Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Klausimas:

... aš bijau neatsakingumo jausmo, kurį pastebiu pas bhaktas. Pažįstu grihasthas, kurie nenori niekur dirbti, nors jie turi išlaikyti šeimas. Jie gyvena giminių arba šventyklos sąskaita. Dalis brahmačarių irgi bijo šeimyninio gyvenimo, nes tai atsakomybė, ir už pavalgymą kankinasi šventykloje. Kur gi ta riba tarp dvasinės tarnystės ir materialių rūpesčių, kaip atskirti dorybę nuo neišmanymo?

 

Atsakymas:

Jeigu žmogus nesilaiko savo dharmos, jis būtinai degraduoja. Nuo to gali  apsaugoti  tik  vidinis  sąžiningumas  ir  sveika  nuovoka.

Bhagavadgytoje Krišna šimtą kartų pakartoja, kad atsižadėti reikia ne pačios veiklos, o noro egoistiškai naudotis jos rezultatais. Kodėl Jis mus vėl ir vėl perspėja, rizikuodamas pasirodyti įkyriu? Priežastis  aiški – nežiūrint  į  nieką, žmonės  vis  tiek  bandys  elgtis  taip, kaip  jiems  patinka, sumaniai  pasinaudodami  ta  pačia  Bhagavadgyta  savo  poelgių  pateisinimui.

Jeigu  žmogus  atsižada  veiklos, kaip  priemonės  savo  troškimams  tenkinti, bet  patys  troškimai  išlieka, tai  jis  nebus laimingas (Bhagavadgyta 5.6). Jeigu  padėtis, kurią  žmogus  stengiasi  gyvenime  užimti, yra  dirbtinė, tai  yra, neatitinka  jo  vidinės  prigimties  ir  esamo  dvasinio  lygio, tai  jis  ten  neįsitvirtins, nes  jausis  nelaimingas,  ir  anksčiau  ar  vėliau  vėl  pradės  ieškoti  savo  vietos  gyvenime. Žmogus  turi  pildyti  pareigas, kurios  atitinka  jo  vidinę  kvalifikaciją. Bet  kokie  bandymai  išvengti  savo  ir  imtis  svetimų  pareigų (paprastai  atitinkančių  aukštesnį  lygį)  baigsis  nuopuoliu.

Šri Čaitanya-šikšamritoje (3.4) Bhaktivinoda Thakuras labai gerai išaiškina šį dalyką. Jo minimos pareigos varnašramos sistemoje yra žmogaus socialinės pareigos, atitinkančios jo padėtį visuomenėje, amžių ir savybes. Tai yra, jos orientuotos į  kūnišką  gyvenimo  būdą. Šios  pareigos  varnašramoje  labai  ryškiai  apibrėžtos. Mūsų  chaotiškoje  visuomenėje  nėra  tokio  konkretumo, bet  pareigos  išlieka, nežiūrint  į  tai, kad  jos  ignoruojamos. Tai  prigimtinės, natūralios  pareigos, kurias  diktuoja  mūsų  kūnas: jaunikliai  turi  mokytis, pagyvenę  žmonės  privalo  rūpintis  šeima  ir  būti  naudingi  visuomenei, o  seneliai  perduoda  savo  patirtį  bei  ruošiasi  mirčiai. Bhaktivinoda  Thakuras  rašo: “Tiek  karma-kandos, tiek  atsidavimo  tarnystės  lygyje  žmonės  turi  pildyti  savo  pareigas, kurias  apsprendžia: 1) savybės (gunos); 2) amžiaus  būklė (devyni  gyvenimo  etapai, žr. Šrimadbhagavatam 11.22.47); 3) padėtis  visuomenėje.

Koks gi ryšys tarp  varnašramos  sistemos  pareigų  ir  vaidhi-bhakti? Ar  reikia  vadovautis  bhakti  principais  ir  atmesti  varnašramos  nurodymus, ar  laikytis  ir  vienų, ir  kitų? Jau  buvo  sakyta, kad  varnašramos  esmė – prisižiūrėti  kūną, lavinti  protą, dirbti  visuomenės  labui  ir  siekti  dvasinių  žinių, kad  kada  nors  pasiektume  tyros  bhakti  pakopą. Kadangi  esame  sąlygojami  savo  materialaus  kūno, žinant, kad  be  kūno, proto  ir  dvasios  lavinimo  bei  visuomenės  vystymosi  žmogus  pradeda  degraduoti, mes  privalome  laikytis  varnašramos  taisyklių  ir  tuo  pat  metu su  šios  sistemos  pagalba  praktikuoti  atsidavimo  tarnystę. Trumpai  kalbant, norint  praktikuoti  bhakti, būtina  laikytis  varnašramos  principų.

Tačiau  jų  laikymasis  atima  daug  laiko, ir  jo  gali  nelikti  atsidavimo  tarnystei. Dar  daugiau, kartais  vienos  pareigos  prieštarauja  kitoms. Ką  tokiu  atveju  daryti? Reikia  pabrėžti, kad  nesirūpinant  kūnu, protu, visuomene  ir  dvasia, neįmanoma  užsiimti  kokia  nors  labiau  išaukštinta  veikla  atsidavimo  tarnystėje. Kaipgi  atsidavimo  daigelis  gali  prasikalti  širdyje  tokio  žmogaus, kuris  daro  viską, kad  prieš  laiką  numirtų, kurio  protas  pastoviai  netenka  pusiausvyros  ir  kuris  neturi  jokių  dvasinių  žinių. Jeigu  žmogus  savo  valia  neatlieka  varnašramos  nurodytų  pareigų, jo  fizinė  ir  protinė  veikla  bus  kaip  pamišėlio. (Ar  tai  neprimena  mūsų  iskoniškos  realybės? Iširusios  šeimos, sugriauti  likimai...). Tokiame  gyvenime  nepasireikš  jokie  bhakti  požymiai.

Taigi nežiūrint  į  tai, kad  gyvenimas  pagal  varnašramos  nurodymus  atima  pakankamai  daug  laiko, tokį  gyvenimo  būdą  reikia  tęsti  ir  toliau, žiūrint  į  jį  kaip  į  pagalbinę  priemonę  atsidavimo  tarnystėje, o  ne  kaip  į  apmaudžią  kliūtį. Tada  žmogaus  širdyje  bhakti  augalėlis  vis  labiau  vešės, o  varnašramos  nurodytų  pareigų  vykdymui  reikės  vis  mažiau  ir  mažiau  laiko. Palaipsniui  tos  pareigos  virs  atsidavimo  tarnyste. Pirmiausia  reikia  susitelkti  į  penkias  svarbiausias  sadhanos  formas, kaip  rekomendavo  Viešpats  Čaitanja  ir  tuo  pat metu  kruopščiai  atlikti  savo  pareigas  varnašramoje, ir  tai  tikrai  užims  daug  laiko. Ilgainiui  reikia  atsisakyti  tų  pareigų, kurios  prieštarauja  atsidavimo  tarnystės  principams. Kai  pagaliau  bhakti  visiškai  apvalys  dulkėtą  sąmonės  veidrodį, visos  varnašramos  pareigos  taps  sadhana-bhakti  tarnaitėmis. Tokiu  būdu  visiškai  panaikinamas  konfliktas  tarp  varnašramos  pareigų  iš  vienos  pusės  ir  atsidavimo  tarnystės  pareigų  iš  kitos  pusės.

 

Klausimas:

Mane  seniai  jaudina  dživos  nuopuolio  iš  dvasinio  pasaulio  klausimas. Atsakymas, pasinaudojant  analogija  su  šuliniu, manęs  visiškai  nepatenkina. Polemizuodamas  aš  pateikiu  kitą  analogiją, kurios  personažai – gydytojas  ir  pacientas. Pacientas  nori  ne  tik  išsigydyti, bet  ir  apsidrausti  nuo  recidyvo. Jis  nenori  vėl  susirgti, todėl  teiraujasi  apie  ligos  priežastį. Mane  neramina, kad  į  tokį  svarbų  klausimą, kaip  sužinojau, nėra  vienareikšmio  atsakymo. Vadinasi, mums  siūlo  atsidėti  gydymo  procedūroms  ir  negalvoti  apie  tai, kas  iššaukė  ligą.

 

Atsakymas:

Yra  toks  vedinis  aforizmas, kad  žmogus, kuriam  įkando  gyvatė, nesidomi, iš  kur  ji  atsirado  ir  kodėl  jam  įkando; jam  svarbu  kuo  greičiau  neutralizuoti  nuodus. Lygiai  taip  pat  ir  žmogus, įkritęs  į  šulinį, nesirūpina, kas  ir  kada  jį  iškasė. Svarbiausia – kaip  nors  iš  jo  išlįsti.

Pamėginsim parodyti, kad tokie atsakymai nėra mėginimas išsisukti iš padėties. Vis dėlto tai pats tikriausias ir išsamiausias atsakymas į šį svarbų klausimą – kodėl dživa patiria nuopuolį? Pradžiai pateiksim Šrylos Prabhupados žodžius, kuriais jis labai gerai paaiškina tokio atsakymo logiką. Be to, jis pasinaudoja tuo pačiu pavyzdžiu apie gydytoją ir pacientą.

“Brahma  ir  Šiva  kartais  taip  pat  tampa  majos  aukomis. Aš  noriu  pasakyti, kad  polinkis  į  nuopuolį  visada  išlieka. Kadangi  mes – Viešpaties  dalelės – esame  materialiame  pasaulyje, vadinasi, mes  patyrėm  nuopuolį. Tačiau  negalima  atsekti, kada  tai  įvyko. Tai  neįmanoma. Mes  visada  esame  ribinėje  padėtyje, ir  tai  reiškia, kad  pulti  galime  bet kada. Mes  turim  tokią  tendenciją. Todėl  mes  esame  ribinė  energija. Tai  labai  lengva  suprasti. Mes  visi  turime  galimybę  susirgti, ar  ne? Ir  kai  pagaliau  susergam, nėra  būtinybės  nustatinėti  susirgimo  datą. Jeigu  susirgote, tai  gydykitės, ko  gi  daugiau  reikia? Atitinkamai  mes  dabar  gyvenam  materialistinį  gyvenimą. Reikia  stengtis  pasveikti, o  jau  po  to  imtis  priemonių  ir  pasisaugoti, kad  neatkristume. Bet  tikimybė  vėl  susirgti, tai  yra, nuopuolio  tikimybė  vis tiek  išlieka. Jeigu  mes  vieną  kartą  išsigydėm, tai  nereiškia, kad  daugiau  nesirgsim. Tikimybė  išlieka. Todėl  reikia  būti  labai  atsargiems.” (Bhagavadgytos  lekcija, 2.62-72, Los  Andželas, 19.12.68).

Taigi dživos nuopuolio priežastis labai aiški – tai jos ribinė padėtis bei mikroskopinis dydis. Ribinė padėtis siūlo dživai pasirinkimo variantus, o jos mažumas sudaro neteisingo pasirinkimo galimybę. Kadangi jokios atsargumo priemonės  negali  pakeisti  dživos  prigimties, tai  yra, ji  visada  užima  ribinę  padėtį, todėl  ačarjos  ir  šastros  neteikia  šiam  klausimui  didelės  reikšmės. Tai  kaip  rekomendacija  ir  mums  taip  elgtis.

Aplamai, kalbant  apie  tokius  fundamentalius  dalykus, klausimas  “Kodėl?”  turi  labai  ribotą  atsakymų  skaičių: 1) kaltas  Dievas; 2) kalta  maja  (arba  biblinis  žaltys); 3) pats  esi  kaltas. Pirmas  variantas  akivaizdžiai  netinka, nes  tai  reikštų, kad  Dievas  toli  gražu  ne  maloningas, o  piktas. Be  to, jis  prie  liudininkų  perspėjo: “Ieva, žiūrėk!”  Mają  taip  pat  sunku  kaltinti, nes  jos  tokia  tarnyba – gundyti, o  ar  žmogus  atsilaikys  prieš  jos  kerus, ar  ne – jo  problema. Taigi belieka  vienintelis  ir  teisingas  atsakymas. Nieko  nepadarysi, tokia  mūsų  prigimtis. Aukščiau  pateiktoje  citatoje  Šryla  Prabhupada  taip  pat  atsako, kokia  gi  būtent  savybė, kuri  yra  neatsiejama  mūsų  esaties  dalis, priverčia  mus  pulti. Bet  apie  tai  vėliau. Kol  kas  paanalizuokim  tas  dvi  dživos  savybes: ribinę  padėtį  ir  mažumą.

Galima  pateikti  daug  citatų, patvirtinančių, kad  būtent  šios  savybės  ir  glūdi  nuopuolio  ištakose. Pavyzdžiui: “Taigi mes  esame  tatastha-šakti... Tatastha  reiškia  ribinė. Mes  galim  pulti  į  materialų  pasaulį, o  galim  pakilti  į  dvasinį. Tokia  dživos  padėtis.”

Kita  citata  iš  ŠB 11.11.3: “O  Udhava, žinojimas  ir  neišmanymas, būdami  majos  tvariniais, yra  Mano  galybės  ekspansijos. Jos  neturi  pradžios  ir  visada  teikia  sąlygotoms  gyvoms  būtybėms  išsivadavimą  ar  vergovę.”  Ir  Hridajanandos  Dasa  Gosvamio  komentaras: “Norint  pabrėžti, kad  išsivadavimo  ir  vergovės  būklės, kuriose  atsiduria  dživa,  yra  laikinos, tekste  naudojamas  žodis  adye (pirmapradis, amžinas). Vidja  ir  avidja  čia  vadinamos  majos  tvariniais, nes  atlieka  Viešpaties  energijų  funkcijas. Vidjos  energija  įtraukia  dživą  į  Viešpaties  žaidimus, o  avidjos  energija  padeda  jai  užmiršti  Viešpatį  ir  panirti  į  tamsą. Taigi žinojimas  ir  neišmanymas  yra  Viešpaties  ribinės  energijos  amžinosios  alternatyvos. Žodis  vinirmite  šiam  tekste  nurodo, kad  Viešpats  išskleidžia  Savo  energijas  žinojimo  ir  neišmanymo  pavidalais, kurie  vėliau  perima  Jo  vidinės  ir  išorinės  energijos  funkcijas. Ši  energija  gali  pasireikšti  ir  išnykti  bet  kada  ir  bet  kokiomis  aplinkybėmis, bet  materiali  vergovė  ir  dvasinė  laisvė  yra  amžinos  ribinės  Viešpaties  energijos  alternatyvos.”

Tai  buvo  citatos, liečiančios  ribinę  dživos  padėtį. Kalbant  apie  kitą  jos  savybę – mažumą, Šryla  Prabhupada  rašo: “Sutinkamai  su  savo  prigimtimi  gyva  esybė  yra  kupina  žinojimo, bet  dėl  ribotos  galios  (mažumo – vert.)  ji  visgi  linkusi  pasiduoti  neišmanymo  poveikiui... Ir  nors  siela  yra  amžina, palaiminga  ir  kupina  žinojimo, dėl  ribotumo  ji  pamiršta  savo  konstitucinę  Viešpaties  tarno  padėtį  ir  pakliūna  į  neišmanymo  pinkles” (BG 5.15).

“Mes  linkę  į  nuopuolį  dėl  savo  mažumo. Kaip  mažytės  ugnies  kibirkštėlės. Nors  iš  principo  jos  yra  ta  pati  ugnis, bet  turi  polinkį  gęsti.” (Iš  pokalbio  23.06.75).

“Gyva  būtybė  amžina  ir  nesunaikinama, nes  ji  neturi  nei  pradžios, nei  pabaigos. Ji  niekada  negimsta  ir  nemiršta. Ji  yra  įvairiausių  kūnų  pagrindas, nors  pati  nepriklauso  fizinio  kūno  kategorijai. Gyva  būtybė  turi  tokią  subtilią  prigimtį, kad  kokybiškai  ji  tapati  Pačiam  Viešpačiui, ir  vis  dėlto  dėl  savo  miniatiūriškumo  ji  linkusi  pasiduoti  išorinei  energijai  ir  tapti  iliuzijos  auka, tam  tikslui  pati  sau  kurdama  įvairius  kūnus, kurie  atitinka  jos  troškimus” (ŠB 6.16.9).

Paaiškinsim. Dėl savo mažumo ir užimamos ribinės padėties dživa negali būti nepriklausoma. Ji turi ieškoti prieglobsčio arba dvasinėje, arba materialioje energijoje. Tačiau pasirinkimo laisvę ji turi visada, panašiai kaip išėjęs iš ligoninės žmogus turi galimybę pasirinkti – ar gyventi netikusiai ir po kiek laiko vėl susirgti, ar imtis kokių nors atsargumo priemonių.

Kai  kada  ačarjos, norėdami  pabrėžti  būties  dvasiniame  pasaulyje  tobulumą, tvirtina, kad  dživa, sugrįžusi  pas  Viešpatį, niekada  negrįžta  į  materialų  pasaulį, panašiai, kaip  protingas  pacientas, kuris  darys  viską, kad  tik  nesusirgtų. Apie  tai  kalba  ir  Pats  Krišna: “Kas  ją  (dvasinę  buveinę – vert.)  pasiekia, tas  niekada  nebegrįžta  į  materialų  pasaulį” (BG 15.6). Daug  kartų  apie  tai   kalbėjo  ir  Šryla  Prabhupada.

Kitais atvejais ačarjos nori užakcentuoti dživos pasirinkimo laisvę (Šryla Prabhupada irgi taip darė). Tada jie tvirtina, kad nuopuolis gali įvykti bet kuriuo metu, ir tai apsprendžia ribinė dživų padėtis. Čia galima  pasinaudoti  ta  pačia  analogija – pasveikęs  žmogus  per  savo  neišmanymą  vėl  gali  pradėti  netinkamai  elgtis. Galų  gale koks  atsargus  jis  bebūtų, pavojus  susirgti  vis  tiek  išlieka – nuo  visko  neapsisaugosi.

Galima  ginčytis, kad  šis  pavyzdys  netinka  minėtam  atvejui, nes  žmogus  gydytojo  nurodymų  nevykdo  dėl  neišmanymo, o  dvasiniame  pasaulyje  jo  nėra  ir  negali  būti. Čia  pasireiškia  kita  dživos  savybė – miniatiūriškumas. Dėl  jo  dživa  netgi  dvasiniame  pasaulyje  neturi  pilnutinio  žinojimo. Amžini  Krišnos  palydovai, priklausantys  šakti-tatva  kategorijai, iš  principo  negali  neteisingai  pasirinkti, bet  miniatiūrinė  dživa  klysti  gali. Bent  jau  iš  principo.

Teisingai suprasti šias dvi, atrodo, prieštaringas pozicijas  galima  tiktai  tuo  atveju, kai  jos  neatsiejamos  viena  nuo  kitos. Tada  tampa  aišku, kad, iš  vienos  pusės, prema  yra  absoliuti, tačiau  tai  nekeičia  dživos  pozicijos  ir  ji  išlieka  reliatyvi. Iš  kitos  pusės, dživos  reliatyvumas  nekelia  abejonių  dėl  premos  absoliutumo. Remiantis  tik  pirmu  teiginiu  ir  ignoruojant  antrąjį, pasirinkimo  laisvės  sąvoka  lyg  ir  praranda  prasmę. O  be  pasirinkimo  laisvės  meilė  Dievui  nebus  pilnutinė. Vėlgi, antras  teiginys  be  pirmo  verčia  suabejoti  dvasinio  pasaulio  ir  atsidavimo  tarnystės  tobulumu, ir  tada  meilė  Dievui  atrodo  abejotina.

Štai  dar  viena  citata  iš  Bhaktivinodos  Thakuro  knygos  Vaišnava-sidhanta (7  sk.), parašyta  klausimų  ir  atsakymų  forma:

“Klausimas: Kodėl  dživos  nelieka  savo  prigimtinėje  būklėje, kurioje  nėra  materialaus  susitapatinimo?

Atsakymas: Tos  dživos, kurios  savo  amžina  pareiga  pripažįsta  tiktai  tarnystę  Dievui, niekada neiškeis  savo  dvasinę  egzistenciją  į  materialius  blizgučius  ir  tokiu  būdu  visada  išliks  savo  natūralioje  prigimtinėje  būklėje (svarupoje). Jų  prisirišimas  prie  Krišnos  amžinas. Dživos, kurias  vilioja  egoistinės  savo  taip  vadinamos  laimės  paieškos, nusisuka  nuo  Krišnos  ir  taip  atsiduria  materialiame  pasaulyje.

Klausimas: Būtų  gerai, jeigu  Krišna  apsaugotų  dživas  nuo  tokių  paklydimų. Kodėl  Jis  to  nedaro?

Atsakymas: Krišna duoda laisvę pasirinkti: arba meilė Viešpačiui, arba tarnystė majai. Jeigu dživa piktnaudžiauja savo nepriklausomybe, jos svarupa, pirmapradis ir amžinas pavidalas, krenta į materialią padėtį. Šioje prislopintoje būklėje ji nesugeba suvokti, kokia palaiminga yra tikroji dvasinė nepriklausomybė ir nepatiria beribės laimės, kuri būdinga sielai...”

Šryla  Bhaktisidhanta  Sarasvati  Thakuras  irgi  sakė, kad  konkretesnė  dživos  nuopuolio  priežastis  yra  jos  abejingumas  Viešpaties  tarnystei  (žr. Brahmanai  ir  vaišnavos). Tai  panašiai  tas  pat, ką  Bhaktivinoda  sakė  pirmam  atsakyme  (jeigu  dživa  mano, kad  be  tarnystės  ji  gali  užsiimti  dar  kitokiais  reikalais, tai  ji  puola). Šią  savybę  galima  pavadinti  lengvabūdiškumu  ar  nerūpestingumu.

Šryla  Prabhupada  tokį  atvejį  vadino  neatsargumu. Įdomu, kad  apie  tai  kalbama  ir  kitoje  dvasinėje  tradicijoje – krikščionybėje.

Baigiant  man  belieka  pakartoti: deja, mūsų  nuopuolio  priežastis  yra  pačioje  mūsų  prigimtyje, kurią  pakeisti  neįmanoma. Taip  kad  jūsų  klausimas  turi  tikslų  ir  konkretų  atsakymą. Jeigu  jus  kas  nors  paklaus: “Kodėl  aš  puoliau?”, atsakykite  labai  paprastai: “Todėl, kad  aš  ne  Dievas  ir  nieko  čia jau  nebepadarysi.”  Ir  vienintelis  paguodžiantis  patarimas  mums  yra  gydytojo  patarimas  pacientui: “Sekantį  kartą  būkite  atsargesnis.” Taip  sako  ir  Šryla  Prabhupada: “Todėl  mums  reikia  būti  labai  atsargiems.”

Taigi greičiau  sveikite  ir  jeigu  būsite  atsargūs, tai  daugiau  niekada  nesusirgsite.

 

Klausimas:

Kai  bhaktos  kalba  apie  sielos  ir  Dievo  kokybinį  tapatumą  ir  kiekybinį  skirtumą, būna  neaišku, ką  reiškia  žodžiai  “kiekybė, kokybė,”  kalbant  apie  tokias  realijas, kaip  Dievas  ir  siela. Šiaip  jau  kiekybė  reiškia  kažkokią  vienetų  sumą, apibrėžiančią  tam  tikras  materialias  kategorijas – masę, tūrį, tankumą  etc. Bet  argi  Dievą  ir  sielą  galima  apibūdinti  konkrečiais  skaičiais? Juk  tai  liečia  tik  materialius  dalykus. Nebent  yra  kažkokios  ypatingos  Dievo  charakteristikos, kurias  galima  apsakyti  kiekybinėmis  kategorijomis. Ir  kodėl  Dievas, būdamas  absoliutu, turi  priklausyti  nuo  kažkokių  kiekybinių  matavimų? Aš  manau, kad  absoliuti  Dievo  prigimtis  yra  transcendentinė  jų  atžvilgiu.

 

Atsakymas:         

O žodis “kokybė”, kalbant apie dživą ir Dievą, jums suprantamas? Man ne. Šį žodį mes irgi vartojame, kalbėdami apie materialias savybes, o jūs teisingai pastebėjote, kad absoliuti  Dievo  prigimtis  yra  transcendentiška. O  bet  kokie  kiti  žodžiai, apibūdinantys  Dievą, jums  suprantami? Juk  jeigu  būtų  įmanoma  pavaizduoti  Dievą  materialiais  žodžiais, tai  Jis  būtų  suvokiamas  materialiam  protui, tai  yra, būtų  jam  pavaldus.

Tačiau reikia pripažinti, kad Dievo negalima pilnai pavaizduoti ir suvokti. Tada kokia visų teologijų prasmė? Ko taip ilgai mokina seminarijose ir akademijose? Galbūt geriau sąžiningai padėti kryžiuką ant savo varganų ir iš anksto pasmerktų pastangų pažinti Dievą ir ramiai gyventi?

Vaišnavų  teologijoje  Dievas  vadinamas  apramejatma, tai  yra, kaip neišmatuojamas  ir  nesuvokiamas. Ribotas  materialus  protas  negali  operuoti  begalybės  sąvokomis. Bet  kokį  materialų  žodį, apibūdinantį  Dievą, reikia  suprasti  sąlyginai. Prieš  begalybę  telieka  nuolankiai  nulenkti  galvas. Sakykit, kiek  taškų  yra  vieno  centimetro  ilgio  tiesėje? Teisingai, begalinė  daugybė. O  kiek  jų  yra  dviejų  centimetrų  tiesėje? Taip  pat  begalinė  daugybė. Matematika  teigia, kad  viena  begalybė  negali  būti  didesnė  už  kitą, bet  taip  pat  visiškai  aišku, kad  ilgesnėje  tiesėje  ir  taškų  yra  daugiau. Ar  galima  visa  tai  suprasti  iki  galo?

Taigi Dievas  neišmatuojamas, nesuvokiamas  ir  begalinis; siela  taip  pat. Pats  Šri  Krišna  apie  tai  sako: “Vieni  į  sielą  žvelgia  kaip  į  stebuklą, kiti  kalba  apie  ją  kaip  apie  stebuklą, treti  girdi  apie  ją  pasakojant  lyg  apie  stebuklą, bet  yra  ir  tokių, kurie  net  išgirdę  nepajėgia  jos  niekaip  suprasti” (BG 2.29). Katha-Upanišada (1.2.20)  teigia: “Dievas  yra  mažesnis  už  mažiausią  ir  didesnis  už  didžiausią”. Bet  Švetašvatara-Upanišada (3.13) tvirtina, kad  Dievas  turi  konkretų  dydį: “Aukščiausias  Viešpats, puruša, didumo  sulig  didžiuoju  pirštu, amžinai  gyvena  visų  gyvų  būtybių  širdyse”.

Kodėl  Upanišados, atrodo, taip  prieštarauja  viena  kitai? Gal  jas  parašė  primityvai, neturintys  elementarios  logikos? Atsakymas  į  šiuos  klausimus  yra  antroje  to  pačio  teksto  dalyje, kuri  teigia, kad  Dievą  vis  tik  galima  pažinti  ir  taip  tapti  nemirtingu. “Tie, kurie  suvokia  Jį  tyra  širdimi  ir  švariu  protu, analizuodami  save, įgyja  nemirtingumą”.

Visi  bandymai  kažkaip  apsakyti  neįsivaizduojamą  ir  neišmatuojamą  Dievą  turi  vieną  tikslą – paskatinti  žmones  užsiimti  dvasine  praktika  ir  tokiu  būdu  išvalyti  savo  širdis  ir  protą. Tik  tada  mes  savo  širdyse  atrasime  absoliutų  ir  begalinį  Dievą, grojantį  Savo  transcendentine  fleita.

 

Klausimas:

Iš  kur  sieloje  toks  polinkis – nusisukti  nuo  Dievo? Suprantu, kad  pirmapradės  nuodėmės  priežastis – pavydas  ir  išdidumas, bet  iš  kur  šitos  ydos  ir  tas  polinkis  į  neteisingą  pasirinkimą? Juk  Dievas  tokių  savybių  neturi  ir, vadinasi, Jis  negali  būti  jų  šaltiniu.

Jeigu  Dievas  ir  siela  turi  tą  pačią  prigimtį, tai  kaip  sieloje  gali  pasireikšti  tokios  jai  nebūdingos  savybės? Jūs  teigiate, kad  siela  būtent  dėl  savo  mažumo  gali  pasirinkti  neteisingą  kelią, bet  tada  darosi  neaišku, kokiu  būdu  kažkokios  kiekybinės  charakteristikos  gali  apspręsti  pasirinkimą  religinėje  ir  moralinėje  plotmėje. Juk  tai  principialiai  skirtingi  dalykai – kiekybinės  charakteristikos  ir  vertybių  pasirinkimas. Argi  įmanoma  meilę  Dievui  ar  Jo  savybes  išreikšti  kažkokiais  skaičiais? Juk  tai  kiekybiniai  parametrai.

Bet  jeigu  siela  turi  neteisingo  pasirinkimo  galimybę  dėl  to, kad  ji  yra  riboto  dydžio  ir turi  ribotas  savybes, tai  reiškia, kad  jai  kažko  trūksta. Kadangi  ji  yra  Dievo  dalelė, tai  peršasi  absurdiška  išvada, kad  ir  Dievas  yra  apribotas, o  tai  jau  impersonalizmas, su  kuriuo  taip  kovoja  vaišnavai. Manau, į  šį  klausimą  nebus  atsakymo, kol  gyvuos  Dievo  ir  sielos  kokybinio  tapatumo  koncepcija.

 

Atsakymas:

Jūsų  klausimas  ir  jo  analizė  tik  atrodo  įtikinami. O  iš  tikrųjų  jie  neteisingi  jau  vien  iš  loginės  pusės.

Praktiškai  kokybinius  parametrus  visada  galima  įvertinti  kiekybiškai. Sakykim, meilė – kokybinė  charakteristika, bet  argi  mes  negalime  pasakyti, kad  kažką  mylim  daugiau, kažką  mažiau? Netgi  kalbant  apie  tokį  absoliutų  dalyką, kaip  meilė  Dievui, mes  turime  teisę  kalbėti, kad  koks  nors  šventasis  mylėjo  Dievą  labiau  negu  kitas (net  jeigu  ir  vieno, ir  kito  meilė  buvo  begalinė). Prisiminkime  pavyzdį  iš  ankstesnio  klausimo  apie  taškų  skaičių  skirtingo  ilgio  linijose.  

Dabar  sakykit, kokiu  atveju  didesnė  teisingo  pasirinkimo  tikimybė – ar  kai  žmogus  toli  dvasiškai  pažengęs, ar  kai  jis  tik  pradeda  dvasinę  praktiką? Ar  dorybingumas  išmatuojamas  ir  pasveriamas? Jei  ne, tai  kodėl  mes  sakome, kad  štai  tas  žmogus  yra  daug  dorybingesnis  už  aną?

Jūsų  išvada, kad  kokybinis  Dievo  ir  sielos  tapatumas  leidžia  įtarti, jog  ir  Dievas  gali  turėti  panašias  ydas, irgi  logiškai  neteisingas, nes  dialektika  moko, kad  kiekybė  perauga  į  kokybę. Nors  ir  Dievas, ir  siela – dvasinės  kategorijos, tačiau  galima  kalbėti  tik  apie  tam  tikrą, bet  ne  visišką  tapatumą. Kažkokiomis  savybėmis  jie  skiriasi, pavyzdžiui, siela  turi  polinkį  į  nuopuolį, Dievas – ne. Siela  niekada, jokiomis  aplinkybėmis  negali  prilygti  Dievui. Jos  nuopuolis – tai  jos  klaida, ir  nors  siela – Dievo  dalelė, tai  nereiškia, kad  ir  Jis  turi  tai  kada  nors  patirti.

Blogio  šiame  pasaulyje  priežastis – sielos  silpnumas. Tik  Dievas  yra  visagalis  ir  pats  sau  pakankamas, siela  gi – silpnutė, ir  todėl  ji  visada  priversta  ieškoti  prieglobsčio  vienoje  iš  Dievo  energijų. Pasirenka  ji  pati, nes  turi  pasirinkimo  laisvę. Kai  siela  randa  prieglobstį  materijoje, jos  dvasinės  savybės  transformuojasi, tačiau  pati  dvasinė  prigimtis  nesikeičia. Kuo  labiau  ji  pasiduoda  materialaus  pasaulio  įtakai, tuo  silpnesnė  ji  darosi  ir  tuo  didesnė  tikimybė, kad  ji  taps  blogio  šaltiniu. Pasirinkusi  dvasinę  energiją, siela  įgis  jėgą  ir  išmintį.

Kodėl Dievas nesukūrė visagalės sielos? Todėl, kad ji – Jo energijos dalelė ir  šia  prasme  negali  prilygti  Jam  Pačiam. Kodėl  Dievas  neatėmė  iš  sielos  galimybę  daryti  neteisingus  sprendimus? Todėl, kad  Jis  suteikė  jai  Savąją  laisvę. Kodėl  Jis  Pats  negali  suklysti  pasirenkant? Todėl, kad  Jam  iš  viso  nereikia  rinktis, nes  Jis – visų  energijų  šaltinis.

Ir  pagaliau  visiškai  nelogiška  manyti, kad  siela  yra  kitos  prigimties, negu  Dievas, ir  tuo  pat  metu  teigti, kad  dieviškas  savybes  ji  įgyja  dvasinės  praktikos  keliu. Manyti, kad  pyktis  ir  geismas  yra  sielos  prigimtinės  savybės, reiškia  daryti  prielaidą, jog  Dievas  nėra  jau  toks  gailestingas. Galima  manyti, kad    tokios  savybės  sieloje  atsirado  tik  po  Adomo  ir  Ievos  nuopuolio, visai  nesikišant  Dievui, bet  tada: 1) darosi  neaišku, kaip  jie  prarado  savo  tobulybę  ir  iškraipė  dievišką  prigimtį; 2) Adomas  ir  Ieva  tampa  savarankiškais  kūrėjais, nes  tik  tokiu  atveju  galima  suprasti, kodėl  mes  turime  kentėti  už  jų  nuodėmes; 3) galima  daryti  jau  visai  absurdišką  išvadą, kad  Dievas, kurdamas  sielą  ex  nihilo, neturėjo  supratimo, ką  daro  ir, galimas  daiktas, buvo  tiesiog  priblokštas  gauto  rezultato.      

 

Klausimas:

Ruošdamiesi kartoti šventus vardus, mes pirmiausia pakartojam panča-tatva mantrą, nes Viešpats Čaitanja yra labai maloningas ir į įžeidimus nekreipia dėmesio. Bet argi panča-tatva mantros kartojimas anuliuoja dešimt nama-aparadhų? Jeigu ne, tai ką reiškia teiginys, kad Viešpaties Čaitanjos nejaudina mūsų įžeidimai?

 

Atsakymas:

Šį atvejį Šryla Prabhupada paaiškina, komentuodamas kai kuriuos Čaitanja-čaritamrita tekstus. Paanalizuokime tai, ką jis sako. Skliausteliuose pateikti mano komentarai. “Jeigu žmogus kartoja ir kartoja šventus Viešpaties vardus, bet vis tik niekaip negali pajusti meilės Aukščiausiajam ir jo akių nesuvilgo ašaros, reiškia, kad jis, kartodamas šventus vardus, daro kažkokius įžeidimus, kurie neleidžia pradygti Krišnos vardų sėklytėms. (Mantros kartojimą Šryla Prabhupada čia lygina su sėklų daiginimu. Jeigu dirva mūsų širdyje vaisinga, daigeliai pasirodys greitai, bet nevaisinga ir sausa dirva labai sulėtina šį procesą). Tačiau jeigu žmogus kartoja Viešpaties Čaitanjos ir Nitjanandos vardus, tegu ir su silpnu tikėjimu, jis labai greitai apsivalo nuo visų įžeidimų. Tada, vos tik pradėjęs kartoti maha-mantrą, jis pajunta ekstatišką meilę Dievui. (Tai reiškia, kad panča-tatva maha-mantros kartojimas nepanaikina nama-aparadhų, bet neutralizuoja jų pasekmes, tokiu būdu greitai apvalydama žmogaus širdį. Žinoma, tam būtina viena sąlyga – tikėjimas, nors ir netvirtas).

Šryla Bhaktisidhanta Sarasvati Thakuras pažymi, kad jeigu žmogus ieško prieglobsčio pas Viešpatį Šri Čaitanja Mahaprabhu ir Nitjanandą bei vykdo jų nurodymus, stengdamasis būti kantresnis už medį ir nuolankesnis už žolę, ir su tokia nuotaika kartoja šventus vardus, jis labai greitai pasiekia transcendentinės atsidavimo tarnystės lygį, kai neįmanoma sulaikyti ašarų. (Prieš tai paminėtas silpnas tikėjimas vis dėlto reiškia Viešpaties Čaitanjos ir Nitjanandos nurodymų vykdymą, nes be to tikėjimas yra tiktai tuščias garsas).

Kartojant Harė Krišna maha-mantrą, įžeidimai galimi, bet kartojant Gaura-Nitjanandos vardus, jie neužskaitomi. Kai žmogus kartoja šventus vardus, bet vis tiek gyvena nuodėmingai, jam bus labai sunku pasiekti meilės tarnystę Viešpačiui. Bet jeigu tuo pat metu jis kartoja Gaura-Nitjanandos vardus, jis labai greitai išsivaduoja iš padarytų įžeidimų pasekmių. Todėl žmogus pirmiausia turi kreiptis pagalbos į Viešpatį Čaitanją ir Nitjanandą, tai yra, garbinti Guru-Gaurangą, ir tik po to jis galės pasiekti Radhos ir Krišnos garbinimo lygį.

Ryšium su tuo reikia pažymėti, kad šventi Viešpaties Krišnos ir Gaurasundaros vardai nesiskiria nuo Paties Aukščiausiojo Viešpaties, ir todėl negalima teigti, kad vienas iš jų yra galingesnis už kitą. Tačiau, atsižvelgiant į žmonių sąmonę šiame amžiuje, galima teigti, kad Šri Čaitanjos Mahaprabhu vardo kartojimas yra svarbesnis, negu Harė Krišna maha-mantra, nes Šri Čaitanja Mahaprabhu yra pats gailestingiausias Viešpaties įsikūnijimas ir Jo malonę gauti visiškai nesunku. Tai reiškia, kad pirmiausia reikia rasti prieglobstį pas Viešpatį Čaitanją, kartojant: šri-krišna-čaitanya prabhu-nityananda šri-advaita gadadhara   šrivasadi-gaura-bhakta-vrinda” (Šri Čaitanya-čaritamrita, Adi-lila, 8.29-31. “Kartodamas (panča-tatva maha-mantrą) žmogus gauna palaiminimus, leidžiančius jam Harė Krišna maha-mantrą kartoti be įžeidimų” (tas pat, 7.168).

Taigi į pateiktą klausimą galima atsakyti šitaip: “Tai reiškia, kad Viešpats Čaitanja, nepaisydamas įžeidimų, išvaduoja žmones iš jų nuodėmių netgi tada, kai jie Jo vardą kartoja ne taip, kaip reikia. O tai, savo ruožtu, suteikia jiems galimybę teisingiau kartoti Harė Krišna maha-mantrą ir greičiau gauti rezultatus”.

 

Klausimas:

...Labai dažnai mūsų bendrijoje... žmonės tuokiasi, paskui išsituokia, gyvena su svetimomis žmonomis ir vyrais, „laužo“ vieni kitų likimus ir panašiai... Tačiau jie toliau kartoja mantrą, tarnauja dievybėms, netgi pamokslauja... Nejaugi Krišnai nesvarbu, kaip mes elgiamės su kitais bhaktomis ir aplamai su žmonėmis, ir ar mes prisilaikom visuomeninės dharmos, sad ačar? O gal Jis atsižvelgia, kad mes vakariečiai ir mūsų poelgius vertina pagal vakarietiškos „dharmos“ kanonus, kurie daug paprastesni už vedinius? Juk pasakyta, kad dvasinė praktika nebus sėkminga, jeigu žmogus savo poelgiais verčia kentėti kitus...

         

Atsakymas:

Savaime suprantama, kad yra tik viena dharma, ir už visas mūsų nedorybes reikės atkentėti. Mano supratimu, toks fariziejiškas religijos supratimas vakariečiams yra įgimtas. Skirtingai nuo indusų, religija jiems visada buvo kažkokia abstrakcija, doktrina ar ideologija, daugiau ar mažiau atitrūkusi nuo realaus gyvenimo. Vakarų civilizacijos istorijoje tik retos asmenybės išdrįsdavo turėti adekvatų požiūrį į religiją. Apie tai su skausmu kalba rusų filosofas ir lingvistas N. S. Trubeckojus, kurio knygai aš dabar rašau atsiliepimą... „Mes, krikščionys, žinom ir noriai kartojam, kad žemiškas gyvenimas laikinas, kad jo siūlomi malonumai – tuštybė, ir kad tikėjimas bei sielos gelbėjimas yra svarbiau už visus gyvenimiškus rūpesčius. Tačiau žmonių, kurie iš to daro praktines išvadas ir kuriems gyvenime tai yra iš tikrųjų pirmaeiliai dalykai, – vienetai, ir į tuos pačius mes žiūrim su nuostaba. O Indijoje ne derliaus metais, periodiškai pasikartojančiais šioje šalyje, iš bado išmirdavo ištisi kaimai, bet likdavo bandos karvių, kurių nei vienas indusas nesikėsindavo pjauti, nežiūrint neišvengiamos bado mirties: toks stiprus buvo jų tikėjimas religiniais nurodymais, draudžiančiais valgyti naminių gyvulių mėsą. Įsitikinimas, kad sielos gelbėjimas yra vienintelis tikrai svarbus reikalas, nepalyginamai svarbesnis, negu visi gyvenimo siūlomi malonumai, negu pats gyvenimas, šis suvokimas, kuris mums yra arba mechaniškai kartojama negyva formuluotė, arba tik vienetams tampantis gyvenimo taisykle, Indijoje yra visuotinai priimtas ir todėl tapęs varomąja visuomeninio gyvenimo jėga. Štai tokio požiūrio į religiją mums reikia iš jų mokytis“.

Dabar, kai vaišnaviška religija atėjo į Vakarus, žmonės, kurie ją praktikuoja, nesugeba įsisavinti jos nešamos kultūros, galinčios šią religiją padaryti gyvenimo būdu, ir todėl gyvena pagal dvigubus standartus, atskirdami tikėjimą nuo kasdieninio gyvenimo. Tai anartha, kurią Šryla Bhaktivinoda Thakuras vadina širdies silpnumu (hrid-daurbalyam). Šri Krišna apie ją kalba Bhagavadgytoje: na mam duškritino mudhah prapadyante naradhamah/mayayapahrita-jnana asuram bhavam ašritah (BG 7.15). Šios anarthos esmė ta, kad žmogus, netgi žinodamas, kaip reikia ir kaip nereikia elgtis, vis tik negali to panaudoti savo gyvenime, todėl pasiteisinimui priverstas išsigalvoti įvairias filosofijas. Taip elgiasi naradhamos, žemiausieji iš žmonių, kurie negali įveikti savo degradavusių polinkių.           

Šryla Prabhupada, komentuodamas šį tekstą, su kartėliu konstatuoja, kad dabar naradhamų kategorijai priklauso 99,9% visų gyventojų. Jiems būdingas valios silpnumas – tai buvusio nuodėmingo gyvenimo rezultatas. Tas, kuris išsivadavo iš nuodėmingo gyvenimo pasekmių, įgyja nepalaužiamą dvasinę tvirtybę ir tampa dridha-vrata – žmogumi, kuris tvirtai laikosi duotų įžadų. Drįstu pareikšti, kad būtent mūsų nuodėmingoje praeityje ir slypi mūsų nesugebėjimas visiškai atsiduoti Krišnai ir nesuprantamas prisirišimas prie savo senų įpročių, nežiūrint to, kad mes išklausėme daugybę nurodymų, kaip elgtis. Išklausėme, bet per vieną ausį įėjo, per kitą – išėjo.

Toks būtų mano atsakymas į liūdnus reiškinius, paminėtus klausime. Ir yra tik vienas šios problemos sprendimas – nuolatos kartoti šventus vardus, skaityti knygas ir po truputį vystyti kultūrą bei visuomenę, kurioje panašus elgesys būtų absoliučiai socialiai nepriimtinas. Kas gi daugiau, jei ne šventi vardai, Šrylos Prabhupados knygos ir bendravimas su išaukštintais vaišnavais duos mums reikalingą jėgą bei tyrumą?

 

Klausimas:

Koks skirtumas tarp nuopuolio ir įžeidimo?

 

Atsakymas:

Nuopuolis – ne problema, nes mes, bendrai paėmus, dar net nepakilome, todėl jis mums negresia ir nebaisus. Nuopuolis – tai kada aš dėl savo silpnumo pažeidžiau kokius nors principus, grįžau prie kažkokių senų savo įpročių. Bet tai ne problema. Jeigu aš puolu ir nieko dėl to nekaltinu, tai skonis pasilieka, ir pasilieka prisiminimas apie jį. O kai yra prisiminimas, tai nuopuolis – tik laikinas dalykas.

Man neseniai pasakojo vieną nuostabią istoriją. Tai atsitiko keletas metų po Šrylos Prabhupados išėjimo, kai ISKCON’o lyderiai pradėjo daryti tam tikrus nukrypimus. Ir štai kartą Majapure bhaktų delegacija nuvyko skųstis pas Bhakti Pramoda Puri Maharadžą. Jis buvo jau labai senas, virš devyniasdešimt metų, ir jį visi labai gerbė, nes jis niekada nieko neįžeidė. Tai vaišnavo bruožas – vengti įžeidinėjimų. Ir štai ši delegacija pradėjo skųstis vienu iš savo vyriausių vadovų. Išgirdęs jo vardą, Maharadža pasakė:

- Ach, tai jis? Didi siela.

Bhaktos nepatikėjo savo ausimis:

- Maharadža, ši “didi siela” šventoje dhamoje užsiima seksu.

Puri Maharadžas atsako:

- Taip, žinau. Tyras bhakta, tyras bhakta.

- Maharadža, jis – homoseksualistas!

- Aš ir sakau – tyras bhakta.

- Maharadža, homoseksualizmas reiškia, kad...

- Aš pragyvenau daug metų ir žinau, kas yra homoseksualizmas. Jis – tyras bhakta.

- Maharadža, kaip jis gali būti tyru bhakta?

Maharadža atsiduso ir pasakė:

- Visa tai praeis. Tai tik materialios gamtos gunos. Jos kuriam laikui jį truputį užgulė, bet tik laikinai. Tačiau jūs pažiūrėkite, kiek jis nuveikė – visa tai lieka su juo. Krišna niekada jo neužmirš. Todėl jo skonis atsidavimo tarnystei visada pasiliks su juo.

Šįmet aš susitikau žmogų, kuriuo jie tada skundėsi. Gyvenime jis patyrė didelius išbandymus, bet išlaikė tikėjimą Šryla Prabhupada ir toliau jam lenkiasi. Jis ateina į šventyklą, šalia kurios gyvena, ir valo ten tualetus, nepaisydamas, kad kažkada buvo vienas iš žinomiausių lyderių.

Neseniai jis skaitė paskaitą. Jis pasakė:“ Aš padariau daug kvailysčių, daug klaidų ir daug kartų puoliau. Aš turiu tik vieną vienintelį privalumą: niekada ir nieko dėl to nekaltinau. Aš nekaltinu ISKCON‘o dėl savo paties silpnumo. Ir šitas privalumas mane išgelbėjo. Nes jeigu aš sakysiu, kad ISKCON‘as blogas, bhaktos blogi, dar kas nors – tai bus įžeidimas. Rupa Gosvamis Atsidavimo nektare sako, kad įžeidimai keičia skonį. Nuopuolis skonio nekeičia. Mes visi turime skonį – kartoti šventus vardus, giedoti kirtane arba klausytis filosofijos. Bet jeigu mes pradedame įžeidinėti...“

Mane nustebino jo dvasios stiprybė. Aš prisiminiau Puri Maharadžo žodžius, kad tai šventa asmenybė, ir supratau, kad taip ir yra, nes viskas, ką jis padarė dėl Krišnos, liko su juo. Tvirtumo jam teikė tai, kad jis niekada nebandė kaltinti ISKCON‘o dėl savo problemų. Nes ISKCON‘as – tai ir Pats Krišna, ir Šryla Prabhupada. Įžeidimo esmė tame, kad mes dėl savo kvailumo ir silpnumo savo nuopuolio priežasties pradedame ieškoti kur tik nori, bet tik ne savyje. Kad paskui galėtume pasakyti: „Aš nesu jau toks silpnas, tiesiog taip atsitiko, mane privertė, mane apgavo“. Tada jau bus įžeidimas, tada jau bus blogai.  

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis