Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Ar reikia kovoti su gunomis

 

Skaitytojas: Aš nutariau pakovoti su gunomis, todėl prašau kiek galima detaliau paaiškinti, kaip tai daryti.

Autorius: Pirmiausia aš turiu perspėti, kad mes neturime jokių šansų išvengti gunų įtakos, taigi ir nugalėti jas. Geriau visą kovos įkarštį nukreipti prieš savo netikusius norus ir įpročius.

Skaitytojas: Kitaip sakant, į šią kovą reikia sudėti visas jėgas, visai nesitikint, kad ką nors iš to pešime. Ar teisingai supratau?

Autorius: Dalinai. Vien tik savo pastangų dėka mes nieko nelaimėsime. Tačiau kažkiek priešintis žemutinių gunų įtakai reikia, tik nereikia persistengti. Ir dar nereikia galvoti, kad kova yra vienintelis būdas įveikti gunas. Jos atsitraukia be jokios kovos, jeigu žmogus atranda dvasines žinias.

Skaitytojas: Tokių žinių aš neturiu, todėl noriu, kad paaiškintumėt kokiu nors gyvenimišku pavyzdžiu, kaip, tegu ir laikinai, kovoti su gunomis?

Autorius: Nagi pažiūrėkime, kaip žmonės, esantys skirtingų gunų įtakoje, bando kovoti su savo ligomis.

Skaitytojas: Ar dorybės gunoje taip pat sergama?

Autorius: Taip, dorybingi žmonės irgi kartais serga. Tačiau jų organizmas orientuotas į atsinaujinimą, todėl jie palaipsniui savaime pasveiksta. Aistros gunoje organizmas įtemptai dirba ir greitai susidėvi, o neišmanymo gunoje jis orientuotas į susinaikinimą. Gydantis reikia atsižvelgti į minėtus faktorius, kitaip nebus jokios naudos.

Skaitytojas: Kol gi? Juk yra tikrai efektyvūs vaistai, galintys įveikti konkrečias ligas. 

Autorius: Jo, yra tokių vaistų, bet reikia žinoti, kad gunos veikia daug efektyviau, negu patys geriausi vaistai. Organizmas funkcionuos taip, kaip jį įtakos gunos, o ne vaistai.

Skaitytojas: Bet dauguma žmonių yra aistros gunos poveikyje, tačiau ir jie išsigydo.

Autorius: Mes jau kalbėjome, kad aistros gunoje žmogus pradžioje jaučia laikiną palengvėjimą, o paskui ant jo pasipila likimo smūgiai – vienas po kito. Tas pat ir su gydymu. Sveikatos pagerėjimas būva tik laikinas. Tačiau mes privalome kovoti su ligomis, bent jau profilaktinėmis priemonėmis. Žinoma, savijauta pagerės, bet tik laikinai, nes vaistai negali ištaisyti negatyvią planetų įtaką ar pagerinti bendravimą su aplinkiniais žmonėmis. O juk būtent šitie faktoriai yra pagrindiniai ligų šaltiniai žmonėms, esantiems aistros gunoje. O mes, kaip nekeista, jai padedame.

Skaitytojas: Ką reiškia – padedame? Nagi, išsiaiškinkime. Paklusdami gydytojo nurodymui, mes vartojame kokią nors ajurvedinę tonizuojančią priemonę. Kas čia blogo?

Autorius: O tas, kad tokiu būdu, nekeisdami savo sąmonės ir dienos režimo, mes bandome atsiriboti nuo žemutinių gunų. Neišdegs! Kas tokiu atveju vyksta? Jeigu vaistai parinkti teisingai, savijauta laikinai pagerės. Betgi liga žmogui siunčiama kaip bausmė, kad jis nustotų neteisingai elgęsis, o jeigu jis sveiksta, reiškia, didėja galimybė ir toliau daryti visokias kvailystes (bartis su žmona, nuodytis alkoholiu ir taboka, pažeidinėti dienos režimą). Be to, žmogus, pagerėjus savijautai, net negalvoja, kad ligą išprovokavo jo ydos. Jis galvoja, kad pagaliau atrado tinkamus vaistus ir todėl sveiksta, kad charakteris čia niekuo dėtas. Taip neteisinga pažiūra į gydymą dar labiau pajungia sąmonę aistros gunai. Tai reiškia, kad jeigu žmogui nuo rūkymo pradeda skaudėti kasą, jis nesąmoningai ima rūkyti mažiau, o kai, patarus gydytojui, pradeda gerti avižų nuovirą ir pajunta palengvėjimą, jis vėl be perstojo dūmina. Vienok, jeigu gydytojas tokiam žmogui neduotų recepto, o pasakytų: „Rūkai – save žudai!“ ir išgrūstų lauk, tai jis žymiai greičiau suprastų, kad reikia nedelsiant mesti rūkymą.

Skaitytojas: Galimas ir kitas variantas. Žmogus, neturėdamas reikalingų vaistų, rūkytų ir toliau, kol pagaliau ištiestų kojas. Pats sakėte, kad gunų įveikti negalima.

Autorius: Per kančias – į žvaigždes. Nesigydant ir kankinantis galima susivokti, jog, matyt, laikas keisti gyvenimo būdą, tačiau yra nemaža rizika visai pribaigti savo sveikatą. Todėl toks atvejis – kraštutinumas. Vienintelė išeitis iš tokios padėties – gydytis ir kartu mokytis teisingai gyventi. O čia be dvasinių žinių neapsieisime. Jos duoda entuziazmą atsikratyti netikusių įpročių. O vaikydamasis efektingų vaistų, žmogus gauna tik laikiną sveikatos pagerėjimą, bet paskui dar labiau viskuo nusivilia. 

Skaitytojas: Ar tai liečia visas ligas, ar tik tas, kurias išprovokuoja blogi įpročiai?

Autorius: Visos ligos yra mūsų nuodėmingos veiklos rezultatas. Todėl, jei žmogus deda visas pastangas išsigydyti, bet gyventi teisingai nenori, tai tuo pačiu susikuria dar didesnes problemas.

Skaitytojas: Supratau – reikia nesigydyti, o kentėti.

Autorius: Na, ir kvailystė. Žinoma, reikia gydytis, tačiau pačiu geriausiu metodu – stengiantis apsivalyti nuo nuodėmių. O jeigu liga atima visas jėgas ir jų neužtenka tobulinimuisi, ją tuo labiau reikia gydyti visomis įmanomomis priemonėmis.

Skaitytojas: Bet dabar medicina visai nekreipia dėmesio į tą ligų priežastį, kurią jūs nurodėte.

Autorius: Aistros guna įtakoja ne tik pacientus, bet ir medikus bei visą mediciną. Ten dabar laikomasi principo: „Gyvenk, žmogau, kaip gyvenęs, mūsų vaistai tave gelbės. Svarbiausia – mokėk pinigus“. Toks požiūris į gydymą šiuo metu labai populiarus ir būtent todėl taip gerai išvystyta farmakologinė pramonė.

Skaitytojas: Atrodo, esate aršus dabartinės medicinos priešininkas.

Autorius: Bet kuri medicina kartu su vaistais turi taikyti įvairias metodikas, mokinančias sveiko gyvenimo būdo ir pozityvaus mąstymo. Tik taip galima visiškai išgydyti žmogų, išvaduojant jį iš žemutinių gunų poveikio.

Skaitytojas: Kaip Vedų požiūriu atrodo efektyvus gydymas?

Autorius: Ligonis turi rimtai tobulinti savo charakterį, laikytis dienos režimo, daryti fizinius pratimus (chatcha-joga, kvėpavimo ir dinaminiai pratimai), laikytis švaros principų, taip pat užsiimti dvasine praktika: kiekvieną dieną rytais kartoti šventus vardus ir maldas, šventinti maistą, bendrauti su šventais žmonėmis. Tuo pat metu žolelėmis ir kitomis efektyviomis priemonėmis gydyti fizinį kūną. Tokiu būdu žmogus susigrąžins sveikatą ir visiškai išsivaduos iš blogos karmos, dėl kurios jis sirgo. Priešingu atveju, vartodamas vaistus ir nepamesdamas savo netikusių įpročių, jis pats save apgaudinėja.

Skaitytojas: Su gydymu kaip ir aišku, o ką daryti su pašlijusiais šeimyniniais santykiais, konfliktais darbe? Kiek supratau, visa tai taip pat vyksta aistros gunos įtakoje?

Autorius: Taip, teisingai. Atsižvelgiant į tai, kaip gydomos ligos, galima suprasti, kaip neutralizuoti žemutinių gunų įtaką kitose gyvenimo sferose. Jeigu jos mus įvarė į kampą, reikia kažkaip priešintis. Sakykim, reikia stengtis pamesti rūkymą, nepykti, neapsivalgyti, nesikolioti su aplinkiniais ir gerbti vadovybę. Bet vien mechanišku darbu nieko nepasieksi, reikia dar pakeisti savo požiūrį į laimę. Kitaip kova su savo trūkumais nieko gero neduos.

Skaitytojas: Įdomu, kaip visa tai vyksta?

Autorius: Gunas galima palyginti su guminėmis virvėmis, kurios mus riša ir laiko tam tikroje padėtyje. Kas bus, jeigu mes, nepakeitę savo norų ir laimės koncepcijos, bandysime pakeisti savo padėtį? Iš visų jėgų stengiamės atitolti nuo žemutinių gunų, mus rišančios guminės virvės vis labiau įsitempia, ir kai jėgos pagaliau baigiasi, mes atleidžiame tas gumas ir jos gražina mus į pirmykštę padėtį. Kaip tai atrodo praktiškai? Sakykim, žmogus, norėdamas suliesėti, pradeda badauti. Per didelis svoris atsiranda dėl godumo, tačiau jis nenori keisti šio savo bruožo, todėl atkakliai badauja, priešindamasis gunoms. Jis nesupranta, kad badavimas – tai kova su juslėmis, siekiančiomis sąveikauti su savo objektais. Godumas – tai stiprus noras gauti tai, kas mums patinka. Jį apsprendžia praeities norai ir poelgiai, kitaip sakant, gunos. Jeigu negauname ko trokštame, noras niekur nedingsta, tik užsiglaudžia giluminiuose atminties kloduose, laukdamas savo valandos. O protas, norėdamas kompensuoti nepatenkintus norus, sustiprina alkio jausmą. Godiems žmonėms jis ypač suaktyvėja vakarais, ir tada jie gerai prisikerta. Tokia mityba labai stimuliuoja riebalų kaupimąsi organizme, ir būtent tokiu būdu godumas stimuliuoja per didelį svorį bei virškinimo trakto ligas.

Skaitytojas: O pas mane nestimuliuoja. Aš labai sunkiai dirbu, todėl per naktį suvirškinu visą vakarienę.

Autorius: Neturi reikšmės, sunkiai jūs dirbate ar tik debesis prikabinėjate – jeigu valgote po 18 valandos, jūsų virškinimą įtakoja jau ne Saulė, o Mėnulis. Jis atsakingas už naujų organizmo audinių sintezę ir maistingųjų medžiagų atsargų kaupimą. Todėl jūsų vakarienė virsta riebalų atsargomis ir nieko čia jau nebepadarysi.

Skaitytojas: Matytumėt, kaip maniškė prisišveičia vakarais – vos kvėpuoja. Dabar aš jai pasakysiu...

Autorius: Sakykite, tik nesišaipydamas, kitaip jūsų žodžiai nepasieks jos intelekto, ir viskas bus po senovei.

Skaitytojas: O alkis atsiranda tik nuo stipraus noro valgyti ar aplamai iš godumo?

Autorius: Bet koks neišpildytas noras sekina energetinius proto išteklius ir tuo pačiu skatina stipraus alkio jausmo atsiradimą. Tai nesusiję su fiziniu kūnu, todėl net ir storiausi žmonės, turintys didžiules riebalų atsargas, greitai išalksta.

Skaitytojas: Tai kaip pasotinti tą protą, kuris taip klastingai mus priverčia tukti?

Autorius: Reikia valgyti anksčiau, tarp vienuoliktos ir keturioliktos valandų. Tada maisto virškinimą įtakos Saulė, protas gaus pakankamai energijos savo veiklai ir iškart nurims.

Skaitytojas: Ar maistas gali pasotinti protą?

Autorius: Žinoma, maistas visada pasotina protą, todėl valgydami jaučiame pasitenkinimą. Bet koks maistas – gyvulinis ar augalinis – turi jam būdingą charakterį ir atitinkamai įtakoja protą. Įdomu, kad alkio jausmas atsiranda iš proto, ne iš kūno, todėl ilgiau pabuvus nevalgiusiam, genda nuotaika, atsiranda nerimas ir psichinė įtampa. Bereikalingi norai iššaukia nenumaldomą alkio jausmą, žmogus priverstas nuolatos valgyti ir – storėti.

Skaitytojas: Priminkite, kas yra juslės.

Autorius: Tai proto čiuptuvai, kurie jį jungia su supančio pasaulio objektais. Jų yra penki: klausos, lytėjimo, regėjimo, skonio ir uoslės. O ausys, akys, liežuvis, nosis ir lytėjimo receptoriai – tai juslių organai, kurių pagalba jos sąveikauja su materialiu pasauliu. Pačios juslės yra subtiliame lygmenyje, kaip ir protas.

Juslės turi nuostabią savybę: jos įsimena, ar mums pasisekė pradžiuginti protą, ar ne. Skirtingai nuo mūsų, jos nieko neužmiršta. Bet žmogus, kupinas švento ryžto kovoti su savo juslėmis, galvoja: „Aš galiu badauti. Nors ir alkanas, bet jaučiuosi gerai. Aš įveiksiu gunas ir suliesėsiu“. Tuo metu gunų virvelės įsitempia vis labiau ir labiau, o valios žmogui lieka vis mažiau ir mažiau. Juslių atmintyje kaupiasi nepasitenkinimas, kuris prote stimuliuoja vis didesnį alkio jausmą. Jis pagaliau įveiks intelekto pastangas susilaikyti nevalgius, ir žmogus ima galvoti, kad nėra jokių jėgų toliau badauti. Susitaikęs su savo pralaimėjimu, dabar jis ima be atvangos valgyti. Juslės prisimena, kiek maisto per tą laiką buvo nesuvalgyta, ir žmogui tą praradimą reikės kompensuoti – tai yra, suvalgyti lygiai tiek, kiek buvo prarasta. Taigi dabar kurį laiką jis nuolatos persivalgys, o persivalgymas, kaip žinome, ne į sveikatą.

Praeina kiek laiko, ir žmogus ima įtarti, kad toliau taip negalima. Tada jis vėl skelbia karą gunoms, ir viskas pasikartoja: norėdamas pasitaisyti pasninkauja, bet neatlaiko fronto ir metasi į apsivalgymą. Ligoms to ir tereikia.

Skaitytojas: Reikės pasakyti žmonai, kad daugiau neužsiimtų šitomis kvailystėmis.

Autorius: Jeigu jinai labai nori sulieknėti, tai tikrai nepames šitų askezių aistros gunoje. Bet jeigu jai išaiškinsite, kaip reikia teisingai maitintis, tai ji galės valgyti kiek telpa, nepriaugdama svorio.

Skaitytojas: Tai jūs sakote, kad badauti nesveika?

Autorius: Aš sakau, kad vienadienis pasninkas, siekiant dvasinio progreso, yra naudingas ir psichikai, ir kūnui. Visą tą dieną reikia su meile kartoti šventus Dievo vardus ir aplamai užsiimti bet kokia dvasine praktika. Tada protas ir juslės pasisotins dvasine energija. Jeigu sekančią dieną nejausite alkio, vadinasi, jūs viską darėte teisingai.

Orientuojantis į dvasinį progresą, geriausia pasninkauti vienuoliktą pilnėjančio mėnulio dieną ir vienuoliktą dylančio mėnulio dieną. Tos dienos sanskrite vadinasi ekadaši. Taigi dvi dienos per vieną mėnulio mėnesį (28 dienas). Jas galite sužinoti pas krišnaitus, kurie leidžia specialius kalendorius.

Skaitytojas: O šeimyniniame gyvenime kova su gunomis vyksta pagal tą patį tempiamos gumos scenarijų?

Autorius: Šeimoje, priešindamiesi gunoms, mes dažnai dirbtinai bandome užgniaužti savo jausmus, norėdami išvengti konfliktų. Bet ateina laikas, ir mūsų susivaldymas virsta viską šluojančiu sprogimu. Taip, tai pati guma, ir nieko negali padaryti, vien dėlto, kad nežinome, kaip veikia gunos.

Skaitytojas: Vadinasi, vengti konfliktų kaip ir nereikia?

Autorius: Reikia, bet tai nepanaikins jų priežasties. Lygiagrečiai reikėtų pagrindines pastangas nukreipti į save, stengiantis pakeisti savąjį laimės suvokimą.

Skaitytojas: Tai primena jumoristinių apsakymų siužetus, kai mes kažką darome, ir tai kažkokiu būdu sugrįžta mums patiems.

Autorius: Taip, iš šalies žiūrint, gunų veikla kelia šypseną: žmogus kažkam ruošia spąstus, bet galų gale pats į juos patenka. Visas mūsų gyvenimas aistros gunoje – vieni spąstai: tai išlaidaujam – tai taupom; tai gydomės – tai žalojamės; arba badaujam – arba apsivalgom; arba persidirbam – arba tinginiaujam. Taip mūsų sąmonę veikia materialios laimės troškimas. Norisi būti kuo laimingesniam, iš čia ir visi perlenkimai.

Skaitytojas: Ir ką gi daryti su visu tuo bagažu? Jūs pats sakėte, kad netikusį charakterį greitai neištaisysi. Kur dėti tuos nepažabojamus troškimus?

Autorius: O jų nereikia atmesti. Tiesiog supraskite, kad jeigu jūs šitaip nežabojamai sieksite ne materialios, o dvasinės laimės, rezultatai bus visiškai kiti. Kuo daugiau nesavanaudiškumo, tuo daugiau pagarbos; kuo daugiau mes šypsomės, tuo malonesni mums žmonės; kuo mes teisingesni, tuo daugiau pasitikėjimo; kuo daugiau dvasinio ryžto, tuo daugiau dvasinio progreso; kuo daugiau dvasinės veiklos, tuo daugiau laimės, tuo lengviau gyventi.

Skaitytojas: Bet jeigu su tokiais nežabotais troškimais ryžtingai užsiimti materialia veikla, tai galima pasiekti didelio materialaus progreso.

Autorius: Kurį lydės dar didesni materialūs troškimai su palydovais – išdidumu, pykčiu, pavydu, žiaurumu, vaidais ir degradacija.

Skaitytojas: Bet argi taip visada būna?

Autorius: Žemutinės gunos niekada nekeičia savo savybių.

Skaitytojas: Jūs nepaliekate jokių vilčių pasidžiaugti materialia laime, bet vis kalbate, kad mes turime būti laimingi. Nagi, pasiaiškinkite.

Autorius: Žmogus, siekiantis dvasinės laimės, kaip priedą gauna ir materialią laimę. Tas, kuris siekia materialios laimės, patiria tik materialias ir dvasines negandas.

Skaitytojas: Toks supratimas neįsitvirtins žmonių širdyse. Taip paprastai jie neatsisakys savo nusistovėjusių pažiūrų į gyvenimą.

Autorius: Jūs teisus, tačiau jei bent vienam žmogui bus priimtinos tokios mintys, aš laikysiu tai didele sėkme. Gunos, atrodytų, pildo mūsų norus būti laimingais, tačiau iš tikrųjų jos slepia nuo mūsų tikrąją laimę. Tačiau jeigu žmogus rimtai siekia pažinti, kas yra laimė, su laiku jis viską išsiaiškins ir teisingai pritaikys vedines žinias praktikoje.

Išvada: mūsų sąmonėje vykstanti kova su žemutinėmis gunomis yra būtinas reikalas. Reikia visomis pastangomis kovoti su savo trūkumais ir netikusiais įpročiais. Tuo pat metu mes turime suprasti, kad tokioje kovoje gausime tik laikinus rezultatus. Todėl, kariaudami su savo trūkumais, kartu mes turime ieškoti tokios jėgos, kuri pati mus išvaduotų iš aistros ir neišmanymo gunų įtakos.

Žmogui pasiseka, jeigu jis randa prieglobstį dorybės gunoje, patirdamas išsivadavimą iš visų žemutinių gunų teikiamų „malonumų“. Skaitydamas šventraščius ir bendraudamas su šventais žmonėmis, jis pastebi, kad visas jo gyvenimas be kokių nors ypatingų pastangų keičiasi į gerąją pusę. Tam tereikia pajusti visą nesavanaudiško gyvenimo, nukreipto į Dievą ir dvasinį progresą, žavesį. Laikydamasis šventraščių ir šventų žmonių nurodymų, žmogus savo kelyje įveikia visus sunkumus.

Jeigu žmogus pakankamai protingas ir visą gyvenimą pašvenčia Dievui, siekdamas išvystyti Jam savo meilę, tada jis savo kelyje paprasčiausiai nebepastebi pasitaikančių sunkumų ir kliūčių.

 


Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis