Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

BHAKTI NEPRIKLAUSOMA IR SAVIPAKANKAMA

 

Penktame Atsidavimo nektaro skyriuje Šryla Prabhupada kalba apie tai, kad bhakti nepriklausomumo ir savipakankamumo priežastimi yra dvasinė atsidavimo tarnystės prigimtis. Kadangi mūsų prigimtis irgi dvasinė, tai bhakti jau yra mumyse, o tai reiškia, kad kiekvienas iš mūsų atsidavimo tarnystę gali praktikuoti nepriklausomai nuo lygio, kuriame jis yra. Savipakankamumas ir nepriklausomumas – savybės, neatsiejamos nuo sielos. Šrimadbhagavatam sakoma, kad atsidavimo tarnystė transcendentinė materialaus pasaulio atžvilgiu ir nepriežastinė, ji visiems prieinama ir savaime suprantama. Tai patvirtindamas, Šryla Prabhupada pateikia nitjananda-vamši pavyzdį, kai Viešpaties Nitjanandos palikuonys pasiskelbė save vieninteliais teisėtais bhakti paveldėtojais. Kiti tvirtina, kad tik brahmanai gali užsiimti bhakti. Visi šie teiginiai neteisingi, nes bhakti neturi nieko bendro su kūniška koncepcija. Bhakti yra sielos atributas, o siela turi prigimtinę savybę, vieningą su Viešpačiu – sat-čit-ananda-vigraha. Tai patvirtindamas, Rupa Gosvamis cituoja Padma-puraną: „Brangus karaliau, teisę praktikuoti atsidavimo tarnystę turi kiekvienas, lygiai kaip kiekvienas turi teisę Maghos mėnesį atlikti rytinį apsiplovimą“.

Ir taip, iš vienos pusės, bhakti nepriklausoma, iš kitos – norint užsiimti bhakti, reikia atsisakyti bet kokio tikslo, kuris skiriasi nuo bhakti. Išvada: atsižadėti bhukti ir mukti gali kiekvienas, suvokęs savo dvasinę prigimtį, būtent, kad esame Viešpaties tarnai. Tokio dalyko įsisavinimui ypatingos savybės nereikalingos. Kai tik mes susivoksime esą Viešpaties tarnais, bhukti ir mukti pačios paliks mūsų širdis.

Rupa Gosvamis sako, kad nereikia laukti, kol tai pasidarys savaime. Jeigu materialius troškimus mes dar galime kažkiek toleruoti, tai norą susilieti su Brahmanu reikia ryžtingai rauti iš savo širdies. Tai gerai pailiustruoja tekstas, kurį savo laiku paminėjo Viešpats Brahma, ir kuriuo pasinaudojo Viešpats Čaitanja, kalbėdamasis su Ramananda Raja: žmogus turi atsisakyti bet kokių pastangų siekti išsivadavimo, tuo pačiu išlikdamas sthane-sthita, tame pačiame lygyje. Mokšos atsisakymas nereiškia, kad mes keičiame ašramą. Varnašramos sistemoje žmogus gali laikytis prisirišimų, atitinkančių jo visuomeninę padėtį, ir tuo pat metu praktikuoti bhakti. Čia taip pat nurodomas varnašrama-dharmos tikslas dvasinio vystymosi procese.

Kartą po paskaitos viena mata-dži manęs paklausė: „Kokia prasmė kalbėti apie mukti, jeigu Vakaruose niekas nieko nežino apie tokio pobūdžio praktikas?“ Aš jai paaiškinau, kad vien tik Kalifornijoje yra gal keturi tūkstančiai centrų, atstovaujančių įvairiausias mokyklas, kurių tikslas – propaguoti išsivadavimą. Sanfranciske, kur pamokslavo Šryla Prabhupada, jis visur matė reklaminius majavadžių skelbimus, kurie siūlė teleportacijas į Brahmaną. Rusijoje tai atsirado ne iš Amerikos, o iš mūsų pačių širdies gelmių. Maskvos knygynuose pusė lektūros – pornografija, kita pusė – impersonalizmas. Todėl nenuvertinkime pavojaus, kurį kelia mukti.

Atsidavimo tarnystės universalumas pasireiškia tuo, kad žmogui, praktikuojančiam bhakti, nereikalingi specialūs apvalantys ritualai, net jeigu jis elgiasi klaidingai. Savo dvasinės prigimties dėka atsidavimo tarnystė pati apvalo žmogų nuo visų jo nuodėmių pasekmių.

Savo knygoje Rupa Gosvamis pateikia septynis įrodymus, patvirtinančius bhakti universalumą. Pirmasis paimtas iš Šrimadbhagavatam: „Skirtumą tarp dorybės ir nuodėmės galima pavaizduoti taip: tie, kurie atsidavimo tarnystėje pasiekė aukštą lygį, jau niekada nepasuks karminės veiklos ar empirinio filosofavimo keliu. Jeigu žmogus ryžtingai eina atsidavimo tarnystės keliu ir laikosi reguliuojančių principų, kuriuos patvirtino autoritetingi ačarjos – tai yra pati didžiausia dorybė“.

Sunku suformuluoti universalų dorybės ir nuodėmės apibrėžimą. Kas vienam dorybė, kitam – nuodėmė. Tačiau Krišna sako: „Dorybę charakterizuoja nurodytų pareigų, atitinkančių vidinę žmogaus prigimtį (varną, ašramą), vykdymas; jų ignoravimas jau yra nuodėmė“.

Cituodamas šį tekstą, Rupa Gosvamis leidžia suprasti, kad minimos nurodytosios pareigos – tai bhakti principai, nes atsidavimo tarnystė atspindi vidinę žmogaus prigimtį ir yra neatimama kiekvienos gyvos būtybės teisė ir pareiga. Žmogų, suvokusį savo dvasinę prigimtį ir einantį bhakti keliu, reikia laikyti dorybingu, net jeigu jis nesilaiko varnašramos sistemos principų, nes jis atlieka savo svarbiausią, prigimtinę pareigą. Tačiau tokia nuostata netaikoma tiems, kurie paprasčiausiai nenori atlikti savo visuomeninių pareigų. Žmogus nuo jų laisvas lygiai tiek, kiek pastangų skiria svarbiausiai pareigai – tarnauti Krišnai.

Šis tekstas taip pat nurodo, kad karmos ir gjanos keliai neveda į bhakti. Pirmai Rupa Gosvamis aiškino, kokiu būdu galima gauti bhakti, dabar – kokiu būdu jos neįmanoma gauti. Į tai reikia atkreipti ypatingą dėmesį, nes mūsų organizacijoje yra daugybė žmonių, kurie įsitikinę, kad karma ir gjana – būtini dalykai, norint gauti bhakti.

Praktikuojant bhakti, galima gauti ir dharmą, ir arthą, ir kamą, ir mokšą, todėl bhakti yra svarbiausia sadhana, o karma ir gjana – antraeilės priemonės antraeiliams tikslams. Bhaktivinoda Thakuras sako, kad jeigu mes užsibrėžiame kažkokį tikslą, svarbiausia sadhana yra metodas, kuris įgalina betarpiškai pasiekti tą tikslą. Sadhana-bhakti yra svarbiausia priemonė pasiekti bhakti kaip tikslą, o karma ir gjana yra tik antraeilės priemonės, nes pačios savaime negali duoti žmogui bhakti.

Pavyzdžiui, eilinio žmogaus gyvenimo prasmė – būti laimingu: „Žmogus sutvertas laimei, lygiai kaip paukštis sutvertas skraidyti“. Daugumai žmonių laimė – tai darni šeima, atskiras butas, geras darbas. Tam tikslui jie mokinasi aukštosiose mokyklose, gauna diplomus. Šiuo atveju jų sadhana yra mokslas. Patys savaime nei aukštasis mokslas, nei diplomas žmogui neatneša jokios laimės, todėl jis dar turi kažkokius tarpinius tikslus, padedančius pasiekti galutinį užsibrėžtą tikslą. Vadinasi, būdai pasiekti tarpinius tikslus taip pat nėra svarbiausi. Gavęs diplomą, žmogus siekia užsidirbti pinigų, sukurti šeimą, po to nusipirkti namą... Kelyje į svarbiausią tikslą yra daug tarpinių tikslų, ir visos priemonės jiems pasiekti yra antraeilės. O laimę žmogus gali atrasti žymiau greičiau, jeigu, sakykim, atsiras turtingas giminaitis – jis gali iš karto apsigyventi jo name ir laukti, kol tas namas atiteks jam pagal paveldėjimą. Tai ir bus pagrindinė sadhana.

Gjana ir karma padeda žmogui pasiekti tarpinius tikslus kelyje į pagrindinį – bhakti, ir tuo pačiu ji pasilieka pagrindine žmogaus sadhana, nes tik bhakti gali atvesti į premą.

Ir taip, Viešpačiui atsidavęs žmogus yra laisvas nuo visuomeninių pareigų lygiai tiek, kiek jis suvokia savo dvasinę prigimtį, kiek nustoja save tapatinti su materialiu kūnu. Toks suvokimas atsiranda bendraujant su tikru dvasiniu mokytoju. Žmogus supranta, kad jis siela ir, vadinasi, neturi nieko bendro su varnašrama, nes šioje sistemoje nurodytos pareigos skirtos sąlygotoms gyvoms būtybėms, ir jų vykdymas nėra tas betarpiškas metodas, kurio dėka galima išvystyti meilę Dievui.

Rupa Gosvamis pateikia citatą iš Agastja-samhitos: „Kaip išsivadavusiai sielai nebūtina laikytis reguliuojančių principų, nurodytų šventraščiuose, taip ir žmogui, tarnaujančiam Viešpačiui Ramačandrai, nereikalinga atlikti ritualus, nurodytus Vedas papildančiuose raštuose“.

Rupa Gosvamis nuolatos mums primena, kad tiems, kurie pasuko bhakti keliu, varnašrama nereikalinga. Tuo pat metu Viešpats Čaitanja pokalbyje su Raghunatha das Gosvamiu sako, kad žmogus, per anksti atmetęs nurodytų pareigų pildymą, panašus į beždžionę (markata-vairagja). Šie du teiginiai vienas kitam neprieštarauja: juk iš tikrųjų, norint gauti bhakti, užtenka vienos bhakti, bet norint atsisakyti nurodytų pareigų vykdymo, reikia pilnutinai išvalyti savo širdį nuo geismo. Kol žmogus neapsivalys nuo kamos, jis turi laikytis sadhana-bhakti taisyklių bei nurodymų ir tuo pat metu atlikti savo pareigas varnašrama-dharmos sistemoje.

Kartą Sita-devi paklausė Viešpaties Ramačandros, pagal kokius požymius galima pažinti žmogų, kuris nebeturi geismo. Viešpats Ramačandra nurodė tris požymius: 1) visas tokio žmogaus dėmesys sutelktas į Aukščiausią Dievo Asmenį, jis neturi jokių savanaudiškų paskatų; 2) jis nieko be reikalo nebara (susierzinimas yra vidinio nepasitenkinimo požymis); 3) jis niekada nemeluoja (žmogus meluoja, kai nori atrodyti geresnis, negu yra iš tikrųjų).

Bhaktivinoda Thakuras sako, kad jeigu visuomenėje nesilaikoma varnašramos principų (kaip dabar), žmogus turi pilnutinai pasinerti į sadhana-bhakti, tuo pat metu neužmiršdamas, kad kama vis dar laikosi jo širdyje, ir prireiks nemažai pastangų, kol potraukis atsidavimo tarnystei taps pakankamai stiprus.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis