Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Dabar pakalbėkime apie tų taisyklių ir apribojimų, kuriais mes vadovaujamės, prasmę; apie tai, ar taisyklių laikymasis netrukdo spontaniškam jausmų prasiveržimui. Nes yra nuomonių, kad visokios taisyklės neleidžia pasireikšti meilei.

Tačiau pirmiausia išsiaiškinkime, iš kur atsiranda kultūra? Kur jos ištakos? Mes matome daugybę kuo įvairiausių kultūros formų. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jos visos daugiau ar mažiau yra sąlyginės. Daugybė šalių, daugybė tautų, ir visur savi papročiai, apeigos, įpročiai. Sunku rasti tikrai objektyvų kriterijų, kuris nurodytų, kuri kultūra geresnė. Žmonės netgi sveikinasi kitaip. Rusijoje susitikę spaudžia dešinę, eskimai trinasi nosimis, o Indijoje pamaldžiai sudeda delnus. O štai, jeigu jūs Bengalijoje išbarsite vietinį gyventoją, atsakydamas jis parodys jums liežuvį. Jūs, žinoma, pagalvosite, kad nenaudėlis tyčiojasi iš jūsų, bet pas juos tai reiškia, kad žmogui gėda, o ten tokiu atveju priimta iškišti liežuvį. Jis tarytum sako: „O, aš gailiuosi“.

Peršasi nuomonė, kad visa tai sąlygiška, ir nėra prasmės vienus dalykus lyginti su kitais. Žiūrint iš materialios pusės, viena nesiskiria nuo kito, ir sunku pretenduoti į kažkokį absoliutą šioje sferoje. Kai mes ėjome į šventyklą, dvi kiemsargės su dideliu nepasitenkinimu aptarinėjo, kas čia vyksta: „Nesuprasi, kokiam Dievui jie čia meldžiasi, pučia kažkokias dūdas. Galvoja, kad jie patys geriausi ir teisingiausi“. Ir tikrai, rodos, nėra jokio pagrindo tikėti kažkuo vienu iš tų, kurie sako, kad teisūs tik jie, o kiti ne. Bet taip atrodo tik žiūrint iš materialių pozicijų. Jeigu mes žinosime, iš kur visa tai, jeigu paklausime: „Iš kur gi atsirado visos tos kultūros formos?“ – tai tada, gal būt, ir paaiškės, iš kur tos formos ir kokia jų hierarchija. Mes turime žinoti, kad bet kokia kultūra ir aplamai viskas šiame pasaulyje yra tik dvasinio pasaulio atspindys. Būtent tenai egzistuoja pirminė ir absoliuti kultūra. Dvasinio pasaulio gyventojai taip pat tarpusavyje bendrauja, prisilaikydami tam tikrų taisyklių ir principų. Ir ši absoliuti kultūra atsispindi reliatyviame pasaulyje. Mes žinome, kad materialus pasaulis – tai iškreiptas dvasinio pasaulio atspindys. Šrimadbhagavatam pasakyta, kur susidaro tas atspindys. Ar kas nors žino, kur jis atsiranda, įgaudamas materialaus pasaulio formą?

 Auditorija: Vandenyje.

 Taip, mūsų troškimų vandenyne, kamos vandenyne, kuris iškraipo atspindį ir suteikia jam materialaus pasaulio formą, kuriame vyrauja santykinumas, arba reliatyvumas. Priklausomai nuo to, kiek iškraipoma pirmapradė dvasinio pasaulio forma, atsiranda viena ar kita materiali kultūra. Kitaip sakant, dabar mes jau turime atskaitos tašką, arba kriterijų – tai dvasinė, absoliuti kultūra. Visos dabar esančios kultūros sudaro hierarchinę piramidę, kurioje jų užimama vieta priklauso nuo to, kiek jose atsispindi, ar pasireiškia dvasinio pasaulio kultūra. Šastrose mes galime rasti jos aprašymą. Visa, ką žmogus randa šventraščiuose, skirta padėti jam prisiartinti prie dvasinio pasaulio. O tai, kas neatitinka jų nurodymų, veda žmogų priešinga kryptimi, toliau nuo Dievo. Tai labai paprastas principas. Bhagavadgytoje Krišna Pats sako, kad visi eina Mano keliu, o Partha. Jis netgi nesako daugiskaitoje, Jis sako „keliu“. Taigi kiekvienam yra tik vienas kelias. Žmonės dažnai sako, kad pas Dievą veda daug kelių, ir visai nesvarbu, kuriuo eiti. Tačiau Krišna sako, kad yra tik vienas kelias ir tai Mano kelias. Juo galima eiti ir viena, ir kita kryptimi, arba artėti prie Krišnos, arba tolti nuo Jo. Šie principai – tai pirma aksioma, kurią reikia įsisavinti.

Daugelis praeities ačarjų buvo dvasiniame pasaulyje, jie žino, kokia ten kultūra, kaip joje reikia elgtis, todėl iš visų taisyklių, principų ir apribojimų, pateiktų šventraščiuose, jie išskiria pačius svarbiausius ir naudingiausius, kurie padės mums priartėti prie Krišnos. Tai pagrindinis vedinės kultūros tikslas – priartinti žmogų prie Dievo. Visa kita yra santykiška. Kažkas skelbs, kad štai šitas kelias yra geriausias, kažkas prieštaraus – ne, šitas, ir negali sakyti, kad vienas teisus, o kitas ne. Bet vienintelis kriterijus, tiksliai nustatantis, kas yra gėris ir kas yra blogis, – labai paprastas: tereikia pažiūrėti, ar einama link Dievo, ar tolstama. Dvasinio pasaulio gyventojų formos yra jų meilės Krišnai išraiška. Kiekviena tokia forma idealiai pritaikyta išreikšti tam tikrai meilės rūšiai. O štai materialiame pasaulyje mes turime tokias kūnų formas, kurios puikiai išreiškia mūsų troškimus. Taigi, jeigu norime pamatyti, kokią formą turi mūsų troškimai, užtenka pasižiūrėti į veidrodį. Bet kuri gyva būtybė, atėjusi į šį pasaulį, gauna kūno formą sutinkamai su savo unikaliu, būdingu tik jai vienai troškimų rinkiniu, taip vadinamu geismu. Kiekviena forma išreiškia tam tikrą geismą, padeda kuo geriausiai jam pasireikšti. Tačiau visa tai, ką mes turime materialiame pasaulyje, niekaip nesisieja su mūsų dvasine forma, todėl mes turime stengtis įgyti tą formą, kurios dėka mes galėsime geriausiai išreikšti meilę Krišnai. Laikydamiesi nurodytų taisyklių, mes pažadinsime tą meilę. Visi principai ir apribojimai, kuriais mes vadovaujamės ir kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo tokie varginantys, reikalingi tik tam, kad prabustų mūsų širdyse esanti meilė. Mūsų sąlygotumas, pasireiškiantis troškimais, turi nustoti trukdęs meilės pajautimui. Šį paprastą principą reikia įsiminti iš karto: mes laikomės nurodymų, norėdami išpuoselėti meilę Krišnai, ir visa, kas to neatitinka, prieštarauja, yra kliuvinys šiame mūsų kelyje. Tuo reikia paprasčiausiai tikėti: yra šventraščiai, yra principai, eidami šiuo keliu mes galiausiai atsikliūsime pas Dievą. O jeigu mes atmetame tuos principus, tai galima išradinėti galybę kelių, kurie tačiau veda į niekur.

Daug žmonių kuria savus principus, savas taisykles, be to, būna labai tuo patenkinti, atseit jie išsivaduoja iš vergovės ir tampa laisvi. Galima sutikti, kad čia nėra nieko blogo, išskyrus tai, kad toks mentalitetas neatves jų pas Krišną. O šiaip viskas gerai, elkitės kaip išmanote, dėl Dievo meilės.

Kodėl mums reikalingos taisyklės, kažkokie išoriniai rėmai? Todėl, kad dabartiniu momentu mes nemylime Dievo. Įsivaizduokite, kad dabar į patalpą įeina Krišna. Visas tamsiai mėlynas, su geltonu šilkiniu dhočiu, kaustubhos brangakmeniu ir girlianda. Ką jūs darytumėte? Dauguma pasijustų gana nejaukiai, nes mes nežinome, kaip su Juo elgtis. Tačiau jeigu tarp mūsų būtų mama Jašoda, ji žinotų, ką reikia daryti. Ji greit prie Jo pribėgtų, imtų klausinėti, gal Tu valgyti nori, einam, pamaitinsiu. O jeigu būtų piemenukai, jie tuoj nusitemptų Krišną į ganyklą.

Dvasiniame pasaulyje kūno forma nurodo, ką reikia daryti. Ten jiems nereikia aiškinti tokių dalykų. Krišnos sąmonės organizacijoje mes bandome persiimti šia kultūra ir mokinamės elgtis. Mes, pavyzdžiui, nežinome, kokia muzika patinka Krišnai, nors dabar, gal būt, ir turime kažkokį supratimą. Tad dvasinė kultūra turi mus išmokyti suprasti, kas patinka Krišnai, kokiu būdu reikšti Jam savo meilę, kad Jis ją priimtų. Nors kai kurie principai gali atrodyti kaip išoriniai, nesusiję su šiuo tikslu.

Rupa Gosvamis Atsidavimo nektare visas taisykles ir apribojimus suskirstė į mukhja-bhakti ir gauna-bhakti. Mukhja – penkios taisyklės, penkios galingos atsidavimo tarnystės formos, kurios betarpiškai atveda žmogų pas Dievą, kurių mes laikomės dabar ir laikysimės sugrįžę į dvasinį pasaulį. Likusios taisyklės priklauso gauna-bhakti kategorijai. Jos pačios betarpiškai nesužadina žmogaus meilės Krišnai, bet padeda šiam reikalui. Pavyzdžiui, Hari-bhakti-vilasi kuo smulkiausiai aprašyta, kaip reikia valytis dantis. Ir tai labai reikalinga. Neprižiūrint dantų, sunku pamilti Krišną. Bet šiaip jau dantų valymas nesužadins meilės Dievui. Nes švarūs dantys dar nesuteikia reikiamos kvalifikacijos pasirodyti Krišnai. Tačiau nešvarūs dantys irgi neleis mums susitikti su Krišna. Todėl pagalbinės taisyklės sukuria palankias sąlygas atbusti meilei mūsų širdyje.     

Varnašramos taisyklės, nedideli principai ir varnų bei ašramų nuostatos daugumoje priklauso gauna-bhakti kategorijai. Norint pamilti Dievą, neužtenka būti brahmačariu, kuris laikosi savo ašramo įžadų, sukandęs dantis. Mes žinome pasakojimą apie brahmačarį, kuris pasakė Čaitanjai Mahaprabhu, kad minta tik pienu ir šaknelėmis. Mahaprabhu labai supyko: „Kaip tu drįsti Man tai sakyti? Vien pieno neužtenka, norint pamilti Dievą“. Kai Ramananda Raja pasiūlė Jam varnašramą, kaip savęs pažinimo metodą, Viešpats Čaitanja pasakė: eko bahya – tai išorinė priemonė. Atrodo, būtų galima pasakyti: „Kam visa tai reikalinga, jeigu Pats Viešpats Čaitanja atmetė? Ar ne geriau betarpiškai užsiimti bhakti, kad pasireikštų meilė?“ Tačiau Bhaktivinoda Thakuras išsako labai įdomią mintį: jeigu žmogaus kūnas ir protas bei visuomenė nepalankūs bhakti puoselėjimui, tai tada viskas, ką žmogus daro karmos ir gjanos sferoje, vis labiau atitolins jį nuo tikslo. Kadangi mes vis tiek vienaip ar kitaip kultivuojame karmą ir gjaną – kažką studijuojame, užsiimame kažkokia veikla, – ir jeigu mus supa nepalanki aplinka, tai tada netgi mukhja-bhakti, tai yra, veikla, nukreipta į tiesioginę atsidavimo tarnystę, neduos reikiamų rezultatų. Atrodytų, siela niekaip nepriklauso nuo aplinkos, bet kadangi ji apribota, tai vis dėl to išorinės aplinkybės turi būti kiek įmanoma palankesnės bhakti ugdymui. Mahabharatoje yra pasakojimas apie tai, kaip išminčiaus ir didžio asketo Bharadhvadži sūnus Javakritas pavydėjo kitam išminčiui ir panditui Raibhjai, kuris buvo labai mokytas, turėjo bhakti ir visi jį gerbė. Javakritas buvo tapasja, ir vieną kartą jis susimąstė: „Kodėl jį visi gerbia, o mane ir mano tėvą – ne? Tikriausiai todėl, kad aš neraštingas, paprastas asketas, galiu stovėti ant vienos kojos, o Vedų nežinau“. Ir Javakritas nusprendė patirti vedinę išmintį savo askezių pagalba. Jis mąstė: „Atliksiu rūsčias askezes ir taip įgysiu reikalingas žinias. Visi mane ims gerbti, ir tada aš būsiu laimingas“. Taip Javakritas ėmėsi askezių, ir jos buvo tokios baisios, kad Indra sunerimo: „Ką jis čia išdirbinėja, neduok Dieve, dar susigalvos mano postą užimti!“ Indra pasivertė atsiskyrėliu, atėjo pas Javakritą ir paklausė: „Ei, baba-dži, ko čia stovi ant vienos kojos?“ Javakritas noriai paaiškino, kad tokiu būdu jis siekia žinių. Indra nusistebėjo: „Tai kokios problemos? Susirask dvasinį mokytoją ir tu jas gausi. Žiūrėk, kiek guru šitame miške – vos ne po kiekvienu medžiu sėdi“.

Tačiau Javakritas atšovė, kad jis nepajudės iš vietos tol, kol negaus ko nori. Galų gale Indrai prisiėjo jam duoti žinojimą, bet prieš tai jis perspėjo: „Gerai, gausi žinias, bet paskui manęs nekaltink“. Javakritas, mistiniu būdu gavęs taip geidžiamą mokytumą, džiaugsmingai parbėgo į namus ir sušuko tėvui: „Tėveli, dabar aš esu mokytas, ir visi mus gerbs!“ Tėvo reakcija buvo nelaukta – jis nuliūdo ir pasakė: „Nieko gero iš to nebus“. Norint teisingai naudotis žiniomis, reikalingas nuolankumas. O nuolankumo reikia mokytis, reikia turėti atitinkamą kultūrinį pagrindą. Tėvas perspėjo sūnų, kad žinojimas padarys jį išdidžiu ir galiausiai pražudys.

Šios istorijos moralas toks, kad kultūra stato žmogų į tam tikrus rėmus ir suteikia galimybę išvystyti meilę Dievui. Šiam tikslui pasiekti nepadės nei Vedos, nei askezės, nei kas kitas, jei visa tai nesups tinkamos aplinkybės. Ir taisyklės, kuriomis vadovaujasi žmogus, turi sukurti tą dvasinei praktikai reikalingą foną, terpę, kurioje mūsų meilė Dievui atsiskleis geriausiai. Bet jeigu žmogus ignoruoja principus ir taisykles, tegu jis kažką ir gaus, kad ir tą patį žinojimą, bet tai neišeis jam į gerą.

Praeitoje paskaitoje mes minėjome Andalą, mata-dži, kurios širdyje per kraštus liejosi meilė Dievui jau tada, kai ji buvo dar visai maža mergaitė. Vestuvių ceremonijos metu, kai ji tekėjo už Ranganatho, susirinko didžiulė minia. Kaip jūs galvojate, ką ji visiems pasakė? Apie savo meilę Ranganathui? Ne, savo kalbą ji pradėjo nurodymu, kad reikia laikytis taisyklių ir apribojimų, laikytis keturių principų. Ji tai pavadino sambhavita svabhava. Žmogui, kuris trokšta išsivadavimo, reikalinga pirminė kvalifikacija – noras laikytis tam tikrų taisyklių. Kartais mes galvojame, kad visa tai nuobodu, nereikalinga ir nepadės patirti meilę Dievui, nes prarandamas spontaniškumas. Tačiau štai žmogus, esantis spontaniškoje būsenoje (o Andala mylėjo Dievą spontaniška meile) sako, kad norint ją pasiekti, reikia laikytis Vedose nurodytų taisyklių ir apribojimų.

Viena iš vedinės filosofijos mokyklų taisyklėms ir nurodymams suteikia absoliuto rangą. Ši mokykla vadinasi karma-mimamsa, o jos atstovai  tiesiog meldžiasi toms taisyklėms. Jie studijuoja Vedas ir ne tik kad tiki kiekvienu jų žodžiu, bet ir žino, kad kiekvienas Vedų žodis – Dievo įstatymas, ir žmogus, kuris laikosi tų įstatymų, turi galimybę patirti laimę. Kartą Šankaračarja atėjo pas Kumarila Bhatą, kuris tuo metu buvo didis mimamsakas. Ir būtent jo, o ne Šankaračarjos, dėka budizmas Indijoje sunyko. Jo askezės ir mokytumas, tai, kaip preciziškai jis laikėsi Vedų nurodymų, įtvirtino jų autoritetą. Tokiu būdu pas jį susikaupė punja – dorybingų poelgių atsarga, ir ji buvo tokia didelė, kad reiškėsi už daugelio kilometrų nuo jo. Žmonės, kurie artindavosi prie Kumarila Bhatos, iš karto jausdavo kažkokią laimę, ir visi, kurie gyveno netoli jo kelių kilometrų ribose, klestėjo vien tik jo dorybingumo dėka. Tokia didžiulė dorybingumo atsarga ir kitus vertė būti dorybingais. Savo laiku jis užsibrėžė tikslą – sunaikinti budizmą, kuris atmeta Vedų autoritetą. Jis pradėjo kovoti su budistais teologiniais disputais. Tačiau pas juos buvo labai gerai atidirbta, tiesiog ideali logika, ir kiekvieną kartą jie nugalėdavo. Tada Kumarila Bhata nusprendė: „Man reikia sužinoti visas jų paslaptis, gerai išstudijuoti jų filosofiją, ir geriausias būdas tai padaryti – mokytis pas juos pačius“. Jis nutarė vykti į budistų šventyklą. Žinodamas, kad su brahmano drabužiais jo neįsileis, jis persirengė budistų vienuolio apdaru, paslėpė savo brahmanišką virvelę, nusitrynė visas tilakas ir tada atėjo į pagrindinį vienuolyną. Jį priėmė, ir jis ėmė mokytis. Bet labai greitai mokytojai pastebėjo keistą dalyką. Kiekvieną kartą, kai jie pradėdavo kritikuoti Vedas, tas mokinys imdavo ašaroti. Mokytojai pradėjo kažką įtarti, bet jis juos nuramino, sakydamas, kad verkia iš susižavėjimo: „Jūs taip puikiai sudirbate brahmanizmą...“ Tačiau jį pradėjo sekti ir galų gale demaskavo, nes jis, negalėdamas atsispirti savo brahmaniškiems įpročiams, patyliukais po apklotu atlikinėjo vedines apeigas, giedojo mantras, kartojo gajatri, dar kažką darė. Taigi jį demaskavo, bet jis jau žinojo visas budistų paslaptis, nes buvo labai geras mokinys. Vienuolyno vadovybė ėmė galvoti, ką su juo daryti. Galvojo, galvojo ir nutarė, kad paleisti jį pavojinga, per daug žino. Nutarė jį nudaigoti, nustumdami nuo šventyklos stogo. Atlikti šį reikalą patikėjo vyriausiam šventikui, atseit tu jį išmokinai, tai dabar su juo ir susitvarkyk. Tas užvedė Kumarilą ant pačio aukščiausio pastato stogo ir nieko nelaukęs, nustūmė jį žemyn. Krisdamas Kumarila ištarė tam tikrą mantrą, sakydamas, kad jeigu Vedų nurodymai yra pramana, priemonė gauti tikrąjį žinojimą, tai tada man neturėtų nieko atsitikti. Jis trenkėsi į žemę ir truputį susimušė veidą – po akimi atsirado mėlynė. Dėl to jis labai supyko ir ėmė reikšti savo pasipiktinimą: „Aš visą gyvenimą, nuo mažens, atlikinėjau vedinius ritualus, o dabar, kai mane nustūmė nuo stogo, aš užsidirbau mėlynę! Kur teisybė!?“ Jis negalėjo patikėti tuo ir sakė, kad be reikalo vykdė Vedų nurodymus. Tada iš aukštai pasigirdo balsas: „Ko tu nori? Kai krisdamas tarei mantrą, tu pavartojai žodį „jeigu“ –  „...jeigu Vedų nurodymai yra pramana“. Tai reiškia, kad tu suabejojai, užtat ir atsiėmei“.

Ši istorija leidžia suprasti, kad Vedų taisyklės laikomos absoliučia tiesa, nes jose tiesiogiai pasireiškia dvasinė energija. Iš kitos pusės, toli gražu ne kiekvienam žmogui, prisilaikančiam taisyklių, prabunda meilė Dievui. Rezultatai gali būti labai skirtingi, ir tai priklauso nuo žmogaus sąmonės. Pačios taisyklės, principai, nurodymai yra labai galingi, ir žmogui, kuris jais vadovaujasi, praktiškai gali duoti viską, ką tik jis panorės. Pavyzdžiui, karma-mimamsos pasekėjams nėra nieko aukštesnio ir mielesnio už rojines planetas. 

Įvairios vedinės filosofijos mokyklos laikosi beveik tos pačios sadhanos. Ar tai būtų Gaudija-sampradajos bhakti-joga, ar impersonalistai, ar karma–mimamsa – visi jie daro tą patį, visi vegetarai, visi kartoja gajatri, atlieka tuos pačius ritualus. Tačiau rezultatai, kuriuos jie gauna, gali būti skirtingi, nes priklauso nuo žmogaus norų. Jeigu žmogaus sąmonė yra ana-majos lygyje, jis, atlikdamas ritualus, gaus materialius malonumus. Tai liečia ir bhaktas – jeigu mes tik ir galvojame, kada gi šita paskaita baigsis, kiek dar laukti prasado, tai mes tik prasadą ir gausime, daugiau nieko. Todėl, norint, kad ritualai pažadintų meilę Krišnai, reikia įsitvirtinti ananda-majos lygyje ir visada atsiminti mūsų tikslą.

Aš noriu pasakyti, kad nors mes užsiimame sadhana-bhakti, tačiau dažnai tai darome automatiškai, ir tada mūsų sąmonė atsiduria žemesniuose lygiuose. Žinoma, mes vis tiek kažką gauname, bet ne tai, ką turėtume gauti. Pagrindinė mūsų visuomenės problema – labai mažai asmenybių, kurios tikrai myli Dievą. Mes žinome žmones, kurie šio metodo dėka pasiekė įvairaus lygio dvasinių aukštumų, tačiau, nematydami savo aplinkoje asmenų, išugdžiusių savyje absoliučią, tyrą meilę Dievui, mes pajuntame abejones ar dar kažką. Tai pateisinamos abejonės, tik reikia žinoti, kodėl jos atsiranda. O atsiranda todėl, kad nors mes ir praktikuojame sadhana-bhakti, tačiau mūsų sąmonė yra ne tokia, kokia turi būti. Ir todėl šios sadhanos rezultatai irgi ne tokie. Nors tai ir bhakti, bet nesunkiai galima atsikliūti į rojines planetas. Kai aš pradėjau praktikuoti Krišnos sąmonę, man visa tai labai nepatiko: reikia burbuliuoti kažkokią mantrą, dar kažką daryti. Kartais mane grauždavo didelės abejonės dėl to, ką aš už visa tai gausiu, bet kas kartą nuramindavau save, sakydamas, kad į rojines planetas jau tikrai pateksiu, o tai irgi neblogai.

Laikantis tam tikrų principų, galima gauti labai daug, bet norint pasiekti aukščiausią tikslą, reikia labai gerai jį atsiminti ir niekada jo neužmiršti. Visi kiti rezultatai yra šalutiniai, bet irgi labai svarbūs. Visų pirma, žmogus įgyja dvasinę jėgą, šakti, kurios nėra pas kitus. Kitas pasiekimas – viveka-šakti, sugebėjimas įžvelgti skirtumus, atskirti dvasinį gyvenimo aspektą nuo materialaus. Šryla Prabhupada kartą pasakė, kad jeigu žmogus griežtai nesilaiko taisyklių ir principų, jis neturės aiškaus supratimo apie tai, kas yra dvasinis gyvenimas. Dvasinis jo gyvenimas persipins su materialiu. Pamėginkime pakalbėti su pasauliečiais, paklausti, ką jie galvoja apie dvasinį gyvenimą. Jie netgi gali turėti potraukį dvasiniams dalykams, bet kadangi jie nesilaiko tam tikrų principų, tai tarp jų materialaus ir dvasinio gyvenimo nėra aiškios ribos, viskas susimaišę. Žmogus tiesiog nesupranta, kur pas jį dvasinis gyvenimo būdas, kur materialus, todėl ir rezultatai būna kažkokie mišrūs.

Ir taip, pas žmogų atsiranda dvasinė jėga ir – tai labai svarbu – vystosi intelektas, kuris suteikia galimybę skirti viena nuo kito. Nurodytų taisyklių laikymasis leidžia žmogui gyventi harmonijoje su pačiu savimi, jo gyvenime atsiranda vientisumas ir kryptingas tikslo siekimas. Dar vienas tokios praktikos pranašumas – žmogus suvaldo savo natūralias egoistines gyvuliškas tendencijas. Būtent čia glūdi tikrosios kultūros prasmingumas. Neseniai vediniame klube aš kalbėjau apie kultūrą. Viena moteris pasipiktino: „O kaipgi rusų kultūra!? Pas mus Puškinas, Čaikovskis...“ Ji vos neverkė. Tačiau kultūrą apsprendžia jos galimybės suvaldyti žmoguje gyvuliškus egoistinius instinktus, vystyti jame sugebėjimą aukotis ir gerbti kitų interesus. Visa kita ne taip svarbu. Šrimadbhagavatam Viešpats Višnu, kreipdamasis į Durvasa Munį, sako: tapo vidya ča vipranam / nihšreyasa-kare ubhe / te eva durvinitasya / kalpete kartur anyatha. Tai reiškia, kad nekultūringam žmogui, net jeigu jis turi žinojimą, atlieka askezes, dar kažką, visa tai neduos nieko gero. Kultūra turi auklėti žmogų, įskiepyti jam tam tikrą vertybių skalę – pasiaukojimą, kilnumą, garbės supratimą, dosnumą, norą tarnauti kitiems. Tada viskas, ką jis turi, neš gėrį.

Kartą Bombėjuje prie Šrylos Prabhupados priėjo žmogus ir ėmė šlovinti Bhagavadgytą: „Kokia tai nuostabi knyga, aš ją taip mėgstu skaityti. Bet labiausiai man patinka vienas tekstas, kuris mane nuramina ir leidžia gyventi taip, kaip aš noriu“. Kaip jūs galvojate, koks tai tekstas? Pačiame Gytos gale Krišna sako: „Aš tau viską pasakiau, o Ardžuna, dabar elkis kaip išmanai“. Jeigu mes laikysimės visų nurodytų taisyklių su teisinga sąmone, tai tada tik laiko klausimas, kada patirsime meilę Dievui.

Dar kartą pabrėžiu, kad neužtenka mechaniškai atlikinėti ritualus, reikia labai gerai ir nuolatos atminti jų prasmę ir tikslą. Tarp keturių ritualinių aspektų yra prajodžana, ir būtent ji visada turi užimti mūsų mintis. Kiekvienas ritualas atspindi dvasinio pasaulio kultūrą, ir kartu tai ideali priemonė išreikšti mūsų meilę Krišnai. Reikia tik teisingai praktikuoti sadhana-bhakti, ir mes išmoksime Jį mylėti. Visa ko esmė – pajusti vidinę mūsų tarnystės prasmę. Kai lenkiamės Krišnai, tai tuo metu tik apie Jį ir galvokime, o ne – kakta į grindis, o mintimis nežinia kur. Viešpats Brahma dešimtoje Šrimadbhagavatam giesmėje sako, kad Dievui reikia lenktis protu, širdimi, kalba ir kūnu. Jeigu mes norime kažko pasiekti, visa tai turi būti įprasminta ir giliai suvokta. Kitaip turėsime tik tuščius, mechaniškai atliekamus ritualus.

Šryla Prabhupada pasakojo apie savo tėvą. Jis prekiavo audiniais, bet tikrasis, realus jo užsiėmimas buvo pudžos Dievybėms. Kiekvieną dieną jis praleisdavo po keturias penkias valandas su savo Dievybėmis ir ne todėl, kad jam kažko iš jų reikėjo, kad jam už tai pinigus mokėjo, ne todėl, kad jis buvo pudžaris ir privalėjo tai daryti. Tiesiog jis mylėjo Krišną, ir pudža jam buvo kaip priemonė kuo geriau išreikšti tą meilę. Štai jums idealas, kurio reikia siekti, kitaip visos taisyklės ir apribojimai virsta nepakeliama našta. Aš klausinėjau daugelį žmonių, kurie anksčiau buvo pas mus, kodėl jie taip lengvai viską atmetė? Daugelį metų jie visa tai darė, tačiau taip ir nepajuto skonio ir nesuprato prasmės. Todėl, kai tik kažkas pasikeitė, jie iš karto ir visai neapgailestaudami paliko šį kelią, dėl tos priežasties, kad viską darė automatiškai ir tuo pačiu beprasmiškai. O prasmė – viską daryti teisingai, su teisinga sąmone. Iš vienos pusės, mes siekiame pažadinti  savyje meilę Dievui, iš kitos – visą savo veiklą, ir pirmiausia pagrindinių pareigų vykdymą palaipsniui užpildyti kažkokiais išgyvenimais. Šventų vardų kartojimą turi lydėti atitinkami jausmai, nes mechaniškas burbuliavimas dar niekada ir niekam nieko nedavė.

Sadhana-bhakti – tai kelias, kai žmogus iš lėto ugdosi reikalingas savybes. Būdama dvasiniame pasaulyje vykstančios veiklos atspindžiu, sadhana kupina gilios prasmės. Mums tereikia į ją įsigilinti ir persiimti reikiama nuotaika. Ir palaipsniui, vis labiau valantis širdžiai, mums atsiras galimybė realiai užpildyti savo veiklą prasmingu turiniu. Visada reikia atminti tikslą. Kitaip mes viską atmesime: „Dabar aš būsiu spontaniškas. Bus noras – laikysiuos sadhanos, nebus – nereiks. Galų gale, visa tai iliuzija“. Neseniai man pasakė, kad Peterburgo šventykloje dauguma jau neaukoja maisto Krišnai. Jie sako, kad tai beprasmiškas ritualas. Žinoma, jis tapo beprasmišku, nes tie žmonės niekada ir nebandė jo įprasminti. Tačiau jeigu mes įžvelgsime giluminę maisto aukojimo esmę, pamatysime, kad jis artina žmogų prie Krišnos. Skaitydamas Bhakti Vikaša Svamio knygą apie tradicinį Indijos gyvenimą, pajunti, kad kiekvienas tų žmonių žingsnis kupinas giliausio prasmingumo, jų veiksmuose nėra jokio mechaniškumo. Jie viską daro iš širdies, suvokdami savo darbų prasmę, todėl jaučia ryšį su Krišna, nes Jis atmoka ta pačia moneta. Kitaip ritualas tebus beprasmiška, niekam nereikalinga veikla. Geriausiu atveju mes atsikliūsime į rojines planetas arba į kokią nors Tapaloką.

Ir taip, dar kartą paminėsiu tuos du dalykus, apie kuriuos mes šiandien kalbėjome. Yra dvi sąvokos: sadhana ir sadhja. Sadhana – tai metodas, reikalingas pasiekti tikslą. Šis žodis turi sanskrito šaknį sadh, kuris reiškia „pasiekti tikslą“. Kita sąvoka – sadhja – tai tikslas. Jeigu mes praktikuojame sadhaną ir užmirštame tikslą, tai tokia praktika tampa jungu, tuščiu ir bereikalingu laiko gaišimu. Todėl nenuostabu, kad žmogus taip lengvai gali atsisakyti to, kas virto jam našta. Bet jeigu žmogus laikosi sadhanos ir visada atmena tikslą, dėl kurio jis tai daro, tai jo veikla taps įprasminta ir nuves jį į tą tikslą. Tereikia jį nuolatos prisiminti. Šryla Rupa Gosvamis sakė: „Apie žmogų galima spręsti pagal jo siekius“. Kuo aukštesnis tikslas, tuo iškilnesnis žmogus, nors jis būtų ir žemame lygyje. Todėl geriausia, ką galima padaryti gyvenime, tai nusibrėžti sau kuo aukščiausią tikslą, niekada jo neužmiršti ir naudotis Vedų rekomenduojamomis priemonėmis jį pasiekti. Ir jokiomis aplinkybėmis nemesti šio kelio. Išsukę iš jo, atsidursime kelyje, kuris veda į niekur.

 

Klausimai ir atsakymai

 

Klausimas: Ar žmogui, pasiekusiam kripą, reikia laikytis šventraščių nurodymų?

Atsakymas: Pirmiausia kripą reikia užsitarnauti, o tai nėra taip paprasta. Antra, netgi tas, kuris pasiekė kripą ir turi premą, vis tiek laikosi nurodymų, nes jie – atspindys to, kas yra dvasiniame pasaulyje. Jeigu pas žmogų prabudo meilė Dievui, tai jis ir toliau daro tą patį, tik dabar jau vedinas meilės. Kodėl jis staiga, nei iš šio, nei iš to, turi pradėti pažeidinėti principus? Keista logika! Tiesiog pradžioje žmogus tai daro, gerai nesuprasdamas, kam visa tai, jis dar mokinasi, o vėliau jo veikla darosi sąmoninga. Jašoda, prižiūrėdama Krišną, taip pat atlieka tam tikrą ritualą. Bet jis grindžiamas Jašodos meile, o ne principų ir taisyklių pažeidinėjimu. Čia nėra prieštaravimo. Netgi pasiekęs aukščiausią dvasinį lygį, žmogus nepažeidinėja jokių principų, net jeigu jis turi kripą. Kripa pasireiškia ne tuo, kad jis nustoja vykdyti ačarjų nurodymus, o tuo, kad viskas daroma meilės būsenoje. Žinoma, žmonės, pasiekę spontaniškos meilės stovį, ją gali reikšti ne visai įprastu būdu. Pavyzdžiui, kai piemenėliai budina Krišną, jie lenda pas jį į lovą ir ima jį tuskinti. Sakoma, kad net Jašoda nedrįsta taip daryti, nes jos meilė neleidžia budinti Krišnos. Bet Subalas gali sau leisti taip elgtis. Bet tai per daug aukštas lygis, kad apie jį galėtum kalbėti. Mūsų dabartiniame lygyje žmogus, gavęs bhakti, turi labai rūpestingai laikytis visų principų. Galima pajusti, jeigu kas nors tai daro su meile. Mes atliekam kirtaną mechaniškai, nes taip reikia, atėjo laikas ir niekur nedingsi. Žmogus, kuris tai daro su meile, kaip ir visi nustatytu laiku pradeda kirtaną, bet gieda taip, kad tuojau pajunti bhakti.      

Aš prisimenu, kai pas mus Taškente savo laiku buvo labai spontaniška, tiesiog visiška raganuga-bhakti  atmosfera. Mes atvykome su Govinda Madhava iš Švedijos, ir ten trečią valandą dienos kažkas ėmė giedoti samsarą. Govinda Madhava išsigandęs ėmė dairytis...

Šie principai mums duoti ne be reikalo, ir mes turime įžvelgti jų prasmę, o ne atmesti juos. Kitaip virsime sahadžijais. Kartą aš mačiau sahadžijų grupelę. Jie atvyko į Majapurą ir taip puikiai giedojo, kad aš tuoj pat panorėjau būti tokiu pat ir visur paskui juos sekiojau. Bet kai sužinai, ką jie daro tada, kai negieda šventų vardų, tai tas noras – būti sahadžiju – dingsta.

 

Klausimas: Ar labai efektyvi vaidhi-sadhana, siekiant atsikratyti netikusių savybių?

Atsakymas: Praktikuojant vaidhi sadhana-bhakti, iš karto pasireiškia klešagni ir šubhada. Tikriausiai, tai patyrė kiekvienas. Tiesiog kažkuriuo momentu pajunti, tarytum nuo pečių nukrito visas kalnas, dingo kažkokia karmos dalis. Paskui mes prie to priprantame ir galvojame, kad taip ir turi būti. Klešagni – tai palengvėjimo jausmas, kurį patiria žmogus. Kiekvienas, pradėjęs praktikuoti sadhaną, jaučia palengvėjimą. Kitaip kam jis gaišintųsi, jeigu viskas būtų tik sunki našta? Aišku, mes tai patyrėme, tiesiog dabar neatsimename. Šubhada reiškia, kad žmogui pradeda šypsotis laimė, ir tai patiriama praktiškai. Aš patyriau, kai ruošiausi kandidato disertacijai. Atlikau seriją eksperimentų, jie vis nepasisekdavo, skirtas laikas ėjo į pabaigą ir aš tiesiog nežinojau, ką daryti. Tada pradėjau naują eksperimentą ir, kol vyko elektroforezė, labai karštai ir nuoširdžiai, su giliu jausmu kartojau šventus vardus. Atrodo, kad niekada taip gerai nekartojau džapos, kaip tada. Taip aš meldžiausi Krišnai dvi valandas, iki nepasibaigė cheminės reakcijos. Ir tai buvo vienintelė elektroforezė, kuri man pasisekė per visus tris metus. Tai buvo mano disertacijos pagrindas, ir aš ją apsigyniau. Vėliau aš daug kartų atlikau panašaus pobūdžio eksperimentus, bet nieko neišeidavo. O tada – dvi valandas kartojau džapą ir prašau, – elektroforezė. Šubhada.

 

Klausimas: Kokius rezultatus gauname, jeigu yra skonis, potraukis sadhanai?

Atsakymas: Kai žmogus palaipsniui atsikrato anarthų, pas jį atsiranda skonis sadhanai, ir ji darosi stabili. Po to atsiranda jos prasmės supratimas. Galiausiai viskas baigiasi krišna-prema. Stabilumas reiškia, kad žmogus atsikratė daugumos anarthų, o jo protas įgauna labai aiškiai apibrėžtas formas. Dabar mūsų protas blaškosi kaip pasiutęs, o sadhana jį labai sustiprina ir disciplinuoja, ir tai padeda žmogui pasiekti tikslą. Tokiame stipriame, nurimusiame prote atsiranda skonis, po to ateina prisirišimas, emocijos ir – meilė. Štai taip ji apsireiškia žmogaus širdyje.

Dar noriu pridurti, kad stabili sadhana – tai ništhos požymis.

 

Klausimas: Pasakyta, kad pradiniame sadhana-bhakti etape žmogus, vaizdžiai kalbant, geria nuodus. Kur rasti stimulą, norint kaip nors pasiekti pirmąsias skonio apraiškas?       

Atsakymas: Šiaip jau pradiniame etape Krišna dažnai mums duoda avanso, galimybę kaip nors pajusti, kas ir kaip. Be to, padeda šventraščių skaitymas ir bendravimas su tyrais bhaktomis. Kai žmogus mato, kaip jie laikosi sadhanos, nejausdami kokio nors diskomforto, jis įsikvepia, sutvirtėja jo tikėjimas ir atsiranda noras eiti toliau. Gerai, kai šalia – realus pavyzdys. Jeigu jo nėra ir aplink mes matome tik nevykusias pastangas praktikuoti sadhaną, tai mums irgi bus nelengva.              

 

Klausimas: Ar sadhana turi kokį nors pozityvų poveikį grubiems ir subtiliems kūnams?

Atsakymas: Taip, sadhana ramina protą, normalizuoja organizmo funkcijų veiklą ir netgi mus supančią aplinką. Gal būt, tai nėra absoliuti priemonė, ne panacėja, gal būt, kūnas mums dar kažkiek trukdys. Tačiau laikantis griežtos sadhanos galima išvengti daugelio problemų.

 

Klausimas: Kokie įvairių atsidavimo tarnystės lygių tikslai?

Atsakymas: Bhaktos gali būti įvairiuose lygiuose, bet tikslas visiems tik vienas – pažadinti savyje meilę Krišnai. Nesvarbu, kad jie dar nežino, kas tai yra. Šrimadbhagavatam pasakyta, kad protingas žmogus siekia tokių tikslų, kurie nesusiję su materialiu pasauliu, kurių čia net neįmanoma pasiekti. Narada Munis Vjasadevai sako, kad visa kita – ir laimė, ir skausmas – ateis savaime. Todėl reikia siekti pačio aukščiausio tikslo ir nesitraukti, nenusivilti juo. Kodėl žmonės kartais pameta sadhana-bhakti? Pasireiškia lapės psichologija. Atsimenate šią Krylovo pasakėčią, kai lapė, niekaip nepasiekusi vynuogių, pasakė, kad jos tikriausiai dar žalios ir todėl niekam nereikalingos? Nepatekime į šias žabangas. Reikia siekti aukščiausio tikslo, suprantant, kad dabartiniu metu mes jo nepasieksime. Bet tai tik laiko klausimas. Nekeiskime to tikslo į kažkokį žemesnį, lengviau prieinamą. Nuo to, kad jis greičiau pasiekiamas, jis netampa geresnis.

 

Klausimas: Ar apsivalymą galima priskirti prie aukštesnių tikslų?

Atsakymas: Jeigu mes kalbame apie materialaus kūno apvalymą, tai būtų ana-majos lygis, taigi, toli gražu ne pats aukščiausias tikslas. Bet jeigu mes norime apsivalyti nuo savo nuodėmingų materialių troškimų, tai yra pakankamai aukštas, mažiausiai gjana-majos lygyje, tikslas.

 

Klausimas: Kaip atsirinkti, kokią sadhaną žmogui praktikuoti – griežtą ar nelabai?

Atsakymas: Vienuoliktoje Šrimadbhagavatam giesmėje Krišna Udhavai sako, kad joga – sudėtingas dalykas. Žmogus protą prisijaukina palaipsniui. Krišna jį palygina su raiteliu, kuris išjodinėja jauną žirgą. Patyręs raitelis vis ragina arklį, bet kai pajunta, kad jis tuoj tuoj pradės nešti, pasidarys nevaldomas, truputį atleidžia pavadį. Paskui vėl įtempia. Taip raitelis palaipsniui suvaldo žirgą, ir jis tampa paklusnus. Naujokas įtemptą pavadį laikys arba per ilgai, arba per daug atleis – abiem atvejais žirgas savo raitelį nuneš nežinia kur, bet tik ne ten, kur reikia. Todėl jogos kelias – tai laukinio žirgo, kitaip sakant, savo proto suvaldymas. Reikia atidžiai sekti: jauti, kad pertempei – atleisk. Ne tiek, kad imtum pažeidinėti nurodymus, bet kad pajustum palengvėjimą. Bet jeigu persitempsi, gali būti labai blogai. Reikia turėti saiko jausmą ir blaivų protą. Aiman, šito mums labiausiai ir trūksta. Visa kita yra: degančios akys, plevėsuojančios šikhos, netgi ryžtas... atrodo... Bet blaivaus mąstymo trūksta. Ir tai vienas iš vakarietiško mentaliteto bruožų. Jis visada mėtosi iš vieno kraštutinumo į kitą ir niekaip neranda aukso vidurio. Ką daryti? – vienareikšmio recepto nėra. Bet aišku, kad visada reikia orientuotis į idealą. Mūsų tikslas – ne žaisti su pavadžiais, o suvaldyti žirgą, arba protą. Kai tikslas bus aiškus ir užteks kantrybės, mes įgausime tą taip mums reikalingą saiko jausmą.

 

Klausimas: Kaip įgyti šradhą?

Atsakymas: Šradha atsiranda bendraujant su žmogumi, kuris ją turi, ir skaitant šventraščius. Tai vienintelis būdas ją gauti. Paskui jau savaime atsiranda troškimas priartėti prie Krišnos.

 

Klausimas: Kaip suderinti sadhaną su kitomis pareigomis?

Atsakymas: Sadhana – irgi pareigos. Jeigu mes nesugebame atlikti visų pareigų, pagalvokime, gal mes per daug jų prisiėmėme, gal esame per daug fanatiški? Sadhana, iš principo, turėtų būti taip sudaryta, kad netrukdytų kitų pareigų atlikimui. O jos, savo ruožtu, neturi trukdyti sadhanai. Gal būt, mes ne visai teisingai suprantame savo pareigas, bet apie tai kalbėsiu kitose paskaitose.

 

Klausimas: Kaip suderinti tai, ką sako dvasinis mokytojas, su gyvenimiškomis realijomis?

Atsakymas: Kalbant iš esmės, dvasinio mokytojo funkcija – mokyti dvasinio gyvenimo. Mokyti klausytis apie Krišną, mokyti sadhana-bhakti, ir pirmiausia mukhja sadhana-bhakti. Kitas problemas mes turime mėginti spręsti patys ir nesitikėti, kad viskas pasidarys savaime, jeigu aš seksiu mokytojo pavyzdžiu. Dvasiniai mokytojai – tai žmonės, kurie nurodo patį aukščiausią standartą, idealą. Kai mes turime tokį standartą, viskas, kas yra žemiau, mums pasiekiama. Principai turi būti aukštame lygyje. Kiek mes jo laikomės ir kiek jis mums prieinamas – kitas klausimas. Tai mūsų praktikos, sąžinės ir lygio reikalas. Bet negalima aukoti principų vardan savo įgeidžių, nes tada mes prarasime galimybę pasiekti tikslą. Nereikia bijoti, kad mes dar idealo, o reikia būti sąžiningam savo atžvilgiu ir suprasti, kad aš dabar esu žemame lygyje, bet prieš akis turiu idealą, kuris yra mano sėkmės garantas.

 

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis