Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

BHAKTOS  KVALIFIKACIJA

 

Kokios savybės nurodo, kad žmogus jau subrendęs sadhana-bhakti praktikai?

Šryla Prabhupada sako: tam, kad žmogus užsiimtų atsidavimo tarnyste, jam nereikalingos kažkokios materialios savybės, nes bhakti nepriklauso nuo amžiaus, lyties, tautybės, varnos ar ašramo. Vienintelė sąlyga, norint gauti bhakti, – tikėjimas. Išskirtinės žmonių, kurie pradeda tikėti Krišna, ypatybės – nusivylimas materialiu gyvenimu ir sukriti, dorybingumo, susijusio su bhakti, atsarga. Toks išorinių aplinkybių derinukas žmogaus širdyje išvysto šradhą. Be to, reikia sutikti žmogų, kuris jau atsidavęs Viešpačiui. Visa tai, kartu paėmus, Rupa Gosvamis įvardina kaip sėkmę, o žmogų, kuriam taip neregėtai pasisekė – atibhagyena: yah kenapya-atibhagyena / džata-šradhasya sevane / nati-sakto na vairagya / bhag asyam adhikary asau.

Taigi pirmasis elementas – nepaprasta sėkmė. Toliau Rupa Gosvamis kalba apie kitus du elementus: žmogus turi būti nei per daug prisirišęs prie materialaus pasaulio, nei per daug nuo jo atsiribojęs. Vaidhi-sadhana-bhakti – tai juslių veikla, ir jeigu mes būsime labai jau abejingi juslių objektams, tai negalėsime jų panaudoti savo tarnystėje Krišnai. Bendrai paėmus, žmogaus tinkamumą bhakti praktikai apsprendžia šie dalykai:

1) sėkmė – jis turi susitikti mahatmas;

2) nusivylimas materialiu pasauliu, bet ne per didelis, kitaip jis taps gjaniu;

3) jis neturi būti per daug prisirišęs prie materialaus pasaulio, priešingu atveju pasidarys karmiu – dorybingesniu, negu anksčiau, bet vis tiktai karmiu.

Apibūdindami tyrą atsidavimo tarnystę, mes kalbėjome apie svarupa-lakšaną ir tatastha-lakšaną – svarbiausius ir antraeilius apibūdinamų daiktų požymius. Šiuo atveju svarupa-lakšana yra sadhu-sanga, susitikimas su mahatmomis.

Vienuoliktoje Šrimadbhagavatam giesmėje (11.20.9) Krišna Udhavai aiškina, kad žmogus turi atlikti savo pareigas varnašramos sistemoje iki tol, kol jis pajus potraukį klausytis pasakojimų apie Viešpatį ir tikėjimą šastromis. Patvirtindamas bhaktos kvalifikacijos apibrėžimą, Rupa Gosvamis cituoja kitą tekstą: yadričhaya mat-kathadau / džata-šradhas tu yah puman / na nirvino nati-sakto / bhakti-jogo`sya sidhi-dah – prisirišti prie Manęs gali tik tas, kurį aplankė reta sėkmė. Net jeigu žmogus dar neturi reikiamo prisirišimo prie atsidavimo tarnystės, net jeigu jis dar ne visai atsikratė prisirišimo prie karminio gyvenimo būdo, jo tarnystė greitai duos rezultatus (ŠB 11.20.8).

Šie Krišnos žodžiai paaiškina, kokiu būdu atsiranda ir sutvirtėja tikėjimas. Jis sako, kad šradha nuo nieko nepriklauso, ji atsiranda savaime. Krišna duoda suprasti, kad Jo begalinė malonė skirta tiems, kas vykdo nurodytas pareigas, skaito šastras ir klausosi pasakojimų apie Jį. Jo malonė pasireiškia bendraujant su bhaktomis, sadhu-sangos būdu.

Tikėjimas šastromis ir pasakojimai apie Krišną yra ypatinga tikėjimo forma. Užsiimdamas atsidavimo tarnyste, žmogus dar gali turėti materialius prisirišimus, nes pagrindinis tikėjimo elementas yra skonis – vienas iš bhakti nepriklausomumo pobūdžio pasireiškimų, kuris sudaro prielaidas atsirasti giliam tikėjimui, pagrįstam žinojimu.

Ir taip, dvasinė žmogaus kvalifikacija priklauso nuo dviejų faktorių: tikėjimo ir žinojimo. Yra ir dar vienas rodiklis – žmogaus, atsidavusio Krišnai, malonė. Mūsų dvasinis lygis labai priklauso nuo sadhu malonės. Net jeigu mes gerai nežinome šastrų, vaišnavo malonės dėka galima pakilti į aukštesnį lygį.

Tokia kvalifikacija, tinkama praktikuoti vaidhi-sadhana-bhakti, vadinama šastra-višvasamai-šradha. Višvas – įsitikinimas; šastra višvasa – tikėjimas šastromis, kaip krišna-katha rezultatas. Retais atvejais būna dar viena tikėjimo atmaina – bhava-madhurja-lobhamayi. Tai jau stipresnis tikėjimas – žmogui atsiranda stiprus noras, lobha, patirti tam tikrus santykius su Krišna.

Šastra-višvasamai-šradha reiškia, kad žmogus tinkamas praktikuoti vaidhi-sadhana-bhakti, o štai bhava-madhurja-lobha yra raganuga-bhakti kvalifikacija. Toks tikėjimas reiškia, kad žmogus jau praeituose gyvenimuose pasiekė tam tikrą dvasinį lygį. Jį galima išsiugdyti, praktikuojant vaidhi-sadhaną. Tai vyksta ruči lygyje ir pasireiškia tuo, kad žmogui atsiranda stiprus noras negailėti pastangų, siekiant kuo didesnio dvasinio skonio.

Krišnadas Kaviradž Gosvamis Čaitanja-čaritamritoje apibūdina tikėjimą kaip stiprų įsitikinimą, jog praktikuodamas krišna-bhakti, žmogus gauna visų kitų veiklos formų rezultatus.

Mes jau minėjome, kad praktikuoti vaidhi-sadhana-bhakti stimuliuoja mirties baimė. Kai pas žmogų atsiranda tvirtas tikėjimas ir žinios, ši baimė dingsta, tiksliau, ji sumažėja tiek, kiek žmogus atsiduoda Krišnai. Šradhą, atsiradusią dvasinio kelio pradžioje, galima sustiprinti, gilinantis į šventraščius.

Bhaktivinoda Thakuras sako, kad nuo šastrų priklauso tiktai silpnas tikėjimas. Jeigu tikėjimas silpnas ir žmogus neskaito šastrų, jis pasmerktas nuopuoliui, kurio priežastis – netinkamas bendravimas. Žmogus pats nepajėgus susidoroti su nuomonių ir argumentų įvairove, o šastros padeda išsilaikyti vaidhi-sadhana-bhakti lygyje. Todėl labai svarbu pačioje dvasinio kelio pradžioje pripažinti žmogaus, išmanančio šastras, autoritetą.

Išmanyti šastras - reiškia pažinti septynis tiesos aspektus, tatvas: 1) kas yra Krišna; 2) kas yra Krišnos energijos ir kaip jos veikia; 3) kokie santykiai jungia Krišną su kitomis gyvomis būtybėmis; 4) kas yra dživos, su kuriomis Krišną sieja amžini santykiai; 5) kaip gyva būtybė patenka į materialų pasaulį; 6) kaip jai išsivaduoti iš samsaros žabangų; 7) kokia ačintja bheda-abheda tatva filosofijos esmė.

Priklausomai nuo to, kaip žmogus įsisavinęs šias tatvas, jis vadinamas utama-, madhjama- ar kaništha-adhikariu. Utama reiškia pats aukščiausias, madhjama – esantis viduryje ir kaništha – mažylis. Utama-adhikari tikėjimas nepalaužiamas, o švento rašto išmanymas – tobulas, šastra-yukti-nipunau. Jis įvaldęs šastrų logiką, tai yra, naudojasi jų argumentais visose aplinkybėse. Reikia pažymėti, kad utama-adhikari tikėjimas apima tatva-vičar, visas septynias tatvas, abhideja-vičar – atsidavimo tarnystės procesą, o taip pat purušartha-vičar – vertybes, į kurias orientuoja šastros.

Šryla Prabhupada teigia, kad utama-adhikari lygis – tai guru lygis: „Utama-adhikaris giliai įsitikinęs, kad galutinis gyvenimo tikslas – transcendentinė meilės tarnystė Krišnai, kuris yra vienintelis garbinimo ir meilės objektas“. Dvasinio mokytojo savybes apsprendžia sambandhos, abhidhejos ir prajodžanos pažinimas.

Madhjama-adhikaris apibūdinamas kaip šradhavanas, turintis tikėjimą į guru. Nors jis dar nepasiekęs tobulo šventraščių pažinimo, jo tikėjimas pakankamai stiprus.

Kaništha-adhikari tikėjimas, komala-šradha – plastiškas, lankstus. Jį labai įtakoja išorinės aplinkybės. Tačiau, nors kaništha-adhikario tikėjimas ir silpnas, jis supranta: „Aš nenoriu nieko, išskyrus Krišną“. Ir to visai pakanka vaidhi-sadhana-bhakti praktikai.

Sutinkamai su Bhaktivinoda Thakura, bhakti gradacijų skalėje adhikariai užima tokias vietas: kaništha – pradedant šradhos ir baigiant anartha-nivriti lygiu. Kol žmogaus širdyje yra anarthos, jį kamuoja abejonės, o tikėjimas silpnas. Madhjama-adhikario lygis prasideda nuo ništhos, utama-adhikario – nuo ruči.

Reikia pažymėti, kad adhikaris – sąlyginis įvardinimas, nes galima turėti labai aukštą kvalifikaciją vienoje veikloje ir būti kaništha kitoje. Pavyzdžiui, yra du keliai – bhagavata-marga ir pančaratrika-marga. Žmogus gali turėti reikiamą kvalifikaciją pančaratrika-marga keliui ir tuo pat metu būti visišku kaništha bhagavata-marga kelyje.

Raganuga-sadhanos atveju madhjama-adhikari lygis prasideda nuo ruči, o utama-adhikari – nuo asakti. Šrimadbhagavatam ir Čaitanja-čaritamritoje pateikiami kiti utama-, madhjama- ir kaništha-adhikari apibūdinimai, bet jie taip pat ganėtinai sąlygiški.

Po to, kai Rupa Gosvamis nurodo įvairias kvalifikacijas, reikalingas bhakti praktikai, jis kalba apie tuos, kurie yra žemiau kaništhos lygio: kamuojamus vargų, trokštančius materialių turtų, smalsius ir gjanius. Jeigu kaništha siekia šventraščiuose nurodyto tikslo, tai šių žmonių tikslai – išsivadavimas iš materialaus pasaulio kančių arba materiali gerovė. Rupa Gosvamis pateikia kiekvienos nurodytos grupės pavyzdžius: pakliuvęs į bėdą dramblys Gadžendra; smalsieji Naimišaranjos išminčiai; trokštantis materialių turtų Maharadža Dhruva; gjaniai – keturi Kumarai. Nežiūrint skirtumų, Rupa Gosvamis juos priskiria vienai kategorijai – žemiau kaništhos. Šie žmonės gali tapti kaništhomis sukriti ir sangos dėka. Gadžendra meldė Višnu išvaduoti jį iš krokodilo nasrų, bet pamatęs Viešpatį, jis tuoj pat atmetė savanaudišką motyvaciją. Šaunaka Riši ir Naimišaranjos išminčiai norėjo gyventi rojinėse planetose, tačiau bendraudami su Suta Gosvamiu, jie visi tapo Viešpaties bhaktomis. Sanga – svarbus dalykas atsidavimo procese, tačiau pakilti iki atsidavimo lygio gyvai būtybei reikalinga sukriti.

Sukriti – tai veikla, tiesiogiai susijusi su Krišna ir atsidavimo tarnyste. Ji skirstoma pagal: 1) vietą; 2) laiką; 3) aplinkybes. Pirmuoju atveju mūsų veikla nukreipta į šventų vietų lankymą. Veikla, atsižvelgiant į laiką – tai įvairaus pobūdžio pasninkai. Trečiuoju atveju – prasado pagerbimas, tarnystė tulasi... Sakykim, žmogus nusprendžia truputį pabadauti; tada jis gauna sukriti, jeigu tai daro ekadašio dieną. Veikla, duodanti žmogui agjata-sukriti, atliekama nesąmoningai, tuo tarpu sadhana-bhakti atveju visada būna Viešpaties šlovės ir didybės suvokimas.

Kai žmoguje susikaupia pakankamai sukriti, jo širdis atsiveria sadhu žodžiams. Bendraujant su bhaktomis, jam atsiranda noras pakilti iki jų lygio. Vedinė visuomenė būtent tuo ir gera, kad kiekvienam žmogui suteikia galimybę gauti sukriti. Kai jos susikaupia itin daug, tai tam tikromis aplinkybėmis žmogus iškart pakyla į labai aukštą lygį. Taip atsitiko su Kumarais.

Skiriamos trys sukriti rūšys: bhakti-sukriti, brahma-gjana-sukriti ir karma-sukriti. Jų rezultatai atitinkamai bhakti, išsivadavimas ir materialūs malonumai. Tačiau, kalbėdami apie sukriti, mes paprastai galvojame apie veiklą, betarpiškai, bet nesąmoningai susijusią su bhakti.

Kalbėdamas apie kvalifikaciją, reikalingą bhakti praktikai, Rupa Gosvamis mus perspėja apie pavojus, gręsiančius mūsų šradhai – tai bhukti ir mukti, materialių malonumų ir impersonalaus išsivadavimo troškimai. Šiuos troškimus jis lygina su pišačiais, piktosiomis dvasiomis: bhukti-mukti spriha yavat pišači hridi vartate / tavad bhakti-sukhasyatra katham abhyudayo bhavet. Čia sakoma, kad piktosios dvasios laikosi užterštose vietose, ir kol mūsų širdis bus jų prieglobsčiu, ten nebus vietos tyrai Dievo meilei.

Bhaktivinoda Thakuras sako, kad jeigu mes pačioje dvasinio kelio pradžioje nesaugosime savo šradhos nuo bhukti ir mukti, ji virs anartha. Šradhą jis lygina su tik ką pasaulį išvydusiu vaikeliu, kuriam verkiant reikalinga tėvų globa. Ją irgi reikia globoti ir puoselėti, iki nepasieksime utamos lygio ir neatsikratysime kūniškos koncepcijos. Priešingu atveju materialaus pasaulio pagundos sunaikins šradhą. Žmogus turi užsibrėžti sau aiškų tikslą – pasiekti utama lygį, studijuojant šventraščius, ir tada bhukti ir mukti jam nebegrės.

Iš viso to, kas čia buvo pasakyta, aišku, kad bhakti yra nepriežastinis reiškinys, arba kad jos priežastis yra ji pati. Jos praktikai nereikalinga kokia nors išankstinė kvalifikacija, užtenka tinkamu laiku atsirasti tinkamoje vietoje. Ar tai reiškia, kad gavę nedidelę šradhą, mes galime nusiraminti?

Norint praktikuoti bhakti, žmogui tikrai nereikia jokių savybių, tačiau tam, kad mūsų gležno tikėjimo daigelio nepražudytų išorinės aplinkybės, jis turi augti ir stiprėti. Tam reikalinga skaityti šventraščius, kurie, savo ruožtu, didina ryžtą toliau laikytis sadhana-bhakti. Ir tai yra Atsidavimo nektaro trečio skyriaus esmė.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis