiai taip pat buvai sužavėta.

Mes nukrypstame nuo temos, bet aš turiu užduoti sekantį klausimą. Sakyk, ar Tau tikrai visai vis tiek, kokioje realybėje aš esu ir kokia kryptimi einu – pas Krišną ar priešinga?

Tavasis visumos supratimas dabar toks mažas, kad bet koks Mano atsakymas tik dar labiau tave paklaidins. Štai: taip, Man vis tiek; ne, Man ne vis tiek. Nes tu neteisingai įsivaizduoji, ką reiškia „eiti priešinga kryptimi“.

Argi vaišnavai nesmerkia majavados?

Argi majavadą ne Aš sugalvojau? Vaišnavai smerkia ir budizmą, bet kas yra Buda? Aš.

Kiek suprantu, tu nori gauti atsakymą absoliučiu požiūriu, kitaip tu nebūtum uždavusi savo klausimą. Taigi klausykis.

Kokioje realybėje tu bebūtum, kokius poelgius bedarytum – gerus ar blogus – tu visada, bet kuriuo laiko momentu, esi meilės tarnas. Aš nematau nieko, išskyrus įvairias meilės apraiškas, nes nieko kito paprasčiausiai nėra. Bet kokius tavo veiksmus Aš vertinu kaip meilės tarnystę Man. Jie tokie ir yra. Ir kiekvienas tavo poelgis sužadina Manyje didžiausią dėkingumą.

Aš nesuprantu, kokiu būdu tie, kurie Tau netarnauja, vis tik yra Tavo tarnai.

Meilės žaidimuose yra ne tik pagrindiniai vaidmenys. Reikalingas ir aptarnaujantis personalas – dekoratoriai, garso ir šviesos operatoriai bei kiti darbuotojai. Visiškai aišku, kad be jų pagalbos atlikti pagrindinius vaidmenis tiesiog neįmanoma. Todėl visų tarnystė vertinama vienodai. Tas, kuris tai supranta – mato Aukščiausią Tiesą, mato visumą.

Todėl Man vis tiek, kokią realybę tu pasirinksi, nes Aš visada jausiu tau tik dėkingumą.

Ir tuo pat metu Man ne vis tiek, nes Aš matau tavo skausmą ir noriu nutraukti nuo tavęs majos skraistę.

Ir šiame dieviškame dvilypume didžioji meilė gimdo save.

Paaiškink, prašau, smulkiau, kaip vienu metu gali būti ir „taip“, ir „ne“?

Jeigu tu matai, kaip kažkas dėl tavęs ilgą laiką atlieka sunkų ir nešvarų darbą, tu būtinai pajusi tuos „taip“ ir „ne“. Iš vienos pusės, tu jauti jam dėkingumą ir nori atsidėkoti. Tau nepatogu, norisi pašaukti: „Užteks, kiek galima!“

Iš kitos pusės, tu supranti, kad jo darbas gyvybiškai svarbus, ir kad tu be jo niekaip neapsieisi.

Tu gana ilgai užsiėmei asenizatoriaus darbu dėl Manęs, ir dabar Aš noriu pakylėti tave aukščiau. Asenizatoriai Man irgi reikalingi, bet tau – būtent tau – užteks tuo užsiimti.

Kodėl būtent man? Ir kas užims mano vietą? Man visai nesinori, kad vietoj manęs purvintųsi kas nors kitas.

Nesijaudink. Žaidimas taip suplanuotas, kad kiekvienas teršiasi ne už kažką kitą. Ir kiekvienas sprendžia pats, kiek laiko jam tuo užsiimti. Tavo pasirinkimas (jeigu tiksliau, tai visa serija pasirinkimų) toks, kad tu priėjai prie pat durų, vedančių aukštyn, ir dabar Aš nekantraudamas laukiu, kada tu jomis pasinaudosi.

Aš truputį nesupratau apie pagrindinius vaidmenis ir dekoracijas. Kas yra pagrindinis vaidmuo, ir kas yra personalo darbuotojas?

Tu gali tarnauti įvairiais būdais. Gali sudalyvauti tiesioginiame meilės pasireiškime, o gali tam reikalui paruošti sceną. Paaiškinsiu paprastu pavyzdžiu.

Įsivaizduok situaciją, kai iki ausų įsimylėjęs vaikinas svajoja: „Kad taip imtų ir atsitiktų gaisras! Ir kad aš, rizikuodamas gyvybe, išneščiau ją iš ugnies!“ Arba: „Jeigu dabar užpultų banditai, aš juos ištaškyčiau, gindamas savo mergaitę!“ Štai čia merginos gelbėjimas yra pagrindinis vaidmuo, tiesioginė vaikino meilės išraiška. O gaisras ir banditai – dekoracijos, šiaip jau, atrodo, neturinčios jokio ryšio su meile, tačiau be jų vaikino meilė nebūtų pilnutinai išreikšta.

Ir tu nusprendei mane išgelbėti?

Šiuo momentu mūsų santykiai būtent tokie. Tačiau tu turi žinoti, kad kartais kažkas Mane gelbėja...

Suprantu. Aplamai, puikiai sugalvota – gelbėti Dievą! 

Nepriklausomai nuo to, kas ką gelbės, reikalinga, kad būtų kažkokia grėsmė. Kitaip bet koks gelbėjimas praranda prasmę.

Todėl egzistuoja pasauliai, kupini pavojų. Todėl egzistuoja Vaikunthos podraug su realybe, kur galima susilieti su beasmeniu Brahmanu. Visa tai egzistuoja, kad Aš galėčiau apreikšti gailestingiausią avatarą ir išgelbėti tave iš šitų trijų pavojų.

Tai Vaikunthos – blogis?“

Įžvelk didžiąją tiesą, mieloji! Realybės, kuriomis Aš naudojuosi kaip priemone išreikšti Savo meilę, gali egzistuoti tik sąsajoje viena su kita. Kažkam „Pokalbiai“ yra tikras išsigelbėjimas, o kažkam ir Vaikunthos – tik blogis.

Situacijoje, kai tu kreipeisi pagalbos į mane, Uolšas yra bandito vaidmenyje. Pasirinkęs šią rolę, jis labai daug ko neteko. Tai nešvarus darbas, bet ir jis Man reikalingas.

Todėl vėl ir vėl ateina Buda, ateina Šankara su savo nemariais mokymais. Ir todėl žmonės įvairiausiais laikais vėl ir vėl kalba apie skirtingus dalykus – su vienu ir tuo pačiu Dievu.

Aš duodu jums begalinę realybių įvairovę, o jūs renkatės, kokioje ir kuriam laikui būti...

Pasirinkęs tam tikrą realybę, tu pradedi gyventi pagal jos dėsnius. O dėsniai tokie, kad kiekviena realybė save nusako, atmesdama kitas. Nes pažinti, kas esi tu, galima tik atmetant tai, kuo tu nesi. Tam ir reikalingos kitos realybės, kitaip nebus ir tavosios. O Man reikalingos jos visos, kitaip Aš negalėsiu būti tuo, kuo esu!

Yra du matymo lygiai – pačioje realybėje ir absoliutus matymas. Žiūrint iš vidaus, realybės „kariauja“ viena su kita. Absoliučiu požiūriu – kiekviena atlieka tam tikrą vaidmenį ir todėl yra nepakeičiama.

Niekada nebuvo klausimo – tarnauti Dievui, ar ne. Vienintelis pasirinkimas – kaip tarnauti. Gali prisiimti svarbiausią vaidmenį, gali paprasčiausiai paruošti sceną. Bet ir vieno, ir kito indėlis yra vienodai svarbus.kas mato absoliučiu požiūriu, supranta, kam reikalinga kiekviena realybė (pavyzdžiui, materialus pasaulis), ir todėl širdyje niekada nieko nekritikuoja. Jis žino, kad visos realybės, net baisiausios, tarnauja Dievui. Todėl jis nelaiko jų baisiomis.

O tu Mane mylėti gali tik taip, kaip tu gali, ir niekaip kitaip. Jeigu mėginsi reikšti didesnę meilę, jos neturėdamas, tai neteksi ir tos, kurią turi.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis