Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Aprarabdha-karma – šaukštai po pietų

 

Mūsų veiklos rezultatai, kaip ir suvalgytas maistas, iš pradžių būva neišreikštoje būsenoje. Suvirškintas maistas pasireikš energija ir gera sveikata. Nors gali būti ir atvirkščiai – imsim ir susirgsim. Būna ir taip, kad žmogus nuo maisto numiršta. Visos šitos būsenos priklauso nuo maisto kokybės.

Įdomu, suvalgytas maistas patenka į skrandį, o štai kur laikosi neišreikštoji karma? Ogi prote. Kartą aš stebėjau, kaip žmogus iš visų jėgų plaktuku daužo kažkokią mašinos detalę. Kiekvieną plaktuko dūžį lydėjo tam tikra jo veido išraiška, ir aš supratau, kad šis darbas kažkaip įtakoja jo protą. Aš pagalvojau: „O kaip reaguoja protas, kai žmogus kūju daužo ne metalo gabalą, o užmušinėja gyvulius skerdykloje?“ Kartą samdomo žudiko paklausė: „Ką tu jauti, kai spaudi šautuvo gaiduką?“ Jis atsakė: „Nereikia nieko galvoti. Paprasčiausiai nuspaudi, ir viskas. Jeigu pradėsi galvoti, kad štai prieš tave gyvas žmogus, jis turi motiną ir žmoną, tai negalėsi jo nušauti. Reikia galvoti, kad tai tik taikinys“. Kitaip sakant, norint užsiimti tokiu darbu, reikia išmokti nematyti jokio skirtumo tarp gyvo ir mirusio kūno, ir visiškai užmiršti sielą. Kai nėra nei sielos, nei Dievo, tai nėra ir jokios atsakomybės už savo poelgius. Tada galima daryti viską. O žemiškosios Temidės įstatymai yra dviprasmiški – kaip nori, taip ir supranti. Jie tokie skylėti, kad žmogus mato ne patį įstatymą, o galimybę landžioti per tas skyles ir pažeidinėti jį į valias.

Taigi žudymas žmoguje išvysto vagies sąmonę, o vagiliavimas kuria žudiko mentalitetą. Ir tas, ir tas galvoja, kad jie yra aukščiau visuomenės įstatymų, todėl gyvena, remdamiesi savo susikurta morale. Nebūdami dorais žmonėmis, jie kalbasi: „Dabar mes viską sąžiningai pasidalinsime“. 

Toks „sąžiningumas“ nepriimtinas dorybingiems žmonėms, todėl, norėdami prieš juos atsilaikyti, nenaudėliai pradeda jungtis. Jie netgi sukuria partijas, kai nori sulaukti pripažinimo. O kai nuodėmė tampa visuotinai pripažinta, visuomenė virsta vagių gauja, ir atstatyti joje kokius nors moralinius principus darosi beveik neįmanoma. Štai kodėl Mahabharatos laikais nusikaltėlius bausdavo labai griežtai. Žudikus nuteisdavo myriop, o vagims kirsdavo ranką. Galiausiai žudikai išnykdavo, o berankiai vagys iškart krisdavo į akis. Bausmių tikslas buvo užkirsti kelią nuodėmingoms mintims. Žmonės atgailaudavo, ir jų protas valėsi. Net nuodėmingas žmogus galėjo nuoširdžiai kreiptis į Dievą. O Jis reikalingas absoliučiai visiems.

Tačiau bet kuriai taisyklei būdingos išimtys. 

Maištas. „Aš esu blogas ir nesiruošiu būti geresniu“

Arba „aš gi visai neblogas žmogus“. Yra žmonių, kurie jau nebegali būti geresniais. Jiems lengviau keisti supantį pasaulį, negu save. Jie pernelyg save myli ir labiausiai vertina savo nuomonę, todėl negali nusileisti kitų labui. Suprasdami savo nesugebėjimą pozityviems pokyčiams, jie jį pateikia kaip principą, priešpastatydami save visuomenei. Tokiems žmonėms būdingi nuolatiniai konfliktai, tiek šeimoje, tiek darbe. Tai yra maišto psichologija, kuriai būdingos dvi savybės – neišmanymas ir užsispyrimas. Labai įdomus derinukas. Gyvūnijos pasaulyje tokias savybes turi asilas, todėl jį lengva išnaudoti. Kvailiui užtenka prižadėti šviesų rytojų, mokslo ir technikos progresą bei laimingą šeimyninį gyvenimą ir jis ars. Šiame pasaulyje maišto psichologija būdinga absoliučiai visiems, todėl visi ir išnaudoja vieni kitus. Kiekvienas dirbs išsijuosęs, jeigu jam bus pažadėti geri pinigai. Asilas nors ir užsispyręs, bet jį nesunku priversti dirbti, suviliojus kuokštu žolės ar morka. Jis nesupranta, kad jį išnaudoja. Juk žolės ir taip visur pilna. Bet kadangi asilas kvailas, tai galvoja, kad jam reikalingas šeimininkas ir darbas, ir tik tada jis bus laimingas. 

Žmogus, panašus į asilą, visur ieško globos, bet randa tik išnaudojimą. Pagal karmos dėsnį maištinga sąmonė ir kvailumas baudžiami išnaudojimu. Bet kai žmogus gauna dvasinių žinių, jis jau nepasiduoda tokioms apgavystėms. Todėl patys didžiausi išnaudotojai paprastai būdavo ir didžiausi pažinimo priešai. Kai Mohamedas pamokslavo apie vienatinį Dievą, jis sakė, kad prieš Viešpatį visi lygūs. Nėra jokio skirtumo tarp vargšų ir turtingų, vyrų ir moterų, todėl mes visi broliai. Tokios kalbos labai nepatiko didžiūnams ir prasidėjo persekiojimai. Tačiau dvasinės žinios – tai žinios apie sielą, apie save patį, todėl būti jų priešu reiškia būti priešu sau pačiam. Toks žmogus pasilieka neišmanyme ir galiausiai žūsta.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis