Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

 - 8 -

 

Bet aš taip ir nesupratau, kodėl, atmetus karmą ir pragarą, Dievas negali būti asmenybe. Argi Tu negali padaryti taip, kad ir toliau liktum man asmenybe, tik be jokios karmos ir be pragaro?

Kai yra karma ir pragaras, tai reiškia, kad kažkokia Aukščiausia Esybė seka tavo veiksmus ir, priklausomai nuo tavo poelgių, siunčia tau vargus arba malonumus. Ji tai daro labai išmintingai, iš lėto siekdama išjudinti tavo norą progresuoti. Jeigu nebūtų karmos (pragaras, kaip ir visi kiti kančių ir skausmo židiniai, yra tik karmos atmaina), nebūtų ir tos Aukščiausios Esybės. Tu pasiliktum pati viena su savimi, ir prarastum patį Dievo pojūtį, jau nekalbant apie asmeninius santykius su Juo.

Kodėl nedavus man galimybės pačiai kontroliuoti savo veiksmus ir priimti sprendimus? Ar būtinai reikalinga tokia policinė priežiūra? Kodėl nedavus man visiškos laisvės gyvenime, laisvės ateiti pas Tave tada, kai aš pati to norėsiu? Ar Dievas labiau vertina prievartinį savo avelės sugrįžimą, negu laisvą jos pačios apsisprendimą grįžti tada, kai ji nori?

Kaip tai turėtų atrodyti?

Tegu tas sumuštas vaikinas ir padarė klaidą praeitame gyvenime, panaudojęs prievartą prieš kitą, bet dėl to jis neturėtų prarasti laisvo pasirinkimo galimybės. Jis galėjo atsižvelgti į šį faktą, planuodamas kito gyvenimo įvykius, bet ar jam būtinai reikėjo išgyventi šitą užpuolimą? Jis galėjo pasirinkti kažką kita.

Minutėlę. Kiek suprantu, tu dabar kalbi apie sąmoningą pasirinkimą. Nes atsižvelgti į faktus galima tik sąmoningai.

Taip. Po kūno mirties kiekvienas turės galimybę peržiūrėti visą savo gyvenimą.

Ir kad šitas faktų įvertinimas būtų geresnis, karmos neturėtų būti?

Jeigu aš padariau klaidą ir paskui tai supratau, ar po to mane reikia sumušti ar net užmušti?

O jeigu nesupratai padaręs klaidą? Jeigu kažkas nusprendė sumušti kitą žmogų ir šį sprendimą laiko teisingu, kodėl jo nuomonė turėtų pasikeisti „peržiūros“ metu?

Galbūt po kūno mirties kažkiek keičiasi sąmonė. Daugelis dalykų, kurių aš nesuprantu žemiškame gyvenime, ten darosi aiškūs ir suprantami. Tarpe, skiriančiame du gyvenimus, aš galiu pajusti skausmą, kurį patyrė mano nuskriaustas žmogus. Štai kaip rašoma „Pokalbiuose“:

Fizinėje visatoje yra gamtos dėsniai, ir vienas iš jų – priežasčių ir pasekmių dėsnis.

Viena iš svarbiausių šio dėsnio išraiškų formuluotė yra tokia: visas pasekmes, kurių priežastimi buvo žmogus, galų gale pajus jis pats. Ką dėl tavo veiksmų buvo priverstas iškentėti kitas žmogus, vieną kartą patirsi ir tu.

Ir atsiminkite dar kai ką: tas, kurį jūs smerkiate, ims smerkti jus ir jūs vieną dieną virsite tuo, kurį dabar peikiate.

Tai reiškia, kad po kūno mirties siela peržiūri visą savo gyvenimą, kaip kokį filmą, patirdama visus pojūčius ir emocijas, kuriuos ji privertė patirti kitus. Siela vertina savo veiksmus ir sprendžia, ar jos poelgiai atitiko tą idealą, kurio ji siekė. Kai ji mato, kad privertė kitus kentėti, ji taip pat patiria skausmą, bet ne fizinį – tiesiog jai darosi skaudu dėl savo netobulumo. Štai kas „Pokalbiuose“ rašoma apie karmą:

Nėra tokio dalyko, kaip karmos skola, bent jau tokia, kokią tu įsivaizduoji. Skola yra tai, ką turi grąžinti, atlyginti. Tu nesi niekam skolingas.

Visgi tau tikrai norisi kai ką atlikti; tu pasirenki tam tikrus išgyvenimus. Ir kai kuriuos iš šių pasirinkimų nulėmė – sukūrė tokį polinkį – tai, kas buvo išgyventa anksčiau.

Jei karma yra vidinis troškimas būti geresniam, didesniam, jei tai noras augti ir tobulėti, jei tai polinkis vertinti savo poelgius remiantis praeities įvykiais ir išgyvenimais, tada taip, karma egzistuoja.

Bet tai nėra joks reikalavimas. Niekada niekas nieko negali reikalauti. Jūs esate ir visados buvote būtybė, kuri turi pasirinkimo laisvę.

Kitaip sakant, aš pati vertinu savo poelgius ir pati renkuosi, kokius atvejus noriu patirti kitame gyvenime. Aš galiu pažvelgti atgal ir pamatyti savo klaidas. Kad geriau jas suprasčiau, galiu pasirinkti išgyventi atitinkamus momentus naujame gyvenime. Jeigu aš kažką sumušiau, galiu pasirinkti pati patirti to žmogaus skausmą, pasirinkti atvejį, kai mane pačią sumuš. Bet galiu šito ir nesirinkti. Viskas priklauso nuo manęs.

Aš pati tobulėju ir pati pasirenku būsimus išbandymus. Galiu eiti pirmyn greitai, galiu – iš lėto. Niekas neturi mane stumti ar stabdyti.

Esu įsitikinusi, kad šitokia tvarka arčiau to, kas vadinama harmonija ar Dievo meile.

Aha, Hitleris, peržiūrėdamas savo gyvenimą, tikriausiai verkė, kaip vaikas.

„Pokalbiuose“ pasakyta, kad jis nepateko į pragarą.

Kaip jis galėjo ten patekti, jeigu to pragaro nėra? Tai vienas iš argumentų.

Jis nepateko į pragarą todėl, kad nieko blogo nepadarė. „Pokalbiuose“ tai įrodoma.

Nereikia cituoti. Nenuklysk nuo savo minties.

Tu mane vis pertrauki!

Aš tik padedu. Greitai suprasi.

Siela nori artėti prie būsenos, kurią ji laiko tobulumu. Progresuojant jos tobulumo samprata keičiasi. Siekdama dar gilesnio suvokimo, siela gali pasirinkti savo įsikūnijimuose patirti vienas ar kitas kančias. Juk tobulėjimas vyksta, įveikiant kliūtis, ir siela palaipsniui tai supranta.

Taip, po kūno mirties vertinimai keičiasi. Į kai kuriuos savo poelgius tu gali pažvelgti visai kitaip. Sutinku, kad gali būti ir nuoširdaus apgailestavimo atvejai, bet jie reti. Tai tyrų širdžių požymis. O ką daryti tiems, kurių širdims dar valytis ir valytis?

Tu teisi, sakydama, kad tobulėjama, įveikiant kliūtis, tačiau mažai tikėtina, kad žmogus, esantis žemame sąmonės lygyje, savanoriškai ir sąmoningai sieks tobulumo. Juk žemas išsivystymo lygis todėl ir yra žemas, kad nėra jokio noro tobulėti.

Savanoriškas sprendimas pasirinkti kančias yra neabejotinas aukšto sąmonės lygio požymis. Negi manai, kad visos kančios šiame pasaulyje buvo pasirinktos tokiu būdu?

O dar prisimink, kad kenčia ne tik žmonės. Kaip manai, gyvūnai irgi pasirinko kančias? Ir jų sąmonė pakankamai aukštame lygyje, kad galėtų patirti tokį gilų apgailestavimą?

Pasirinkti erškėčiuotą kelią gali tik pakankamai subrendusi siela. Ji gali pasirinkti netgi tai, kas jai visai nebūtina patirti. O juk tai vyksta gana dažnai. Ir kas iki tokio lygio pakylės egoistišką, silpną ir bailų žmogų?

Žmogus, padaręs tai, ką padarė Hitleris ar Stalinas, yra be galo žemame išsivystymo lygyje. Jeigu jie, gyvi būdami, nesuprato, kad milijonus žmonių pasmerkia kančioms, kas juos privers tai suprasti po mirties ar dar kada nors? Svetimą skausmą suprasti gali tik tas, kuris pats kažkada jį patyrė. O pakelti kančias, pagal tave, gali tik tas, kuris jas pats pasirinko. Susidaro užburtas ratas, kuris visam laikui atima galimybę netobulai sielai pakilti.

Tu dažnai matai kitų kančias, ir vis tik ryžtiesi poelgiams, kurie privers kentėti vieną ar kitą gyvą būtybę. Tai reiškia, kad tu nesupranti. Tai reiškia, kad neužtenka vien matyti. Ar galima po to sakyti, kad Aš neteisingai elgiuosi, kai padarau taip, kad tu iškentėtum tą patį skausmą? Ir ar yra koks nors kitas, labiau suprantamesnis būdas tau paaiškinti, ką būtent tu padarei?

Jeigu tu gali neribotai kankinti kitus, pats niekada nepatirdamas jokių kančių, tai tavo netobulumas bus amžinas. Tokiu atveju tu niekada nesužinosi, kas yra skausmas, o nežinodamas visada galvosi, kad kankinti kitus – nieko ypatingo.

Bet kai skausmas, kurį kiti patiria nuo tavęs, visada grįžta tau, ir nei kiek ne mažesnis, tu susimąstysi, kad tiems, kuriuos tu kankini, galbūt ne visai smagu.

Netobula siela niekada nepasirinks sau ko nors nemalonaus. Bet kaip tada pas tave gali atsirasti tokie dalykai, kaip gailestingumas ir meilė?

Jeigu sakysime, kad karmos nėra, tai vis tik negalima daryti išvados, jog netobulos sielos niekada nesupras, kas yra skausmas. Jas privers kentėti jų pačių netobulumas, nes jų mąstymas neteisingas. Netobulumas reiškia savo amžino ryšio su Dievu nežinojimą. Toks neišmanymas gimdo baimę, o kai visus mano poelgius diktuoja baimė, aš neišvengiamai tapsiu kančių objektu. Taip, jeigu esu primityvas, aš niekada savanoriškai nepasirinksiu kančių. Tačiau, darydamas klaidas, priimant vienus ar kitus sprendimus, aš būsiu priverstas patirti jų pasekmes, ir galų gale anksčiau ar vėliau įgausiu proto.

Jeigu gobšuolis kaupia pinigus, su niekuo nesidalindamas, ir galvoja: „Man pačiam mažai“, tai baigsis tuo, kad jo netikęs mąstymas laiduos jam skurdo kančias. Ir tada jis supras, kaip jautėsi tie, kuriems jis savo laiku atsisakė padėti.

O dosnus ir geraširdis žmogus niekada nestokos pinigų, nes jo mintys teisingos: „Aš visko turiu pakankamai, užteks ir man, ir kitiems“. Tokiu būdu žmonės, kupini ydų, neišvengiamai patirs kančias, nes jie nekreipia dėmesio, apie ką ir kaip galvoja, ir jų mintys iššaukia įvairias problemas.

Argi tu nematai, kad tavo žodžiuose išnyksta skirtumas tarp „neteisingo“ mąstymo ir negatyvios karmos. Gobšuolis nuskursta, dosnusis praturtėja. Ar tai ne tas pats karmos dėsnis?

Tačiau karma turi privalumą – ją kontroliuoja išmintinga galia, o žmonių mąstymas – labai jau stichiškas dalykas, kaip tu sakei.

Gobšuolis nebūtinai galvoja, kad pas jį mažai pinigų. Jis gali atsisakyti kažką sušelpti dėl labai įvairių priežasčių. Be to, vieniems jis gali būti labai dosnus, pavyzdžiui, savo vaikams. O juk būtent taip ir būva. Turtuolio vaikai gyvena prabangoje, o kitus vaikus, besivaduojančius badais, jis gali užpjudyti šunimis.

Kankindamas kitus, despotas visada galvoja, kad turi tam teisę, o kadangi mąstymas kuria būtį, jo despotizmas bus amžinas, nes niekas jo neskatins pakeisti savo įsitikinimus.

Tokiu būdu taip vadinama pasirinkimo laisvė neskatina žmogų tobulėti, o daugeliu atvejų net visai atima tokį šansą. Spontaniški, nesąmoningi procesai, vykstantys primityvios būtybės pasąmonėje – kur jie gali nuvesti? Reikalingas išmintingas auklėtojas, kurio neįtakoja tavo nuprotėjimas. Jo rūpestinga, kupina meilės globa ir yra tai, kas vadinama karma.  

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis