Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Mūsų gyvenimo aplinkybės

 

Pakalbėkime apie aplinkybes, kurias mums sukuria likimo vingiai. Kita vertus, tą likimą kuriamės patys, nes aplinkybės priklauso nuo to, kaip mes, turėdami pasirinkimo laisvę, sąveikaujame su savo buvusiais ir dabartiniais norais ir poelgiais. Vėlgi, aplinkybes visiškai kontroliuoja amžinasis laikas ir materialios gamtos gunos. Savo ruožtu, laiką ir gunas valdo Aukščiausias Dievo Asmuo, kuris Supersielos pavidalu būna kiekviename kūne šalia ten esančios sielos, prižiūrėdamas, kad niekur nebūtų nukrypstama nuo teisingumo (karmos dėsnis).

Reikia pažymėti, kad kartais šventų asmenybių ir Dievo malonė, neatsižvelgdama į tai, kas mums priklauso pagal karmą, keičia mūsų gyvenimo eigą.

Visos mūsų gyvenimo aplinkybės atsiranda ryšium su dieviškų teisingumo dėsnių veikla ir pasiekia mus karmos pavidalu arba kaip nepriežastinė Dievo ir šventųjų malonė. Tačiau bet kokiose aplinkybėse mes turime pasirinkimo laisvę, kaip į jas reaguoti.

Skaitytojas: Šį pasirinkimo laisvės klausimą aš neseniai nuodugniai apmąsčiau, bet vietoj aiškumo atsirado daug abejonių. Nes jeigu mūsų gyvenimą sąlygoja turimo kūno galimybės, tai apie kokią pasirinkimo laisvę galima kalbėti? Aš suprantu taip: pasirinkimo laisvė reiškia, kad aš pats nustatau, kiek metų ir kokiame kūne gyvensiu, ir kaip elgsiuosi. Bet jeigu aš negaliu pasirinkti nei gyvenimo trukmės, nei kūno pavidalo, o mano poelgius kontroliuoja laikas ir gunos, tai kaip tada pasireiškia manoji pasirinkimo laisvė?

Autorius: Jūs galite visa tai rinktis, tik ne dabartiniame laike, o ateityje. Tarp kitko, kai kurių planetų gyventojai panorėję gali bet kada keisti savo kūno formą. Tai reiškia, kad jie turi didesnę pasirinkimo laisvę, negu mes.

Skaitytojas: O kaip apribota mūsų pasirinkimo laisvė?

Autorius: Mes negalime atsispirti laiko poveikiui ir negalime pasirinkti to, ką jau turime, būtent kūno. Tačiau kalbant apie gyvenimo aplinkybes, mes jau galime rinktis – priklausyti nuo jų, ar ne. Laikas ir kūnas – tai mūsų karma iš praeities, o aplinkybės – dabartinė ir būsima karma.

Skaitytojas: Labai jau ankšti rėmai. Kur čia ta laisvė?

Autorius: Nesvarbu, ankšti ar platūs rėmai, mes visada turime galimybę pasirinkti dvasinę būseną. O ji palaipsniui ne tik praplečia tuos rėmus, bet galiausiai visai juos sulaužo. Iš tikrųjų mūsų pasirinkimo laisvė yra absoliuti, nes absoliučiai niekas netrukdo rinktis, ko norime – ar dvasinės laimės, ar materialių kančių.

Skaitytojas: Jeigu teisingai supratau, tai mūsų gyvenimo trukmė, gimimo laikas ir kūnas atitinka buvusius norus ir poelgius. Toks buvo pasirinkimas, todėl prisieina gimti ten, kur priklauso, ir tokiame kūne, kurį užsitarnavome. O pasirinkti, vadinasi, galime savo veiksmus vienose ar kitose aplinkybėse.

Autorius: Viskas teisingai. Taip atrodo mūsų riboti sugebėjimai būti laisvais materialiame pasaulyje ir neribota galimybė siekti dvasinių dalykų.

Skaitytojas: Kaip laimėti bet kuriomis gyvenimo aplinkybėmis ir kaip visada elgtis teisingai?

Autorius: Visose netikėtai atsirandančiose situacijose teisingai orientuotis gali tik žmogus, turintis tvirtą intelektą ir žinojimą apie šio pasaulio vienovę ir teisingumą. Tačiau net labai išmanančiam žmogui likimas gali suorganizuoti sudėtingą situaciją, kurioje jis neapsieis be dvasinio vedlio. Norint teisingai naudotis pasirinkimo laisve, toks vadovas būtinas.

Skaitytojas: Negi ir protingas žmogus kartais pasiduoda likimo užgaidoms?

Autorius: Būna ir pasitaiko. Imkime lytinį potraukį. Jis būna toks stiprus, kad vedęs vyras netikėtai įsimyli kokią nors moterį ir įsivaizduoja, kad tai jo dabartinis noras. Tačiau tikrumoje šį jausmą įžiebė bloga karma, o jos pasekmės aiškios – dideli nesutarimai arba net šeimos iširimas. Tačiau dvasinio mokytojo pagalbos dėka tą karmą galima įveikti.

Skaitytojas: Nejaugi žmogus gali įveikti tokį stiprų jausmą kaip meilė, ir elgtis ne taip, kaip jis pats nori, bet taip, kaip nurodo mokytojas? 

Autorius: Jeigu santykiai su mokytoju pakankamai rimti, tai prisieis rinktis – arba jo nurodymai, arba ta nuodėminga meilė. Protingas žmogus vis dėlto pasistengs įsiklausyti į mokytojo žodžius.

Skaitytojas: O šeima, vaikai negali turėti bent kokį poveikį tokioje situacijoje?

Autorius: Mes kalbame apie atvejį, kai žmogus pats pamina šeimyninius santykius.

Skaitytojas: Vadinasi, ir protingas žmogus, paveiktas moteriškų kerų, gali patirti nuopuolį?

Autorius: Vedos sako, kad moteris gali atimti protą net ir išmintingiausiam žmogui. Todėl visišką poelgių laisvę turi tik tas žmogus, kuris turi glaudžius santykius su dvasiniu mokytoju.

Tačiau tęskime pokalbį apie mūsų gyvenimo aplinkybes. Išsiaiškinkime, ką aplamai reiškia šie žodžiai ir kaip išmokti jas įveikti.

Kadangi visatoje vykstantys procesai periodiškai keičiasi, keičiasi ir mūsų materialios egzistencijos sąlygos. Kiekviena planeta turi savo charakterį, kuris mus irgi įtakoja, priklausomai nuo to, kokiame savo orbitos taške yra pati planeta. Jų visuma kiekvieną sekundę kuria nepakartojamas situacijas, įtakojančias žmogaus psichinę bei fizinę būklę ir stimuliuojančias jį atitinkamai elgtis. Kitaip sakant, provokuoja įvykių eigą. Visa tai ir sudaro besikeičiančias mūsų gyvenimo aplinkybes.

Skaitytojas: Vadinasi, visos aplinkybės priklauso tik nuo planetų išsidėstymo, o tuo pačiu ir jų poveikių kombinacijos? O kaip suderinti su laiko ir gunų visagalybe?

Autorius: Labai paprastai. Laikas ir gunos įtakoja tiek mūsų protą, tiek ir pačias planetas, kurioms toks poveikis suteikia tam tikras individualias charakteristikas, veikiančias mūsų sąmonę. Laiko ir gunų paskirtis – prikišamai parodyti, kokios mūsų norų ir poelgių pasekmės.

Laikas ir gunos įtakoja ne tik pavienių žmonių, bet ir jų didelių susitelkimų psichinę būseną, kas taip pat kuria mūsų gyvenimo aplinkybes.

Skaitytojas: Vadinasi, mus ištinkančių situacijų priežastis yra ta, kad gunos ir laikas, įtakodami pasaulį, sukuria tam tikrą psichinę terpę?

Autorius: Taip, tik reikia žinoti, kad laikas ir gunos įtakoja ne tik erdvę, bet ir mūsų kūnus, praną, jusles, protą, intelektą ir egoizmą. Todėl bet kuriuo metu, priklausomai nuo karmos, mes galime susirgti ar pasveikti, nuliūsti ar pralinksmėti. Tai yra mūsų vidinės aplinkybės. Tačiau bet kokioje situacijoje, kai tik žmogus pradeda galvoti apie dvasinius dalykus, jis tampa ne toks priklausomas nuo laiko ir gunų įtakos, kuri tuo mažesnė, kuo labiau žmogaus gyvenimas užsipildo dvasingumu. Pirmiausia materija nustoja kontroliuoti jo psichiką. Tai pasireiškia tuo, kad žmogus nepraranda galvos ir išlaiko vidinę ramybę bet kokiose gyvenimo aplinkybėse. Vėliau ir jo kūnas darosi atsparesnis gunų poveikiui, tačiau net ir tada, išmušus mirties valandai, reikės jį palikti.

Tokiu būdu mūsų gyvenime yra neįveikiamos aplinkybės, bet tai nereiškia, kad joms susiklosčius, mes neturime pasirinkimo laisvės. Pavyzdžiui, dvasingas žmogus net mirties valandą prisimena Dievą, ir todėl, kūnui nustojus funkcionuoti, keliauja į dvasinį pasaulį. O kuo mažiau dvasinių siekių, tuo sunkiau atsilaikyti aplinkybių spaudimui.

Skaitytojas: Ar dvasiniam tobulėjimui pasišventusiam žmogui galima sudaryti teisingą horoskopą?

Autorius: Kuo labiau jis atsidėjęs dvasinei tarnystei, tuo netikslesnis bus jo horoskopas. Toks žmogus visiškai priklauso nuo Dievo malonės. Net jo mirties laikas gali būti perkeltas, jau nekalbant apie mažiau reikšmingus įvykius. Žinoma, tai neliečia žmonių, kurie neužsiima dvasine praktika.

Skaitytojas: Ar horoskopas gali numatyti Dievo malonę?

Autorius: Dievas nepriklauso nuo planetų judėjimo ir materialaus laiko, todėl horoskopas gali numatyti tik dvasinius žmogaus polinkius, bet ne Dievo malonę.

Skaitytojas: Vadinasi, materialistui kaip ir nėra jokių aplinkybių, jį įtakoja tik laikas ir gunos, kurių įveikti neįmanoma, o tada ir jokios pasirinkimo laisvės nėra.

Autorius: Laikas ir gunos bet kokiu atveju kuria įvairias gyvenimo aplinkybes. Apart jų, yra dar viena aplinkybė, įtakojanti mūsų gyvenimą – tai pasirinkimo laisvė: pasiduoti kylantiems norams ir aplinkybėms, ar geisti ko nors kito. Mes turime visišką teisę elgtis sutinkamai su dabartiniais norais, o ne su buvusiais. Tai ir yra pasirinkimo laisvė. Tačiau pilnai ją realizuoja tik žmonės, turintys stiprų intelektą arba mokytoją su tokiu intelektu.

Skaitytojas: O man atrodo, kad aplinkybės daugiausia priklauso nuo mus supančių žmonių poelgių ir kitų išorinių faktorių: visuomeninės santvarkos, gamtinių sąlygų. Visa tai įspraudžia mus į labai ankštus rėmus, todėl nelabai ką gali rinktis. Ateina žiema, ir mes šalame; vasarą kamuoja karštis. Argi galima pakeisti šias aplinkybes?

Autorius: Žmonių poelgiai ir įvairūs išoriniai faktoriai, be abejo, įtakoja mūsų gyvenimo sąlygas. Ir apie rėmus teisingai pasakėte. Visa tai, savo ruožtu, priklauso nuo laiko ir gunų, dar įtakojančių ir planetų judėjimą, kurios irgi daro mums poveikį. Štai kiek faktorių griežtai kontroliuoja mūsų gyvenimą. Todėl mes tai džiaugiamės, tai kenčiame, ir niekada negali nuspėti, kas su mumis atsitiks sekančią akimirką, valandą ar dieną. Tokia įvykių kaita ir yra mūsų materialaus gyvenimo aplinkybės. Tačiau visada išlieka pasirinkimas, kaip į jas reaguoti. Teisingas elgesys, vadovaujantis šventraščių nurodymais, netgi sunkiausiomis gyvenimo aplinkybėmis visada prišaukia dorybės guną, kuri pirmiausia pagerina mūsų vidinę būseną, o paskui ir išorines gyvenimo sąlygas. Toli gražu ne visi sugeba teisingai elgtis įvairiose aplinkybėse, o tik tie, kurie nuolatos stiprina ir valo savo intelektą. Štai toks intelektas yra vienintelė aplinkybė, didinanti mūsų pasirinkimo laisvę.

Skaitytojas: Tik nesakykite, kad protingiems žmonėms žiemą nešalta, o vasarą nekaršta.

Autorius: Šąla ir jie, tačiau tuo pat metu išlaiko vidujinę ramybę ir visiškai nesijaudina. Tokie žmonės Vedose vadinami dhiromis – žmonėmis, turinčiais tvirtą intelektą. Apie tai galima pasiskaityti Bhagavadgytoje (2.55-66):

Aukščiausias Dievo Asmuo tarė: O Partha, kai žmogus atsisako visų troškimų tenkinti savo jusles, kuriuos prasimano protas, ir kai šitaip apsivalęs protas pasitenkina vien savuoju „aš“, sakoma, kad jo sąmonė yra visiškai transcendentinė.

Kieno proto nejaudina net trejopos kančios, kas nedžiūgauja laimėje, kas atsikratė prisirišimo, baimės bei pykčio, tas vadinamas nepajudinamu išminčiumi.

Kas materialiame pasaulyje vienodai pasitinka gėrį ir blogį, kas susidūręs su jais nei džiaugiasi, nei peikia, tas turi tobulą žinojimą ir ištikimai bei nuosekliai juo vadovaujasi.

Kas sugeba savo jusles atitraukti nuo juslių objektų taip, kaip vėžlys įtraukia šarvan savo galūnes, tas turi tobulą sąmonę.

Siela, esanti kūne, gali susilaikyti nuo juslinių malonumų, bet potraukis juslių objektams išlieka. Patyrusi tobulesnį skonį, ji susituri nuo juslinių malonumų ir įsitvirtina Dievo sąmonėje.

Juslės tokios stiprios ir neramios, o Ardžuna, kad prievarta užvaldo net išmintingo, besistengiančio jas valdyti žmogaus protą.

Tvirto intelekto žmogumi laikomas tas, kuris visiškai kontroliuoja savo jusles, o sąmonę sutelkia į Mane.

Žmogui mąstant apie juslių objektus, išsivysto potraukis jiems. Potraukis gimdo geismą, o geismas virsta pykčiu.

Pyktis galutinai paklaidina, o paklydimai aptemdo atmintį. Kartu su atmintimi dingsta intelektas, o tas, kuris prarado intelektą, vėl puola į materialių kančių vandenyną.

Tačiau tas, kuris prie nieko neprisiriša, niekam nejaučia priešiškumo, laikosi reguliuojančių principų ir suvaldo jusles, tas pasiekia išsivadavimą ir laimi visišką Viešpaties malonę.

Kas patenkintas dvasinės sąmonės būsena, tam jau neegzistuoja trejopos materialios kančios. Turėdamas tokią džiaugsmingą sąmonę, žmogus gyvena intelekto veiklos lygyje.

Kas nesusijęs su Aukščiausiuoju, tas neturi nei transcendentinio intelekto, nei sutelkto proto, o be jų neįmanoma vidujinė ramybė. O be ramybės ar galima laimė?

Skaitytojas: Ilga citata, bet man vis tik neaišku, kaip pasireiškia mūsų pasirinkimo laisvė mirties metu, kai situacija visai be išeities.

Autorius: Sielai nėra nei beviltiškų situacijų, nei mirties. Jeigu žmogus suvokia, kad jis yra siela, tai mirties valandą visai nesikankina. Tai reiškia, kad jis teisingai panaudojo jam duotą pasirinkimo laisvę. Bet jeigu žmogus įsikibęs laikosi kūniškos gyvenimo sampratos, mirties valandą jam būna baisu. Tokia vidinė būsena labai apriboja pasirinkimo laisvę.

Skaitytojas: Bet ir tam, kuris supranta, kad jis yra siela, o ne kūnas, ir tam, kuris šito nesupranta, reikės mirti. Nematau jokios pasirinkimo laisvės. Kodėl sakote, kad pirmasis turi kažkokį pranašumą? Kas iš to, kad jis žino, jog miršta tik kūnas? Vis tiek kojas į duris išties.

Autorius: Žmogus, esantis dvasinėje platformoje, nesijaučia mirštančiu. Jeigu jis tuo metu koncentruojasi į dvasinę realybę, tai palikęs šį materialų kūną, gauna dvasinį ir patenka į dvasinį pasaulį. Praktiškai jis net nepastebi, kuriuo metu mirtis pasiima jo kūną. Taigi tokio žmogaus gyvenimo baigtis visiškai kitokia, negu to, kuris gyvena, nesirūpindamas savo gyvenimo prasmingumu. Kūnas būtinai kada nors miršta, bet kur po to eina jame buvusi siela, priklauso nuo mūsų pasirinkimo. Štai taip mirties metu pasireiškia mūsų laisvė rinktis realybę, kurioje atsidursime, palikę nuodėmingą kūną.

Skaitytojas: Tačiau žmogus, po kūno mirties nepatekęs į dvasinį pasaulį, galvos, kad likimas su juo pasielgė neteisingai?

Autorius: Jūs teisus, tokią skriauda jaučia daug žmonių ir nuo to nesijaučia laimingesni. Jeigu žmogus visą gyvenimą laikė save kūnu ir tik juo rūpinosi, tai jis visada jautėsi nuskriaustas, kad su juo elgiamasi neteisingai. Toks žmogus negali tikėtis nei palankesnio sekančio gimimo, nei vidinės ramybės šiame gyvenime.

Skaitytojas: Kodėl žmogus, rūpindamasis savo kūnu, nuolatos galvoja, kad su juo neteisingai elgiamasi?

Autorius: Kad ir dėlto, jog jo kūnas sensta. Kam tai atrodo teisinga? Matydamas artėjančią senatvę, jis įsivaizduoja, kad likimas jo atžvilgiu yra neteisingas.

Žmogus, įtikėjęs į kūnišką gyvenimo koncepciją, nuolatos patiria įvairius vargus. Mirties metu jis jaučiasi tiesiog baisiai. Suprantama, nemirtinga siela niekada nesusitaikys su savo mirties faktu, laikydama tai didžia neteisybe, nes ji, įtakojama netikro ego, laiko save kūnu.

Tokio žmogaus ateityje laukia dar didesnės kančios. Palikęs mirusį kūną, jis supranta, kad apsigavo, kad yra tebegyvas, nors visi galvoja, kad jis jau suvedė sąskaitas su šiuo pasauliu. Būdamas subtiliame kūne, jis labai pergyvena, kad jį laiko mirusiu, ir kad šitaip beprasmiškai gyveno, nesidomėdamas savo tikrąja dvasine prigimtimi, todėl dabar jo laukia ne dvasinė laimė, o naujos materialios kančios naujame kūne. Tai suprasdamas, jis dar labiau kankinasi. Galiausiai jis turi keliauti į tokią vietą, kurioje reikės atsakyti už visas nuodėmes. Apsivalymas ten visada būva labai ir labai skausmingas.

Skaitytojas: Nejaugi vien tik dėl skirtingos vidinės būsenos mirties metu žmonės turės patirti tokias siaubingai skirtingas pasekmes? Štai koks neteisingas mūsų likimas! Įsivaizduojate, užtenka tik kažką pagalvoti, ir vieni gauna laimę, o kiti – kančias. Tačiau mirtis gali būti tokia sunki, kad tiesiog nepavyks prisiminti Dievo. Kažkokia loterija... Jeigu visa tai tiesa, tai kam tada gyventi?

Autorius: Tikrai, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad pasaulis neteisingas. Bet pažvelkime giliau. Likimas kaip įmanydamas stengiasi mus išmokyti, ko reikia siekti, o ko ne. Nežiūrint laiko galybės ir pakankamai ankštų mūsų gyvenimo rėmų, Viešpats duoda mums kuo didesnes galimybes įveikti bet kokias gyvenimiškas aplinkybes. Tikrai ne viskas priklauso nuo paskutinių gyvenimo minučių. Jeigu mes praktikuosime dvasinį gyvenimą, tai mirties valandą niekas mums nesutrukdys sutelkti savo mintis į Dievą. Tokiu būdu, nepriklausomai nuo nieko: turimo kūno, laiko ir gunų, – mes pasieksime amžiną laimę, jeigu visada teisingai elgsimės. Todėl negalima sakyti, kad mūsų likimas neteisingas.

Skaitytojas: Tai jūs tvirtinate, kad laimė priklauso nuo mūsų vaizduotės? Vadinasi, geriausia nieko neveikti, o tik nepaliaujamai galvoti apie Dievą.

Autorius: Kažkiek jūs teisus. Bet supraskite, kad nuolatos galvoti apie Dievą, nieko daugiau neveikiant, nėra taip paprasta, ir tai, beje, yra tobulas sąmonės lygis. Taip pat čia ne vaizduotės reikalas. Galvodami apie Dievą, mes proto dėka realiai kontaktuojame su Juo. Būdamas tokiame aukštame sąmonės lygyje, žmogus jau nebeturi jokių kitų pareigų. Jo nejaudina nei alkis, nei šaltis, nei bet kokie kūno pokyčiai. Tačiau tokių šventųjų ne tik Žemėje, bet ir visoje visatoje yra labai mažai. Jeigu kas nors nori pamėginti imituoti tokį sąmonės lygį, tai tegu pirma apsieina be miego, be valgio ir be pastogės, išlaikydamas ramų protą.

Žmogus, kuris iš tikrųjų yra pasinėręs į dvasinę realybę, nebeturi jokių poreikių, todėl gali nesirūpinti kūno palaikymu ir nuolatos galvoti apie Dievą. Tačiau jeigu sąmonė yra dar bent kiek užsiteršusi, tada pilnai pasinerti į dvasines sferas nepasiseks, nes anksčiau ar vėliau atsiras rūpesčiai, susiję su kūno poreikiais.

Skaitytojas: Štai jūs ir prisipažinote, kad vien mintimis apie Dievą gyventi neįmanoma, reikia pasirūpinti ir kūnu.

Autorius: Taip, bet rūpinantis kūnu, reikia galvoti apie Dievą. Tai pats svarbiausias dalykas pasaulyje. Nuolatinės mintys apie Dievą keičia visą mūsų gyvenimą.

Skaitytojas: Pirmiau jūs sakėte, kad viskas priklauso nuo mūsų vidinės būsenos, o ta būsena priklauso nuo mūsų poelgių. Dabar tvirtinate, kad viskas priklauso nuo mūsų minčių. Pasiaiškinkite, prašau.

Autorius: Bet kokio netikusio poelgio nuodėmingumą apsprendžia ne tik pats veiksmas, bet ir mintys, tuo metu užvaldžiusios žmogų. Todėl mūsų mintys ir norai yra svarbiausi poelgiai, nors tai suprasti tikrai sunku.

Visa žmogaus veikla šiame pasaulyje vyksta prote. Jame atsirandantys norai nulemia būsimo kūno tipą. Mūsiškė laimės koncepcija intelekte generuoja norus, kurie paskui patenka į protą ir laukia savo valandos, kai bus išpildyti. Jeigu iki gyvenimo pabaigos jie nebus realizuoti, tai būtinai įtakos būsimo kūno formavimą.

Užsilikę norai mirties metu sužadina ištisą minčių spiečių, kurios ir formuoja tam tikrą vidinę būseną. Taip žmogus sekančiame gyvenime gauną kūną, kuris labiausiai tinka realizuoti jo priešmirtinius norus. Todėl, bendrai paėmus, ypatingo skirtumo tarp norų, minčių ir poelgių nėra, bet jeigu pažiūrėsime detaliau, tai pirmiausia iš atminties gelmių atsiranda neaiškus impulsas, paskui keičiasi nuotaika, paskui formuojasi mintys, paskui atsiranda norai ir galiausiai viską vainikuoja poelgiai. Visa ši intelekto ir proto veikla baigiasi tuo, kad mes gauname tokį kūną ir likimą, kurių nusipelnėme.

Skaitytojas: Jeigu svarbiausia veikla vyksta prote, tada mūsų mintys ir norai turi būti nukreipti į tai, kuo mes labiausiai turėtume rūpintis gyvenime, taip? Gerai, vadinasi, tie, kurie gyvena niekuo nesirūpindami, kuriems į viską nusispjauti, yra geresnėje padėtyje. Iš jūsų žodžių darausi išvadą, kad jeigu aš turiu gerą vaizduotę, tai kad ir kaip besielgčiau, vis tiek gausiu amžiną laimę. Šizofrenikai, pavyzdžiui, visada galvoja ne apie tai, ką daro. Vadinasi, tik jie verti amžinybės? Kuo tada jie skiriasi nuo šventųjų?

Autorius: Tesaugo jus Dievas – lyginti šventus žmones su šizofrenikais! Jų mintys tokios egoistiškos, kad jiems vienodai rodo, kaip elgtis, ir jie nelabai kreipia dėmesį į tai, kas vyksta aplinkui. Egoizmas dar niekam neatnešė laimės, todėl tokia sąmonės būklė nėra palanki.

Egocentriškas žmogus nuo išorinio pasaulio atsiriboja todėl, kad yra labai užimtas savimi. Tačiau yra žmonių, kurie visą laiką atsiriboja nuo to, kas jų gyvenime nereikalinga ir nereikšminga. Tačiau jie nėra egocentriški; atvirkščiai, šventi žmonės yra absoliučiai nesavanaudiški ir visada pasiruošę padėti kitiems. Jie labai entuziastingai siekia, kad mes būtume laimingesni.

Skaitytojas: Tačiau sutikite, kad žmonės, kurie koncentruojasi į materialius dalykus, irgi gali turėti daug entuziazmo padaryti mus laimingesniais.

Autorius: Materialus entuziazmas greitai išsenka, jeigu jo niekas nestimuliuoja pinigais. Todėl iš tikrųjų tai nėra didelis entuziazmas. Jis gali būti tik pas žmogų su švariu ir nesavanaudišku intelektu. Iš nesavanaudiškumo beregint atsiranda didelis ryžtas siekti tikslo, o tai verčia kontroliuoti mintis ir norus, kas mirties valandą labai padeda sėkmingai išsiskirti su kūnu.

Taip nesavanaudiškos mintys protingiems žmonėms padeda įveikti aistros ir neišmanymo gunas ir netgi visagalį materialų laiką. Žmogaus, nuolat galvojančio apie Dievą, sąmonę patikimai saugo dvasinis laikas. Jis pasireiškia tuo, kad jo įtakojami žmonės darosi vis laimingesni.

Tokie žmonės visą gyvenimą stengiasi sutelkti protą į dvasines realijas. Tai įmanoma tik tiems, kurie nekreipia didelio dėmesio į nuolatos atsirandančias materialias problemas. Kartu tai nereiškia, kad žmogus nesiima jų spręsti. Jis viską daro iš pareigos jausmo, o ne dėlto, kad tai neduoda jam ramybės. Tokios vidinės būsenos dėka jis pelno didžiausią dovaną – grįžimą į dvasinį pasaulį. Žmonės, atsidavę Dievui, stengiasi mylėti Jį, o ne save, ir tokiu būdu savyje išvysto dieviškus charakterio bruožus.

Šizofrenikas toks egocentriškas, kad nepaiso jokių patarimų, todėl degraduoja tol, kol vargas jo nepriverčia tapti atviresniu. Dievui atsidavę žmonės, nors ir atitrūkę nuo materialaus gyvenimo, tačiau visada atviri geriems patarimams ir geriems darbams. Jų mintys palaipsniui darosi vis labiau nesavanaudiškos, optimizmas didėja ir nedingsta jokiose gyvenimiškose situacijose. Todėl šventų žmonių prilyginimas šizofre- nikams yra absoliučiai netinkamas.

Skaitytojas: Negi mūsų likimą taip paprasta pakeisti – užtenka susitelkti į tikslą ir pakeisti gyvenimo prasmės suvokimą?

Autorius: Paprasta, taip? O pamėginkite bent vieną minutę sutelkti mintis į Dievą, ir pamatysite, kaip tai „paprasta“. Toks sutelktumas – galinga jėga, galinti įveikti visas mūsų gyvenimo aplinkybes. Todėl taip sunku susikoncentruoti į tai, kas svarbiausia, ir nekreipti dėmesio į smulkmenas. Reikia pratintis nuolatos galvoti apie Dievą – tai geriausias ginklas prieš savo netikusią karmą.

Skaitytojas: Vadinasi, gyvenime svarbiausia – treniruoti dėmesio koncentraciją, taip?

Autorius: Svarbu ne dėmesio koncentracija, o ryžtingas tikslo siekimas. Dėmesio koncentracija – tai proto veikla, o mes kalbame apie intelekto sutelkimą į tikslą. Neužtenka lavinti dėmesio koncentraciją, reikia lavinti teisingą laimės sampratą. Dėmesio koncentracijos lavinimas sąmonės neapvalo ir mirties valandą nepadeda jos sutelkti į gyvenimo tikslą. Kam reikalinga dėmesio koncentracija, jeigu neužtenka intelekto ja pasinaudoti?

Skaitytojas: Kažkaip nematau skirtumo tarp proto ir intelekto koncentracijos.

Autorius: Visas proto dėmesys nukreiptas ten, kur jam nurodo nepasotinamos, egoizmu užsiteršusios juslės. Jeigu mes laviname proto koncentraciją į išorinius materialius dalykus, tai juslės labai prie jų prisiriša ir darosi visiškai nebesukontroliuojamos. Jos tiesiog drasko protą nesibaigiančiais materialiais norais, ir mūsų gyvenimas darosi vis labiau problematiškesnis. Todėl paprasčiausias dėmesio lavinimas, nesikoncentruojant į gyvenimo prasmės pažinimą, atneša daugiau žalos, negu naudos.

Skaitytojas: Vadinasi, intelekto lavinimas – tai laimingo gyvenimo dėsnių pažinimas ir pozityvus mąstymas?

Autorius: Taip, tada intelektas darosi stiprus ir neužsiteršia. Atsiranda nuolatinė orientacija į aukščiausios tiesos pažinimą ir pozityvų (dvasinį) pasaulio suvokimą.

Skaitytojas: Ką reikia daryti, kad būtų kuo didesnis noras protą ir intelektą koncentruoti į dvasinius dalykus?

Autorius: Pirmiausia reikia lavinti intelektą. Paprastai žmonės skaito daug visokiausios literatūros, nežinodami, kad tai lavina protą, o ne intelektą. Intelektas lavinamas dvasinės praktikos metu.

Skaitytojas: Paaiškinkite, kaip atrodo ta praktinė veikla? Ir kodėl knygos lavina tik protą?

Autorius: Jeigu žmogus, patikrinęs įsisavintą medžiagą praktikoje, pasijunta laimingas, pas jį tuoj atsiranda tikėjimas tuo, ką perskaitė. Tai intelekto stiprėjimo požymis. O skaitant visokią lektūrą, nesusietą su praktika, protas darosi stiprus ir ambicingas, su pretenzijomis į visažiniškumą. Tačiau perskaitytos informacijos gausa mūsų gyvenimo nepakeis. Vedos rekomenduoja lavinti intelektą ir nuolatos koncentruotis į šventų Dievo vardų kartojimą, o tai padeda sutelkti mintis į Dievą ir stiprinti intelektą.

Skaitytojas: Bet aš net teisingai ištarti Dievo vardų nemoku, kaipgi jie man suteiks dvasinės jėgos?

Autorius: Nuostabiausia, kad šventi vardai patys paruošia sąmonę taip, kad ji galėtų juos teisingai suvokti. Reikia tik kiekvieną dieną juos kartoti, ir to užtenka, kad valytųsi sąmonė ir stiprėtų intelektas. Tik šitaip ilgainiui galima pajusti dvasinį skonį. Vien knygų skaitymo neužtenka, reikalinga dvasinė praktika.

Skaitytojas: Kartojant Dievo vardus, valosi sąmonė, ir tada galima juos dar geriau kartoti. Pagal šią logiką, gyvenime daugiau nieko daryti ir nereikia.

Autorius: Mes jau kalbėjome šiuo klausimu. Jeigu sugebate apsieiti be maisto, miego, sekso ir buto, tai, apart šventų vardų kartojimo, jums tikrai daugiau nieko nereikia veikti. Tačiau kūnas ir šeima reikalauja nuolatinio palaikymo, todėl pirmiausia reikia atlikti savo pareigas jų atžvilgiu, neužmirštant nuolatos galvoti apie Dievą. Taip su laiku jūs pasieksite tikrojo laimės suvokimo.

Absoliuti dauguma žmonių nesupranta, kaip galima gyventi, nesirūpinant savo kūnu. Norėdami daugiau mažiau normaliai pasirūpinti savo materialia egzistencija, jie turi atlikti savo pareigas visuomenei, kurioje gyvena. Tačiau protingam žmogui tai netrukdo koncentruotis į Dievą.

Skaitytojas: Vadinasi, gyventi reikia taip, kad mirties metu visas mintis galėtume sutelkti į Dievą. Gyvename tik tam, kad teisingai numirtume...

Autorius: Mirtis – tai gyvenimo egzaminas. Studentas mokinasi, kad išlaikytų egzaminus, nes nuo to priklauso tolesnis jo gyvenimas, bet tai nereiškia, kad jis gyvena tik dėl egzaminų. Tiesiog kiekvieno žmogaus gyvenime turi būti kažkoks tikslas, kitaip nebus prasmės ir jėgų gyventi. Kuo aukštesnis tikslas, tuo daugiau gyvybinės energijos, reikalingos jam pasiekti, mes turime.

Visą gyvenimą reikia atsiminti, kad mirties metu mes turime maksimaliai sutelkti savo mintis į Dievą. Juk šis atsakingas momentas nulemia tolesnę mūsų egzistenciją. O jeigu žmogus apie Dievą galvoja nuolatos, tai jis ne tik mirties metu, bet ir visą gyvenimą jausis laimingas. Jokia bloga karma nepajėgs jo išvesti iš šios būsenos. Kas liečia mirtį, tai bet kokiu atveju, atėjus laikui, nuo jos nepabėgsi. Paskutinė šmėkštelėjusi mintis mirties akimirką yra galutinis egzaminas, lemiantis mūsų kūno formą sekančiame gyvenime. Tai patvirtinama Bhagavadgytoje (8.6):

Kokį būties būvį atsimins kūną paliekantis žmogus, o Kunti sūnau, į tokį jis būtinai ir pateks.  

Skaitytojas: Nuostabu. Galiu gyventi kaip noriu, o mirties metu imsiu galvoti apie dvasinius dalykus ir atsidursiu dvasiniame pasaulyje. Apgausiu likimą.

Autorius: Neišdegs. Jeigu žmogus gyvenime nuolatos darė visokias nuodėmes, tai jo pasirinkimas, apie ką galvoti mirties metu, bus labai apribotas nuodėmingų norų ir veiksmų, nes jie labai susilpnina intelektą, kuris tą pasirinkimą daro. Mirties metu mūsų buvę poelgiai ir neįgyvendinti norai kaip pasiutę atakuoja kūną ir protą. Todėl tik labai stiprus intelektas leis mums susikoncentruoti į tai, kur reikia.

Taigi pasirinkimo laisvę mes turime, tik klausimas, ar mes norime ja pasinaudoti. Save gerbiantis ir atsakingai žiūrintis į gyvenimą žmogus tiesiog negali pasiduoti aplinkybėms ir būtinai pasinaudos jam suteikta laisve rinktis, gerai suprasdamas, kad šito reikalo negalima palikti savieigai.

Pirmutinė sąlyga, norint lavinti intelektą ir pasiekti amžiną laimę – reikia labai norėti pastoviai užsiimti dvasine praktika.

Skaitytojas: Gerai, apie mirtį daugiau ar mažiau viskas aišku. Kalbant apie laiką, aplinkybes ir kūną, man viskas susimaišė, ir aš norėčiau sužinoti, ar teisingai suprantu, kaip elgtis jų atžvilgiu.

1. Reikia paklūsti laiko reikalavimams.

2. Reikia rasti kompromisą su savo kūnu, stengiantis jo materialią veiklą pakreipti dvasine linkme.

3. Reikia nepasiduoti aplinkybių įtakai.  

Autorius: Viskas teisingai, tik dar pasistenkite neužmiršti svarbiausią gyvenimo tikslą. Jeigu neužsiimsite dvasine praktika, tai visos šitos įsisavintos tiesos bus visiškai bevertės. Dar noriu pridurti, kad pirmiausia reikia skaitytis su laiku, antroje vietoje kūnas ir tik trečioje – aplinkybės. Be to, jeigu aplinkybės palankios mūsų tobulėjimui, tai pats suprantate, kad nėra jokio reikalo su jomis kovoti. Juk tai sėkmė, apie kurią visi svajoja. Tiesa, daugiausia svajoja apie materialią sėkmę.

Skaitytojas: Kuo skiriasi materiali sėkmė nuo dvasinės?

Autorius: Dvasinę sėkmę ne visada lydi materiali gerovė. Gali atsitikti visai atvirkščiai, tačiau visus vargus apvainikuoja aukščiausia dvasinė laimė. Materiali sėkmė irgi gali pasisukti kitaip. Jeigu žmogus yra pertekęs materialiomis gėrybėmis, būna, kad ir neteisėtai gautomis, tai dažniausiai jis pradeda galvoti, kad pagaliau pagavo savo laimės paukštę, ir nusiramina. Taip jis praranda stimulą dvasiškai tobulėti.

Skaitytojas: O ar galima skaitytis vien su aplinkybėmis, neatsižvelgiant į laiką?

Autorius: Galima, bet nieko gero iš to nebus. Sakykim, aplinkybių dėka jūs gavote kažkokį maistą, kuris labai tinka jūsų sveikatai, bet jeigu suvalgysite jį ne laiku, tai bus problemos. Pavyzdžiui, grūdinis ar ankštinis maistas – geras dalykas, tačiau vartojamas ne laiku, ryte arba vakare, virsta toksinais, nuodijančiais mūsų organizmą.

Skaitytojas: O atsižvelgti į aplinkybes, neatsižvelgiant į kūno poreikius, irgi beprasmiška?

Autorius: Taip. Gali būti, kad aplinkybės duoda progą mums valgyti mėsą, tačiau toks maistas nėra skirtas žmogaus kūnui. Nežiūrint to, kad mėsa mus pasotina ir duoda jėgų, valgyti žmonėms jos nereikėtų.

Skaitytojas: Na, bet jeigu ji duoda jėgų, kodėl nevalgyti?

Autorius: Kadangi mėsa yra prievarta gautas produktas, tai iš jos gaunama energija tik greitins sąmonės degradaciją ir didins mūsų kančias.

Skaitytojas: Jūs gražiai papasakojote, koks svarbus laiko faktorius mityboje, na, o kaip su mūsų kūnu? Juk tai irgi svarbus dalykas.

Autorius: Norint teisingai įvertinti kūną, kuriame esame, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokia veikla mums leidžia tobulėti šitame kūne. Teisingas mitybos pasirinkimas – tai irgi veikla, atsižvelgianti į kūno poreikius. Todėl maistui reikia naudoti tokius produktus, kurie netrukdys mums dvasiškai tobulėti. Be to, jie turi atitikti klimatinę zoną, kurioje gyvename. Galiausiai žiūrime į aplinkybes: kiek turime pinigų, ką dirbsime pavalgę, kokia sveikatos būklė, kokioje aplinkoje valgome, kaip pagamintas maistas... Tačiau jeigu mes valgome ne laiku, be to, maistas netinka žmogaus kūnui, tai aplinkybės nebeturi jokios reikšmės, kokios jos bebūtų.

Skaitytojas: Gali būti, kad žmogus atsižvelgia į kūno poreikius ir į laiką, bet susiklosto nepalankios aplinkybės. Pavyzdžiui, reikia kuo greičiau pavalgyti arba maistas nekokybiškas – kaip tada?

Autorius: Tokiu atveju reikia susitaikyti su aplinkybėmis, kurias mums primeta likimas. Reikia žinoti, kad žmogus, kuris visada maitinasi laiku, yra energingas ir susitelkęs, todėl jis dažniausiai niekur nevėluoja. Tas, kuris stengiasi viską daryti laiku, palaipsniui įgyja patyrimą, sugebėjimą ir galimybę geriau orientuotis aplinkybėse. Kuo geriau mes įvertiname laiką ir kūną, tuo geriau galėsime įvertinti ir aplinkybes.

Išvada: teisingumo dėsniai mus priverčia susidurti su įvairiomis aplinkybėmis. Likimas mums sukuria netikėtas situacijas, iš kurių ne visada išeiname sveikais šonais ir laimingi. Jo įtakojamas protas gali patirti netgi labai didelius stresus. Mes neapsaugoti nei nuo sunkios ligos, nei nuo kalėjimo. Visos šios aplinkybės stengiasi mums parodyti, kur yra mūsų laimės šaltinis.

Taigi žmogaus gyvenimas kupinas kančių ir sunkumų. Bet jeigu jis gali sutelkti savo mintis į amžinos laimės šaltinį – Aukščiausią Dievo Asmenį, tada minėtos problemos jį arba apeis, arba tik nežymiai palies. Kai kada aplinkybės iš žmogaus visiškai atima nuovoką, kaip elgtis teisingai, ir tada pagelbėti gali tik dvasinis mokytojas.

Tikrai protingas žmogus visas gyvenimiškas aplinkybes – geras ir blogas – vertina kaip jam skirtą gėrį ir stengiasi iš jų mokytis. Suprasdamas, kokie pavojai jo laukia materialiame kūne, jis ieško būdų, garantuojančių teisingą sąmonę kūno mirties metu.

Visiems žmonėms, suprantantiems šių klausimų svarbą, Vedos rekomenduoja šventų vardų kartojimą. Tokia dvasinė praktika padeda nesunkiai įveikti pačias sunkiausias gyvenimiškas peripetijas ir išvengti mirties kančių. Taip elgdamasis, žmogus savo kūnu naudojasi pagal jo paskirtį ir gyvenimo saulėlydyje jaučiasi neveltui praleidęs jam skirtą laiką. Likimas jam atlygina, duodamas gerą gimimą dvasinei praktikai palankiose sąlygose. O jeigu žmogus tobulai suvokė savo dvasinę prigimtį, jis gauna dvasinį kūną ir amžiną dvasinę laimę.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis