Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

BHAVA-BHAKTI

 

Žodį bhava Šryla Prabhupada verčia kaip „ekstazė“. Labai dažnai mes savo kalbose šį žodį vartojame reikia ar nereikia, bet faktiškai jis nurodo visiškai konkrečią atsidavimo tarnystės pakopą. Dar jis turi sinonimus – priti ir rati. Kai dešimtame Bhagavadgytos skyriuje Krišna sako: tešam satata-yuktanam / bhajatam priti-purvakam / dadami budhi-yogam tam / yena mam upayanti te – tai Jis kalba būtent apie tokį lygį. Tik tuo atveju, kai žmogus iš tikrųjų pasiekia bhavą, pas jį atsiranda neklystantis intelektas, vedantis jį tiesiai pas Krišną.

Žodžio rati reikšmė šiaip jau būtų „prisirišimas, meilė“, bet jis taip pat vartojamas ir kaip bhavos sinonimas.

Pačioje Atsidavimo nektaro pradžioje Šryla Prabhupada kalbėjo apie meilę ir apie tai, kad svarbiausia Bhakti-rasamrita-sindhu tema yra meilė. Meilę jis lygino su bangomis, plintančiomis iš vieno taško, mylinčios širdies, iki begalybės. Pažiūrėkime, kokias formas įgyja meilė sąlygotos gyvos būtybės sąmonėje.

Mes gerai žinome penkis apvalkalus, kurie dengia gyvą būtybę – tai ana-maja, prana-maja, mano-maja, vigjana-maja ir ananda-maja. Gyvos būtybės meilė apribota ir priklauso nuo kiekvieno apvalkalo tvirtumo. Kai žmogus yra ana-majos, pačiame žemiausiame žmogiškos egzistencijos lygyje, kai jis tapatina save su materija, maistu, juslėmis, jo meilė apsiriboja pačiu savimi. Įveikus šį apvalkalą, meilės ribos prasiplečia, apimdamos jo šeimą ir draugus. Priklausomai nuo žmogaus civilizuotumo lygio, meilė apima vis didesnį žmonių ratą, bet kol kas tai – tik prana-majos lygis. Mano-maja leidžia žmogaus sąmonei prasiplėsti iki proto lygio, kuriame jau suprantamas priežasčių ir pasekmių ryšio dėsnis. Meilė ribojasi gimine, tėvyne, tauta... Sąlyginai šį lygį galima pavadinti kšatrijo sąmonės lygiu. Toliau – vigjana-maja. Žmogaus meilė apima visą pasaulį. Jis supranta, kad pasaulis – tai viena didelė šeima. Yra žinomas vedinis aforizmas, kuris sako, kad žmogus su egoistine sąmone myli tik savo šeimą ir visus skirsto į savus ir svetimus, o žmogus, kurio sąmonė apima visą pasaulį, visus mato kaip vieną šeimą, tik nesupranta, kas už viso to stovi, tai yra, jis nepažįsta Dievo. O Dievo supratimas prieinamas tik tiems, kurie yra aukščiausiame, ananda-majos lygyje.

Bhagavadgytos siužetą sudaro konfliktas tarp skirtingų sąmonės lygių. Pats pirmas tekstas nurodo šio konflikto pradžią – mamakah pandavaš čaiva – šie sūnūs mano, o šitie – Pandavų. Toliau Ardžuna kalba apie tai, kad nėra skirtumo tarp abiejų armijų karių, visi jie giminės, bet Krišna jam atsako: „Neišmanėli, atmesk visas dharmas ir atsiduok Man“, nes netgi šitame, vigjana-majos lygyje, kurį žmogus gali pasiekti pats, jis neatlieka savo paskirties, dėl kurios atsikliuvo į šitą pasaulį. Jo meilė dar tebėra ribota, ir egoizmas dar reiškiasi, vadinasi, žmogus dar ne visai save realizavo. Reikia suprasti, kad vigjana-maja – tai lygis, kurį pasiekti žmogus gali savo pastangomis. Norint pakilti į ananda-majos lygį, reikalinga Viešpaties malonė.

Viešpats Kapiladeva, aiškindamas Devahuti Dievybių garbinimo principus, sako: aham učavačair dravyaih kriyayotpanayanaghe naiva tušye‘rčito‘rčayam bhuta-gramavamaninah – o nenuodėmingoji, tas, kuris nežino, kad Aš esu kiekvienos gyvos būtybės širdyje, niekada nesuteiks Man pasitenkinimo, šventykloje garbindamas Dievybę, net jeigu jis atliks visas reikalingas apeigas ir pasiūlys Man visus garbinimo atributus (ŠB 3.29.24).

Mes jau aiškinomės, kokiu būdu žmogus gali greitai pakilti į vigjana-majos lygį, nepriklausomai nuo to, koks jo sąmonės lygis. Tokia priemonė – sadhana-bhakti. Prisiminkime jos apibrėžimą: kriti-sadhya bhavet sadhya-bhava sa sadhanabhidha nitya sidhasya bhavasya prakatyam hridi sadhyata – sadhana – tai reguliuojama atsidavimo tarnystė, atliekama juslių dėka ir sužadinanti bhavą. Tai procesas, kurio metu mūsų juslės sudvasinamos, jos praranda materialias šaknis; tai procesas, kai sužadinama bhava, amžinai glūdinti žmogaus širdyje.

Rupa Gosvamis taip apibūdina bhavą: šudha-satva-višešatma / prema-suryamšu-samya-bhak / ručibhiš čita-masrinya / krid asau bhava učyate – kai atsidavimo tarnystė pasiekia transcendentinį tyros dorybės lygį, ji tampa panaši į meilės Krišnai spindulį, o mūsų širdis minkštėja nuo įvairiausių šios tarnystės atspalvių“ (ČČ, Madhja, 23.5).

Pasiaiškinkime šį apibrėžimą.

Kuo skiriasi atsidavimo tarnystė tyros dorybės lygyje nuo tos pačios tarnystės materialios, mišrios dorybės lygyje? Pagrindinė atsidavimo tarnystės charakteristika šudha-satvoje – visiškas jos nenutrūkstamumas. Tokią tarnystę Kapiladeva lygina su Ganga, tekančia į vandenyną (ŠB,3.29.11,12), ir jai niekas negali sutrukdyti.

Atsidavimo tarnystė gunose – tai „aš“ ir „mano“, tai interesai, neatitinkantys Krišnos interesų. Tama-gunoje tokiam žmogui būdingos savybės – pyktis ir išdidumas. Radža-gunoje jis jaučia šlovės ir pagarbos poreikį, o satva-gunoje vyrauja noras apsivalyti, kuris, vienok, taip pat skiria jį nuo Krišnos.

Bhagavadgytoje gunas Krišna vadina šydu, neleidžiančiu mums Jį regėti. Bet kai mes pasiekiame šudha-satvą ir gunų šydas pragaišta, atsiranda galimybė išvysti Krišną. Bhavos lygyje bhakta jau gali gauti Jo daršaną. Tegu akimirkai, bet Krišna jam apsireiškia tikruoju Savo pavidalu. Toks momentas reiškia, kad pas žmogų nužengia pažinimo energija, Viešpaties samvit-šakti.

Žodis višeš reiškia „įvairovė“ (nirvišeš – vienodas, neturintis įvairovės). Yra toks posakis: „Įvairovė – malonumų motina“. Mūsų atveju kalbama apie Viešpaties malonumo energiją, hladini-šakti. Kai tik žmogus pasiekia bhava-bhakti lygį, išlaisvinamos dvi jame glūdinčios energijos, kurios nušviečia jo širdį. Žodis atma reiškia „aš“. Taigi derinys šudha-satva-višešatma reiškia, kad mūsų „aš“ susilieja su samvit ir hladini energijomis.

Rupa Gosvamis bhavą lygina su pirmuoju saulės spinduliu, kuris sužadina žemėje glūdinčią sėklą. Norint, kad pakirstų mūsų širdyje glūdinti meilė Dievui, reikia, kad ją sužadintų premos spinduliukas. Kita šio palyginimo prasmė tokia, kad jeigu horizonte švysteli pirmas spindulys, vadinasi, greitai pasirodys ir pati saulė. Kai žmogus gauna bhavą, tai požymis, kad tuoj tuoj pasirodys prema, ir jis pagaliau pasieks gyvenimo tikslą. Dar šis palyginimas reiškia, kad bhava mūsų širdyje apsireiškia tik iš savo malonės, lygiai kaip ir saulė patekėdama apsieina be mūsų pastangų.

Kai Bhakti-rasamrita-sindhu pradžioje Šryla Rupa Gosvamis pristatė bhavą, jis kalbėjo apie dvi jos ypatybes: 1) sudurlabha, sunkiai suvokiama; 2) mokšalaghutakrit, išjuokianti išsivadavimą. Pirmoji reiškia, kad bhavą neįmanoma gauti savo pastangomis. Krišnos malonė samvit ir hladini energijų pavidalu turi nužengti į miegančią žmogaus širdį ir prikelti ją gyvenimui. Palaima, kurią žmogus jaučia bhavos lygyje, juokiasi iš išsivadavimo. Kai į bhaktos širdį įeina samvit, jis mato Dievą, ir, kadangi tai vyksta Krišnos malonės dėka, mes kalbame apie sudurlabha savybę.

Bhava, kurią patiria žmogus, turi du aspektus: pušti, maitinimas, ir tušti, patenkinimas, palaima. Bhavai vystantis, žmogus pergyvena tris procesus: 1) paraišanubhava, jam atsiranda realus Dievo pojūtis, samvit, ir tuo pačiu 2) virakti, abejingumas supančiam pasauliui, bei 3) hladini, palaima.

Po to, kai pirmasis meilės Dievui spindulėlis pasiekia mūsų širdį ir mes trumpam pamatome Krišną, mūsų širdis tampa minkšta bei atgimsta potraukis įvairioms atsidavimo tarnystės formoms. Tai yra tataštha-lakšana, antrinis išorinis bhavos požymis, kuris nurodo vidinę žmogaus būklę.

Kada sakoma, kad štai pas jį minkšta širdis? Jeigu žmogus įeina į kito padėtį, pajunta jo išgyvenimus... Mūsų minimu atveju tai toks žmogus, kuris supranta, ko nori Krišna ir prisitaiko prie Jo norų. Išoriškai tai pasireiškia tuo, kad žmogus aprauda savo padėtį, kai jis negali visą laiką būti šalia Krišnos. Šukadeva Gosvamis taip kalba apie premos atsiradimą žmogaus širdyje: tad-ašma-saram hridayam batedam / yad grihyamanair hari-nama-dheyaih / na vikriyetatha yada vikaro / netre jalam gatra-ruhešu haršah – jeigu atidžiai kartodamas šventus Viešpaties vardus žmogus nepatiria ekstazės, jeigu jo akys nepaplūsta ašaromis, o plaukai ant kūno nesišiaušia, vadinasi, jo širdis sukaustyta ledo (ŠB 2.3.24).

Šryla Prabhupada aiškina, kuo pasireiškia širdies minkštumas: „Tantrose sakoma, kad ekstazė yra pirmasis požymis, nurodantis tyros meilės Dievui pasireiškimą. Šioje stadijoje žmogų kartais apima drebulys, o iš akių bėga ašaros. Tokie simptomai pasireiškia ne visada, o kartas nuo karto. Kai Durvasa Munis įstūmė karalių Ambarišą į keblią padėtį, tas sutelkė mintis į lotosines Viešpaties pėdas, ir tuoj pat jo kūne ėmė vykti tam tikros permainos, o iš akių pasipylė ašaros. Tai ekstazės požymiai. Jie pasireiškia kūno drebėjimu ir nesulaikomomis ašaromis“.

Rupa Gosvamis sako, kad širdį suminkština į ją patekę skoniai. Žmogus, turintis minkštą širdį, yra visapusiškai susitelkęs į Krišnos norų pildymą, todėl tie skoniai – tai Krišnos norai, prasismelkę į jo širdį.

Kas žmogui teikia pasitenkinimą? Daugelis galvoja, kad išsipildę norai, nors iš tikrųjų žmonės mėgaujasi pačiais norais. Jeigu jūs pasakysite žmogui: „Užsiimk atsidavimo tarnyste, ir visi tavo norai dings“, jis išsigąs. Ir teisingai padarys, nes gyvenimas be norų būtų tuščias. Žmogus, turintis daug norų, visada kupinas džiaugsmo. Iš tikrųjų žmogaus širdyje glūdi viso labo trys tyriausi, niekuo nesuteršti norai, kurie materialiame pasaulyje pasireiškia galybe formų. Jie atsiveria, kai širdį nušviečia pažinimo energija. Tie norai – tai: 1) noras pasiekti Krišną, bhagavad-prapti-abhilasa; 2) noras savo tarnyste suteikti Krišnai malonumą, anukulja-abhilasa; 3) noras nuolatos justi širdyje Krišnos artumą, sauharda-abhilasa.

Norai materialiame pasaulyje – tai tos pačios minėtų norų išraiškos, tik iškreiptu pavidalu. Pavyzdžiui, noras suteikti Krišnai malonumą išvirsta noru pamaloninti save; noras pasiekti Krišną virsta noru pačiam užimti Dievo vietą; galiausiai noras justi Krišnos artumą pasireiškia kaip joga ar sahadžija.

Bhavos pasireiškimą galima palyginti su geležiniu strypu, įkištu į ugnį: metalas įgauna ugnies savybes – šudha-satva-višešatma prema-suryamyu-samyabhak, ir darosi minkštas – ručibhiš čita-masrinya krid asau bhava učyate.

Reikia suprasti vieną svarbų momentą: „Pasireikšdami išoriškai, šie požymiai išlieka prote, ir tokia ilgalaikė ekstazė vadinasi samadhi. Palaima, patiriama šioje pakopoje, stimuliuoja tolesnį meilės santykių su Krišna vystymąsi“. Šiais žodžiais Šryla Prabhupada labai paprastai pavaizduoja labai sudėtingus procesus. Norint įvertinti Šrylos Prabhupados genialumą, reikia pasistengti suprasti gilų jo žodžių prasmingumą.

Širdis minkštėja, iš akių ritasi ašaros... Tai labai panašu į materialius seksualinius prisirišimus, kurie glūdi mūsų prote. O protas labai sentimentalus. Tačiau jame pasireiškia ir bhava, todėl gali pasirodyti, kad meilė Dievui ir materialūs prisirišimai – vienas ir tas pat. Tačiau bhava tampa kaip ir neatskiriama nuo proto, kuris, įtakojamas dvasinės energijos, susilieja su sielos energija. „Pasireikšdami išoriškai, šie požymiai išlieka prote, ir tokia ilgalaikė ekstazė vadinasi samadhi“. Kartą pasireiškusi, bhava jau neapleidžia proto, tuo tarpu materialios emocijos laikinos. „Palaima, patiriama šioje pakopoje, stimuliuoja tolesnį meilės santykių su Krišna vystymąsi“. Išgyvenamos dvasinės emocijos stimuliuoja mūsų tolesnę veiklą atsidavimo tarnystėje. Žmogus, kad ir akimirkai pajutęs premos skonį, svajoja apie tai, kad jo santykiai su Krišna darytųsi vis glaudesni ir gilesni.

Čia mes trumpai aptarėme, kas yra bhava. Mums, esantiems vaidhi-sadhana-bhakti lygyje, svarbiausia – suprasti, kad bhava (arba prema) yra dvasinė emocija, glūdinti amžinų Krišnos palydovų Vrindavane širdyse. Jų niekada neapleidžia dvi Krišnos energijos, samvit- ir hladini-šakti, kurios tačiau, Krišnos malonės dėka, kažkuriuo momentu gali pasireikšti ir paprasto bhaktos širdyje. Ir kai tai įvyksta, žmogus atsiduria būklėje, vadinamoje bhava, kitaip sakant, jis pamilsta Dievą. Bhava – tai procesas, reikalaujantis laiko, bet galimi ir staigūs pasireiškimai. Praktikuojant atsidavimo tarnystę, žmogus tolygiai eina jos pakopomis – šradha, sadhu-sanga, bhadžana-krija, anartha-nivriti, ništha, ruči, asakti... Iki bhavos viskas vystosi sklandžiai, be staigių permainų, tačiau bhavos pasireiškimo metu įvyksta kokybinis šuoliukas, kai į bhaktos širdį nužengia dvasinė energija. Visos ankstesnės stadijos kaip ir paruošia dirvą bhavos pasirodymui. Taigi bhava yra loginis ankstesnio proceso pratęsimas ir tuo pačiu staigus kokybinis šuolis, kai žmogaus širdį netikėtai nušviečia Viešpaties malonė, ir jo pastangas šiame kelyje apvainikuoja sėkmė.

Knygos pradžioje buvo užsiminta apie premos prigimtį. Prema-rasa susideda iš penkių bhavų – tai vibhava, anubhava, satvika-bhava, vjabhičari-bhava ir sthai-bhava. Skirtumą tarp premos ir bhavos sudaro intensyvumas ir dvasinių emocijų pasireiškimo pobūdis. Jeigu premos lygyje žmogus nuolatos gyvena šiomis emocijomis, tai bhavos lygyje jos pasireiškia tik retkarčiais.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis